ISTORIJA
2022.04.02. Vaišalgas – vienuolis ir monarchas (2)
Inga Baranauskienė
Vaišalgo valdymas truko trejus metus.
Po to, jeigu tikėsime Haličo-Volynės metraščiu, Vaišalgas nusprendė perduoti valdžią savo sesers vyrui Švarnui, kuris buvo pagrindinis jo rėmėjas ir faktinis bendravaldis. Tada Vaišalgas išvyko į Ugrovsko vienuolyną Volynėje, pasikvietė savo ankstesnį mokytoją Grigalių iš Poloninos vienuolyno ir susiruošė atsidėti dvasiniam gyvenimui. Bet nieko neišėjo.
Tolesnį Haličo-Volynės metraščio pasakojimą verta pacituoti žodis žodin: „Tuo metu Levas, atsiuntęs [pasiuntinį] pas Vasilką, tarė: „norėčiau su tavimi susitikti ir kad Vaišalgas būtų ten pat“. Didžiąją savaitę Vasilkas atsiuntė [pasiuntinį] kviesdamas Vaišalgą: „Levas man atsiuntė [pasiuntinį] dėl to, kad susitiktume, [o tu] nieko nebijok“. O Vaišalgas bijojo Levo ir nenorėjo vykti, tačiau išvyko, pasikliaudamas Vasilko laidavimu, ir sekmadienį atvyko į Vladimirą, ir apsistojo Šv. Mykolo Didžiojo vienuolyne. Vokietis Markoltas kvietė pas save papietauti visus kunigaikščius: Vasilką, Levą, Vaišalgą. Ir pradėjo pietauti, gerti ir linksmintis. Vasilkas prisigėręs nuvyko namo miegoti, o Vaišalgas nuvyko į vienuolyną, kur buvo apsistojęs. Ir paskui Levas atvyko pas jį į vienuolyną ir pradėjo kalbėti Vaišalgui: „kūmai, pasigerkime“, ir pradėjo gerti. O velnias, nuo amžių amžinųjų nenorintis žmonių giminei gero, nuteikė Levo širdį [ir jis] užmušė Vaišalgą iš pavydo dėl to, kad Lietuvos žemę atidavė jo broliui Švarnui.“
Vaišalgo įkurto Laurušavo vienuolyno cerkvė (statyta XVIII a.)
Novougruzko piliakalnio planas (Liubomlės raj, Volynės sr., Ukraina). Čia lokalizuojamas Ugrovskas, kuriame prieš mirtį gyveno Vaišalgas
Iš šio pasakojimo Vaišalgo mirtis atrodo kaip fantasmagoriškas nesusipratimas. Lieka neaišku, nei kodėl Vaišalgui būtų reikėję bijoti vyriausio Švarno brolio Levo, kurio sūnų jis buvo pakrikštijęs dar 1254 m., nei kodėl Levui būtų turėjusi rūpėti Lietuva.
Žinoma, Levui galėjo nepatikti auganti Švarno galia ir jo orientavimasis į dėdę Volynės kunigaikštį Vasilką, tačiau Lietuvos perdavimas Švarnui jam niekaip negalėjo būti netikėtas. Švarnas, kaip Vaišalgo sesers vyras, buvo natūralus Lietuvos sosto įpėdinis, juolab, kad Vaišalgas dėl vienuolystės įžadų negalėjo pats sukurti šeimos ir susilaukti įpėdinių.
Be to, dėl įpėdinystės ir valdžios perdavimo Vaišalgas su Švarnu turėjo susitarti dar 1264 m., kitaip Švarnas vargu ar būtų jį taip aktyviai rėmęs. Tuo tarpu Levas neturėjo jokių teisių į Lietuvą ir negalėjo svajoti apie sosto paveldėjimą. Tad dėl ko įsiplieskė aistros?
Norėdami atsakyti į šį klausimą, turėtume grįžti atgal ir įdėmiau pažvelgti į tai, kas darėsi „antrojoje Lietuvoje“, t.y. Vaišalgo valdžiai nepaklususioje Žemaitioje ir aplink ją.
Žemaitijai ir jos sąjungininkams Vaišalgo įsiviešpatavimas buvo skaudus smūgis. Jau iškart po perversmo Livonijos kryžiuočių kariuomenė, kuri buvo surinkta Vaišalgui paremti ir kurios paslaugų pastarajam neprireikė, buvo nukreipta prieš kuršių Griežės pilį ir Žiemgalą. Griežė buvo užimta. Žiemgaloje kryžiuočiai esminių pergalių nepasiekė, tačiau 1265 m. jie Žiemgalos paribyje pastatė Mintaujos (Jelgavos) pilį, kuri virto naujų puolimų placdarmu. Buvo tęsiamas spaudimas ir kuršiams. 1267 m. didžioji jų dalis kapituliavo.
Vis dėlto Mėguvos ir Ceklio žemės, kurios kartu sudarė apie ketvirtadalį Kuršo, liko Žemaitijos pavaldume, o tai rodo, kad dar 1253 m. susikūrusi žemaičių savivalda nepašlijo ir išliko veiksminga netgi naujos krizės akivaizdoje.
Tebesitęsė ir prūsų sukilimas – kryžiuočiams pavyko pasiekti tam tikrų laimėjimų, bet esminis persilaužimas neįvyko.
Galop Daumantas, kuris 1266 m. tapo Pskovo kunigaikščiu, tęsė savo asmeninę kovą prieš Vaišalgo Lietuvą – ypač prieš Nalšios ir Polocko kunigaikštį Gerdenį, kurį jis, matyt, laikė išdaviku. Galiausiai Gerdenio šeima pateko į nelaisvę, o jis pats, atrodo, žuvo.
Paminklas legendiniam vienuoliui Elisiejui Laurušaviečiui Naugarduke. Manoma, kad legenda apie jį atspindi Vaišalgo istoriją
Taigi Vaišago ir jo politikos priešininkai pamažu įveikinėjo Treniotos žūties sukeltą krizę, kaupė galią, ir, matyt, ieškojo progos revanšui.
Prielaidos tam ėmė rastis 1267–1268 m. sandūroje.
1267 m. rudenį Prūsijos kryžiuočiams į pagalbą susiruošė Čekijos karalius Pšemyslas Otokaras II, pasižymėjęs tuo, kad 1255 m. vienu smūgiu buvo palaužęs Sembą. Su Vokiečių ordinu jis sudarė sutartį, pagal kurią mainais už pagalbą prieš prūsų sukilėlius kryžiuočiai jam turėjo užleisti Lietuvą. Neaišku, kas paskatino Pšemyslą Otokarą II taip plačiai užsimoti. Galbūt jis turėjo kažkokių sąskaitų su Švarno gimine (jam buvo tekę kovoti su jo tėvu), o gal tiesiog laikė Lietuvą lengvu grobiu. Vis dėlto Pšemyslo Otokaro II užmojai buvo tiesiog akiplėšiški.
Vaišalgo santykiai su Vokiečių ordinu ar bent Livonijos kryžiuočiais visada buvo geri, Gerdenį Polocke pakeitęs jo statytinis Iziaslavas pasirašė su jais taikos sutartį, Švarnas, kuris visą laiką buvo tarsi Vaišalgo bendravaldis, turėjo pritarti draugystės su Vokiečių ordinu politikai, ir nėra jokių požymių, kad, perėmęs valdžią, jis būtų ją keitęs. Vis dėlto dabar Prūsijos kryžiuočių sąjungininkas begėdiškai kėsinosi atimti jo teisėtas valdas!
Galima įtarti, kad Švarnas kreipėsi pagalbos į Livonijos kryžiuočius, nes 1268 m. pradžioje Pšemyslo Otokaro II brandintą Lietuvos užkariavimo projektą pakeitė katalikiškos Lietuvos karalystės atkūrimo projektas. Vis dėlto net ir šis projektas vargu ar galėjo būti priimtinas stačiatikiui Švarnui, todėl galima įtarti, kad Pšemyslas Otokaras II tiesiog ieškojo dingsties karui.
Verta pasakyti, kad 1267–1268 m. sandūroje Švarno Lietuvoje, matyt, nebuvo. Pasakodamas apie Vaišalgo įsikūrimą Ugrovsko vienuolyne, Haličo-Volynės metraštis motyvuoja tokį Vaišalgo sprendimą noru būti arčiau Švarno, taigi ir pats Švarnas turėjo persikraustyti į pietus – greičiausiai į Cholmo pilį, kuri buvo pagrindinė jo rezidencija iki 1264 m. Vis dėlto palikti Lietuvą gresiančio Pšemyslo Otokaro II puolimo akivaizdoje, buvo skandalinga.
Aišku, galima spėti, kad Švarnas su Vaišalgu pasitraukė sąmoningai, siekdami užvilkindami derybas ir tokiu būdu sužlugdyti visą Pšemyslo Otokaro II suplanuotą ofenzyvą. Jeigu taip, sprendimas davė vaisių: Pšemyslas Otokaras II taip ir nepajudėjo iš Kulmo, jo kariuomenė pakėlė maištą, ir pavasariop jis išvyko namo.
Vis dėlto Švarno ir Vaišalgo pasitraukimas iš Lietuvos turėjo gerokai išklibinti jų reputaciją ir sukelti sumaištį vietinių didikų tarpe: priešų puolimo akivaizdoje kraštas buvo paliktas likimo valiai! Be to, žlugo visos taikaus sugyvenimo su Vokiečių ordinu viltys, o jos, matyt, buvo viena iš svarbiausių priežasčių, skatinusių atsikratyti Treniota ir rinktis Mindaugo politikos tęsėjus.
Lyg šito būtų maža, kaip tik tuo momentu kovos su Vokiečių ordinu šalininkai atsidūrė ant bangos. 1267 m. pabaigoje karą su Livonijos kryžiuočiais praėjo Didysis Naugardas, remiamas galingos Šiaurės Rusios kunigaikščių koalicijos, kurios sudėtyje atsidūrė ir Pskovą valdęs Daumantas. 1268 m. vasario 18 d. rusėnai laimėjo mūšį prie Rakverės pilies, nors jos pačios neužėmė. Daumantas tapo vienu iš mūšio didvyrių.
Tačiau įdomiausia tai, kad, pasak Hermano Vartbergės, Livonijos magistras mūšyje nedalyvavo, nes kariavo su lietuviais prie Dauguvos. Šie lietuviai tegalėjo būti tik Švarnui nepavaldūs žemaičiai, kuriems buvo nesuku surengti išpuolį prie Dauguvos per sąjungininkų žiemgalių žemes. Be to, akivaizdu, kad jie koordinavo savo veiksmus su rusėnais, ir kad užmegzti ryšį greičiausiai padėjo Daumantas, kuris neabejotinai turėjo daugybę pažįstamų Žemaitijos didikų tarpe. Taigi žemaičiai sudalyvavo pergalingoje kampanijoje ir dar įsigijo visą būrį įtakingų sąjungininkų.
Sėkmę reikėjo išnaudoti, juolab, kad Daumantas, kurio valdomam Pskovui, dabar grėsė Livonijos kryžiuočių kerštas, buvo gyvybiškai suinteresuotas valdžios pasikeitimu Lietuvoje ir jos įsijungimu į karą prieš Vokiečių ordiną.
Kandidatu į sostą buvo pasirinktas Traidenis. Nežinome jo ankstesnės biografijos, vis dėlto Lietuvos metraščių padavimas, kad jaunystėje Traidenis buvo pasiųstas valdyti jotvingių, atrodo gana įtikinamai: tokia karjera liudytų, kad Traidenis buvo kažkaip susijęs su Lietuvos valdančiąja dinastija, be to, jotvingiai buvo nuolatiniai žemaičių sąjungininkai ir ganėtinai aktyvūs kovų su Ordinu dalyviai.
Taip pat nederėtų užmiršti Traidenio brolių: jų perėjimas į stačiatikybę suponuoja, kad kažkuriuo momentu jie prisijungė prie Vaišalgo bei Švarno rėmėjų ir greičiausiai gavo kažkokias pareigas jų suformuotoje administracijoje. Taigi, pasikeitus politinei situacijai, jie galėjo nesunkiai iškelti brolį į sostą ir patraukti į jo pusę kitus Lietuvos didikus.
Perversmas, matyt, įvyko 1268 m. kovo mėnesį, nes jau balandžio pradžioje Nalšios kunigaikštis Šiukšta, kurį Vaišalgas su Švarnu buvo iškėlęs į žuvusio Gerdenio vietą, pasiprašė Rygos vyskupo globos, pasiduodamas jo valdžiai su visomis žemėmis ir žmonėmis. Šiukštos poelgis taip pat parodo, kad vakarykščių Vaišalgo ir Švarno rėmėjų tarpe tvyrojo panika, ir kad iš Švarno jie jau nieko gero nebesitikėjo.
Apžvelgę visą politinę situaciją, jau galime grįžti prie Vaišalgo nužudymo mįslės. Nors Haličo-Volynės metraštis nenurodo, kuriais metais vyko jam liūdnai pasibaigęs velykinis susitikimas Volynės Vladimire, o nenuoseklus metraščio pasakojimas kelia tam tikrų keblumų dėl datavimo, turime pagrindo manyti, kad tai buvo būtent 1268 m. Velykos, tais metais švęstos balandžio 17 d.
Toks datavimas paaiškintų viską. Pirmiausia, Švarno nedalyvavimą: įprastomis sąlygomis pasitarimas dėl Lietuvos reikalų be Švarno būtų buvęs neįmanomas, bet, jeigu Lietuvoje buvo ką tik įvykęs perversmas, Švarnas galėjo strimgalviais pulti ten, tikėdamasis susigrąžinti valdžią.
Savo ruožtu Levas galėjo nuspręsti, kad brolis vis tiek neturi šansų, ir tuo remdamasis pasiūlyti giminei savo kandidatūrą. Neaišku, kokia teise, bet galima spėti, kad Levas siejo savo viltis su Pšemyslo Otokaro II iškeltu katalikiškos Lietuvos karalystės atkūrimo planais, t.y. kad jis, skirtingai negu Švarnas, buvo pasirengęs pereiti į katalikybę ir užimti Lietuvos sostą su Pšemyslo Otokaro II ir Vokiečių ordino pagalba.
Su šia prielaida dera ir tai, kad Levo, jo dėdės Vasilko ir Vaišalgo susitikimas vyko pas kažkokį vokietį Markoltą – neaišku, kas buvo šis asmuo, vis dėlto jo tautybė savaime suponuoja ryšį su jėgomis, kurioms antikryžiuotiškos grupuotės kandidato pergalė Lietuvoje buvo didžiausias košmaras.
Čia verta prisiminti, kad, nors Vaišalgas ir palaikė gerus santykius su Vokiečių ordinu, jis visgi stengėsi su juo per daug nesuartėti, todėl, net ir susiklosčius kritinei situacijai, jis galėjo prieštarauti planui susigrąžinti Lietuvą su vokiečių parama. Kaip tik tai ir galėjo tapti konflikto su Levu priežastimi. Iš pradžių, kaip matėme, Levas bandė įkalbėti Vaišalgą vokiečio Markolto iškeltoje puotoje, bet jam akivaizdžiai nepavyko.
Ko gero, Levo dėdė Vasilkas irgi nebuvo linkęs pritarti sąjungai su vokiečiais, nes tikėjosi įveikti Traidenį savo jėgomis. Taigi, po puotos Levas pabandė pasišnekėti su Vaišalgu prie keturių akių, bet alkoholio pakaitintas ginčas pasiekė tokį lygį, kad jis jį nužudė.
Vaišalgas buvo palaidotas Volynės Vladimire, Šv. Mykolo Didžiojo cerkvėje, taip ir neatradęs savo vietos painioje ir prieštaringoje XIII a. politikoje. Jo planai ir siekiai, nors ir kilnių norų skatinami, visiškai neatitiko Lietuvos valstybės interesų ir galiausiai buvo atmesti.
Naudos iš jo buvo tik tiek, kad jo tragiška mirtis užkirto kelią Traidenio priešų susivienijimui. Levas, kurio veiksmai neabejotinai turėjo susilaukti giminės pasmerkimo, nebenorėjo dalyvauti savo dėdės Vasilko kare prieš Lietuvą ir kuriam laikui netgi užmezgė draugiškus santykius su Traideniu.
Dėl to kai kurie istorikai mano, kad Levas jau nuo pat pradžių buvo Traidenio sąjungininkas ir kad Vaišalgą jis nužudė sąmoningai, bet tai mažai tikėtina, nes bendrai valdžios pasikeitimas Lietuvoje nebuvo naudingas nei vienam iš Haličo-Volynės kunigaikščių.
Vis dėlto valdovo sūnaus, atsisakiusio valdžios ir pasirinkusio vienuolio kelią, istorija audrino žmonių vaizduotę, tad ilgainiui prisiminimus apie tikrąjį Vaišalgą pakeitė padavimas apie Traidenio sūnų Rimantą-Laurą, paskatinusį Lietuvos didikus išsirinkti savo valdovu Vytenį. Jeigu šiame padavime yra tiesos grūdas, tai Vaišalgas galėjo prisidėti prie būsimosios Gedimino giminės iškilimo.
Atgal
.jpg)
