VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.11. Irpenės mūšis – legenda ar istorija?

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Jeigu reikėtų išrinkti paslaptingiausią mūšį Lietuvos istorijoje, juo turbūt taptų Irpenės mūšis, įvykęs apie 1322 metus. Paslaptingas jis ne tik dėl to, kad nežinome šio mūšio detalių, bet ir dėl to, kad iki šiol netyla ginčai, ar šis mūšis apskritai buvo.

Ir nors tokių nežinia ar buvusių mūšių Lietuvos istorijoje būtų galima rasti ir daugiau, kaipo, pavyzdžiui, XIII amžiui priskiriami Koidanovo, Mogilnos ir Okuniovkos mūšiai su totoriais (jų autentiškumu tikėjęs Romas Batūra juos datavo atitinkamai 1240–1241, 1258 ir 1274–1275 m.), Irpenės mūšio vieta šių legendinių ar pusiau legendinių mūšių tarpe yra išskirtinė.

 

Pirma, šiandien nedaug kas šiandien priima Koidanovo, Mogilnos ir Okuniovkos mūšių istoriškumą, o ir to pasekmės bendram Lietuvos istorijos supratimui – ne tokios jau reikšmingos, nes tie mūšiai nebuvo tokie jau išskirtiniai. Irpenės mūšis yra ne tik svarbesnis, bet ir turi kur kas daugiau šalininkų. Dauguma istorikų, ko gero, būtų jo istoriškumo pusėje.

Gedimimo žygiai

Gediminas. Dail. Artūras Slapšys

Irpenės upė

Antra, priimdami Irpenės mūšio istoriškumą, turėtume sutikti ir su tuo, kad šis mūšis buvo vienas svarbiausių ir lemtingiausių Lietuvos istorijoje. Juk pasiekęs pergalę prie Irpenės, Gediminas užėmė Kijevą ir padarė Lietuvą svarbiausia Kijevo Rusios paveldo perėmėja. Įvykis ne šiaip sau reikšmingas, o keičiantis visą Vidurio ir Rytų Europos istorijos tėkmę.

Visi šie legendiniai mūšiai, įskaitant Irpenės mūšį, yra žinomi tik iš XVI a. Lietuvos metraščių legendinės dalies, tik tiek, kad Irpenės mūšis yra chronologiškai arčiau jų istorinės dalies ir, skirtingai nei pirmieji trys, priskiriamas neabejotinai istorinio valdovo – Gedimino – laikams. Tad šią Lietuvos metraščių dalį galime pavadinti jau tik „pusiau legendine“.

 

Lūžis prie Irpenės? Irpenės mūšis Lietuvos metraščio pasakojime

Kol kas nekelkime Irpenės mūšio istoriškumo klausimo ir pažiūrėkime, kaip jį pavaizdavo ir kokią reikšmę jam suteikė Lietuvos metraščiai – vienintelis mūsų šaltinis apie šį mūšį.

Apskritai XVI a. Lietuvos metraščiai visą Gedimino valdymą pavaizduoja per tris epizodus: 1) Apie Gedimino karą su Prūsijos vokiečiais ir Žemaičių išvadavimą (čia turbūt atsispindi pergalė 1320 m. Medininkų mūšyje, kuris čia siejamas su Akmenos upe); 2) Apie Gedimino žygius, Volynės ir Kijevo užkariavimą (būtent šių užkariavimų kulminacija – Irpenės mūšis); 3) Apie Gedimino sapną, Vilniaus ir Trakų įkūrimą (tai gali sietis su dominikonų bažnyčios pastatymu Vilniuje 1321 m., kurį Gediminas mini savo 1323 m. sausio 25 d. iš Vilniaus rašytame laiške).

Tad Irpenės mūšis Lietuvos metraštininko supratimu – vienas iš svarbiausių Gedimino veiklos epizodų, vienas iš labiausiai vertų atminimo jo valdymo pasiekimų.

Lietuvos metraštininkas pasakoja apie dvi viena paskui kitą sekusias Gedimino karines kampanijas Pietų Rusioje. Pirmosios kampanijos metu Gediminas užėmė svarbiausius Volynės žemės centrus – Vladimirą, kurio kunigaikštis Vladimiras žuvo mūšyje, ir Lucką, kurio kunigaikštis Levas pabėgo į Brianską.

Antroji karinė kampanija prasidėjo sekančiais metais, Gediminui peržiemojus Breste. Iškart po Velykų jis sutelkė savo karius, o „po Velykų sekančią savaitę ištraukė prieš Kijevo kunigaikštį Stanislovą ir pakeliui paėmė Ovručo miestą ir Žitomiro miestą“.

Lemiamas šio antrojo žygio taškas buvo Irpenės mūšis: „Kijevo kunigaikštis Stanislovas susižinojo su Perejaslavo kunigaikščiu Olegu, su Briansko kunigaikščiu Romanu, su Volynės kunigaikščiu Levu, kurį didysis kunigaikštis Gediminas buvo išvaręs iš Lucko, ir visi susirinko su baisia galybe savo rusų karių ir susitiko su didžiuoju kunigaikščiu Gediminu prie Irpenio upės ties Belgorodu, už šešių mylių nuo Kijevo. Ir įvyko mūšis bei didelės kapotynės, ir Dievas padėjo didžiajam kunigaikščiui Gediminui; sutriuškino visus rusų kunigaikščius, ir visa jų sumuštoji kariuomenė liko gulėti vietoje. Užmušė ir Lucko kunigaikštį Levą, ir Perejaslavo kunigaikštį Olegą, o Kijevo kunigaikštis Stanislovas su Briansko kunigaikščiu Romanu pabėgo į Brianską, nedidelės kariaunos lydimi.“

Iškart po šios pergalės Gediminas apgulė ir privertė pasiduoti Belgorodo pilį ir patraukė link Kijevo. Čia jis sutiko didesnį pasipriešinimą ir Kijevo apguloje užtruko visą mėnesį. Po to Kijevo viečės sprendimu kijeviečiai pasidavė Gediminui, kadangi nebeturėjo vilties sulaukti pabėgusio kunigaikščio Stanislovo paramos.

Miesto vartai buvo atidaryti ir Gediminui beliko iškilmingai pro juos įjoti. Netrukus po to Gediminui pasidavė ir kiti Kijevo žemės miestai (paminėti Vyšgorodas, Čerkasai, Kanevas, Putivlis ir Slepovrodas/Sneporodas), o taip pat Perejaslavo kunigaikštystė, kurios kunigaikštis Olegas žuvo Irpenės mūšyje.

Kijevo ir Perejaslavo kunigaikštysčių valdytoju Gediminas paskyrė Alšėnų kunigaikštį Algimantą Mindaugaitį, o pats grįžo į Lietuvą.

Tad Irpenės mūšyje Gediminas, įveikęs trijų Pietų Rusios kunigaikščių koaliciją (Kijevo, Perejaslavo ir Briansko), užėmė dvi jų kunigaikštystes (Kijevo ir Perejaslavo), o trečioji (Briansko kunigaikštystė, arba Černigovo žemė) tuo tarpu išsilaikė ir suteikė prieglobstį pabėgusiam Kijevo kunigaikščiui Stanislovui.

Anot Lietuvos metraščio, Stanislovas vėliau vedė Riazanės kunigaikščio Ivano dukterį Olgą, persikėlė į Riazanę ir po Ivano mirties tapo Riazanės didžiuoju kunigaikščiu.

 

Pasakojimo apie Gedimino žygius kritika

XIX a., įsigalint kritiškesniam požiūriui į šaltinius, istoriografijoje pradėjo reikštis kritiškas požiūris į Lietuvos metraščio pasakojimą.

Dar 1817 m. savo „Rusijos valstybės istorijos“ 4 tome Nikolajus Karamzinas pasakojimą apie Gedimino užkariavimus Pietų Rusioje pavadino abejotinu, nes: 1) šio pasakojimo nepatvirtina patikimi ir vienalaikiai šaltiniai, 2) Kijevą 1331 m. valdė ne Gedimino vietininkas, o Rusios kunigaikštis Teodoras, kuris drauge su totorių baskaku persekiojo iš Volynės vykstantį, ten buvusio metropolito Teognosto naujai įšventintą, Naugardo arkivyskupą Vasilijų, 3) Haličo-Volynės kunigaikštystę po ją valdžiusių Andriaus ir Levo Jurjevičių mirties (anot Karamzino, apie 1324 m., iš tikrųjų – iki 1323 m.), valdė vieno iš jų sūnus Jurijus, taigi neįvyko jokio perversmo.

N. Karamzinas pastebėjo ir keletą smulkesnių netikslumų legendoje apie Gedimino žygius: 1) Briansko kunigaikštis Romanas Michailovičius – istorinis asmuo, bet miręs dar XIII a., 2) joks Stanislovas nebuvo Riazanės kunigaikščiu.

Tačiau autoritetingiausiu minėtų Gedimino žygių neigėju tapo XIX a. ukrainiečių istorikas Volodimiras Antonovičius, kuris 1878 m. išleistoje studijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos apybraiža iki didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties“ pakartojo ir išplėtojo tris pagrindinius N. Karamzino argumentus ir pridėjo naujų pastebėjimų dėl detalių.

Anot V. Antonovičiaus, iš 7 pasakojime apie Gedimino žygius šalia Gedimino minimų veikėjų vardų „tiktai du – Levas ir Ivanas – iš tiesų priklauso Gedimino amžininkams; trys kiti – Vladimiras, Romanas ir Mindaugas Algimantaitis [V. Antonovičius taip klaidingai įvardijo Algimantą Mindaugaitį], priklauso kunigaikščiams, gyvenusiems kitu laiku, ir, pagaliau, likę du vardai [Stanislovas ir Olegas] visiškai išgalvoti“.

Nepatikimi, anot V. Antonovičiaus, ir pasakojime minimi geografiniai vardai: „Kijevo srities miestai paminėti šio metraščio pasakojime pagal jų vėlesnę reikšmę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje; išskyrus Belgorodą ir Vyšgorodą, pasiskolintus iš senųjų Rusios metraščių, paminėti tie miestai, kuriuose buvo „valdovo pilys“ ir kurie atliko „pavietų“ valdymo centrų vaidmenį tik nuo Vytauto laikų: Žitomiras, Ovručas, Čerkasai, Kanevas, Perejaslavas; be to, pridėti dar: Bychovco kronikoje – Putivlis, pas Stryjkovskį – Brianskas – akivaizdu, dėl to, kad sudarytojai nežinojo pietų Rusios žemių teritorinių santykių; šie miestai niekada nebuvo Kijevo priemiesčiais, buvo Severų žemėje ir buvo užimti Lietuvos tiktai valdant Algirdui 1356 metais“. Tuo tarpu Sneporodas buvo tik upės vardas ir kaip miestas „niekada neegzistavo“.

Tuo metu, anot V. Antonovičiaus, neegzistavo ir Čerkasai, apie kurių ir Kanevo įkūrimą Gedimino laikais pasakojo 1545 m. iš Kanevo gyventojų užrašyta legenda, o iš tiesų ši legenda pasakojusi apie Vytauto laikus, nes mini „Gedimino“ (o iš tiesų – Vytauto) žygius į Krymą, kurio metu šis atsivedęs Petigorės čerkasus (Petigorė – sritis Šiaurės Kaukaze), kurie ir davė pradžią Čerkasų miestui.

Anot, V. Antonovičiaus, pasakojimą apie Gedimino žygį į Kijevą Bychoveco kronikos autorius perdarė iš 1392 m. Vytauto žygio į Kijevą, kurio metu šis pašalino iš Kijevo Vladimirą Algirdaitį ir jo vietoje pasodino Skirgailą (tada irgi iš pradžių Vytautas užėmė Žitomirą ir Ovručą, paskui – Kijevą, o paskui jau pats Skirgaila – Čerkasus ir Zvenigorodą).

Gediminas įjoja į Kijevą. Iliustracija iš L. Chodzkos veikalo, 1824 m.

Belgorodo prie Kijevo miesto pylimas. Wikipedia.org nuotr.

Dėl Gedimino žygio į Volynę V. Antonovičius buvo nuolaidesnis Lietuvos metraščio pasakojimui: pripažino, kad Gedimino karas su Volynės kunigaikščiais galėjo būti, nes šie bendradarbiavo su Vokiečių ordinu, bet jo rezultatą apribojo tik Palenkės prijungimu prie Lietuvos ir dargi nukėlė tai į 1316 m. (jei koks Volynės kunigaikštis ir žuvo, tai, anot V. Antonovičiaus, Andriaus ir Levo tėvas Jurijus, kurio nebebuvo gyvųjų tarpe 1316 m., kuomet Andrius ir Levas sudarė sutartį su Vokiečių ordinu).

Reikia pastebėti, kad toks pseudokritiškas istorijos konstravimas (kritiškas metraščiui, bet nekritiškas paties tyrinėtojo fantazijoms) savo fantastiškumu gerokai lenkia XVI a. metraštininko tekstą.

 

Kritikos kritika: Lietuvos metraščio pasakojimo gynimas

Vėlesnėje istoriografijoje buvo iškelta pagrįstų kontrargumentų šiai N. Karamzino ir V. Antonovičiaus kritikai.

1) Nors dėl šaltinių stokos turime tik vieną vėlyvą pasakojimą apie šiuos Gedimino žygius, apie juos kalba ir nepriklausomi nuo jo šaltiniai. Antai savo šaknimis XV a. vidurį siekianti Tverėje sukurta „Lietuvos kunigaikščių genealogija“ (Gedimino kilmės „iš arklininko“ legenda) kalba apie neva Tverės kunigaikščio pavedimu Volynėje ir Kijeve duokles rinkusį lietuvį Boreiką, Gediminui tuo pat metu gavus pavedimą duokles rinkti „anapus Nemuno“. Tai, anot S. C. Rowello, patvirtina, kad XIV  a. I trečdalyje lietuviai buvo Volynėje ir Kijeve.

S. C. Rowellas taip pat atkreipia dėmesį į Riazanės bajorų Šilovskių genealogiją, kuri taip pat kildinama iš XV a. vidurio. Joje pasakyta, kad Šilovskiai bėgę iš Kijevo į Riazanę drauge su kunigaikščiu Stanislovu. Visa tai liudija, kad pasakojimai apie Gediminą ir Stanislovą, Lietuvos valdžią Kijeve ir Volynėje Gedimino laikais, gyvavo dar gerokai iki Lietuvos metraščių legendinės dalies atsiradimo.

2) 1331 m. epizodas, kuriame minimi Kijevo kunigaikščio Teodoro veiksmai, skirtingai nuo Karamzino-Antonovičiaus interpretacijos, aiškiausiai paliudija Kijevą buvus priklausomą nuo Lietuvos.

Pirma, Naugardo arkivyskupas Vasilijus Kaleka užsitraukė Gedimino nemalonę ir, grįždamas iš Volynės į Naugardą keliu „tarp Kijevo ir Lietuvos“, buvo persekiojamas Gedimino pasiųstų karių, o paskui prie Černigovo buvo sulaikytas Kijevo kunigaikščio Teodoro, nuo kurio turėjo išsipirkti. Šį epizodą plačiausiai išanalizavęs Romas Batūra padarė išvadą, kad Teodoras veikė kaip Lietuvos interesų gynėjas, o visas epizodas rodo tam tikrą jo priklausomybę nuo Lietuvos.

Antra, labai svarbiu argumentu, aiškinantis, kas toks buvo Teodoras, tapo 1916 m. M. Priselkovo ir M. Fasmerio paskelbti užrašai, kilę iš Rusios metropolito kanceliarijos ir išlikę XIV a. graikiškame rinkinyje Vatikano archyve. Jų tarpe yra įrašas, minintis, kad „Teodoras, Gedimino brolis (Θεόδωρος του Κεντημνου ό αδελφός), davė du sidabrinius kaukijus“. Daugelį istorikų tai įtikino, kad Kijevo kunigaikštis Teodoras buvo ne kas kitas, kaip Gedimino brolis.

3) N. Karamzinas ir V. Antonovičius nežinojo, kad po Andriaus ir Levo Jurjevičių mirties Riurikaičių dinastija Haličo-Volynės kunigaikštystėje iš tiesų nutrūko. 1325–1340 m. čia veikęs kunigaikštis Jurijus buvo iš Mazovijos kunigaikščių kilęs Boleslovas Traidenaitis, kurį su Volyne siejo tik giminystė iš motinos pusės. Tai rodo, kad Volynėje tikrai įvyko svarbus perversmas, užbaigęs Riurikaičių valdymą. Ir nors Boleslovas Jugis Traidenaitis buvo ne Gedimino statytinis, o kompromisinė figūra, iškelta Lietuvai varžantis dėl Haličo-Volynės palikimo su Lenkija ir 1325 m. susitarus su ja dėl sąjungos, jis palaikė draugiškus santykius su Gediminu ir vedė jo dukrą (1331 m.).

Tad trys pagrindiniai dar Karamzino iškelti argumentai prieš Gedimino žygių autentiškumą iš esmės yra paneigti ar susilpninti (kalbant apie pirmą argumentą) ir atskleidžia visai priešingą vaizdą – Lietuvos metraščio pasakojimą patvirtina.

Netikslumai detalėse, kad ir kiek jų bebūtų, šiuo atveju negali lemti bendros išvados. Akivaizdu, kad mūsų šaltinis yra vėlyvas, kažkiek iškraipytas ir netikslus. Tačiau tie netikslumai neneigia pasakojimo esmės ir yra nesunkiai paaiškinami. Be to, ne visi iškelti netikslumai yra realūs, nes ir V. Antonovičiaus samprotavimuose buvo klaidų ar neįrodomų tezių.

S. C. Rowellas priešingai, pabrėžia, kad Lietuvos metraščiui labai gerai žinomos Haličo-Volynės kunigaikštystės realijos: jis žino, kad Haličą-Volynę tuo metu valdė du kunigaikščiai, teisingai įvardija vieną iš jų (Levą), o Andriaus vardą, matyt, tiesiog supainiojo su jo valdyto miesto pavadinimu (Volynės Vladimiras).

Kijevo Kunigaikštis Stanislovas, nors ir su neįprastu Rusios kunigaikščiams vardu, matyt, taip pat yra istorinis veikėjas. Jo bėgimą iš Kijevo į Riazanę, kaip minėta, mini ir Šilovskių genealogija, o Liubečo sinodike minimas kunigaikštis Ivanas Stanislovičius, anot, S. C. Rowello, yra tikėtinas Stanislovo, Kijevo kunigaikščio, sūnus. Ši išvada tikėtina kaip tik dėl to, kad Stanislovo vardas Rusioje yra labai retas.

XIII a. Briansko kunigaikštis Romanas Gedimino žygio metu tikrai buvo jau miręs, bet jis, anot S. C. Rowello, greičiausiai tik supainiotas su Dmitrijumi Romanovičiumi Brianskiečiu, kuris XIV a. 3–4 dešimtmečiais „buvo gyvas mirtinas Lietuvos priešas“.

R. Batūra ir S. C. Rowellas taip pat pažymėjo, kad V. Antonovičiaus skepticizmas dėl Lietuvos metraščio minimų miestų egzistavimo ir reikšmės Gedimino laikais daugeliu atvejų yra nepakankamai pagrįstas ir neįrodomas, o kai kuriais atvejais, žinoma, galėjo būti ir netikslumų metraštininko pasakojime. Nepasitvirtino ir tai, kad neva neegzistavo Sneporodo (Sleporodo) miestas ar pilis (jis minimas XIV–XV a. sandūros Rusios pilių sąraše, dabar – Mackovcų piliakalnis prie Sulos intako Sleporodo/Sliporido upelio, Poltavos sr.). Kitaip sakant, Lietuvos metraštininkas galų gale geriau išmanė XIV a. Kijevo žemės geografiją, nei jo kritikas V. Antonovičius.

 

Gedimino žygio ir Irpenės mūšio rekonstrukcija

Tad kaip iš tikrųjų klostėsi įvykiai? Mes negalime daug pridėti prie Lietuvos metraščio pasakojimo, kurį galime laikyti iš esmės patikimu, tik, žinoma, pataisant kai kuriuos vardus ir aplinkybes (ne Vladimiro kunigaikštis Vladimiras, o Andrius Jurjevičius, ne Romanas Brianskietis, o Dmitrijus Romanovičius Brianskietis, Stanislovas netapo Riazanės kunigaikščiu, nors tikėtina, kad buvo ten radęs prieglobstį). Atsargiau reikia žiūrėti ir į kai kuriuos Kijevo žemės vietovardžius (bent į Putivlio, Čerkasų ir Kanevo priskyrimą Gedimino užkariavimams).

Svarbiausias dalykas, kurio nepasako Lietuvos metraštis, yra šių įvykių data, o ji yra svarbi, norint įrašyti Irpenės mūšį į tinkamą istorinį kontekstą.

Dar Motiejus Stryjokvskis įžvalgiai susiejo Gedimino žygių pradžią su 1320 m. liepos 27 d. įvykusiu Medininkų mūšiu Žemaitijoje. Lietuvos metraštyje pasakyta, kad Volynės puolimo Gediminas ėmėsi „apgynęs Žemaičių žemę nuo vokiečių“.

M. Stryjkovskis dar priduria, kad tuo pačiu metu Volynės kunigaikščiai puolė Lietuvą iš pietų. Tai yra įmanoma, nes dar 1316 m. Andrius ir Levas Jurjevičiai buvo sudarę sąjungos sutartį su Vokiečių ordinu.

Šiaip ar taip, Lietuvos metraštyje turime aiškią chronologinę nuorodą, kad Gedimino žygiai vyko po 1320 m. Dėl konkretaus laiko pagrįstesnės istorikų nuomonės svyruoja tarp 1321 ir 1325 m., bet, regis, šių įvykių laiko reikia ieškoti arčiau 1320 m., tad vėlyviausios datos (1324 ar 1325 m.) atrodo neįtikinamai.

Juo labiau, kad seniai žinoma, jog Haličo-Volynės kunigaikščiai Andrius ir Levas Jurjevičiai dar tikrai gyveno 1321 m. gegužės 21 d., kuomet paskutinį kartą paminėti jų valdose tuo metu knygą perrašiusio raštininko, o tikrai buvo mirę 1323 m. gegužės 21 d., kuomet Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka apie jų mirtį pranešė laiške popiežiui. Šios datos iš tiesų nepalieka daug alternatyvų svarstymams: Gediminas galėjo 1321 m. surengti žygį į Volynę, o 1322 m. pavasarį – į Kijevą, arba 1322 m. – į Volynę ir 1323 m. pavasarį – į Kijevą. Kitų alternatyvų, vadovaujantis minėtais faktais ir Lietuvos metraščio tekstu, būti negali. Bet kurią iš jų reikia pasirinkti?

S. C. Rowellas pasirinko 1322 ir 1323 metus. Bet tokia chronologija neišvengiamai veda į keblumus, bandant suderinti taip datuojamus žygius su kitais gerai žinomais faktais.

Pirma, Gediminas 1323 m. sausio 25 ir gegužės 26 d. tikrai buvo Vilniuje ir iš jo rašė savo žymiuosius laiškus. Žinoma, po 1323 m. sausio 25 d. laiško parašymo jis galėjo nesunkiai suspėti į žygį, prasidėjusį po Velykų, kurios 1323 m. buvo kovo 27 d. (nors tai ir prieštarauja metraščio liudijimui, kad Gediminas prieš šį žygį žiemojo Breste). Tačiau jam reikėjo įveikti nemažą atstumą, ir tam reikėjo maždaug mėnesio, o ir vien Kijevo apgula truko dar mėnesį. Laiko grįžti į Vilnių iki gegužės 26 d., kad ten galėtų parašyti savo laiškus, jam būtų akivaizdžiai neužtekę.

Antra, panaši laiko trūkumo problema iškyla ir Vladislovo Lokietkos atžvilgiu: jei Levas Jurjevičius būtų tikrai žuvęs Irpenės mūšyje maždaug 1323 m. balandžio pabaigoje, pranešimas apie jo mirtį gegužės 21 d. Vladislovo laiške būtų įtartinai operatyvus. O tokios skubos Vladislovas tikrai nesiekė, nes vienu kartu pranešė ir apie kokiu pusmečiu anksčiau žuvusį Andrių Jurjevičių.

Tad atmetus šią itin menkai tikėtiną 1322–1323 m. alternatyvą, įvykių datavimui lieka tik vienas variantas: 1321 m. (veikiausiai, rudenį) įvyko žygis į Volynę, o 1322 m. pavasarį – į Kijevą.

Nustačius metus, galima patikslinti ir Velykų datą, kuri yra mums Gedimino žygio atskaitos taškas. 1322 m. Velykos buvo balandžio 11 d. Apie tą laiką Gediminas Breste pradėjo telkti kariuomenę žygiui į Kijevą, o praėjus savaitei po Velykų, t. y. balandžio 18 d., jau patraukė į žygį.

Norint iš Bresto per Ovručą ir Žitomirą pasiekti Belgorodą prie Kijevo, reikėjo įveikti apie 750 km atstumą. Vien žygiui čia reikėjo bent 20–25 dienų, nes kariuomenė, žygiuodama įprastu tempu, negalėjo įveikti daugiau kaip 30–40 km per dieną. Bet pakeliui dar buvo paimtas Ovručas ir Žitomiras. Net manant, kad šios pilys pasidavė be didesnio pasipriešinimo, reikia orientuotis į ilgesnę galimą žygio trukmę, taigi, ne mažiau, kaip 25 dienas. Prie Belgorodo, kuris stovi prie Irpenės upės (dabar – Bilohorodka), Gediminas galėjo pasirodyti tik gegužės viduryje.

Gegužės viduryje ir turėjo įvykti Irpenės mūšis. Irpenė teka visai greta Belgorodo miesto ir pilies, iš vakarinės jo pusės. Belgorodas yra didžiulė galinga pylimų ir įtvirtinimų sistema, įrengta tiesiai ant kelio į Kijevą. Pilies ir miesto įtvirtinimų išorinis perimetras siekia 5 km ir juosia daugiau kaip 1 kvadratinio kilometro plotą. Galimas dalykas, kad XIV a. buvo apgyvendinti ir ginami ne visi šie milžiniški įtvirtinimai, bet vien pati pilis užėmė 12,5 ha plotą.

Logiška gynybos strategija tad būtų pasitikti lietuvius ties perkėla per upę šių pylimų papėdėje. Rusėnų kunigaikščiai turėjo ne tik patogesnę poziciją, bet ir stiprią pilį užnugaryje.

Gaila, kad mes neturime jokio išsamesnio mūšio aprašymo, išskyrus Motiejaus Stryjkovskio. Tačiau pastarasis tik literatūriškai plėtojo Lietuvos metraščio pasakojimą, vargu ar turėdamas kokį papildomą šaltinį.

Tad sunku atsakyti į klausimą, kokią išeitį surado Gediminas šioje nepatogioje jam situacijoje. Forsuoti 30 m pločio upę tokios tvirtovės papėdėje, priešo akivaizdoje, būtų gana rizikinga, tad, galimas dalykas, Gediminas kėlėsi per upę pasukęs kur nors į šoną nuo pagrindinio kelio ir tvirtovės. Galbūt dalis kariuomenės persikėlė per upę dar kur nors atokiau, nepastebėti priešų, ir pasirodė jų užnugaryje, atkirsdami juos nuo pilies. Tai paaiškintų, kodėl rusėnų kunigaikščiai nepasinaudojo pilimi, o tik arba žuvo mūšio lauke, arba pabėgo. Kažkokios rusėnų pajėgos vis dėlto turėjo būti ir pilyje, nes po mūšio ji ne iš karto pasidavė.

Jeigu visgi pažvelgtume, ką rašė M. Stryjkovskis, tai, anot jo, Stanislovas su sąjungininkais (prie kurių M. Stryjkovskis prideda totorius) laukė Gedimino stovyklavietėje prie Piernos (t.y. Irpenės) upės. Gediminas išrikiavo kariuomenę, tarp raitelių įmaišydamas turėjusių jiems padėti pėstininkų, ir puolė rusėnus. Pirmasis jį pasitiko Stanislovas su savo kariuomene ir totoriais, o kiti kunigaikščiai ėjo jam į pagalbą iš paskos. Lietuviai ir žemaičiai atlaikė Stanislovo antpuolį ir užvirė kautynės. Tada Gediminas, su savo sargybiniu pulku atsiskyręs nuo pagrindinių pajėgų, smogė rusėnams iš šono, palauždamas ir išardydamas jų rikiuotę. Rusėnai buvo priversti permesti dalį pajėgų į puolamą flangą. Galiausiai Stanislovas buvo priverstas trauktis, o paskui ir bėgti. Paraštėje M. Stryjkovskis parašė, kad Gediminas „turėjo geresnę pramogą, nei Hanibalas Kartaginietis prie Kanų“. Tai – nuoroda į Kanų mūšį (216 m. pr. Kr.), kriame Hanibalas įveikė romėnus, pagrindinį smūgį sutelkdamas į jų kariuomenės flangų puolimą ir kariuomenės apsupimą. Galimas dalykas, kad Gedimino taktiką M. Stryjkovskis modeliavo, atsižvelgdamas visų pirma į šį mūšį.

Nors ir labai abejotino autentiškumo, šis aprašymas iš esmės sutampa su mūsų prielaida, kad rusėnų kariuomenė buvo dalinai apsupta, kažkuriai Lietuvos kariuomenės daliai atkertant ją nuo Belgorodo pilies (nors M. Stryjkovskis neturėjo tikslesnių žinių apie mūšio topografiją ir net iš viso praleido savo pasakojime bet kokias užuominas apie Belgorodą ir jo paėmimą po mūšio).

Po mūšio ir Belgorodo užėmimo Gediminas dar visą mėnesį laikė apgulęs Kijevą, kol šio gynėjai pasidavė. Taigi, karo veiksmai turėjo užtrukti bent iki birželio vidurio.

 

Mūšio rezultatai

Nors iš Lietuvos metraščio pasakojimo gali atrodyti, kad 1321–1322 m. žygių ir Irpenės mūšio pasėkoje Gediminas tiesiog užvaldė Volynę ir Kijevą, situacija, po viso to susiklosčiusi Pietų Rusioje, buvo sudėtingesnė.

Volynėje jau anksčiau kažkokią valdą galėjo įgyti Gedimino sūnus Liubartas, vedęs vieno iš Volynės kunigaikščių dukterį (manoma, kad ši jo valda galėjo būti Liubaras Žitomiro srityje, savo pavadinime išsaugojęs kunigaikščio vardą). Po Gedimino pergalių jam iškilo galimybė tapti visos Haličo-Volynės kunigaikštytės valdytoju, bet taip neatsitiko, nes 1325 m. buvo pasiektas kompromisas su Lenkija: Haličo-Volynės kunigaikščiu tapo Boleslovas Jurgis Traidenaitis iš Mazovijos kunigaikščių giminės. Jis valdė, palaikydamas gerus santykius su Gediminu, bet ir nesikratydamas tam tikros priklausomybės nuo Aukso ordos. Tik po jo nužudymo 1340 m. Liubartas užvaldė visą Volynę (iš pradžių gal ir Haličą, bet jį 1349 m. užėmė Lenkija).

Kijevo kunigaikštystėje, kaip minėta, pradėjo valdyti Gedimino brolis Teodoras, kurį 1362 m., Mėlynųjų Vandenų mūšio išvakarėse, nušalino Algirdas. Galutinis Kijevo įjungimas į Lietuvos valstybę sietinas su pastaraisiais metais.

Teodoras valdė, būdamas kažkiek priklausomas nuo savo brolio Gedimino (galimas dalykas, kad Gedimino valią Kijeve atstovavo Lietuvos metraštyje minimas Algimantas Alšėniškis), o kažkiek pavaldus ir Aukso ordai (1331 m. greta jo minimas totorių baskakas).

Tad tarp 1322 ir 1362 m. Pietų Rusioje susiklostė savotiškas Lietuvos ir Aukso ordos kondominiumas, kurio pabaigą ukrainiečių istorikas Feliksas Šabuldo siejo su 1362 m. Mėlynųjų Vandenų mūšiu.

Šiaip ar taip, 1322 m. gegužės viduryje įvykęs Irpenės mūšis padėjo pagrindą Lietuvos valdžiai Pietų Rusioje.

Atgal