VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.02.26. Mindaugas ir Rusia

 

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

 

Kai kalbame apie Mindaugo laikus, pagrindinė tema paprastai būna jo krikštas, karūnacija, santykiai su Romos popiežiumi ir Vokiečių ordinu. Tačiau Mindaugo veikla turėjo ir kitą ne mažiau svarbų aspektą: tai – jo politika Rusios žemėse.

Mindaugo laikais Rusia, kaip vieninga valstybė neegzistavo. Tai buvo įvairių kunigaikštysčių konglomeratas, kurį vienijo tik bažnytinė organizacija – Stačiatikių bažnyčios Rusios metropolija su centru Kijeve.

Bet visa ši didžiulė politiškai susiskaldžiusi teritorija kaip tik Mindaugo laikais patyrė vieną didžiausių krizių savo istorijoje ir lemtingą transformaciją. Dar Mindaugo valdymo pradžioje Rusią ir Vidurio bei Rytų Europą sudrebino nauja jėga – mongolai-totoriai. 1237 m. jie perėjo Volgą ir užpuolė Riazanės kunigaikštystę. 1240 m. Mongolų imperijos įkūrėjo Čingischano anūkas Batijus nusiaubė Kijevą. Rusia tapo Aukso ordos duoklininke. Nuo šiol ilgą laiką Lietuvos valstybės interesai rytuose kirsis su Aukso orda.

 

Iki mongolų antplūdžio

Vis dėlto jaunystėje Mindaugas matė dar ikimongolinę Rusią. Su ja susijęs ir pirmasis jo pasirodymas istorijos arenoje – 1219 m. Lietuvos taikos sutarties su Volynės kunigaikščiais Danieliumi ir Vasilku Romanovičiais dalyvių tarpe.

Tuo metu vyriausias Lietuvos kunigaikštis buvo Živinbutas, o Mindaugas su broliu Dausprungu – dar jauni kunigaikščiai, priklausę valdančiajai giminei, galbūt jo brolio sūnūs, kaip ir greta jų sutartyje dalyvavusi kita brolių pora – Daujotas ir Viligaila. 1219 m. sutartis buvo pirmoji Lietuvos sąjunga su Rusios (Vakarų Ukrainos) kunigaikščiais, sudariusi sąlygas Lietuvos kunigaikščiams pulti Lenkiją.

Apskritai Mindaugo jaunystės metais, XIII a. pirmąjį ketvirtį, Lietuva vykdė gana aktyvią karinę politiką ir rengė nemažai antpuolių į Livoniją bei Rusios žemes, ypač šiaurine (Naugardo) kryptimi.

Visa tai baigėsi tragiškai pralaimėtu Usviatų mūšiu, kuris įvyko 1226 m. kovo 1 d. Tuomet Naugardo ir Zalesės Perejaslavlio kunigaikštis Jaroslavas Vsevolodovičius su savo Perejeslavlio pajėgomis ir Toropeco kunigaikščiu Dovydu Mstislavičiumi pasivijo Naugardo, Toropeco ir Smolensko apylinkes apiplėšusią 7000 lietuvių kariuomenę ir ją sumušė ant Usviatų ežero ledo įvykusiame mūšyje. Žuvo 2000 lietuvių, iš rusėnų pusės – kunigaikštis Dovydas Mstislavičius.

Šis pralaimėjimas sukėlė krizę Lietuvoje. Dar Juliujušas Liatkovskis pastebėjo, kad maždaug 1226–1236 m. lietuvių žygių skaičius ženkliai sumažėjo: per šį dešimtmetį žinomi tik du lietuvių karo žygiai – 1230 ir 1234 m., abu – į Šiaurės Rusią. Toks ekspansijos susilpnėjimas gali atspindėti Lietuvoje prasidėjusias kovas dėl Lietuvos sosto Mindaugo iškilimo išvakarėse. Tai leidžia spėti, kad Usviatų mūšyje galėjo žūti to meto Lietuvos valdovas, galbūt 1219 m. sutartyje paminėtas vyresnysis kunigaikštis Živinbutas.

 

Pasinaudojimas mongolų antplūdžio sukelta Rusios krize

1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas. 1239–1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių.

Apie tą laiką Lietuva užvaldė Naugarduką ir aplinkines sritis, kurias valdyti buvo pavesta Mindaugo sūnui Vaišalgui (Vaišelgai). Tai buvo pirmoji Lietuvos užkariauta Rusios sritis, vėliau ypač suartėjusi su Lietuvos valstybės centru. Bet kol kas, Mindaugo laikais, ji buvo gana savarankiška periferinė Lietuvos valstybės valda.

Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.

1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedivydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius.

 

Permainingi santykiai su Haličo-Volynės kunigaikštyste

1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedvydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių Romanovičių, pastarųjų dviejų uošvį (mat jis buvo vedęs Tautvilo ir Gedvydo seserį). Šis nutarė paremti bėglius ir įsiveržė į naujai prijungtas Lietuvos valdas Rusioje ir paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Vokiečių ordinu. Taip prieš Mindaugą susiformavo pavojinga koalicija, supusi Mindaugo valdas kone iš visų pusių – Volynė (su jos pastovia sąjungininke Mazovija), Jotva, Žemaitija, Livonija.

Naugarduko pilies kalnas. Dail. Napoleonas Orda, 1878 m.

Būtent šio karo verpetai įvėlė Mindaugą į jo žymiausią politinę akciją – paskatino krikštytis ir karūnuotis popiežiaus Inocento IV valia. Tuo tarpu karas su Danieliumi Romanovičiumi baigėsi 1254 m. sudaryta taikos sutartimi tarp Lietuvos ir Haličo-Volynės, kitaip sakant, Rusios karaliaus Danieliaus, nes tais pačiais 1253 metais, kaip Mindaugas, iš popiežiaus Inocento IV karūną gavo ir jo priešas Danielius.

Taikydamasis su Danieliumi, jo sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Naugarduką (kaip Lietuvos vasalui). Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris tuomet ar kiek vėliau užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas. Tai buvo antras didelis (po Naugarduko) Mindaugo Lietuvos laimėjimas Rusioje. Nuo šiol Lietuva apėmė didžiąją dabartinės Baltarusijos dalį. Reaguodamas į šią Lietuvos ekspansiją 1255 m. kovo 6 d. Neapolyje išduotomis bulėmis popiežius Aleksandras IV leido Mindaugui valdyti Rusios žemes, kurias jis pajungs savo valdžiai ir katalikų tikėjimui, o taip pat Lietuvos karaliumi karūnuoti Mindaugo sūnų.

Vozviaglio pilies rekonstrukcija. Aut. M. Dovganičius

Paminklas Danieliui Romanovičiui Volynės Vladimire

Taikydamasis su Mindaugu Danielius planavo pradėti išsivadavimo iš Aukso ordos priklausomybės karą, ir padarė tai dar tais pačiais 1254 metais, puldamas totorių kontroliuojamą Bolochovo žemę. Mindaugas šiame kare turėjo būti jo sąjungininkas.

Ir iš tiesų 1255 m. Mindaugas atsiuntė Danieliui į pagalbą Lietuvos kariuomenę, kurios daliai vadovavo Danielaus sūnaus Romano Danilovičiaus vedami Naugarduko pulkai. Lietuvos kariuomenė turėjo kartu su Haličo-Volynės pajėgomis imti Zviaglį, arba Vozviaglį (dabar – Volynės Naugardas, Žitomiro sr., Ukrainoje), bet lietuviai pavėlavo, liko be grobio ir dėl to grįždami apiplėšė Volynę ir buvo sumušti.

1258–1259 m. žiemą totorių karvedys Burundajus privertė Haličo-Volynės kunigaikščius pasiduoti ir dalyvauti bendrame žygyje prieš Lietuvą. Vaišalgas grįžo į Naugarduką ir, kartu su Tautvilu, suėmė Romaną Danilovičių.

 

Mindaugo valdymo pabaiga ir palikimas

Paskutiniais Mindaugo valdymo metais Rusios politika irgi nesitraukė iš Lietuvos valdovo darbotvarkės. Keršydamas už dalyvavimą Burundajaus žygyje prieš Lietuvą, Mindaugas 1262 m. rudenį pasiuntė savo kariuomenę į Volynę. Ją vedė Mindaugo karvedys Gaudižodas Tiudjominaitis, kuris nusiaubė Melnicos (pagal kitą versiją – Melniko) apylinkes Volynėje ir paėmė daug belaisvių. Vladimiro kunigaikštis Vasilkas pavijo atsitraukiančius lietuvius prie Nebelio pilies (į pietvakarius nuo Pinsko). Lietuviai išsirikiavo trimis eilėmis prie ežero ir stojo į mūšį su persekiotojais, bet jų gynyba buvo pralaužta ir kariuomenė ėmė bėgti, patirdama didelių nuostolių nuo persekiotojų; dalis prigėrė ežere. Anot Haličo-Volynės metraščio, „išmušė juos visus, ir neliko iš jų nė vieno“.

Karalius Mindaugas. Dail. Lina Kalinauskaitė

Su Rusios politika susijęs ir paskutinis Mindaugo gyvenimo epizodas. 1263 m. rudenį Mindaugas nukreipė savo žvilgsnį į Brianską, kurio kunigaikštį Romaną turėjo pulti jo kariuomenė. Joje dalyvavo ir neseniai Mindaugo pažemintas Nalšios kunigaikštis Daumantas. Mindaugas neseniai buvo atėmęs pastarojo žmoną. Daumantas, Mindaugo palydėtas, išvyko į karo žygį, bet rado pretekstą grįžti, pavijo Mindaugą ir nužudė jį su dviem jo sūnumis – Rukliu ir Repeikiu (pastarasis, matyt, buvo numatytas Mindaugo įpėdiniu).

Mindaugas paliko Lietuvą, išaugusią Rusios žemių sąskaita. Ir ši jo politikos kryptis pasirodė perspektyvi – Lietuvos valdas Rusioje plėtė ir kiti valdovai, ir tai galiausiai padėjo Lietuvai sustiprėti ir išlikti akistatoje su kryžiuočių ekspansija. Pačiai Rusiai Lietuvos ekspansija buvo alternatyva ir atrama prieš mongolų-totorių ekspansiją, todėl rusėnai buvo linkę su ja susitaikyti bei priimti Lietuvos valdovų valdžią.

Faktiškai Mindaugo pastangų dėka Rusia buvo padalinta į dvi įtakos zonas – Lietuvos ir Aukso ordos. Pirmoji, turinti perspektyvą toliau plėstis, tapo baltarusių ir ukrainiečių etnosų formavimosi zona, antroji – rusų ir Maskvos valstybės lopšiu.

 

Atgal