VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.04.30.Totoriai – nuo Aukso Ordos iki Lietuvos

Česlovas Iškauskas

 

Pirmiausiai būtina pabrėžti, kad totoriai negali būti visiškai tapatinami su mongolais, kurie buvo įsikūrę dabartinėje Mandžurijoje ir Kinijos šiaurėje. Totorių (arba tartarų) gentys daugiausiai buvo apsigyvenusios Baikalo ežero regione, Mongolijos šiaurės rytiniuose rajonuose. Jos minimos maždaug nuo V-ojo m.e. amžiaus. Žinynai rašo*, kad XX-me amžiuje jų skaičius buvo apie 5 milijonai, o labiausiai jie paplitę buvo Volgos, Kamos žemupiuose ir Uralo kalnuose. Totorių gyvenviečių buvo ir Kazachstano šiaurėje bei Sibiro vakaruose. Priešingai negu mongolai, jie kalbėjo senąja tiurkų kalba ir giminiavosi su karingomis kamanų bei kipčiakų (polovcų) gentimis. Visos šios gentys kariavo mongolų karuose.

Aukso Ordos aukso amžiai

Ankstyvajame XIII a. karingos mongolų gentys, vadovaujamos karo vado Čingischano (Genghis Khan, arba Chinggis, Temuchin, 1162 – 1227), užkariavo beveik visą Aziją ir nemažą dalį Europos – nuo Rusios ir Vengrijos iki Adrijos jūros. Čia jie jau buvo vadinami totoriais. Čingishanas išgarsėjo apie 1240 m. parašytoje savo biografinėje sagoje „Mongolų istorijos paslaptis“ („Secret History of the Mongols“; išleista mongolų kalba: B. Sumiyabaatar (Mong.), "МОНГОЛЫН НУУЦ ТОВЧООH иж судалгаа", "The Mongolian Secret History, researches ", 2.262 p., Ulan Bator, 2020).

Iš stepių atjodavę klajokliai buvo puikūs disciplinuoti raiteliai ir taiklūs lankininkai. Jų būriai netikėtai pasirodydavo prie miesto sienų ir, jį nusiaubę, vėl išnykdavo bekraštėse stepėse. Viename pergalingame žygyje mongolai užkariavo ir tiurkų gentis. Prie Volgos upės buvo įkurta galinga valstybė Džuči – Ulusas (Ulus Juchi) arba Aukso Orda (ulusas – klajoklių gyvenvietė), o jos gyventojai buvo pavadinti totoriais. Tai buvo galingas centras, kuriam ilgai niekas negalėjo pasipriešinti.

Aukso Orda (dar vadinama Kipčiakų chanatu, Kipchak Khanate) sudarė galingą imperiją, ypač klestėjusią nuo XIII a. vidurio iki XIV a. pabaigos. Tai buvo turkų ir mongolų tautų mišinys. 1227 m. tėvo Čingischano valdžią perėmė vyresnysis sūnus Juchi, bet pastarojo palikuonis Batu (Batijus) pralenkė tėvą ir senelį svarbiais užkariavimais. Apie 1240 m. mongolototoriai užkariavo Kijevo Rusios sostinę Kijevą, o vėliau įveikė Silezijos kunigaikštį Henriką II (dabartinėje Lenkijoje), gi 1941 m. balandžio 9 d. laimėjo mūšį prieš vengrus.

Kiek uždelsęs savo žygius dėl imperijos vado chano Ogadajaus (Ögödei, Ugedei, 1185 – 1241) mirties, Batu atsisakė planų pasukti į Vakarų Europą, bet Kijevo Rusioje įkūrė savo sostinę Sarai Batu su 600 tūkst. gyventojų. Volgos žemupyje užkariautojai suvienijo Rytų slavų, finougrų palikuonių mordvių, graikų, gruzinų ir armėnų pajėgas bei mėgino Viduržemio jūros pakrante pasiekti net Genują.

 Mėlynųjų Vandenų mūšis. Orlenov pieš.

 Koranas

 Pasaulio Krymo totorių kongreso vykdomojo komiteto posėdis Seime

 Kaune atidengta atminimo lenta, skirta įvardyti buvusių Totorių vartų bokšto ir Totorių priemiesčio vietą

 Totorių raitelis. Raižinys ant XIX a. staliuko. Trakų istorijos muziejaus ekspozicija

Po Batu mirties 1255 m. imperiją valdė jo sūnūs Munke ir Berke. Pastarasis buvo priėmęs islamą, todėl mėgino į savo karių gretas kviestis musulmonus iš Artimųjų Rytų. Berke laikais ypač suklestėjo prekyba ir amatai, o svarbiausius valdžios postus gavo išeiviai iš Irano ir arabų šalių. Tuo buvo nepatenkinti mongolai ir kipčiakai. Prasidėjo rietenos, kurios privedė iki Aukso Ordos krizės.

Šiaip ar taip apie XIV a. vidurį imperija suklestėjo.  Jos prekyba siekė Vakarų Europą, Mažąją Aziją, Egiptą, Indiją, Kiniją. Per 20 metų pasikeitė 25 chanai. Chanas Tochtamyšas įsitvirtino dabartiniame Kryme, o Mamajus veržėsi į Maskvos kunigaikštystę. Ties XIII – XIV a. riba Aukso Orda ėmė byrėti į atskirus chanatus – Krymo, Uzbekijos, Kazanės, Kazachijos ir kt. 1480 m. Didžiosios Ordos chanas pralaimėjo Rusios valdovui Ivanui III, ir XV a. pradžioje imperija nustojo gyvavusi (kitais duomenimis, Aukso Ordos pavadinimo jau nebuvo 1502 m. analuose). 

Lietuviai kovojo keliais frontais

Bet gerą šimtmetį prieš tai tarp chanų kilus nesutarimams Aukso Ordos viduje, įsitvirtinę Volgos žemupyje jie niekaip negalėjo rimčiau pagrasinti Maskvos kunigaikštystei. Tuo naudojosi rusėnai, rašoma enciklopedijoje**. Ilgai trukusi anarchija tarp totorių leido rusų kunigaikščiams pamažu nusikratyti jų valdžios. Nuolat besikeičiant chanams, rusų kunigaikščiai susilaikydavo nuo duoklės mokėjimo, kol paaiškės, kas iš pretendentų į Aukso Ordos sostą nugalės. Pretendentai į sostą nedrįsdavo pasitraukti iš stepių ir priversti rusų kunigaikščius mokėti duoklę, nes bet kuriuo metu jų sostinę galėjo užpulti konkurentai. Rusų kunigaikščiai išdrįso kovoti su atskirais totorių būriais, atvykusiais plėšti rusų žemių ir nesulaukdavo chano keršto.

Chanai daug kartų puldinėjo Rusios miestus, kol prie Okos dešiniojo intako Vožos totoriai buvo sumušti jungtinės Maskvos, Riazanės ir Pronsko kariuomenės. Tuomet Mamajus 1379–1380 m. sudarė sąjungą su Maskvos kunigaikščio priešu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila, liepė nužudyti nominalų chaną Mohamedą, o pats pasiskelbė Aukso Ordos chanu. Surinkęs visas totorių pajėgas ir susitaręs su Jogaila, jis išžygiavo prieš Maskvą. Maskvos kunigaikštis Dmitrijus perėjo Doną ir puolė totorius, kol šie nebuvo susijungę su lietuviais. Kulikovo laukuose 1380 m. lapkričio 8 d. rusai vėl smarkiai sumušė totorius. Mamajaus kariuomenė buvo išsklaidyta, jo prestižas krito.

Jau visai XIV a. pabaigoje dideli susidūrimai vyko tarp Tochtamyšo ir Tamerlano. Apie 1392 m. Tochtamyšas kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Jogailą, siūlydamas jam karinę sąjungą ir prekybos santykių atnaujinimą. Kokie buvo kreipimosi rezultatai tiksliai nežinoma, tačiau greičiausiai sąjunga buvo sudaryta, bet jos nuostatas vykdė jau Vytautas. Nugalėtas Tochtamyšas prieglobstį rado pas Vytautą Lietuvoje. Bet prie Vorsklos upės Vytauto vadovaujama kariuomenė chano Edigėjaus buvo sumušta, o pats Tochtamyšas su savo šalininkais po šio naujo pralaimėjimo pasislėpė kažkur stepėse, 1389 m. perleidęs Vytautui derlingas Kijevo, Lucko, Podolės ir kitas žemes.

Kita vertus, Aukso Ordos karvedys Edigėjus padėjo Maskvai kovoti su Vytautu (1419 m. su juo susitaikė), o pats net buvo apsupęs Maskvą, bet, gavęs iš rusų kunigaikščio 3000 rublių išpirką, pasitraukė.

Rašoma, kad Vytautas iki pergalingo Žalgirio mūšio 1410 m. liepą (taigi, LDK kovojo dviem frontais: mat, 1362 m. kryžiuočiai buvo užėmę Kauno pilį, ir prasidėjo jų ekspansija į Lietuvą) į Aukso Ordos reikalus nesikišo. Tuo metu čia vyko brolių chanų žudynės, o į Krymą pasitraukęs Edigėjus 1416 m. puolė Kijevą ir jį sudegino. 1419 m. galų gale jis atsiprašė Vytauto ir, rodos, pripažino save jo vasalu.

Algirdo ir Vytauto kampanijos

Bet vėl grįžkime atgal. Kai Aukso Orda buvo panirusi į vidinį chaosą, kunigaikštis Algirdas surengė sėkmingą kampaniją LDK pietuose. Tad jam buvo lengviau veikti čia, negu kariauti su Maskvos kunigaikštyste šiaurėje. Kijevas priklausė Lietuvai jau Gedimino laikais, tačiau į jį vis dar kišosi totoriai. Tad Algirdas 1362 m. surengė į tas sritis drąsų žygį, nes siekė apsaugoti ir išplėsti pietines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas, ypač Kijevo kunigaikštystę. Istorikams žinomas mūšis, vykęs 1362 m. arba 1363 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais, kai pietryčių Rusioje pasirodė Algirdo kariuomenė. Pagrindinėms totorių jėgoms įsivėlus į tarpusavio kovas, Algirdas be didesnio pasipriešinimo užėmė totorių dar valdytas Černigovo žemes.

Lietuvos kariuomenė užėmė ir buvusią Perejeslavlio kunigaikštystės teritoriją, kuri buvo prijungta prie Kijevo kunigaikštystės. Visos šios žemės priklausė Krymo ulusui, kurio chanas Mamajus tuo metu kovojo dėl Naujojo Sarajaus ir negalėjo organizuoti tinkamo pasipriešinimo. Matydamas, kad momentas patogus nukariavimams, Algirdas tęsė savo karinę kampaniją Pietų Rusioje ir dar tų pačių metų rudenį perkėlė savo kariuomenę į dešinįjį (vakarinį) Dniepro krantą – vadinamąją Baltąją pakrantę, kur plytėjo totorių valdomos Podolės žemės.

Rudenį Algirdo vedama kariuomenė patraukė tiesiai į svarbų šios srities centrą, turkiškai vadinamą Jabgu („vietininko“) miestu, o rusėnų kalba – Sinije Vody, tai yra Mėlynaisiais Vandenimis. XVI amžiuje čia buvusi gyvenvietė, vadinama nauju Targovicos vardu, garsėjo didingais mūro pastatų griuvėsiais su marmuro grindimis, rūsiais ir galingomis sienomis, kurie, pasak Mykolo Lietuvio, parašiusio traktatą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, tuo metu net buvo siejami su legendinės Trojos liekanomis, 2012 m. pastebėjo istorikas Tomas Baranauskas savaitraštyje „Veidas“***.

Priešai totoriai tapo draugais...

Tai buvo didingas mūšis. 1362 (ar 1363) m. karinė kampanija smarkiai išplėtė Lietuvos valstybės teritoriją ir pelnė Algirdui didžiausio nukariautojo Lietuvos istorijoje šlovę. Pagal 1353 m. parengtą planą išvaduotą Podolę Algirdas atidavė valdyti Karijotaičiams, o Kijevą – vyriausiajam sūnui Vladimirui. Mėlynųjų Vandenų mūšis – pirmasis didelis mongolų-totorių pralaimėjimas Rytų Europoje. Po jo LDK valdos pasiekė tarptautinės prekybos pietinį kelią iš Vidurio Europos per Podolę į Genujos kolonijas Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje, sustiprėjo LDK ir jos valdovo Algirdo įtaka rusų žemėse. Istorikai mano, kad Mėlynųjų Vandenų mūšis keitė civilizacinį Europos žemėlapį. Lietuvos valstybės suvienytoje erdvėje susiformavo savarankiškas galios centras, pajėgus efektyviai kovoti ir su kryžiuočiais, ir su Aukso Orda ar nuo jos priklausoma Maskvos kunigaikštyste. Aukso Orda, net ir pasibaigus didžiajai sumaiščiai, nebeatgavo buvusios galybės ir teritorijos.

Tiesa, Rusijos istorikai, kaip teigia T. Baranauskas, linkę išryškinti savo pergalę prieš totorius 1380 m. Kulikovo mūšyje (po jo atsigavę totoriai iš Maskvos paliko tik pelenus), o lenkų istorikai nenori pabrėžti lietuvių pretenzijų į Podolę. Čia didelį indėlį įnešė istorikas Romas Batūra, dar gūdžiais 1975 m. išleidęs monumentalų tyrimą „Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą“****.

Reiktų pridurti ir legendinius Vytauto žygius šia kryptimi. Kaip rašėme lygiai prieš šešerius metus*****, 1398 m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, būdamas nebejauno 48 metų amžiaus, jau ne pirmą kartą pasiekė Juodosios jūros prieigas, surengęs pusmečio žygį iš Senųjų Trakų nepaklusniems vietos didikams malšinti ir padėti jo pagalbos pasiprašiusiam nuverstam Aukso Ordos chanui Tochtamyšui. Jis iš Kafos (Feodosijos) ir Solchano (Staryj Krym) apylinkių parsivedė daug totorių bei karaimų, kuriuos įkurdino aplink Trakus. Tarp jų maždaug 380 karaimų šeimų atsigabeno kaip puikius karius, dorus ir sąžiningus tarnus.

Dėl to atsirado legenda, kaip Vytautas Juodojoje jūroje žirgus girdė… Ja galima abejoti, tačiau Algirdo žirgai Mėlynuosiuose Vandenyse tikrai atsigavo. Po 650 metų prie Juodosios jūros užutekio, esančiame Očakove, sūrų vandenį gėrė ir mūsų žemaitukai, iš Senųjų Trakų 2010 m. rugsėjį 40 dienų keliavę garsių LDK kunigaikščių keliais.

Mūšio prie Mėlynųjų Vandenų atgarsiai

Pergalė prie Mėlynųjų Vandenų davė pradžią nuo ATR laikų gaivinamai idėjai „nuo jūros iki jūros“. Ji ypač buvo eskaluojama lenkų didikų, o XX a. pradžioje Lenkijos valstybės vadas Juzefas Pilsudskis ją įvilko į Lenkijos strategijos rūbus ir agresyviais veiksmais – Vilniaus krašto okupacija – jais vertė apsivilkti ir Lietuvą.

Tiesa, dar anksčiau ši idėja buvo įgavusi realų pagrindą: XVIII a. pabaigoje LDK kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu Polesėje buvo pastatytas vadinamas Oginskio kanalas, sujungęs Baltijos ir Juodosios jūros baseinus. 1783 m. Lietuvos Brastos vaivadijoje (dabar Baltarusijos teritorija) iškastas 54 km ilgio 15 m pločio ir pusantro metro gylio kanalas turėjo 10 medinių šliuzų, du pakeliamus tiltus ir kirto du natūralius ežerus. Šiuo kanalu laivai iš Baltijos jūros galėjo pasiekti Juodąją jūrą, Konstantinopolį, neplaukdami aplink Europą. Sutrumpėjus keliui labai pagyvėjo laivyba, sparčiau ėmė augti vienas didžiausių šio vandens kelio miestų – Kaunas. Oginskio kanalas ir mediniai jo įrenginiai buvo smarkiai apgriauti Pirmojo, bet galutinai sugadinti Antrojo pasaulinių karų metu. 1942 m. jo konstrukcijas sugriovė sovietiniai partizanai.

Tokia buvo kadaise iškovotos pergalės reali nauda. Ji nebuvo tik grobikiško žygio pasekmė, tačiau turėjo ir civilizacinę reikšmę. Kaip jau rašėme, nustūmę į pietus Aukso ordą, lietuviai padėjo suformuoti labiau vakarietišką šiuolaikinės Ukrainos teritoriją, kuri turi lemiamos reikšmės ir šiandienos geopolitiniuose konfliktuose. Dar daugiau: jie sustabdė mongolų – totorių skverbimąsi į Europą, kuris jau iš tolimesnių islamo šalių nesustabdomai vyksta šiandien. Gi vėliau ir iki šių dienų lojalūs priešai tapo geriausi Lietuvos bičiuliai...

Todėl lieka tik pasvajoti, kaip būtų vystęsi šie kraštai, jeigu Algirdo kariuomenė būtų nužygiavusi į Krymo gilumą, kaip per šimtmečius būtų klostęsis šių tautų likimas, kaip jų atžvilgiu būtų elgęsi Rusijos carai ir dabartinis jos lyderis, sumanęs amžiaus avantiūrą – okupuoti Krymą ir visą Ukrainą… Žinoma, svarstyti „kas būtų, jeigu būtų“ yra neproduktyvu, bet juk šitai taip skatina lietuvišką savimeilę ir savivertę!

Menotyrininkė Rasa Gečaitė, išleidusi knygą „Kelionė iš XXI į XIV a. su Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergale prie Mėlynųjų Vandenų“****** (dailininkas 2009 m. nutapė 9 m ilgio ir 3 m aukščio drobę tokiu pavadinimu), tikino, jog gerai, kad lietuviai nežino savo istorijos, antraip apsvaigtų nuo šlovės.

 

--------------------------------------------------------------

*https://www.britannica.com/topic/Tatar

**https://lt.wikipedia.org/wiki/Aukso_orda

***Baranauskas, Tomas. "Mėlynųjų Vandenų mūšis: atminties sugrįžimas po 650 metų". Veidas, 2012 06 23.

****Romas Batūra. Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą, Mintis, Vilnius, 1975.

*****https://www.delfi.lt/archive/c-iskauskas-nedaug-truko-kad-krymas-butu-musu.d?id=71063440.

******Rasa Gečaitė, Kelionė iš XXI į XIV a. su Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergale prie Mėlynųjų vandenų”, Versmė, Vilnius, 2009.

 

Atgal