VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.03.26. Ištikimybės garantai. Žurnalisto Česlovo Iškausko pokalbis su Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininku, profesoriumi Adu JAKUBAUSKU

 

 Adas Jakubauskas. D. Umbraso nuotr.

Kokios tikrosios totorių atsiradimo Lietuvoje aplinkybės?

Po patirtų dviejų pralaimėjimų Timūridų imperijosįkūrėjui ir valdovui Timūrui Lenkui (Europoje žinomam Tamerlano vardu), reiškusių Džučio uluso (Aukso Ordos) griūties pradžią, 1397 m. chanas Tochtamyšas su savo palyda ir kariuomenės likučiais atvyko į tuo metu LDK valdomą Kijevą, kur jam buvo priskirta Lydos pilis ir miesto apylinkės. Aukso Ordos chano palyda buvo gausi. Yra padavimas, kad, atvykdamas į LDK, chanas Tochtamyšas keliose gurguolėse atsivežė visą savo valstybės iždą. Iki šiol jau keletą šimtmečių šalia Lydos ieškoma mistinio „Tochtamyšo lobio“. Čia chanas išbuvo keletą metų, vėliau išvyko į Tiumenę, kur 1405 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo – greičiausiai buvo nunuodytas ar nušautas užnuodyta strėle. Manoma, kad tarp dviejų valdovų – Tochtamyšo ir Vytauto - buvo sudarytas sandėris, jog totoriai padės lietuviams kare su kryžiuočiais, o mainais lietuviai padės jam sugrįžti į sostą. Bet šios sutarties vaisiais chanas nepasinaudojo, tačiau ji buvo įvykdyta jo vyriausiojo sūnaus caraičio, vėliau Auko Ordos chano Dželal-ad-Dino, kuris 1412 m. vieneriems metams atsisėdo į Aukso Ordos sostą. Caraičio vadovaujami totorių raiteliai ir LDK apsigyvenę totoriai kolonistai 1410 m. liepos 15 d. dalyvavo didžiausiame viduramžių Europos mūšyje, vėliau gavusiame Griunvaldo arba Žalgirio pavadinimą. Kiek tiksliai totorių buvo Žalgirio lauke, sunku pasakyti. Lenkų istorikas Janas Dlugošas, nenorėdamas išaukštinti totorių įnašo į bendrą pergalę, rašė, kad jų buvo viso labo 300, tuo tarpu kryžiuočiai, dėl pralaimėto mūšio kaltinę totorius, jų skaičių padidino iki 30 000. Tad kurgi tiesa? Ją, be abejonės, sunku rasti, tačiau karo istorikai pripažįsta, kad totorių raitelių Žalgirio mūšyje turėjo būti keli tūkstančiai.  

Kur jie įsitvirtino Lietuvoje?

Dar prieš Žalgirio mūšį ir ypač po jo palei Vokės upę, Trakuose ir šalia Vilniaus ėmė rastis totorių gyvenvietės. Tai Keturiasdešimties Totorių (Sorok Tatar), Merešlėnų, Melekonių, Kazaklarų, Kolnolarų, Kazbėjų, Liudvinavo bajorkaimiai. Šalia Vilniaus dar yra vienas Lietuvos totorių įkurtas kaimas – Nemėžis. Netoli jo buvo Vytauto Didžiojo vasaros rezidencija. Po to atsirado totorių gyvenviečių Dzūkijoje – Raižiai, Trakininkai, Bazorai, Butrimonys, Žadiškės, Suvalkijoje – Vinkšnupių kaimas šalia Bartninkų (dab. Vilkaviškio raj.).

Lietuvos totorių gyventa Kaišiadoryse ir jo apylinkėse, Švenčionyse. Lietuvos didikai Radvilos Biržuose turėjo privačią Lietuvos totorių kariuomenę, apie kurią žinių išliko iki šiol. Be jokios abejonės, totoriams svarbiausi buvo Trakai ir Vilnius. Trakuose totoriai saugojo pilis, Vilniuje buvo Totorių vartai, o šalia miesto – Totorių Lukiškės, kurios iki mūsų dienų neišliko.

Beje, Trakuose 1397 m. gimė Krymo chanato įkūrėjas chanas Hadži Girėjus. Lietuvos totoriai ir šiandien tebegyvena kaimyninėse Lenkijoje ir Baltarusijoje. Mūsų protėvių būta ir Voluinėje, Juvkovcų kaime, tačiau XX amžiuje veikiama asimiliacijos bendruomenė nustojo egzistuoti. Ten taip pat buvo mečetė, o kapinaitės išliko iki šiol.      

Totorių bendruomenė Lietuvoje gana aktyvi. Kokios pagrindinės jos veiklos kryptys?

Lietuvos totorių bendruomenė – viena seniausiai veikiančių ir aktyviausių Lietuvoje. Lietuvos Respublikos Seimas 2021 m. buvo paskelbęs Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Mūsų bendruomenių veiklos kryptis yra kultūrinė ir švietėjiška. Dirbama su jaunimu, senjorais, dažnai būna bendri bendruomeniniai renginiai, koncertai, švenčiamos religinės šventės.   

Kaip totoriai gali paveikti Lietuvos demokratinį, politinį procesą?

Istoriškai mes labai glaudžiai bendraujame su Krymo totoriais, jie yra Ukrainos politinės tautos dalis. Nežiūrint į tai, kad Krymas nuo 2014 m. okupuotas Rusijos, ir Ukrainoje vyksta karas, Krymo totoriai gali mums daug pasitarnauti, užmezgant ir palaikant ryšius su tiurkiškomis tautomis. Jų kova už savo teises vyksta taikiai, jie iki šiol vadovaujasi Mahatmos Gandžio principais. Beje, Krymo totorių tautos lyderis, sovietinių laikų disidentas  Mustafa Džemilevas du kartus buvo teiktas Nobelio taikos premijai gauti.

Lietuvos totorių bendruomenė nėra skaitlinga, bet gerai išsilavinusi. Iš viso labo beveik 3000 žmonių bendruomenės mes turime 15 mokslų daktarų, vieną habilituotą daktarę, du profesorius. Lietuvos totoriai yra gana aktyvūs politiniame gyvenime, todėl jiems ne tas pats, kas bus su Lietuva per artimiausius metus. Mes galime ir privalome vieni iš kitų mokytis. Dar tarpukaryje vienas iškiliausių Lietuvos totorių visuomenės veikėjų, žinomas teisininkas Olgierdas Naimanas Mirza Kričinskis sakė, kad Lietuvos totoriai yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Mano manymu, Lietuva turėtų pasinaudoti Lietuvos totorių potencialu ir labiau pasikliauti jais, vykdant užsienio politiką. Pavyzdžiui, tai sėkmingai daro Lenkija. 

Lietuvos totoriai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, dalyvavo visuose be išimties karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvos totorių bendruomenė reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918 ir 1990 m., savo gyvenimą susiejo su Lietuva ir yra jos istorijos dalis.

Papasakokite apie save

Gimiau ir augau Butrimonyse, miestelyje Alytaus rajone, šalia Raižių, garsaus Lietuvos totorių kaimo Alytaus rajone. 1979 m. Butrimonių vidurinėje mokykloje baigiau aštuonias klases, po to įstojau į Alytaus politechnikumą, kur įgijau Žemės ūkio elektrifikavimo specialybę. Vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete baigiau filologijos magistro studijas. 1998 m. įstojau į politikos mokslų doktorantūrą Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, daktaro disertaciją rengiau iki 2002 m. pabaigos, ją apsigyniau 2003 metų gegužės mėn. Mano mokslinio darbo tema, į kurią gilinausi visą buvimo Poznanės universitete laiką, – Lietuvos partinė sistema transformacijos laikotarpiu. Jau virš dešimties metų priklausau Mykolo Romerio universiteto bendruomenei, esu afilijuotasis universiteto profesorius.

Mano tėvai Emilija ir Juozas Jakubauskai buvo paprasti darbininkai, neturėję galimybės baigti aukštojo mokslo. Pas tėvus buvome du sūnūs – aš ir vyresnis brolis Eugenijus. Mano seneliai iš abiejų pusių – Adomas ir Rozalija Makulavičiai bei Romas ir Ieva Jakubauskai vertėsi žemės ūkiu, senelis Romas Jakubauskas dar dirbo odas, tarpukariu priklausė Šaulių sąjungai, o senelis Adomas Makulavičius – Vilniui vaduoti sąjungai, tarnavo Antrajame ulonų Lietuvos kunigaikštienės Birutės pulke Alytuje. Vartydamas seną šeimos albumą, aptikau senelio Adomo Makulavičiaus nuotrauką, kai jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Mane sujaudino įrašas nuotraukos nugarėlėje, padarytas jo ranka: „Aš lietuvis, aš gimiau lietuvis ir lietuvis būsiu, dirbsiu, kiek galėsiu dėl Tėvynės mūsų. A. Makulavičius, Trakininkai, 1935 m.“ Prosenelė Emilija Jablonskaitė-Asanavičienė 1948 m. dešimčiai metų buvo ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą, tremtyje buvo su lietuviais, lenkais, rusais, ukrainiečiais, kitų tautybių žmonėmis, kurie stalinizmo laikotarpiu neteisėtai buvo ištremti iš gimtųjų kraštų ir dažnai žiūrėjo mirčiai į akis. Nuo mažumės iš prosenelės girdėjau pasakojimus apie tremtį, nepriteklius, pažeminimą, balansavimą ties gyvenimo ir mirties riba. Prosenelė mirė, kai man buvo trisdešimt metų. Galima sakyti, kad ji didžiąja dalimi formavo mano pasaulėžiūrą.

 

 

    

 

Atgal