VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.03.19. Treniota – Mindaugo nužudymo organizatorius?

Inga Baranauskienė

Mūsų istoriografijoje ir bendrai viešajame diskurse Treniota paprastai pristatomas „blogiečiu“. Jis laikomas Mindaugo nužudymo organizatoriumi, neretai – tiesiog žudiku, klajoja posakis „Treniotos randas“, žymintis skirtį tarp Lietuvos europeizacijos vertę suprantančių „pažangiųjų“ ir visokių „atsilikėlių“. Vyrauja požiūris, kad, jeigu ne Treniota, Lietuva būtų likusi katalikiška karalyste ir išvengusi ne tik karų su kryžiuočiais, bet ir visų kitų nelaimių, ištikusių ją per vėlesnį septynetą su puse šimtmečio.

Ko vertas toks įsivaizdavimas, aptarsime vėliau, o kol kas susipažinkime su Treniotos biografija ir pamėginkime įsivaizduoti, kaip jautėsi šis, iš visko sprendžiant, dar gana jaunas žmogus aplink jį besiklostančioje itin sudėtingoje politinėje situacijoje.

Treniotos kilmė ir patirtys

Haličo-Volynės metraščio teigimu, Treniota buvo Mindaugo seserėnas. Taigi jo motina buvo Mindaugo sesuo ir Mindaugo tėvo, kurį vėliau, Eiliuotojoje Livonijos kronikoje, Treniota apibūdins kaip „didį valdovą“, duktė.

Kas buvo Treniotos tėvas, tikslių žinių neišliko, bet šiam vaidmeniui geriausiai tinka Lengvenis – Mindaugo karvedys ir bendražygis. Mat 1260 m. birželio viduriu datuotame Mindaugo akte, kuriuo jis užrašė Lietuvą Vokiečių ordinui tuo atveju, jeigu mirtų be palikuonių, Lengvenis apibūdinamas lotynišku žodžiu „sororius“, kurį galima interpretuoti arba kaip sesers vyrą, arba kaip sesers sūnų. Kadangi šaltiniai pradeda minėti Lengvenį maždaug nuo XIII a. 5-ojo dešimtmečio vidurio, o pats Treniota į jų akiratį patenka tik 7-ojo dešimtmečio pradžioje, labiau tikėtina, kad Lengvenis buvo Treniotos tėvas, o ne brolis. Be to, jeigu jie būtų buvę broliai, 1260 m. datuotą Mindaugo aktą jie tikriausiai irgi būtų liudiję kartu.

Vis dėlto, net jeigu laikytume Lengvenį Treniotos vyresniuoju broliu, spalvingą šio asmens biografiją verta panagrinėti atidžiau, nes tai padės suprasti vėlesnius Treniotos sprendimus ir jų motyvus.

Treniota. Dail. Artūras Slapšys

Tautvilas. Dail. Artūras Slapšys

Morta. Dail. Artūras Slapšys

Mindaugas. Dail. Artūras Slapšys

Mindaugo žudiko Daumanto kalavijas – Pskove išsaugota kunigaikščio relikvija

Daugavgryvos (Diunamiundės) vienuolyno vieta, greta kurios Treniota 1263 m. pasiekė pergalę prieš kryžiuočius

Taigi, nors, pasak Haličo-Volynės metraščio, XIII a. 5-ame dešimtmetyje Lengvenis vadovavo žygiams prieš šią pietinę Lietuvos kaimynę, daugiausia informacijos apie jį pateikia Eiliuotoji Livonijos kronika.

Ji pasakoja tokią istoriją. Trys broliai – Dučius, Milgerynas ir Gineika – dėl kažko susipykę su Lengveniu ir negalėdami jo įveikti dėl Mindaugo užtarimo, nusprendė ieškoti politinio prieglobsčio pas kryžiuočius. Jie pagrobė Lengvenį ir pristatė jį Livonijos krašto magistrui. Pastarasis, naudodamasis situacija, surengė žygį į Lengvenio valdas, sudegino jo dvarą ir nužudė jo brolį, bandžiusį persekioti kryžiuočių pajėgas.

Lengvenis nelaisvėje parodė aiškiaregystės sugebėjimus – iš kaulo atspėjo, kas nutiko jo broliui ir dvarui – ir pamėgino nusižudyti, tačiau kryžiuočiai jam sutrukdė.

Galiausiai Lengvenis buvo išpirktas už penkis šimtus pusmarkių, o tada pasižymėjo žygiu į Cėsis (Vendeną), kurio metu sumušė komtūro kariuomenę, nukovė devynis Ordino brolius, o dešimtajam, kurį paėmė į nelaisvę, liepė iki pat Lietuvos nešti nukirstą komtūro galvą; vėliau jį irgi nužudė, taip atsiteisdamas už brolio mirtį.

Galime pagrįstai spėti, kad ši dramatiška istorija, taip gerai įsiminusi kryžiuočiams, turėjo padaryti įspūdį ir Treniotai. Vis dėlto vėlesni įvykiai turėjo pakoreguoti didvyrišką tėvo (arba brolio) įvaizdį.

Anksčiau minėtas 1260 m. Mindaugo aktas liudija, kad, kai 1249 m. Lietuvoje pratrūko vidaus karas tarp Mindaugo ir jo brolėno Tautvilo, ir Mindaugas nusprendė pats sudaryti sąjungą su Livonijos kryžiuočiais, Lengvenis jį palaikė.

Tiesa, 1260 m. birželio vidurio akto autentiškumas kelia klausimų, mat, kai kurių kryžiuočių pusės liudininkų – pvz., krašto magistro Andriaus Štirlando – 1260 m. Livonijoje jau nebebuvo. Kai kurių istorikų manymu, aktas buvo sufalsifikuotas jau po Mindaugo mirties, o jo liudininkų sąrašas nurašytas nuo kažkokio kito, mūsų nepasiekusio akto, sudaryto dar 1253 m. Tačiau yra manančių, kad aktas tiesiog buvo sudarytas dviem etapais: 1253 m. surašytas jo pirminis variantas, patvirtintas kryžiuočių pusės liudininkų, o 1260 m. jis buvo perrašytas ir savotiškai ratifikuotas, pridedant Lietuvos pusės liudininkus.

Iš viso Mindaugo sprendimą perduoti kryžiuočiams visas Lietuvos karalystės ir jos gretimų žemių nuosavybės bei valdymo teises tuo atveju, jeigu mirtų be teisėtų paveldėtojų, patvirtino devynetas įtakingiausių Lietuvos didikų, įskaitant Lengvenį.

Be to, verta atkreipti dėmesį į akto datą: 1260 m. birželio vidurys – tai būtent tas laikas, kai Vokiečių ordinas rengėsi suduoti triuškinantį smūgį žemaičiams, kovojantiems prieš jį nuo 1253 m. ir jau suspėjusiems pasiekti reikšmingų pergalių bei išprovokuoti žiemgalių sukilimą. Aišku, kad tokiomis aplinkybėmis kryžiuočiams žūtbūt reikėjo ne tik Mindaugo, bet ir Lietuvos diduomenės lojalumo patvirtinimo, turinčio pasiųsti žemaičiams žinią, kad, nepaisant jų vilčių, nei Mindaugas, nei Lietuvą jų neparems jokiomis aplinkybėmis.

Vis dėlto 1260 m. vasaros karinė operacija baigėsi visai ne taip, kaip tikėjosi kryžiuočiai: 1260 m. liepos 13 d. jungtinė Livonijos ir Prūsijos kariuomenė patyrė triuškinantį pralaimėjimą prie Durbės.

Kuršiai sukilo tiesiog mūšio lauke, rudenį jais pasiekė prūsai, kurie taip pat pradėjo skirti pergalę po pergalės. 1261 m. žiemą prie bendro fronto prisijungė netgi Saremos estai, ir tik Mindaugas vis delsė, iš esmės palaikydamas kryžiuočius, nors šie nuo pat sąjungos sudarymo pradžios tą ir tedarė, kad reikalavo iš jo naujų nuolaidų: iš pradžių – Žemaitijos ir Sūduvos, paskui Sėlos, o galiausiai – ir visos Lietuvos.

Be to, kryžiuočiams apsirūpinus 1260 m. birželio vidurio aktu, buvo galima pagrįstai suabejoti, ar Mindaugo įpėdiniams po tėvo mirties bus leista gyventi.

Taigi, jeigu pažvelgsime į įvykius Treniotos – ar netgi bet kurio blaiviai mąstančio žmogaus – akimis, 1261 m. situacija iš tikrųjų buvo skandalinga.

Kol Vokiečių ordinas atrodė stiprus, su Mindaugo nuolaidžiavimu dar buvo galima taikstytis, raminant save, kad tai – mažesnė iš blogybių, ir kad krikščioniškos karalystės statusas leis išsaugoti bent jau valstybės branduolį.

Tačiau 1260–1261 m. įvykių fone, kai, viena vertus, Vokiečių ordinas atvirai atskleidė savo užmačias užvaldyti visą Lietuvą, o, antra vertus, stojus prieš jį, atsirado galimybė atkurti Lietuvos vientisumą ir net gerokai praplėsti jos ribas, Mindaugo politika jau ėmė atrodyti kaip nusikalstama beprotybė. Kažkas turėjo imtis veiksmų, ir Treniota jų ėmėsi.

Savanaudis intrigantas ar valstybės gelbėtojas?

Laikant 1260 m. birželio vidurio Mindaugo aktą tikru, pirštųsi išvada, kad Lengvenis mirė po jo sudarymo, t. y. 1260 m. pabaigoje ar 1261 m. pradžioje, ir, matyt, būtent dėl šios aplinkybės Treniotai susidarė sąlygos staigiai įsiveržti į Mindaugo patarėjų ratelį, kartu pakeičiant visą politinę pusiausvyrą jo karalystėje.

XIV a. pradžioje Rygos arkivyskupo iniciatyva atliekant Vokiečių ordino veiklos tyrimą, išaiškėjo Mindaugo atsimetimo nuo krikšto ir sąjungos su kryžiuočiais nutraukimo priešistorė. Pasak keleto liudininkų, kažkoks Mindaugo giminaitis – akivaizdžiai, Treniota – siuntė savo tarnus su kažkokiomis prekėmis į „pagonių kraštą“ – taigi Žemaitiją, Žiemgalą arba Kuršą – o Livonijos kryžiuočiai jas atėmė. Į derybas dėl atimtų prekių grąžinimo įsikišo Mindaugas, susitarė, kad bus grąžinta bent pusė prekių, tačiau Livonijos kryžiuočiai atsisakė padaryti net ir tai. Todėl Mindaugas, spaudžiamas savo nuskriausto giminaičio ir kitų Lietuvos kunigaikščių, galiausiai buvo priverstas atsimesti nuo krikščionybės ir atnaujinti karą su Vokiečių ordinu.

Eiliuotoji Livonijos kronika incidento su konfiskuotomis prekėmis, suprantama, nemini, bet pateikia išties vaizdingą pasakojimą, kaip Treniota, sukirtęs rankomis su žemaičiais, išrėžė Mindaugui visą tiesą į akis: „Nepatinka nūn žemaičiams/ Tu ir poelgiai tavieji/... Visa buvo grynas melas,/ Ko tave mokino broliai.../ Tavo tėvas buvo didelis karalius.../ Ar vaikams ir sau pačiam/ Užkrauti nori jungą?/ Juk nuolat laisvas būdamas,/ Sau toliau gyvent galėtum!/ Būtų didelė kvailystė,/ Jei krikščionys nugalėtų/ Žemaičius, tuojau pražūtų/ Tavo garbė ir visa karalystė./ Valdiniu turėtum likti/ Tu pats ir vaikai tavo,/ Kaip gali toks aklas būti,/ Juk išmintingu laikomas esi./“

Be to, Treniota savo kalboje pabrėžė, kad žemaičiai – o pagal nutylėjimą ir jis pats – „myli“ Mindaugą „ištikimai“ ir kritikuoja jį tik iš geriausių paskatų.

Ar galima tikėti Treniotos dorais ketinimais? Valdžios trokštantis intrigantas vargu ar būtų gaišęs laiką Mindaugo protinimui – jis būtų tiesiog organizavęs perversmą ir užmušęs kryžiuočių vergu virtusį karalių kaip žmonių ir dievų išdaviką. Taigi šiame etape Treniotą iš tikrųjų galima laikyti ištikimu sūnėnu, besistengiančiu padėti dėdei išlaikyti valdžią – juk augant bendram nepasitenkinimui Mindaugo politika, perversmas būtų buvęs neišvengiamas.

Kuo Mindaugas atsidėkojo? Pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, 1261 m. surengęs žygį per Latgalą Cėsių kryptimi ir nesulaukęs nei vietinių gyventojų, nei sąjungininkų naugardiečių palaikymo, jis iš karto užsipuolė Treniotą: „Tu nedoras, tikras baily,/ Juk mane apgavo rusai,/ O magistrą mano priešu/ Tu dabar esi padaręs./ Ką gali tu man patarti?/ Latviai, lyviai ir šis kraštas,/ Nors tu man juos žadėjai,/ Prie manęs nė kiek nelinksta:/ Nesėkmingas liks šis žygis./ Noriu aš todėl sugrįžti/ Vėl atgal į savo kraštą,/ Liausiuos aš toliau kariavęs.“

Lyg šito būtų maža, Mindaugo žmona Morta išvadino Treniotą „beždžione“... Vis dėlto netgi Eiliuotoji Livonijos kronika nepajėgia nuslėpti, kad „bailio“ ir „beždžionės“ epitetų buvo vertas ne Treniota, o pats Mindaugas. Tai jis be reikalo supanikavo ir nutraukė žygį, nepasirodžius naugardiečiams, kurie liko ištikimi sąjungai ir 1262 m. sėkmingai sudalyvavo Tartu puolime.

O kabant apie latgalių ir lyvių nenorą strimgalviais pulti po Mindaugo vėliava, tai sąžiningas žmogus būtų galėjęs prisiminti žemaičių kovų patirtį ir pastebėti, kad jiems irgi pradėjo sektis ne iš karto. Trumpiau tariant, jeigu net Mindaugui palankus šaltinis pavaizdavo jį kaip išpaikintą vaiką, kuris, negavęs visko ant lėkštutės, iš karto puolė trypti kojomis ir kaltinti visus aplinkui, ką apie jį turėjo galvoti kiti?

Vis dėlto net ir po šių incidentų Treniota nesiėmė jokių veiksmų prieš Mindaugą. Jis tiesiog tęsė kovą su kryžiuočiais: 1262 m. vadovavo žygiui į Ordino sąjungininkę Mazoviją ir paties Ordino prūsiškajai šakai priklausančią Kulmo žemę, tokiu būdu paremdamas prūsų sukilėlius; 1263 m. pradžioje surengė žygį į Rygos apylinkes ir laimėjo sudėtingą naktinį mūšį prie strategiškai svarbią padėtį užimančio Daugavgryvos vienuolyno.

O paskui įvyko tai, kas nepaliko Treniotai išeities...

Haličo-Volynės metraštis – geriausiai apie to meto įvykius Lietuvoje informuotas šaltinis – pasakoja, kad Mindaugas, mirus Mortai, užsimojo vesti jos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, kurią atsiviliojo pas save Mortos apraudojimo dingstimi. Daumantas dėl to supyko, susirado Treniotą, kuris tuo metu buvo Žemaitijoje, ir susitarė su juo Mindaugą nužudyti.

Vis dėlto, pasak šio šaltinio, Treniota Mindaugo nužudyme betarpiškai nedalyvavo: pats Daumantas, išsiųstas žygin į Brianską, rado dingstį sugrįžti ir tokiu būdu užklupo Mindaugą iš netyčių, nužudydamas jį kartu su dviem sūnumis.

Vis dėlto, skaitant Haličo-Volynės metraščio pasakojimą, kyla klausimas – ar tikrai Daumantas pranešė Treniotai apie savo planus? Įspūdis, kad jiedu veikė ranka rankon lengvai galėjo susidaryti dėl to, kad Treniota užėmė sostą po Mindaugo žūties. Be to, Haličo-Volynės metraštis galėjo siekti jį paversti sąmokslininku, kad geriau atrodytų Haličo-Volynės kunigaikščiai, padėję Mindaugo sūnui Vaišalgui susigrąžinti sostą.

Vertinant blaiviai, Daumantui nebuvo jokio reikalo informuoti Treniotos apie savo ketinimus: vėliau jis pasirodė, kaip išradingas karvedys, sugebantis laimėti dideles pergales kartais tiesiog juokingai mažomis pajėgomis, o šiuo atveju irgi apsiėjo be karinės Treniotos pagalbos.

Žinoma, Daumantui galėjo rūpėti ne karinė pagalba, o politinė priedanga ir garantijos, kad už Mindaugo nužudymą jo nenubaus. Vis dėlto, kiek galima spręsti iš vėlesnės Daumanto biografijos, šis žmogus niekada nebijojo rizikos, be to, nuo bausmės jį turėjo ginti tiesiog viešoji nuomonė: nužudydamas Mindaugą, Daumantas vykdė šventą kiekvieno vyro pareigą ginti moterį nuo prievartautojo arba, geriausiu atveju, nuo sąžinę praradusio egoisto, kartu su savo sūnumis mėginančio ją išnaudoti saviems tikslams.

Aišku, Daumantas galėjo susitikti su Treniota ir pasiaiškinti, kaip jis vertina dėdės elgesį, tačiau atskleisti jam visus savo planus, ko gero, būtų buvę neprotinga, nes tuo metu Treniotos santykiai su Mindaugu jau buvo pagerėję, ir pastarasis bent jau leido jam vadovauti žygiams prieš kryžiuočius. Nužudyti Mindaugą, o paskui skubiai pakviesti Treniotą užimti sostą būtų buvę daug racionaliau.

Vis dėlto, net jeigu manysime, kad Treniota žinojo apie Daumanto planus iš anksto, jo vis tiek negalima laikyti Mindaugo nužudymo organizatoriumi. Iniciatyva ėjo iš Daumanto, kuris turėjo visiškai teisėtą priežastį siekti Mindaugo mirties, ir Treniotai beliko arba jį paremti, arba suimti ir nužudyti, kas būtų jį padarę paties Mindaugo vykdomos abejotino teisėtumo veiklos bendrininku.

Treniotos valdymas

Mindaugo ir jo sūnų žūtis turėjo sukelti Lietuvoje vidinį susiskaldymą, vis dėlto Treniota susilaukė išties nemenko palaikymo. Jį rėmė: 1) Žemaitija; 2) Deltuva (sprendžiant iš to, kad jos kunigaikščiai žuvo vėlesnėse kovose su Mindaugo sūnumi Vaišalgu) ir 3) Nalšia, nes prie Daumanto prisidėjo ir Nalšios kunigaikštis Gerdenis. Kitaip tariant, į Treniotos pusę stojo visi žymesni Mindaugo laikų didžiūnai, išskyrus Parbų.

Iš giminaičių didžiausią iššūkį Treniotos valdžiai kėlė pusbrolis Tautvilas: pagal Lietuvoje galiojusią senjoratinę paveldėjimo teisę po Mindaugo mirties sostas turėjo atitekti būtent jam, nes jis buvo Mindaugo vyresnio brolio sūnus.

Tačiau Tautvilas niekaip netiko aplink Treniotą susispietusiems ir po Mindaugo žūties dominuojančią padėtį valstybėje įgijusiems kovos su Vokiečių ordinu šalininkams: 1250 m., kovodamas su Mindaugu, Tautvilas buvo sudaręs sąjungą su Livonija ir priėmęs katalikišką krikštą, o 1254 m., susitaikęs su Mindaugu ir gavęs valdyti Polocką, jis, atrodo, perėjo į stačiatikybę.

Vis dėlto į Tautvilo teises reikėjo atsižvelgti, ir Treniota pasikvietė Tautvilą į Lietuvą dalintis Mindaugo žemės bei turtų, faktiškai siūlydamas jam tapti savo bendravaldžiu. Tačiau, pasak Haličo-Volynės metraščio, pusbroliai iš karto ėmė galvoti, kaip vienas kitą nužudyti.

Ar iš to galime daryti išvadą, kad Treniota atsiviliojo Tautvilą į Lietuvą tik tam, kad galėtų su juo susidoroti? Vargu. Pirma, netgi Treniotai nepalankus Haličo-Volynės metraštis nesiryžta vaizduoti Tautvilo kaip nekaltos aukos – jis aiškiai pasako: „Tautvilas ėmė galvoti, kaip nužudyti Treniotą“. Antra, yra kitų faktų patvirtinančių Tautvilo kėslus.

XIV a. pradžioje, Vyteniui derantis dėl sąjungos su Rygos arkivyskupu, paaiškėjo, kad pastarasis reiškia siuzerenines teises į Polocką, mat, kažkoks lietuvių kilmės Polocko kunigaikštis buvo jį užrašęs jo pirmtakui kaip palikimą, jeigu mirtų be įpėdinių – Vyteniui teko sumokėti kompensaciją už šių teisių atsisakymą Lietuvos naudai.

Nors istoriografijoje yra įvairių nuomonių, labiausiai tikėtina, kad lietuvių kunigaikštis, užrašęs Polocką Rygos arkivyskupui, buvo būtent Tautvilas. Jis buvo suartėjęs su Rygos vyskupijos (vėliau arkivyskupijos) vadovais dar savo konflikto su Mindaugu metu, o, jam valdant Polocke, šie ryšiai turėjo išlikti ir netgi sustiprėti dėl Rygos ir Polocko prekybinių interesų.

Ruošdamasis kovai su Treniota, Tautvilas turėjo stengtis dar labiau sustiprinti ryšius su savo tradiciniu sąjungininku ir užrašyti jam Polocką, siekdamas iš anksto užsitikrinti jo, o galbūt ir Vokiečių ordino paramą – kadangi Tautvilas turėjo sūnų, jis niekuo per daug nerizikavo.

Vis dėlto, jeigu apie Polocko užrašymą Rygos arkivyskupui tapo žinoma patiems polockiečiams, jų tarpe turėjo kilti nemenkas pasipiktinimas. Ši prielaida gerai dera su Haličo-Volynės metraščio informacija, kad apie priešiškus Tautvilo kėslus Treniotai pranešė būtent Polocko bajoras Prokapas.

Taigi tikėtina, kad Tautvilas buvo įduotas su įkalčiais, liudijančias ne tik jo priešiškumą Treniotai, bet ir sąjungą su didžiausiais Lietuvos priešais, ir aišku, kad Treniotai beliko tik nubausti išdaviką mirties bausme.

Po šito Lietuvai iškilo grėsmė prarasti Polocką. Tautvilo sūnus pabėgo į Didįjį Naugardą, bet į kovą dėl Polocko stojo ne jis, o tuometinio Didžiojo Naugardo kunigaikščio Jurijaus svainis Konstantinas, kaip spėjama, kilęs iš Smolensko kunigaikščių šakos ir valdęs Vitebską.

Žinoma, kad maždaug 1264 m. vasarą Konstantinas padovanojo Livonijos kryžiuočiams kažkokią ginčytiną teritoriją (galbūt Rėzeknės rajoną) – taigi jis irgi stengėsi užsitikrinti Vokiečių ordino paramą. Tačiau Treniota pasiuntė į Polocką kažkokį kitą lietuvių kunigaikštį – greičiausiai Gerdenį, nes apie 1265 m. čia valdė jis – ir taip išlaikė šį svarbų miestą ir kunigaikštystę Lietuvos įtakoje.

Vis dėlto pagrindine Treniotos politikos kryptimi turėjo tapti kova su Vokiečių ordinu. Netrukus po jo atėjimo į valdžią, buvo surengtas žygis prieš Vėluvą, kurioje buvo įsitvirtinę Prūsijos kryžiuočiai. Pilies užėmimas būtų buvusi svarbi pagalba prūsų sukilėliams, deja, kryžiuočiams pavyko apsiginti, o Lietuvos kariuomenė patyrė didelių nuostolių.

Tikėtina, kad dėl šios nesėkmės Treniotos ir kitų kovos su Ordinu šalininkų autoritetas susvyravo, o į sąjungą su kryžiuočiais besiorientuojanti grupuotė vėl pakėlė galvą.

Taigi, nė metų nepavaldęs, Treniota buvo nužudytas buvusių Mindaugo arklininkų, o valdžią Lietuvoje paėmė Haličo-Volynės kunigaikščių ir Livonijos kryžiuočių remiamas Mindaugo sūnus Vaišalgas.

Treniota įėjo į istoriją kaip intrigantas ir reakcionierius, susitepęs dėdės ir pusbrolių krauju. Vis dėlto, kaip matome, nuosekli šaltinių analizė atskleidžia, kad toks Treniotos įvaizdis nėra pagrįstas.

Jis turėjo visas įmanomas priežastis nekęsti kryžiuočių ir kritikuoti Mindaugo nuolaidžiavimą Ordinui. Jo pastangomis buvo atkurtas Lietuvos teritorinis vientisumas ir vienybė su Žemaitija, be kurios ji, nepaisant įgyto karalystės statuso, matyt, nebūtų išlikusi.

Galop, Treniotos negalima laikyti ne tik tiesioginiu Mindaugo žudiku, bet ir nužudymo organizatoriumi – jam galima prikišti nebent pasyvų pritarimą Daumanto veiksmams, kurie savo ruožtu nebuvo nemotyvuoti.

Istorijoje paprastai susilaikoma nuo vertinimų „kas būtų buvę, jeigu“, bet akivaizdu, kad, jeigu Treniotos žudikams nebūtų pasisekę, Lietuvos karas su kryžiuočiais nebūtų buvęs pristabdytas ketveriems metams, ir Lietuva būtų turėjusi daugiau galimybių išlaikyti savo pozicijas Kurše, Žiemgaloje bei Prūsijoje.

Be to, ilgainiui Lietuvoje nugalėjo būtent Treniotos politinė linija, ir, nors už šį pasirinkimą teko brangiai sumokėti, būtent jis atnešė valstybei pergales, kuriomis didžiuojamės ir šiandien.

 

 

Atgal