VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.29. Karalienės Mortos vaidmuo XIII a. Lietuvos istorijoje

Inga Baranauskienė

 

Karalienė Morta Mindaugienė – pirmoji moteris, palikusi ryškesnį pėdsaką Lietuvos istorijoje. Dėl to ji romantizuojama: jos vardu pavadinta mokykla, vynas, yra įsteigta jos vardo premija ir t. t.

Tačiau atidesnis istorijos žinovas galėtų pagrįstai paklausti, – už ką jai tiek garbės? Juk karalienė Morta pagarsėjo kaip kietakaktė Vokiečių ordino šalininkė, įkalbinėjusi Mindaugą atnaujinti sąjungą su juo netgi po to, kai šis ryžosi ją nutraukti.

Morta. Dail. Artūras Slapšys

Mindaugas. Dail. Artūras Slapšys

Priešmirtinis Mortos pageidavimas, kad Mindaugas vestų jos seserį – Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną – idant svetima vaikų neskriaustų, kainavo gyvybę ne tik pačiam Mindaugui, bet ir jo dviem sūnums – greičiausiai tiems patiems vaikams, kurių gerove Morta rūpinosi.

Taigi galėtume pasakyti, kad mūsų pirmoji ir vienintelė karalienė pasirodė mažų mažiausiai kaip nevykėlė, nesugebėjusi suprasti nei bendrų politinių tendencijų, nei savo pačios sprendimų pasekmių.

Vis dėlto ar Mortos politinę laikyseną galima paaiškinti vien išminties stoka? Kokie motyvai diktavo jos pasirinkimus? Mėginkime suprasti.

 

Mortos kilmė ir giminė

 

Apie Mortos kilmę nežinome nieko tikro. Pastaraisiais metais Latvijoje ir iš dalies Lietuvoje išpopuliarėjusi legenda, neva ji buvo kilusi iš Agluonos, neturi jokio pagrindo ir prieštarauja to meto politinei konjunktūrai.

Morta beveik neabejotinai buvo antroji Mindaugo žmona, ištekėjusi už jo apie 1240 m., nes 1254 m. jos sūnūs Ruklys ir Girstutis jau liudijo tėvo aktus.

Taigi Mindaugo ir Mortos vedybų momentu Latgala jau keletą dešimtmečių buvo kalavijuočių, o nuo 1237 m. – kryžiuočių, valdžioje, ir Mindaugas, kuris tuo metu intensyviai kariavo su pastaraisiais, tikrai nebūtų rinkęsis žmonos iš savo valstybei priešiško krašto. Tą patį galima pasakyti ir apie Nalšios kunigaikštį Daumantą, kurio vedybos su Mortos seserimi turėjo įvykti dar vėliau.

Medalis karalienei Mortai atminti. Aut. Juozas Kalinauskas, Lina Kalinauskaitė, 2007 m.

Patikimiau atrodo istoriografijoje ir populiariojoje literatūroje vyraujanti teorija, kad, prieš ištekėdama už Mindaugo, Morta buvo žemaičių kunigaikščio Vismanto Bulionio žmona. Jos pagrindas – Haličo-Volynės metraščio žinutė, kad Mindaugas Vismantą užmušė, o jo žmoną sau pasiėmė.

Vis dėlto kitoje vietoje Haličo-Volynės metraštis nurodo, kad Vismantas Bulionis žuvo 1249–1254 m. vidaus karo metu, tiksliau, apie 1251 m., gindamas nuo Mindaugo žemaičių kunigaikščio Vykinto pilį, kurioje buvo įsitvirtinęs Mindaugo konkurentas – jo brolėnas ir Vykinto seserėnas Tautvilas.

Jeigu priimtume Haličo-Volynės metraščio informaciją pažodžiui, Mortos vedybas su Mindaugu tektų nukelti į 1252 m., o tokiu atveju ji nebūtų galėjusi būti 1254 m. Mindaugo aktus liudijusių Ruklo ir Girstučio motina. Būtų galima kelti prielaidą, kad Morta ir Vismantienė apskritai buvo skirtingos moterys, ir kad pastaroji po vyro žūties tiesiog buvo Mindaugo paimta į nelaisvę.

Vis dėlto yra ir kitas sprendimas. Mortos užmojis apvesdinti Mindaugą su savo ištekėjusia seserimi byloja, kad skyrybos pagoniškoje Lietuvoje nebuvo problema. Be to, galima įtarti, kad Morta jau turėjo skyrybų patirtį ir būtent dėl to galvojo, kad Daumantas sutiks užleisti savo žmoną Mindaugui, per daug nesipriešindamas.

Taigi teorija, kad Morta iš pradžių buvo ištekėjusi už Vismanto Bulionio ir tik apie 1240 m. iškeitė jį į Lietuvos valdovu neseniai tapusį Mindaugą, atrodo gana patikimai. Savo ruožtu Mindaugas galėjo ryžtis šioms vedyboms ne tik iš meilės, nors vėlesnė Mortos įtaka byloja, kad meilės būta, bet ir norėdamas patraukti į savo pusę Mortos giminaičius, tad į pastaruosius verta pažvelgti atidžiau.

Kaip jau minėta, Morta turėjo seserį – greičiausiai jaunesnę, kuri kažkuriuo metu ištekėjo už Nalšios kunigaikščio Daumanto. Vis dėlto 1299 m. miręs Daumantas Mindaugo ir Mortos vedybų momentu dar turėjo būti vaikas. Mortos sesuo greičiausiai buvo panašaus amžiaus, tad 1240 m. Mindaugas per ją dar nebūtų galėjęs įgyti jokių svarbesnių ryšių.

Kas buvo Mortos ir jos sesers tėvai – neaišku. Greičiausiai kažkurie iš smulkesniųjų Lietuvos kunigaikščių, tačiau tuščioje vietoje spėliodami apie jų įtaką, nieko nepasieksime.

Vis dėlto yra viena figūra, leidžianti geriau suvokti Mindaugo santykį su Mortos gimine. Haličo-Volynės metraštis mini, kad apie 1251 m., Mindaugui ginant Vorutos pilį nuo Tautvilo pajėgų, vienam išpuoliui vadovavo jo шурин. Į lietuvių kalbą шурин paprastai verčiamas kaip „svainis“, ir, kadangi svainis gali reikšti keletą giminystės formų, toks vertimas sąlygoja įvairias spėliones dėl šio Mindaugo karvedžio tapatybės. Vis dėlto rusų – ir senojoje rusėnų, kuria parašytas Haličo-Volynės metraštis, – kalboje шурин turi tik vieną reikšmę: žmonos brolis.

Taigi Morta turėjo ne tik seserį, bet ir brolį, ir tai – reikšmingas faktas. Politinėje viduramžių konjunktūroje broliai užimdavo svarbią vietą: sėkmingai ištekėjusios seserys juos proteguodavo ir stumdavo aukštyn, kad paskui jie galėtų paremti jų vaikus.

Galima numanyti, kad ir Mortos brolio likimas klostėsi panašiai: kaip matome iš Haličo-Volynės metraščio, kritiniu momentu jis parėmė Mindaugą ir pasižymėjo kaip jo karvedys. Vis dėlto daugiau sužinotume, jeigu pavyktų nustatyti tikslią Mortos brolio tapatybę.

Iš visų Mindaugo aplinkos didikų šiam vaidmeniui geriausiai tinka Parbus (ar Parnus) iš Neries – 1254 m. liudijęs Mindaugo aktus kartu su jo sūnumis, o 1251–1253 m. pasižymėjęs kaip pagrindinis Mindaugo derybininkas santykiuose su Vokiečių ordinu bei popiežiumi, pas kurį Parbus buvo nuvykęs pats.

Tokia brolio identifikacija gerai paaiškintų ir pačios Mortos politinę laikyseną, ypač jos siekį išlaikyti sąjungą su Vokiečių ordinu. Tai buvo jos giminės projektas ir didžiausias pasiekimas, o svarbiausia, su šia sąjunga visa giminė siejo viltį užtikrinti sosto paveldėjimą Mortos sūnums.

 

Mortos ir jos giminės siekiai

 

Pradėkime nuo pradžių. Kaip jau minėta, iš visko sprendžiant, Morta buvo antroji Mindaugo žmona.

Iš pirmosios santuokos Mindaugas turėjo sūnų Vaišalgą ir galbūt dukterį, 1254 m. Vaišalgo ištekintą už Haličo kunigaikščio Danilo sūnaus Švarno. Pats Vaišalgas po 1240 m. buvo paskirtas valdyti Lietuvos naujai užvaldytą Naugarduką, čia priėmė stačiatikišką krikštą, o 1254 m., kai, siekdamas užbaigti vidaus karą, Mindaugas buvo priverstas perduoti Naugaduką kitam Danilo sūnui Romanui, Vaišalgas netgi priėmė vienuolystės įžadus ir atsidėjo religijos pažinimui.

Taigi susidaro įspūdis, kad, vos ištekėjusi už Mindaugo ir pati susilaukusi sūnų, Morta pasistengė nustumti posūnį toliau nuo sosto.

Vis dėlto pagrindinis Mortos sūnų konkurentas turėjo būti ne Mindaugo sūnus Vaišalgas, o jo vyresniojo brolio Dausprungo sūnus Tautvilas. Įvairūs požymiai rodo, kad Lietuvoje, kaip ir visame Vidurio bei Rytų Europos regione, galiojo ne primogenitūra, o senjoratinis paveldėjimo principas, t. y., mirus valdančiajam asmeniui, valdžią dažniausiai perimdavo jo jaunesnysis brolis, bet vėliau valdžia turėdavo būti grąžinama jo sūnums. Senjorato sistema sukeldavo daugybę konfliktų tarp dėdžių ir sūnėnų. Lietuva – ne išimtis.

1248–1249 m. sandūroje Tautvilas kartu su savo jaunesniuoju broliu Gedvydu bei dėde Vykintu pradėjo prieš Mindaugą atvirą karą. Jie sudarė sąjungą su Haličo ir Volynės kunigaikščiais bei Rygos vyskupu ir Vokiečių ordino Livonijos šaka. Mindaugas išsisuko iš bėdos, perviliodamas į savo pusę Livonijos kryžiuočius, priimdamas krikštą ir su numanomo Mortos brolio Parbaus pagalba išsiderėdamas karališką karūną.

Kaina buvo didžiulė: Mindaugui teko perleisti Livonijos kryžiuočiams Žemaitiją, Sūduvą, Nadruvą ir Skalvą.

Tačiau Mortai ir jos giminei sandėris buvo naudingas, mat, Katalikų bažnyčia visur diegė primogenitūrą, o be to, žiūrėjo, kad sosto įpėdiniai išpažintų tinkamą tikėjimą. Kitaip tariant, katalikiškas krikštas leido Mortai nustumti nuo sosto ne tik Vaišalgą, bet ir Tautvilą, kuris, nors apie 1250 m. buvo priėmęs katalikišką krikštą, 1254 m. taikydamasis su Mindaugu, gavo valdyti Polocką ir turėjo pereiti į stačiatikybę.

Kad ateity nebeliktų jokių neaiškumų, Mindaugas 1255 m. išsirūpino popiežiaus leidimą vainikuoti karaliumi savo sūnų – mainais Livonijos kryžiuočiams teko perduoti dar ir Sėlą, bet vėlgi ko nepadarysi dėl vaikų?

Ir viskas būtų buvę gerai, jeigu ne žemaičiai...

Paminklas Mindaugui ir Mortai Agluonoje

Žemaičiai nesusitaikė su Mindaugo jiems skirta lemtimi. Užuot pasidavę kryžiuočiams, jie pakilo į kovą ir visų didžiausiai nuostabai ėmė skinti pergalę po pergalės. Jų pavyzdžiu užsikrėtė ir kryžiuočių nukariautos baltų gentys: 1259–1260 m. vieni po kitų sukilo žiemgaliai, kuršiai, prūsai...

Galiausiai ėmė bruzdėti ir Mindaugo valdiniai. Ir ne be pagrindo: impotentiškos, kaimynams nuolaidžiauti tesugebančios Mindaugo karalystės pašonėje Žemaitijos pagrindu kūrėsi „kita Lietuva“, drąsiai priimanti iššūkius ir kaskart įrodanti, kad sugeba laimėti.

Paskutinė galimybė išgelbėti save ir savo valstybę buvo atsisakyti ankstesnės draugystės su Vokiečių ordinu ir susijungti su žemaičiais bei jų vadovaujama baltų genčių koalicija, perimant lyderystę.

Iniciatyvos ėmėsi Mindaugo seserėnas Treniota. 1261 m. rudenį jis maldavimais ir grasinimais įtikino Mindaugą paimti žemaičius atgal į savo globą. Tačiau tai reiškė, kad Mindaugas praranda katalikiško karaliaus statusą, ir tai buvo smūgis Mortos bei jos giminės viltims.

Tiesa, negali sakyti, kad Morta prarado galimybę užtikrinti savo sūnums sosto paveldėjimą. Akivaizdu, kad, Mindaugo mirties atveju, Treniotos vadovaujamai antikryžiuotiškai grupuotei nebūtų tikęs nei stačiatikių vienuolis Vaišalgas, nei nežinia kokį tikėjimą išpažįstantis vakarykštis kryžiuočių draugas Tautvilas. Taigi, užėmusi tinkamą politinę poziciją, Morta būtų nesunkiai užtikrinusi Treniotos paramą savo vyriausiam sūnui Rukliui. Be to, ji būtų galėjusi tikėtis ir savo sesers vyro – Nalšios kunigaikščio Daumanto – užtarimo.

Vis dėlto kitas Mortai artimas žmogus turėjo neišvengiamai nukentėti dėl įvykusių pokyčių: akivaizdu, kad pagrindinis Mindaugo sąjungos su kryžiuočiais architektas Parbus buvo pasmerktas tapti atpirkimo ožiu ir pasitraukti nuo politikos.

Atrodo, Morta nepajėgė atleisti Treniotai dėl brolio pažeminimo: ji piktdžiugavo dėl jo nesėkmių, bandė įkalbinėti Mindaugą atnaujinti sąjungą su kryžiuočiais, o galiausiai jau mirdama sugalvojo išsaugoti savo giminės įtaką Mindaugui, apvesdindama jį su savo seserimi ir tokiu būdu paversdama potencialų savo vaikų rėmėją Daumantą mirtinu priešu.

Bet ką galvojo pats Mindaugas? Argi jis nesuprato, ką daro? Iš dalies galbūt: įžūliai pasisavindamas svetimą žmoną, jis galėjo tikėtis įtvirtinti savo žlungantį autoritetą instinktų lygmenyje.

Vis dėlto yra ir kitas paaiškinimas, kodėl Mindaugas taip siekė išlaikyti ryšį su Mortos gimine. 1263 m. gruodžio 31 d. popiežius Urbonas IV išdavė bulę Krokuvos vyskupui, nurodydamas jam organizuoti lietuvių krikštijimą. Taigi 1263 m. rudenį Lietuva buvo pradėjusi naujas derybas dėl krikšto – tiksliau, persikrikštijimo – šįkart su Lenkijos pagalba.

Vargu ar ši iniciatyva galėjo priklausyti Treniotai, tuo metu būrusiam pagonišką frontą prieš kryžiuočius. Labiau tikėtina, kad derybas prieš pat savo žūtį iniciavo Mindaugas: sėkmės atveju jis būtų sugrąžinęs Lietuvai katalikiškos karalystės statusą, o kartu – ir savo asmeninį karaliaus statusą bei sosto paveldėjimo garantijas Mortos sūnums.

Ir jeigu taip, Parbus buvo vienintelis žmogus, kuriam buvo galima patikėti šią sudėtingą diplomatinę misiją – jis jau buvo lankęsis popiežiaus kurijoje, nors popiežiai jau buvo spėję keliskart pasikeisti, jis būtų žinojęs, kaip šnekėti su tuo metu Lietuvai dar menkai pažįstamais katalikiškos Europos galingaisiais. Taigi Mindaugas buvo suinteresuotas išsaugoti giminystės ryšį su Parbumi, o Parbus – su juo.

Deja, ir Mindaugas, ir Morta su savo gimine padarė klasikinę klaidą: besivaikydami užsienio pripažinimo, jie liko akli ir kurti tam, kas vyko panosėje.

Daumantas nesusitaikė su žmonos pagrobimu ir, susitaręs su Treniota, kuriam, matyt, jau buvo nusibodę Lietuvos valdovo įžeidinėjimai, nužudė Mindaugą kartu su sūnumis Rukliu ir Rupeikiu. 1254 m. paminėto Girstučio likimas nežinomas, bet tikėtina, kad jis mirė anksčiau. Taigi Mortos ir jos giminės siekiai užtikrinti sosto paveldėjimą jos sūnums žlugo tragiškiausiu įmanomu būdu.

Apibendrinant, galima pasakyti, kad karalienė Morta Lietuvos istorijoje pasirodė kaip ganėtinai tipiška viduramžių valdovė: godi valdžios, aktyvi politikoje, ryžtingai gynusi savo sūnų ir visos giminės interesus, bet tuo pačiu savanaudiška, kėlusi šiuos interesus aukščiau už valstybę, nesugebėjusi tinkamai įveritinti kintančios politinės situacijos ir dėl to patyrusi tragišką politinį fiasco bei sugriovusią gyvenimą savo artimiesiems.

 

 

Atgal