VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.03.29. Lietuvos, grįžusios į pasaulį, odisėja

Kęstutis Trečiakauskas

Šiuos žodžius rašau ne eilinę 2022-ųjų kovo dieną. Tai antradienis, 29 diena. Bet kodėl ji tokia svarbi ? Kalendoriaus lapelis primena: Lietuvos įstojimo į NATO diena. Jaunimui, kuris neuostė Antrojo pasaulinio karo dūmų, kuris nematė komunizmo utopijos smurto, nepatyrė nuolatinio nepritekliaus, pažeminimų, šis faktas, ko gero, atrodo kaip savaime suprantamas istorijos dėmuo. Net ir mūsų kartos abejingoji dalis nebeprisimena, kad tuometinė Lietuva, deklaravusi valstybės atkūrimą, žūtbūtinai grūmėsi, kad sugrįžtų į pasaulį, kuriame ji buvo tik trumpą tarpukario laiką. Niekas neskubėjo jai ištiesti rankos, bolševizmo susargdintą sąmonę totaliai veikė galingas propagandos ir dezinformacijos srautas, net kai kurie naivių patiklumo idėjų  užkrato vedini inteligentai bandė priešintis vieninteliam teisingam Lietuvos laisvės keliui.

Tam priešinimuisi netapti Europos Sąjungos dalimi, netapti NATO nariais labai brutaliai stengėsi vadovauti iki šiol priešiškai nusiteikusi kaimynė. Pagalius į ratus kaišiojo, kas netingi. Iš Vakarų pasaulio tą teisę reikėjo išplėšti ypatingu pasišventimu, išmintimi, tautos susitelkimu, sunkiu kasdieniniu darbu. Niekas mums nedovanojo vietos nei Europos Sąjungoje, nei NATO. Lietuva į pasaulį grįžo sunkiai įveikdama daugybę neįsivaizduojamų kliūčių. Ji kaip Homero apdainuotas Odisėjas savo Itakę pasiekė keliolika metų grumdamasi su vienaakiais Ciklopais, perplaukdama tarp Scilės ir Charibdės. Tokį, tik jau kruviną kelią į pasaulį  šiandien eina  Ukraina. Neabejokite ! Jeigu nebūtume NATO, šiandien mus, kaip Charkivą, Marijupolį ir kitus Ukrainos miestus "denacifikuotų", gal net neskelbdamas demagogiškos " specialios operacijos". Ir dar, tas pats "taikos" nešėjas. Lietuvos kelią į pergalę pavadinau Odisėja, visą savaitę studijavęs neeilinę Antano Šimkūno knygą "Lietuva grįžta į pasaulį". Apie XX amžiuje vykusius pokyčius pasaulyje, apie Molotovo-Ribentropo protokolų, sukėlusių tragiškas pasekmes Europoje likvidavimą jau prirašyta nemaža knygų. Bet Antano Šimkūno knyga ypatinga tuo, kad čia nerasite pseudomokslinių išvedžiojimų, politiškai angažuoto vienpusiškumo, asmeninių vertinimų. Čia tik faktai. Datos, pavardės, įvykiai... Kai keletą valandų su knygos autoriumi aptarinėjome Lietuvos nueitą Golgotos kelią, prisiminėme šimtus tuo pat metu išgyventų įvykių, Antanas, lyg juokaudamas, tarstelėjo, kad knyga neįdomi - nėra paskalų ir meilės istorijų, anuomet plačiai sklidusių intrigų... Bet kai atverčiau pirmą knygos puslapį, nebegalėjau atsitraukti. Nors esu gyvas to meto liudininkas ir dalyvis, artimai pažinojęs ne vieną knygoje minimą asmenį, akys tarsi plačiau atsivėrė. Tik dabar, liepsnojant Ukrainai, suvokiau, kas mūsų laukė, jei ne tie, daugelio dabar išjuokiami ir kaltinami politikai. Nesvarbu, kas jie buvo - konservatoriai, "komunistai ". Svarbu, ką jie darė. Ir ko pasiekė. Knygos puslapiuose mirga pavardės - K.Prunskienė, V.Landsbergis, J.Marcinkevičius, A.Brazauskas, R.Ozolas, Z.Vaišvila, V.Petkevičius, J.Juzeliūnas, B.Kuzmickas ... Čia užfiksuota lyg kino juostoje Lietuvos Nepriklausomybės upės tėkmė. Čia nesimėtoma etiketėmis ir akcentais, nespėliojama ir neprognozuojama. Sąžiningo metraštininko ranka kruopščiai fiksuoja tai, kas vyksta, kas kalbama, tik kartais įterpiama pastabėlė apie orą arba lyg nutolęs emocijos štrichas. Bet tų pateikiamų faktų jėga tokia įtaigi, kad nenorom ima smarkiau plakti širdis, ima kauptis ašaros. Buvome ant bedugnės krašto ! Nė vienas Rusijos vadovas (kaip ir jos carai) nenorėjo nepriklausomos Lietuvos. Nė vienas (pritariant Vakarų demokratų chorui) nesutiko, kad Lietuva taptų NATO nare. Jeigu pacituočiau bent keletą pavyzdžių, kaip ir mūsiškiai "pacifistai" aiškino, jog geriausia būtų likti "neutralia" valstybe, ką jie šiandien pasakytų apie tas šalis, kurios patikėjusios "neutralumu" išnyko iš žemėlapio. Lietuva ir taip smarkiai "susiėdusi". Tik matydama kraujuojančią Ukrainą, ji suprato, kad reikia burtis, reikia vienytis. Tautos pjudymas - priešų svajonė. Antano Šimkūno knyga mąsliam skaitytojui padės suvokti ir tą klastą, kurią iki šiol, deja, kartais gana rezultatyviai, naudoja savo tikslams puikiai pasirengusi ir be jokių apribojimų finansuojama struktūra. Nebūkime naivūs, tikėdamiesi, kad jau galime būti ramūs dėl savo rytdienos. Mintis pabaigsiu trumpa ištraukėle iš knygos. Tai buvo ta diena, kai Lietuva tapo NATO nare. "Praėjo 10 metų, kai Lietuvos Prezidentas A.Brazauskas nusiuntė laišką NATO generaliniam sekretoriui M.Verneriui, prašydamas priimti Lietuvą į NATO. Ir štai nuo šios dienos Lietuva teisėtai atsistoja  po saugiu Šiaurės Atlanto skėčiu." Ar būtume išlikę, jei ne tas, mus saugantis skėtis? Kiekvienam politikui, pedagogui, kiekvienam meno žmogui vertėtų parskaityti šią , nacionalinės premijos ar daktaro laipsnio vertą knygą. Čia jis rastų daugybę atsakymų į klausimus, į kuriuos tariamai neatsakyta ligi šiolei. Tai mūsų gyvasties kronika, kuri baigiasi simboline data - 2004 metų gegužės pirmąja. Ta dieną Lietuvos televizija transliuoja tiesioginį reportažą iš Airijos, tuo metu pirmininkaujančios Europos Sąjungai. Ant vieno iš dvidešimt šešių flagštokų iškilmingai suplevėsuoja ir Lietuvos vėliava ... Tai vėliava mūsų Valstybės, vėl sugrįžusios į pasaulį.  O mes, ar jau visi sugrįžome į pasaulį ? Ar kai kas vis dar ten, kur buvome įkalinti ginklu, prievarta ir melu ? Tas pasaulis dar tebeegzistuoja. Jis alsuoja ugnimi ir mirtimi. Ir tas alsavimas tebejaučiamas. Nepamirškime šventų žodžių - tas laisvės nevertas, kas negina jos.

Atgal