VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.02.12.Trijų valstybių karžygis Vaclovas Janavičius

Vytautas Indrašius

 

Enciklopediniame leidinyje „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“ (tomas IV, psl. 35) rasite pulkininko  Vaclovo Janavičiaus biografiją, Tačiau glaustos leidinio eilutės neatskleidžia pilnai šio narsaus ir talentingo karininko sudėtingo gyvenimo vingius. Suvalkietis iš Šventežerio kaimo, Seinų apskrities (dabar Šventežerio seniūnija, Lazdijų rajonas)  Vaclovas Janavičius (1887 12 03 – 1952 03 09) tarnavo trijų valstybių: Rusijos imperijos, Trockio sukurtos Darbininkų – valstiečių respublikos ir Lietuvos valstybės kariuomenėse. Ir visose už kovinį meistriškumą pelnė aukščiausius to meto kovinius apdovanojimus: Rusijos kariuomenėje šv. Georgijaus IV laipsnio kryžių, Trockio kariuomenėje – Raudonosios vėliavos ordiną, Lietuvos kariuomenėje – Vytauto Didžiojo 3 laipsnio ir DLK Gedimino 3 laipsnio ordinus. Kokiomis aplinkybėmis ir už kokius žygdarbius buvo apdovanotas karininkas Vaclovas Janavičius pasitelkime minėtų valstybių archyvus.

1909 m. baigęs Suvalkų gimnaziją, Vaclovas Janavičius nuvyko į Sankt Peterburgo valstybinį universitetą studijuoti Teisės mokslus. Tačiau energingo vyro netenkino sausi teisės paragrafai, todėl pasirinko karininko profesiją ir 1911 m. baigęs Vladimiro karo mokyklą Sankt Peterburge, paskiriamas į Rusijos kariuomenės 23 – jo Sibiro šaulių pulko 55 –ją artilerijos brigadą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 55 –ji brigada iš Sibiro permetama į Vakarų frontą, kaunasi su kaizerinės Vokietijos armija Lenkijoje, Baltarusijoje, Lietuvoje. Buvo ir pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų. Visko buvo ilgame karo kelyje. Tarnavo iki 1917 m. pabaigos, buvo du kartus apysunkiai sužeistas, bet nesutiko evakuotis į ligoninę. Kilo karinės karjeros laiptais, 1917 m. buvo pristatytas pakelti į papulkininkius, apdovanotas: šv. Georgijaus IV laipsnio kryžiumi (191611 05), šv. Onos III ir IV laipsnių ordinais (1916 05 28 ir 1916 12 15) ir šv. Stanislovo II laipsnio ordinu (1917 02 19).

Pristatant apdovanoti šv. Georgijaus kryžiumi rašoma: „kapitonas Janavičius Vaclovas apdovanojamas už tai, kad 1915 m. rugpjūčio 21 d. vadovaudamas baterijai, mūšyje prie Montautų kaimo (Baltarusija, Gardino sritis, Volkovisko apskritis – V.I), pridengdamas 219 – ji Kotelnikovo ir 220 – jį Skopinskio pėstininkų pulkus, nukreipė į save priešo sunkiųjų pabūklų ugnį ir atmušė penkias vokiečių pėstininkų atakas, tuo suteikdamas galimybę minėtiems pulkams atsilaikyti iki atsitraukimui skirto laiko ir be nuostolių įsitvirtinti naujose pozicijose. Nežiūrint į tai, kad jo vadovaujama baterija  patyrė skaudžių praradimų ir pats buvo kontūzytas, tęsė atakuojančių priešininkų išsklaidymą iki paskutinio sviedinio ir tik tuomet su paskutiniuoju daliniu iš savo pozicijų atsitraukė“.

Bolševikų sukeltas Rusijos Pilietinis karas į brolžudikišką sūkurį įtraukė ir carinės armijos papulkininkį Vaclovą Janavičių. Vienoje geležinkelio stotyje, 1918 m. vasario mėn. grįžtančius iš fronto kariškius apsupo raudonieji komisarai ir privertė kariauti prieš tuos pačius rusus, vadintus baltagvardiečiais. Vėl krauju aplaistytas kautynių kelias nuo Baltarusijos iki Krymo. Pradžioje Vaclovas Janavičius buvo nedidelio dalinio artilerijos vadas, nuo 1918 m. lapkričio 28 d. - 52 šaulių divizijos 6 – os brigados artilerijos vadas, nuo 1919 m. sausio 20 d. – 52 šaulių divizijos artilerijos viršininkas. 1919 m. lapkričio mėn. divizija buvo įjungta į 8 – os armijos sudėtį ir nuo Lepelio, Baltarusijoje, permesta į Pietų frontą kovai su generolo Piotro Vrangelio armija.

52 – os šaulių divizijos fonde Vaclovas Janavičius minimas 1920 m. rugpjūčio 7 d.  už tai, kad naktį iš 6 į 7 dieną, raudonųjų kariuomenei pradėjus Dniepro upės ties Kachovka ir Berislavu forsavimą, sumaniai organizavo jam pavestos artilerijos kovinę veiklą; iš sunkiosios artilerijos pabūklų be perstojo apšaudė priešininko pozicijas ir savo pabūklų priedangoje, be žymesnių nuostolių perkėlė lengvosios artilerijos divizioną į kitą krantą.

 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 m.

Pristatydamas Vaclovą Janavičių apdovanojimui, fronto inspektorius Vladimiras Grendalis rašo: „1920 m. rugsėjo pirmomis dienomis, kai baltagvardiečiai pradėjo sutelktas atakas prieš Kachovkos placdarmą ir Latvių divizijos daliniai pateko po sutelkta priešininko ugnimi ir negalėjo atgal atsitraukti, nes užnugaryje buvo spygliuotų vielų užtvaros, artilerijos viršininkas Janavičius pasiuntė į pagalbą 3 – jo diviziono 1 – ją baterija. Ji nedelsiant atidengė sutelktą ugnį į priešo artilerijos pozicijas. Priešininko artilerija perkėlė ugnį į 1 – os baterijos poziciją,  ir tokiu būdu sudarė galimybę Latvių divizijos artileristams atsitraukti į patogias pozicijas. Priešininko atakas atmušdami, artileristai pamušė du jų tankus“.

Kitame dokumente rašoma, kad už narsumą ir didvyriškumą ginant užimtą Kachovkos placdarmą, 52 – os šaulių divizijos, 1 – sis lengvosios artilerijos divizionas ir 2 – jo artilerijos diviziono 2 – ji baterija, armijos vado Trockio įsakymu buvo pagerbtos revoliucinėmis raudonomis vėliavomis, o artilerijos viršininkas Vaclovas (dokumente Večeslavas) Janavičius už sumanų vadovavimą, Revoliucinės karo tarybos 1920 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 458 apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu.

Vaclovas Janavičius

Tačiau ar spėjo artilerijos vadas Vaclovas Janavičius gauti šį sovietinės Rusijos to meto aukščiausią ir vienintelį apdovanojimą, - nežinoma, o jeigu ir gavo, tai išvykstant į kitą valstybę buvo priverstas palikti armijos štabe. 1921 m. vasarą V. Janavičiui po ilgų pastangų ir rizikos pavyko atsisakyti jam primestų pareigų ir vargais ne galais, per kitas valstybes grįžti į savo Tėvynę.

Jaunai Lietuvos kariuomenei labai truko patyrusių specialistų, todėl Vaclovas Janavičius 1922 m. liepos 19 d. iš karto paskiriamas Karo mokyklos būrio vadu ir kartu dėstė būsimiems karininkams artilerijos pagrindų specialybę. 1922 m. lapkričio 15 d. jam suteiktas plk. leitenanto laipsnis. 1922 m. gruodžio 5 d. paskiriamas artilerijos poligono viršininku, 1924 m. kovo 13 d. – Artilerijos valdybos viršininko padėjėju. 1925 m. gegužės 15 d. pakeltas į pulkininkus. Vėliau buvo Aukštųjų karininkų kursų ir Karo mokyklos lektoriumi. Karo mokykloje ne tik dėstė, bet dažnai papildomai vykdė mokyklos inspektoriaus ir viršininko pareigas.

1932 m. rugsėjo 14 d. pačiam prašant, Vaclovas Janavičius išeina į karininkų atsargą. Bet ir atsargoje nenutraukė ryšių su kariuomene, ilgesnį laiką dirbo ginklų užsakymo atstovybėje, vadovavo A. Panemunės ginklų fondo veiklai, rašinėjo karinėmis temomis spaudoje. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas DLK Gedimino 3 laipsnio (1932 02 13) ir Vytauto Didžiojo 3 laipsnio (1938 09 07) ordinais bei Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (1928).

Pirmosios bolševikinės okupacijos metu, tik besislapstydamas išvengė represijų, todėl 1944 m. vasarą su žmona Stanislava Bilkevičiūte (1897 – 1988) ir dukra Veronika (1931 – 1993) pasitraukė į Vakarus, o 1949 m. atvyko į Australiją ir apsigyveno Adelaidės priemiestyje. Turėjo savo namą, dirbo fizinį, tačiau nesunkų darbą. Mirė staiga sustojus širdžiai 1952 m. kovo 9 d. Palaidotas Cheltenhamo kapinėse.

Tiek pavyko sužinoti archyvuose, to ko negalėjo atskleisti glausti enciklopediniai sakiniai. Tai bus tarsi vainikas narsaus karininko, trijų valstybių karžygio Vaclovo Janavičiaus mirties 70 – čio paminėjimui.

Archyvinės nuorodos:

Rusijos valstybinis Karo istorijos archyvas Maskvoje.

Rusijos Gynybos ministerijos Centrinis archyvas Podolske

Lietuvos CVA, f. 930, ap. 2j, byla 114.

„Karys“ (Čikaga), 1952, Nr. 3, psl. 73 (nekrologas).

Enciklopedija „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“, 2004, tom. 4, psl. 35.

 

 

Atgal