VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11.26. Skuodo mūšis, 1259 m.

Inga Baranauskienė

1259 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje įvykęs Skuodo mūšis – vienas reikšmingesnių 1253–1261 m. žemaičių kovų su Vokiečių ordinu įvykių. Aišku, jis neprilygsta garsiajam 1260 m. Durbės mūšiui, kuriame 4 tūkstančiai žemaičių sutriuškino bent dvigubai gausesnes kryžiuočių pajėgas: prie Durbės žuvo 150 Ordino brolių, prie Skuodo – tik 33.

Vis dėlto pagal žuvusių Ordino brolių skaičių, kurį galima laikyti bene patikimiausiu statistiniu rodikliu, leidžiančiu įvertinti XIII–XV a. mūšių su kryžiuočiais mastus, Skuodo mūšis atsiduria toli gražu ne paskutinėje vietoje. Jis smarkiai pranoksta netgi rusų istoriografijos plačiai išreklamuotą 1242 m. „Ledo mūšį“ tarp kunigaikščio Aleksandro Neviškio ir Livonijos kryžiuočių, kuriame žuvo vos 20 Ordino riterių. Be to, žemaičiams Skuodo mūšis tapo tarsi generaline Durbės mūšio repeticija. Taigi jis nusipelno atidesnio žvilgsnio.

 

Mūšio kontekstas

Pasakojimą apie Skuodo mūšį reikia pradėti nuo 1253 m. liepos, t. y. nuo momento, kai Mindaugas mainais už karūną atidavė Livonijos kryžiuočiams didžiąją dalį Žemaitijos, o žemaičiai atsisakė susitaikyti su jiems paskirta lemtimi ir stojo į kovą.

Dar 1253 m. vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį žemaičių pajėgos prisidėjo prie sembų žygio prieš Livonijos kryžiuočių naujai pastatytą Klaipėdos (Mėmelio) pilį. Vėliau, nepaisydami šio žygio nesėkmės ir to, kad 1255 m. pradžioje sembai buvo užkariauti Vokiečių ordino Prūsijos šakos, žemaičiai nenuleido rankų.

Apie 1256 m. jie surengė sėkmingą žygį į Kuršą, atlaikė atsakomąjį Livonijos kryžiuočių puolimą, o 1257 m. pradžioje vėl įsiveržė į Klaipėdos apylinkes ir čia pirmą kartą sutriuškino Livonijos pajėgas atvirame mūšyje. Žuvo 12 Ordino brolių, o kariuomenei vadovavę Livonijos krašto magistras Burchardas Hornhauzenas bei Klaipėdos komtūras Bernardas Harenas buvo sunkiai sužeisti ir tik vargais negalais sugebėjo prasimušti į pilį.

Po Klaipėdos mūšio žemaičiai su Livonijos kryžiuočiais sudarė paliaubas dvejiems metams. Abi pusės vylėsi išnaudoti atokvėpį savo naudai.

Livonijos kryžiuočiai tikėjosi, kad, atslūgus išorės grėsmei, žemaičių kunigaikščiai ims vaidytis tarpusavyje, ir tada juos bus lengviau priversti arba įtikinti pasiduoti Ordino valdžiai, o žemaičiai tikėjosi, remdamiesi savo pasiekimais, įtikinti Mindaugą atsisisakyti jiems nepalankaus susitarimo su kryžiuočiais ir paimti Žemaitiją atgal į Lietuvos valstybės globą.

Spėjamoje mūšio vietoje Luknėse pasodintas ąžuolynas

Vienas iš stogastulpių spėjamoje Skuodo mūšio vietoje Luknių kaime

piliakalnis iš vakarų pusės. Gintauto Zabielos nuotr.

Žemaičių kunigaikštis Alminas. Artūro Slapšio skulptūra

Vis dėlto nei vienos pusės viltims nebuvo lemta išsipildyti. Paliauboms einant į pabaigą, Mindaugas, matyt, paakintas Livonijos kryžiuočių, pasiuntė nedviprasmišką signalą, kad jo politika nesikeičia: 1259 m. rugpjūtį jis užrašė Vokiečių ordinui dabar jau visą Žemaitiją. Tačiau žemaičiai savo ruožtu parodė, kad juos demoralizuoti nėra taip lengva. Su tikru žemaitišku užsispyrimu, savo vyresnybės sukviesti į puotą-sueigą, jie vienu balsu nusprendė tęsti karą ir pulti Livoniją pirmi.

Taip prasidėjo Skuodo mūšiu pasibaigęs žemaičių žygis į Kuršą, kurį reikia datuoti 1259 m. vasaros-rudens sandūra. Istoriografijoje kartais pasitaikantis datavimas 1258 m. yra nesusipratimas, išplaukiantis iš vėlesnių įvykių datavimo klaidų.

 

Kariuomenės ir jų vadai

Žemaičiai

Pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, kuri yra pagrindinis ir bemaž vienintelis šaltinis, nuosekliai pasakojantis apie žemaičių kovas su Livonijos kryžiuočiais 1253–1261 m., žemaičių į žygį susirinko trejetas tūkstančių. Skaičius neatrodo perdėtas, nes ir kiti XIII–XV a. šaltiniai liudija panašų žemaičių kariuomenės mobilizacinį pajėgumą: ją visą laiką sudarydavo 3–5 tūkstančiai vyrų.

Žemaičių kariuomenės kovinė dvasia ir psichologinis-moralinis nusiteikimas turėjo būti geras. Jie jau buvo patyrę, kad gali nugalėti, ir šis jų žygis buvo palaimintas dievų: Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja, kad žygio išvakarėse buvo surengtas būrimas, ir žynys, pagal senovės paprotį paaukojęs gyvulį, išpranašavo „puikią pergalę“. Be to, Kurše, į kurį buvo nukreiptas žygis, žemaičiai jautėsi kaip teisėti šeimininkai ir broliškos genties išlaisvintojai nuo svetimšalių jungo.

Tiesa, Eiliuotoji Livonijos kronika vaizduoja žemaičius kaip agresyvius užkariautojus, tik ir tesvajojančius užgrobti kuršių derlių, gyvulius, vaikus ir moteris, vis dėlto šituos pasažus derėtų nurašyti kaip priešiškos pusės propagandą – vėlesni įvykiai parodė, kad kuršiai (ar bent jau nemenka jų dalis) į žemaičius žvelgė gana palankiai, todėl manytina, kad žemaičiai jų krašto pernelyg nesiaubė ir sugebėjo kariauti, laikydamiesi bent jau minimalių padorumo reikalavimų.

Kalbant apie tai, kas vadovavo žemaičiams, pasakojimo apie 1259 m. įvykius kontekste Eiliuotoji Livonijos kronika mini tik neįvardintą žemaičių kunigaikščių „vyriausiąjį“, arba seniūną. Vis dėlto, pasakodama apie ankstesnį, maždaug 1256 m. datuojamą, žemaičių žygį į Kuršą, ji mini „sumanų didvyrį“ Alminą, kurį žemaičiai buvo išsirinkę savo vadu, ir kuris buvo visos žemaičių siekiamo Mindaugo politikos pakeitimo strategijos autorius.

Kadangi vėliau nematome jokių žemaičių vadovybės pasikeitimo ženklų, belieka manyti, kad 1259 m. ir vėliau aukščiausioji valdžia tebebuvo minėtojo Almino rankose, ir kad būtent šiam genialiam strategui, visą laiką sugebėdavusiam aplenkti kryžiuočius vienu-dviem žingsniais, Žemaitija turi būti dėkinga už savo išlikimą. Tiek apie žemaičius.

 

Kryžiuočiai

Kryžiuočių surinktos kariuomenės skaičiaus Eiliuotoji Livonijos kronika nenurodo. Iš jos teksto aišku tik tiek, kad žemaičių išpuoliui atremti buvo mobilizuotos ne viso krašto, o tik vietinės Kuršo – t. y. Kuldygos ir Klaipėdos komtūrijų – pajėgos, sudarytos iš Ordino brolių, kitų vokiečių (greičiausiai čia turimi omenyje iš Vokietijos atvykę kryžininkai) ir kuršių.

Tai skatina manyti, kad Livonijos kryžiuočių kariuomenė buvo mažesnė negu žemaičių. Vis dėlto ji negalėjo būti labai maža.

Livonijos kryžiuočiams karo su žemaičiais atsinaujinimas nebuvo netikėtas. Tai liudija ir jų turėta išsami informaciją apie prieš žygį įvykusios žemaičių sueigą, ir tai, kad nuo pagrindinio Livonijos uosto ir sostinės Rygos gana atokiai esančiame Kurše buvo gausu kryžininkų.

Netikėta kryžiuočiams galėjo būti nebent žemaičių žygio kryptis – atrodo, kad jų laukta Klaipėdoje, nes būtent iš čia, sužinojęs apie žemaičių įsiveržimą, komtūras Bernardas Harenas išžygiavo į Kuldygą, o paskui, papildęs savo kariuomenę kuldygiečių pajėgomis, vijosi žemaičius iki Skuodo.

Vis dėlto tai skatina manyti, kad jau iš anksto Klaipėdoje, o gal ir Kuldygoje, buvo sutelktos stambesnės pajėgos, ir kad kryžiuočių sprendimas vytis žemaičių kariuomenę, o paskui stoti su ja į atvirą mūšį anaiptol nebuvo lengvabūdiškumo aktas, nulemtas perdėto pasitikėjimo savimi.

Kryžiuočių kariuomenės silpnoji vieta, matyt, buvo ne jos skaičius, o margumas. Kaip jau minėta, kuršiai, kurie turėjo sudaryti nuo trečdalio iki pusės bendrų kryžiuočių pajėgų, anaiptol nebuvo lojalūs Ordinui. Pašaukti į karą, jie klusniai ir kartais netgi entuziastingai jungdavosi prie kryžiuočių, tačiau, betarpiško susirėmimo su žemaičiais atveju, kaipmat pakrikdavo ir išsilakstydavo. Tai tapdavo nuolatine kryžiuočių pralaimėjimų priežastimi.

Vis dėlto kryžiuočių kariuomenei vadovavęs Klaipėdos komtūras Bernardas Harenas puikiai žinojo šią problemą. Jis buvo su ja susidūręs dar Klaipėdos mūšyje 1257 m., ir Eiliuotoji Livonijos kronika pabrėžia, kad, ruošdamasis mūšiui prie Skuodo, jis kreipėsi į kuršius jaudinančia kalba, ragindamas juos ginti savo žemę ir turtą nuo žemaičių niokojimų.

Be to, galima įtarti, kad kuršių lojalumą bandyta užsitikrinti ne vien tik kalbomis.

Bernardas Harenas buvo patyręs karvedys. Dar XIII a. 5-ojo dešimtmečio viduryje jis pasižymėjo, sutriuškindamas Mindaugo vadovaujamą Lietuvos kariuomenę, atžygiavusią vaduoti Livonijos kryžiuočių užimtos kuršių pilies Embutės. Šturmo metu Bernardas Harenas sugebėjo nepastebėtas prisiartinti su santykinai nedideliu raitelių būriu ir smogti lietuviams iš užnugario, sukeldamas jų gretose paniką. Vėlesnis Mindaugo nenoras kariauti su kryžiuočiais buvo bent iš dalies nulemtas Bernardo Hareno pergalės.

Iš Klaipėdos mūšio 1257 m., kaip minėta, Bernardas Harenas irgi sugebėjo ištrūkti gyvas, nors ir sužeistas. Galop, sugebėjimas pavyti žemaičių kariuomenę 1259 m. irgi liudija neeilinius Bernardo Hareno sugebėjimus, nes žygis iš Klaipėdos į Kuldygą, o paskui link Skuodo reikalavo ir drausmės, ir organizacinių pastangų.

Trumpiau tariant, turint reikalą su tokiu patyrusiu ir netgi charizmatišku karvedžiu, kuršiams gudrauti buvo rizikinga, o žemaičiai irgi negalėjo tikėtis lengvos pergalės, nors kryžiuočių kariuomenė buvo mažesnė ir kažkiek išvarginta ilgo maršo.

 

Mūšio vieta

Kaip jau minėta, pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, žemaičių ir kryžiuočių kariuomenės susikovė kažkur „lauke, kurį Skuodu vadina“.

Pirmą kart Skuodas buvo paminėtas 1253 m. akte, kuriuo Kuršas buvo padalintas tarp Vokiečių ordino ir Kuršo vyskupo. Tuomet tai buvo viena iš Ceklio žemės gyvenviečių ar net pilių – pirminį Skuodo centrą, matyt, reikėtų sieti su netoliese esančiu Puodkalių piliakalniu, kurio archeologinė medžiaga siekia XIII a.

Atsižvelgiant į tai, tradiciniu tapęs Skuodo mūšio vietos lokalizavimas Luknių kaimo laukuose kelia abejonių. Maždaug 6 km į vakarus nuo Puodkalių esančios Lunknės būtų per toli, o jų laukuose randami archeologiniai radiniai greičiau byloja apie čia buvusį kapinyną, negu apie mūšio vietą – kiek galima spręsti iš kitų, patikimiau lokalizuotų viduramžių mūšių vietų tyrinėjimų, laimėjusioji pusė susirinkdavo viską, ką galėdavo, ir medžiagos archeologams palikdavo nedaug. Antra vertus, lengva ranka atmesti Luknių kaimo versijos taip pat nederėtų: problema reikalauja nuodugnių tyrinėjimų.

Skuodo mūšio vieta iškalbinga kitu požiūriu. Pagal 1259 m. politinę situaciją mūšis įvyko teritorijoje, kurią bent nominaliai kontroliavo Livonijos kryžiuočiai, ir kur žemaičiams pralaimėjimo atveju nebuvo kur ieškoti prieglobsčio – nuo tuometinio Skuodo, kur jį belokalizuotume, iki tuometinės Žemaitijos dar buvo mažiausiai diena kelio, tad bendrai mūšio vietą reikėtų vertinti kaip žemaičiams nepalankią.

Tačiau Eiliuotosios Livonijos kronikos pasakojimas suponuoja, kad jie nebuvo užklupti iš netyčių. Pasak jos, po to, kai žemaičiai nusiaubė Kuršą (matyt, turėtas omenyje ne tik pats Ceklis, bet ir šiauriau buvusios Duvzarės, Piemarės ir Bandavos žemės), jie susitelkė „gražioje vietoje“ prie Skuodo ir „išdidūs ten stovėjo“ – t. y. lūkuriavo iš paskos atskubančių kryžiuočių, sąmoningai provokuodami kautynes.

Toks žemaičių elgesys liudija pasitikėjimą savo jėgomis ir siekį surengti parodomąjį kryžiuočių sutriuškinimą. Greičiausiai, kliautasi kiekybiniu pranašumu. Be to, galėjo būti įvertintas ir į kryžiuočių kariuomenę mobilizuotų kuršių svyravimas: žemaičiai galėjo tikėtis, kad savame krašte, kur kuršiai lengvai galėjo rasti prieglobstį bei supratimą gentainių namuose, jie turės daugiau paskatų pabėgti iš mūšio lauko.

Galop, pasirinkę mūšio vietą savo nuožiūra, žemačiai turėjo galimybę iš anksto įvertinti jos landšafto ypatumus ir vėliau juos išnaudoti, o gal net įrengti kažkokias papildomas kliūtis priešams, nors Eiliuotoji Livonijos kronika jų ir nemini.

Taigi apibendrindami galime pasakyti, kad žemaičiai siekė primesti kryžiuočiams mūšį pagal savo taisykles, ir kad tai jiems kuo puikiausiai pavyko.

 

Mūšio eiga

Apie mūšio eigą Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja gana lakoniškai: aišku tik tiek, kad žemaičiai užėmė gynybinę poziciją, o kryžiuočiai puolė.

Vis dėlto joje galima rasti užuominų, kad iš pradžių gintis ruošėsi būtent kryžiuočiai, ir kad pulti jie nusprendė tik todėl, kad „laukti nenorėjo“. Jeigu tai tiesa, žemaičius ir iš karto galima pagirti už šaltakraujiškumą: būdami gausesni ir neabejotinai užėmę patogesnę poziciją, jie sugebėjo priversti priešą eiti į ataką jam nepalankiomis sąlygomis.

Bernardui Harenui, savo ruožtu, iššaukiantis žemaičių lūkuriavimas nepaliko išeities. Jam žūtbūt reikėjo pademonstruoti Ordino galybę ir padaryti įspūdį pirmiausia kuršiams, kurių gentainiai ir turtas dabar buvo atsidūrę žemaičių rankose – jeigu Bernardas Harenas būtų delsęs, tai būtų buvę palaikyta bailumo ir silpnumo ženklu. Taigi, padrąsinęs kariuomenę įkvepiančia kalbą, jis „vėliavą ir rankas ėmė“, ir „krikščionys pradėjo pulti pagonis“.

Galima numanyti, kad Bernardas Harenas dėjo viltis į sunkiosios riterių kavalerijos smūgio jėgą. Jos pleišto puolimas iš tiesų būdavo triuškinantis ir sunkiai atremiamas.

Tačiau žemaičiai buvo radę kažin kokį sprendimą, leidžiantį neutralizuoti šitokios taktikos keliamą grėsmę. Jau Šiaulių mūšyje 1236 m. kalavijuočių kavalerija nesugebėjo prasiveržti pro Lietuvos (didele dalimi – žemaičių) kariuomenės gretas ir buvo sunaikinta. XIII a. 5-ajame dešimtmetyje kryžiuočių kavalerijos atakos būdavo sėkmingos tik tais atvejais, kai Lietuvos kariuomenę pavykdavo užpulti nepasiruošusią ir neišsirikiavusią, kaip tai nutiko prie Embutės arba per keletą vėlesnių lietuvių žygių į Kuršą. Tačiau Almino vadovaujami žemaičiai jau nebesileisdavo užklumpami iš netyčių. Prie Klaipėdos 1257 m. jie jau buvo įrodę, kad sugeba atlaikyti riterių smūgį.

Ir Skuodo lauke scenarijus pasikartojo: pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, „kariuomenė pagonių ėmė gintis kuo puikiausiai“. Deja, kronika nepasako, kokių konkrečių taktinių priemonių buvo imtasi, ir mums belieka tiks spėlioti.

Žemaičiai neturėjo angliškų lankų, kurie vieninteliai buvo pajėgūs padaryti rimtą žalą puolančiai sunkiajai riterių kavalerijai. Baltų žemėse buvo populiarios svaidomosios ietys, tačiau jomis buvo galima atakuoti tik iš nedidelio atstumo. Aišku, žemaičiai, kurie, kaip pamename, atžygiavo į mūšio laukią gerokai prieš pasirodant kryžiuočiams, galėjo jame įrengti papildomų kliūčių ir pasiruošti kitų parankinių priemonių – kad ir nusmailintų baslių. Vis dėlto tokios priemonės būtų buvusios pavojingos tik pačiam kryžiuočių pleišto smaigaliui – susidūrusi su kliūtimi, kavalerija būtų natūraliai atsitraukusi ir sukusi link labiau pažeidžiamos vietos.

Vadinasi, vienu ar kitu būdu pristabdytą kavalerijos pleištą reikėjo iš karto supti ir atakuoti iš šonų. Tikėtina, kad lengvesnė, manevringesnė ir šiuo atveju skaitlingesnė žemaičių kavalerija buvo pajėgi atlikti šitokį manevrą, ir kad būtent dėl jo kryžiuočių ataka išvirto į „smarkų mūšį“, kaip jį apibūdina Eiliuotoji Livonijos kronika.

Vis dėlto apsupimas visuomet buvo didžiausias kariuomenių siaubas, ir, siekiant jo išvengti, visuomet būdavo imamasi įvairių prevencinių priemonių. Pagal viduramžių karybos kanoną, puolantįjį kavalerijos pleištą turėdavo dengti flanguose išrikiuoti pagalbiniai daliniai: iškilus apsupimo gėsmei, jie turėdavo stabdyti priešų kontrataką, o taip pat sudaryti sąlygas pagrindiniam pleištui atsitraukti ir persirikiuoti, kad jis galėtų pulti vėl.

Bernardo Hareno kariuomenėje šis priedangos dalinių vaidmuo turėjo tekti kuršiams, nes būdami lengviau ginkluoti ir manevringesni, jie geriau tam tiko. Tačiau, Eiliuotosios Livonijos kronikos teigimu, „kuršiai netrukus ėmė trauktis ir iš mūšio lauko bėgti“. Ištikimi kryžiuočiams liko tik nedaugelis, ir, nors, pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, kurį laiką dar buvo matyti, kaip jie svaido ietis, to neužteko žemaičiams sustabdyti. „Tokiu būdu ilgą laiką mūšio žiauraus sūkury broliai kovojo vieniši. Tik vokiečiai juos palaikė ir kartu nelaimėn žengė: su broliais jie mirtį pasitiko.“

Eiliuotosios Livonijos kronikos pasakojimas kuria įspūdį, kad būtent kuršių daugumos pasitraukimas buvo lemtingas mūšio baigčiai, todėl jį verta panagrinėti nuodugniau.

Vargu ar kuršiai galėjo atsitraukti dėl betarpiško žemaičių smūgio. Norėdama apsupti vokiečių kavaleriją, žemaičių kariuomenė turėjo mesti tam visas jėgas – kuršių dalinius ji būtų galėjusi nebent pagąsdinti. Taigi kuršių daugumos pasitraukimą (kaip ir mažumos pasilikimą) turėjo lemti politiniai motyvai: daugumai tiesiog nesinorėjo kautis už svetimšalius užkariautojus, nors mažuma siejo savo ateitį būtent su jais.

Vis dėlto toks paaiškinimas nepilnas. Pabėgimas iš mūšio lauko turėjo užtraukti Ordino bausmę, be to, žygio metu žemaičiai buvo užgrobę nemažai kuršių turto ir belaisvių, tad kuršiai tarsi turėjo siekti juos susigrąžinti. Atitinkamai iškyla klausimas, – ar tik žemaičiai nebuvo pažadėję kuršiams sugrąžinti viską patys, jeigu jie tinkamu momentu pasitrauktų? Tokia galimybė visai reali.

Kaip pamename, po Klaipėdos mūšio 1257 m, iš kurio kuršiai irgi pabėgo, buvo paskelbtos paliaubos. Jų metu kuršiai turėjo siekti išvaduoti iš žemaičių nelaisvės ankstesnių žygių metu į ją patekusius gentainius, taigi žemaičiams buvo gera proga pademonstruoti, kad kuršių pabėgimas iš Klaipėdos mūšio yra vertinamas kaip pagalba, ir kad ateityje už tokio pobūdžio pagalbą irgi bus garbingai atsilyginama.

O kryžiuočių padėtis buvo sunki: jeigu jie būtų ėmęsi represijų, kuršiai galėjo tiesiog sukilti. Taigi beliko užmerkti akis ir kalbėtis su kuršiais gražuoju, tikintis, kad karo įkarštyje patys žemaičiai padarys kokią nors klaidą. Tačiau klaidų žemaičiai nepadarė, ir būtent tai nulėmė jų pergalę.

Skuodo mūšyje Vokiečių ordino Livonijos šaka neteko 33 brolių su Klaipėdos komtūru Bernardu Harenu priešakyje. Taip pat žuvo daugelis vokiečių kryžininkų, ir dar labiau sumažėjo Ordinui ištikimų kuršių skaičius. O žemaičių nuostoliai, matyt, nebuvo dideli, nes dar tą patį rudenį jie surengė naują žygį į Kuršą.

 

Apibendrinimas

Skuodo mūšis tapo įspūdinga įžanga į lemiamą žemaičių kovų su Vokiečių ordinu etapą.

Nors mūšio baigtį nulėmė kuršių pasitraukimas, jis nebūtų įvykęs, jeigu žemaičiai nebūtų sugebėję parodyti savo pranašumo. Visas jų žygis galėtų būti laikomas vadovėliniu karybos pavyzdžiu: žemaičiams pavyko užpulti priešą pirmiesiems, pasirinkti žygio kryptį taip, kad priešas būtų priverstas vaikytis juos po visą kraštą, galop jie patys pasirinko mūšio lauką ir primetė priešui savo mūšio scenarijų ir sėkmingai neutralizavo techniškai pranašesnių, nors ir mažiau skaitlingų, priešo pajėgų smūgį.

Be to, žemaičių sugebėjimas įtikinti kuršių daugumą lemiamu momentu pasitraukti iš mūšio lauko liudija žemaičių vadovybės diplomatinius sugebėjimus, o taip pat ir visos žemaičių kariuomenės drausmingumą bei visuotinį supratimą, kaip reikia elgtis krašte, kurio gyventojus siekiama patraukti į savo pusę.

Nors kryžiuočių šaltiniai vaizduoja žemaičius kovojančius dėl grobio, kovos rezultatai liudija, kad iš tikrųjų jie kitų baltų genčių simpatijų, ir tai jiems kuo puikiausiai sekėsi: 1259–1260 m. žiemgaliai, kuršiai, prūsai – taigi beveik visos baltų gentys, kurių pajėgas kryžiuočiai bandė nukreipti prieš žemaičius – sukilo ir perėjo į jų pusę.

Ypač svarbus buvo kuršių perėjimas į žemaičių pusę Durbės mūšio įkarštyje, patraukiant paskui save prūsus bei estus. Čia vėlgi galima pasakyti, kad to nebūtų įvykę, jeigu po Skuodo mūšio žemaičiai kuršius būtų kokiu nors būdu nuvylę.

Apibendrintai, galima pasakyti, kad Skuodo mūšis pademonstravo tuometinės Žemaitijos karinę ir diplomatinę galią ir padėjo tvirtą pagrindą tolimesnėms jos pergalėms.

 

Atgal