VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.04.03. „Bangų mūšos“ šaltis ir griaunanti jėga

Irena Tumavičiūtė

 

Reokupavę Lietuvą 1944 m., sovietiniai okupantai ir vietiniai kolaborantai mūsų žemėje tęsė genocidą ir susiklosčiusių  ūkio struktūrų  griovimą.  Mūsų Tėvynė ypač nukraujavo per  masinius gyventojų trėmimus. Nuo 1945 iki 1952 iš viso buvo 19 trėmimų.

Prieš 73 metus kovo 25-30 dienomis vyko antrasis pagal dydį Lietuvos gyventojų trėmimas. - Ši  genocido akcija oficialiuose dokumentuose išliko kaip operacija „Priboj“ („Bangų mūša“). Tarsi tyčiodamiesi iš naikinamos tautos, okupantai visas didžiąsaias operacijas užkoduodavo nekaltais pavadinimais.

„Bangų mūša“  apie 30 tūkstančių ūkininkų, partizanų šeimų nariųnubloškė  į tolimus atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos regionus − Krasnojarsko kraštą, Novosibirsko, Tomsko, Omsko, Irkutsko ir Amūro sritis.

Neturime pamiršti ir deportacijai vadovavusių generolų leitenantų – SSRS MGB 2-osios vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojo  Jakovo Jedunovo   ir Nikolajaus Gorlinskio. Taip pat neturime pamiršti, jog  trėmimus rengiant ir vykdant dalyvavo 785 MVD ir MGB darbuotojai, kareiviai ir karininkai, 7166 stribai ir 9500 sovietinių bei partinių aktyvistų, sudarę trėmimų vykdymo grupes. Ir dar neturime pamiršti, jog tie visoje Europoje žinomi kabinetinių nusikaltėlių vardu įvairių tautybių žmogos (šis neseniai sukurtas naujadaras tinka apibūdinti šiemsnusikaltėliams) niekada nebuvo patraukti atsakomybėn. Nėra ir suvestinio šių atėjūnų ir vietinių kolaborantų sąrašo.

Prisimidami šią skaudžią netektį, Viniuje gyvenantys buvę tremtinai  surengė minėjimą prie paminklo sovietinių okupacijų aukoms.   Prieš minėjimą Šv. Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje už tremtinių atminimą buvo laikomos mišios.

Minėjimą Lietuvos himnu pradėjo tremtinių choras „Laisvė“ (vadovas Gintaras Skapas).

Petras  Gvazdauskas, LPKTS Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas,  priminė tragiškas 1949 metų kovo pabaigos dienas, įsigilindamas į tikrąją rusiško žodžio „Priboj“ reikšmę, okupanatų pritaikytą Lietuvai, Latvijai ir Estijai.   Kalbėtojas priminė,  jog „Priboj“ nuo kitų trėmimų skyrėsi tuo, kad  buvo tremiami visų trijų Baltijos šalių gyventojai. Lietuvos  kolaborantai ir prisitaikėliai net trim tūkstančiais viršijo Maskvos nustatytą kvotą, o estai  Sibiro darbams atidavė dviem tūkstančiais mažiau nei pareikalauta. Apie 70 proc. Lietuvos tremtinių buvo   moterys ir vaikai. Daug lietuvių mirė  ar žuvo tremtyje. Petras Gvazdauskas priminė, jog kovo 24 d. palaidojome Seimo narį Povilą Jakučionį, daug padariusį rūpinantis tremtinių reikalais. Susirinkusieji tylos minute pagerbė garbaus politiko ir  visų žuvusiųjų tremtinių atminimą.

Minėjimo dalyviai prie paminklo sovietinių okupacijų aukoms. Kalba Seimo narė Paulė Kuzmickienė

Kalba dr. Arūnas Bubnys. Kairėje su Lietuvos vėliava Gediminas Uogintas

Dainuoja Šėtuvos progimnazijos mokiniai, su gitara – mokytojas

Kalba Petras Gvazdauskas

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, kreipdanasi į tremtinių bendruomenės atstovus, pažymėjo, jog labai svarbu, kad susirinkome paminėti liūdną, bet labai svarbią sukaktį. 1949 m. visos Baltijos valstybės patyrė dar vieną baisų akibrokštą. Trys valstybės neteko šviesiosios savo širdies dalies.

Keista, kad šiandien, po tiek metų, visai netoliese Ukrainoje tokios pat deportacijos vyksta ir dabar.   Todėl šios dienos minėjimas vis labiau atveria tuos skaudulius, kuriuos patyrėme mes ir mūsų tauta. Ir kyla labai rimtas klausimas – ko mes nepadarėme, ko mes nepapasakojome, kad galėtume suvaldyti šį  dabar siauatėjantį putinizmo blogį. Kokia yra didelė užduotis matant, kaip interpretuojama istorija, kaip šiandien žūva žmonės, šiandien tremiami žmonės.  Kaip tas blogis pasiliko pasaulyje? Arodytų, mes dažnai sakome „daugiau niekada“. Ir štai po tiek metų tas blogis čia pat.  Didelė užduotis mums ir parlamentarams, ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje yra  dar kartą pasakoti, koks komunizmo ir nacizmo blogis  yra iš tiesų ir kokiais netikėtais  būdais jis   reiškiasi Ukrainoje. Dabar mes turime galvoti apie visos Europos deputinizavimą. Didelė užduotis.  Ir bažnyčioje melsdamiesi už tuos, kurie patyrė labai sunkią tremties dalią, girdėjome ir labai svarbų dalyką – išsaugoti tikėjimą Dievu ir nepailstamą kovą už Nepriklausomybę, už laisvę, už tai, kas mums yra svarbiausia.

Dabar didelė kova yra už Ukrainos laisvę ir mes visa širdimi esame kartu su jais. Bet lygiai taip pat turime nepamiršti ir tai, ką turime padaryti ir Lietuvoje, ir visoje Europoje, kad  ta šmėkla neatkeliautų pačiu baisiausiu būdu  iki mūsų.

Labai norisi daryti viską, kad    ir šiandien tikrai galėtume nuoširdžiai pasakyti „Daugiau niekada“.

Petro Gvazdausko pakviesti Šėtuvos progimnazijos moksleiviai, vadovaujami mokytojo Jono Pilkausko, kuriam su vaikais malonu dainuoti apie Lietuvą,  atliko kelias patriotines dainas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pateikė  informacijos apie „Priboj“ trėmimą istoriko žvilgsniu. Tai buvo didžiausia trėmimo operacija Baltijos šalių istorijoje. Buvo numatyta ištremti virš 70 tūkst. žmonių. Čekistai šiai operacijai ruošėsi labai intensyviai. Trėmimo vykdymui buvo  sudaryta beveik 3 tūkst. operatyvinių  grupių. Kiekviena operatyvinė grupė turėjo ištremti tris šeimas.

Ši operacija prasidėjo 1949 m. kovo 25 d. 6  val ryto. Enkavedistai duodavo labai mažai laiko žmonės susidėti būtiniausius daiktus – kartais tai trukdavo vos 15 min., nors buvo skirta  valanda laiko. Iki gegužės 28 d.buvo ištremta daugiau žmonių negu numatyta – beveik 29 tūkst. Daug įtrauktųjų į sąrašus slapstėsi, trylikai tūkstančių  pavyko pasislėpti. Vietoj pasislėpusiųjų ištrėmė kitus žmones. Ir taip iš viso ištrėmė 32 tūkst. žmonių.

Kodėl apskritai įvyko ši operacija? Pagrindinis tikslas buvo likviduoti partizaninį pasipriešinimą, ištremiant partizanų šeimas. Antras tikslas – suvaryti Lietuvos ūkininkus į kolchozus, nusavinti ištremtųjų turtą ir perduoti jį kuriamiems kolchozams. Atrodo, jog visa tai istorija. Praėjo 73 metai. O ką matome šiandien? Vėl matome „teisių perėmėją“, ir ji iš tikrųjų perima tas teises ir tą politiką, kuri buvo vykdoma ir Stalino laikais.  Vyksta genocidas, vėl tremiami žmonės iš Ukrainos. Vien iš Mariupolio ištremta jau  4 tūkstančiai.  Žodžiu, tai nėra istorija. Tai yra ir dabartis. Ir mūsų visų pareiga – kiek tik galima stabdyti tą nusikalstamą karą, padėti kiek galime Ukrainai. Taip pat ir patiems ruoštis visiems įmanomiems ir patiems blogiausiems scenarijams.

1949-ųjų metų tremtinys Gediminas Uogintas pabrėžė, jog eilinį kartą susirinkome prie šio paminklėlio, kurį prieš 22 metus savo rankomis pastatė buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai sovietinės okupacijos aukoms atminti.  Nes nebuvo jokio paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti. Kalbėtojas priminė ir XIX a., kai  Rusijos caro valia  buvo ištrintas  net Lietuvos vardas, buvusioje  jos teritorijoje egzistavo tik gubernijos. Priespaudai buvo priešintasi įvairiomis formomis.    Pasipriešinimo  kulminacija buvo 1863 m. sukilimas. Nors sukilimas buvo numalšintas, jo vadai nužudyti,  tačiau jis sudavė carizmui stiprų smūgį. XX a. patyrėme dvi sovietines okupacijas. Okupacijos atminimo dienomis vis keliame klausimą, kad   Vilniuje būtų pastatytas paminklas laisvės kovų aukoms atminti.  Juos turi daugelis valstybių. Tremtiniai tą klausimą kėlė ir kels. Atėjo laikas, kai valstybės vyrai, partijos pagaliau atsipeikės, ypač dabar, po šito karo, matant, kaip Ukraina priešinasi okupantui ir kovoja už savo laisvę. Ir mes turime turėti tokį paminklą, kad kiekvienas žmogus, kiekviena  karta ne tik žinotų, bet ir širdimi pajaustų patirtas  tautos kančias, kovojant dėl egzistencijos, dėl lietuvybės išsaugojimo, dėl valstybės išlikimo. Kad į šią aikštę žmonės ateitų ne tik pailsėti, bet ir pasididžiuoti savo  istorija, savo laimėjimais .

Kalbėtojas išreiškė įsitikinimą, jog po šio karo, jei  leis ekonominės sąlygos, Lietuvo s istorinei atminčiai ir aukoms bus pastatytas paminklas su Vyčio ženklu.

Vilniaus sąjūdžio pirmininkas Leonas Kerosierius kalbėjo apie tai, jog ir jo septynių asmenų buvo sąrašuose, bet Dievo valia visi pabėgo, ir Dievulis  lėmė, kad dalyvavo atstatant Lietuvos Nepriklausomybę. Kaip visada, iškalbingas Leonas Kerosierius vartojo daug epitetų. Jo nuomone, tremtiniai yra ypatinga jėga. Tokia jėga saugo Ukrainą. To, kas dedasi Ukrainoje, net pragaro jėgos negalėtų sugavoti. Priminęs, jog per mišias ir kunigas pagrindinį dėmesį skyrė ukrainiečiams, kalbėtojas visus šventuosius ir susirinkusiuosius pakvietė gelbėti Ukrainą .

Lietuvos tremtinių atminimą pagerbė  baltarusių  bendruomenės atstovė, poetė Vanda Martens,  kuri neseniai išvertė į baltarusių kalbą Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus.

Deja, mes labai mažai žinome apie antisovietinį pasipriešinimą, sovietinio genocido padarinius kaimyninėje Baltarusijoje. O tai buvo vienintelė Sovietų Sąjungos respublika, kur už kalbėjimą gatvėje gimtąja kalba žmonės buvo įkalinami gulaguose.

Vanda Martens pasakė, jog kovo 25 d. baltarusiai turėtų švęsti Neprlklausomybės dieną. Šiandien ji švenčiama Lenkijoje, Lietuvoje, tik ne Baltarusijoje.

Baltarusijoje žmonės nedaug ką gali padaryti. Net malda tapo pasipriešinimo forma. Poetė parašė Baltarusijai ir Ukrainai skirtas eiles.

Skelbiame Ukrainai skirtą  jos eilėraštį „Karas Urayinoje“

 

Prarijo jie Krymą lyg vilkas godus,

Plėšrumas esybe jų tapo,

Ir niekad kažkas jau senas nebus,

Proeš laiką atgulęs į kapą.

Pirmyn ir atgal blaškos laikas nūnai,

Sustingsta į tašką sustojęs,

Ir užima kvapą – beprotis ūmai

Mygtuką nuspaus užsimojęs?

Praradę per kruviną ordą namus

Jau šaukiasi teismo aukščiausio,

Jų kerštas teisingas, jų pyktis skaudus

Aplink karo giltinei siaučiant...

Jaukus  tarsi lizdas jau byra pasaulis,

Gyvenęs patogiai, tikėjęs darna,

Išdidžios saulėgrąžos šviečia it saulė

Kartu su raudona aguonų liepsna.

Vertė dr. Alma Lapinskienė, tremtinė

 

Minėjimą baigė poetė, dainų kūrėja ir atlikėja Birutė Kanevičienė. Jos tėvas Jonas Stašaitis, poetas, Pasaulio tautų teisuolis, kurį brutali jėga prieš 73 metus įgrūdo į belangį vagoną, kalbėjo apie tai, jog neįmanoma bandyti išgyventi tai, ką patyrė tremiamieji. Ji perskaitė tėvo parašytą eilėraštį „Tremtinys“.

Atgal