ISTORIJA
2022.04.30. Vytenio reikšmė Lietuvos istorijoje
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Vytenis buvo vienas didžiausių Lietuvos valdovų, bet likimas lėmė jam likti istorikų ir visuomenės dėmesio paraštėje. Jis iki šiol dar yra nepakankamai įvertintas, ir į šį faktą ypač akcentavo Stivenas Kristoferis Rovelas (Stephen Christopher Rowell) savo Vytenio ir Gedimino laikams skirtoje monografijoje „Kylanti Lietuva“.
S. Rovelas rašo: „Didysis kunigaikštis Vytenis valdė apie dvidešimt metų; šis laikotarpis gana gerai dokumentuotas, palyginti su ankstesniaisiais, tačiau negalime pateikti tikslių jo valdymo pradžios (apie 1295) ir mirties (apie 1315) datų. Prūsijos žemės kronikoje Vytenis pirmą kartą minimas 1292 metais, kai jo tėvas Pukuveras pasiuntė jį į žygį prieš kryžiuočių riterius. Paskutinį kartą Dusburgietis jį mini rašydamas apie 1315 metų rugsėjo mėnesį surengtą lietuvių reidą į Prūsiją, kurio metu pagonys patyrė didelių nuostolių. Šešiolikto šimtmečio metraščiai laiko Vytenį jungiamąja grandimi tarp brolio Gedimino ir žymesnio jo pirmtako Traidenio. Jis valdė šalį beveik taip pat ilgai kaip ir jaunesnysis brolis, bet paprastai apibūdinamas trumpame paragrafe. Šiuolaikiniai istorikai įpratę laikytis Renesanso pirmtakų santūrumo. Ir mus, ir metraštininkus suklaidino didesni Gedimino laimėjimai bei jo palikuonių vykdyta vėlesnių rašytinių šaltinių priežiūra. Amžininkų užsieniečių pasakojimai vaizduoja Vytenį buvus dar ryžtingesnę asmenybę negu jo įpėdinis. Keturiolikto šimtmečio pradžioje jo šlovė net pranoko Gedimino, kuris keliais atvejais rėmėsi Vytenio vardu. Santykiuose su krikščionių pirkliais ir hierarchais pats Gediminas didžiavosi savo pirmtako pasiekimais. Vyresnysis brolis padarė klaidą numirdamas be gausaus vaikų būrio.“
Vytenis. Dail. Artūras Slapšys
Marienburgo pilis, 1309 m. tapusi Vokiečių ordino sostine
Buvusios kapinės Lenkijos Gurų kaime, kuriose yra Voplaukio mūšio atminimo lenta ir akmuo.
pagrindiniu skirtumu tarp Vytenio ir Gedimino, lėmusiu Vytenio nustūmimą istorinėje atmintyje į jo įpėdinio Gedimino šešėlį, S. Rovelas laiko tai, kad ne Vytenis, o Gediminas tapo dinastijos pradininku.
O ką gi Vytenis nuveikė per savo valdymo dvidešimtmetį?
Vytenis – tėvo karvedys
Vytenio tėvui Butvydui (Pukuverui) nebuvo lemta palikti žymesnio pėdsako istorijoje jau vien dėl gana greitai nutrūkusio jo gyvenimo – jis valdė tik apie 4 metus (maždaug tarp 1291 ir 1295 m.). Ir jo valdymo metais labiausiai pasižymėjo jo sūnus Vytenis, vadovavęs bent dviem Lietuvos kariuomenės įsiveržimams į Lenkiją (1292 ir 1294 m.).
1292 m. Vytenis „su didele kariuomene“ puolė Kujavijos Bresto žemę, valdomą perspektyvių jaunų kunigaikščių brolių Kazimiero II ir Vladislovo Lokietkos. Žygis buvo sėkmingas: lietuviai paėmė daug grobio ir belaisvių ir jiems pavyko sėkmingai atsitraukti netgi nepaisant to, kad Kazimieras ir Vladislovas spėjo į pagalbą pasišaukti Vokiečių ordino Prūsijos krašto magistrą Meinhardą fon Kverfurtą, kartu su kuriuo nesėkmingai bandė pastoti Vytenio kariuomenei kelią.
Žymiausias su šiais žygiais susijęs įvykis buvo 1294 m. birželio 10 d. Vytenio laimėtas Trojanovo mūšis. Tais metais Vytenis su nelabai didele 800 vyrų kariauna surengė žygį į Lenkiją, tą pačią Kujavijos žemę, ir prie Trojanovo sumušė jam jau iš 1292 m. kovų pažįstamo Lenčicos kunigaikščio Kazimiero II kariuomenę. Žuvo pats Kazimieras II – būsimojo Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos brolis – ir daug riterių. Tai buvo didžiausia lietuvių karinė pergalė Lenkijoje, neabejotinai padėjusi Lietuvos sosto įpėdiniui Vyteniui iš anksto įtvirtinti savo autoritetą ir, atėjus laikui, be didesnių sunkumų perimti tėvo sostą.
Tikėtina, kad Vytenis Lietuvos valdovu tapo apie 1295 m., nes 1294 m. birželį jis – dar tik Lietuvos valdovo sūnus, o 1296 m. pradžioje jau minimas kaip Lietuvos valdovas, vadovavęs žygiui į Livoniją.
Lietuvių karas su kryžiuočiais – pagrindinė Vytenio problema
Karas su Vokiečių ordinu Livonijoje ir Prūsijoje buvo svarbiausia Vytenio ir jo įpėdinių problema, kurios sprendimui reikėjo skirti pagrindines jėgas. Anot Prūsijos kryžiuočių kronikininko Petro Dusburgiečio, savo valdymo pradžioje, XIII a. pabaigoje, Vytenis susidūrė su netikėtu pavojumi: dėl kryžiuočių spaudimo dalis žemaičių diduomenės buvo linkusi pripažinti Vokiečių ordino viršenybę.
Vytenis ėmėsi energingai stiprinti didžiojo kunigaikščio valdžią Nemuno žemupyje ir organizuoti pasipriešinimą Vokiečių ordinui. Kaip rodo istoriko Artūro Dubonio tyrinėjimai, pietų ir vakarų Žemaitijoje Vytenis kūrė tiesiogiai valdovui pavaldžių žmonių kolonijas – čia buvo apgyvendinami leičiai (spėjama, lietuvai iš Lietuvos žemės siaurąja prasme). Jų pėdsakai – Viduklės valsčiuje XVI a. minimi 4 Leitkapių dvarai (iš jų iki šiol liko Laitekių kaimas Kelmės raj.) ir Leitkapių kaimas Batakių valsčiuje – tam tikro leičių teritorinio vieneto palikimas, o taip pat dar XIV a. pabaigoje Karšuvoje buvęs Lietavėnų (Littowin) valsčiukas Karšuvos žemėje (sietinas su dabartiniais Lylavėnais). Po Žiemgalos nukariavimo į Lietuvą pasitraukė bai pietų Žemaitijoje buvo apgyvendinti ir žiemgaliai: jų palikimas – Žemygalos kaimai. Šiame kontekste pietų Žemaitijoje atsiranda ir Gedimino pilis, pirmą kartą paminėta 1305 m. Petro Dusburgiečio kronikoje. Spėjama, kad savo giminaitį Gediminą Vytenis galėjo pasitelkti kaip savo vietininką Žemaitijoje.
Konfliktas su žemaičių didžiūnais greičiausiai paskatino Vytenį atlikti ir platesnio masto valdžios reformą: jo laikais etninėje Lietuvoje beveik galutinai išnyko XIII a. dar buvęs labai gausus smulkių dalinių kunigaikščių sluoksnis, ir tik kelios giminės išsaugojo titulą. Vietinių administratorių funkcijas perėmė valdovo skiriami pilių seniūnai.
Vytenio smūgis Livonijos kryžiuočiams
Vytenio diplomatinį talentą rodo jo sudaryta sąjunga su Rygos miestu ir arkivyskupu. Tai buvo vienas netikėčiausių ir nuostabiausių vis dar pagoniškos Lietuvos valstybės laimėjimų. 1297 m. rugsėjo 30 d. kilo konfliktas tarp Rygos miestiečių ir Livonijos ordino, o Vytenis netruko juo pasinaudoti.
1298 m. kovo mėnesį Vytenis su savo kariuomene atvyko į Livoniją, akivaizdžiai ketindamas įsitraukti į čia vykstantį vidaus karą. Savo paslaugas jis pasiūlė rygiečiams. 1298 m. kovo 30 d. rygiečiai ir Rygos arkivyskupas nusprendė užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva: Vytenis sudarė karinę sąjungą su Ryga ir pažadėjo krikštytis.
Šis pažadas, nors ir neįvykdytas, tapo svarbia gaire būsimiems Lietuvos valdovams. Vytenis taip pat pirmasis ėmėsi kurti Lietuvos kaip krikščionybei palankios valstybės įvaizdį: priėmė pranciškonų vienuolius ir pastatė jiems bažnyčią Naugarduke.
Tiesa, dėl krikšto priėmimo Vytenis akivaizdžiai gudravo ir krikštytis neskubėjo. Krikšto pažadas jam buvo reikalingas kaip priemonė sudaryti karinę sąjunga su Ryga, nes su krikštytis neketinančiais pagonimis krikščioniškas Rygos miestas ir net pats arkivyskupas, kuriam formaliai buvo pavaldi bažnytinė organizacija ne tik Livonijoje, bet ir Prūsijoje, niekaip negalėjo sudaryti karinės sąjungos. Tą laviravimo bei derybų dėl krikšto politiką vėliau tęs ir Vytenio įpėdinis Gediminas, susirašinėjęs tuo klausimu net su popiežiumi, bet taip pat galiausiai nepasikrikštijęs.
Rygiečiai ir lietuviai kartu ėmė veikti iškart po sąjunginės sutarties sudarymo, nes Vytenio kariuomenė jau stovėjo pasiruošusi greta Rygos. 1298 m. jie bendromis pastangomis sudavė keletą skaudžių smūgių Livonijos kryžiuočiams, o birželio 1 d. mūšyje ties Turaida nukovė Livonijos žemės magistrą Brunoną, apie 25 Ordino riterius ir 1500 eilinių karių.
Tada Rygos prieigose rygiečiai lietuviams pastatė pilį, kuri visą XIV a. buvo vadinama Lietuvių pilimi. Tačiau jungtinė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė birželio 29 d. sumušė rygiečius ir lietuvius. Rygiečiai buvo priversti sudaryti paliaubas su Ordinu, bet jų sąjunga su Lietuva nenutrūko iki 1330 m.
Išaugusi Prūsijos kryžiuočių grėsmė
Reikšmingos permainos Vytenio laikais įvyko Prūsijoje. Iki tol, galima sakyti, svarbiausias Lietuvos priešas vis dar tebebuvo livoniškoji Vokiečių ordino atšaka, nors augo ir grėsmė iš Vokiečių ordino valdų Prūsijoje. Vis dėlto, būtent Vytenio laikais kryžiuočių galios svorio centras galutinai pasislinko į Prūsiją, nes ji tapo kryžiuočių valstybės centrine teritorija, o Marienburgas – Vokiečių ordino sostine ir didžiojo magistro rezidencija.
1291 m. Šventojoje žemėje krito Akros (Akono) miestas, kuriame iki tol rezidavo ir Vokiečių ordino didysis magistras, o Vokiečių ordinas ir kiti kryžininkai buvo galutinai išvyti iš Šventosios žemės. Vokiečių ordino didysis magistras perkėlė savo rezidenciją į Veneciją, o tame pačiame Akros mieste savo centrą turėję tamplieriai pasitraukė į Paryžių.
1307 m. Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo įsakymu Tamplierių ordino nariai buvo suimti ir apkaltinti Kristaus išsižadėjimu. Prasidėjo jų teismas, kuris baigėsi 1312 m. Tamplierių ordino likvidavimu, o po dviejų metų Tamplierių ordino didysis magistras Žakas de Molė buvo sudegintas ant laužo kaip neatgailaujantis eretikas.
Susiklosčius tokiai padėčiai, Vokiečių ordinas skubėjo įsitvirtinti savo paties valstybėje ir ją plėsti, juo labiau, kad Rygos arkivyskupas Frydrichas popiežiaus kurijoje rengė kryžiuočiams panašią bylą su kaltinimais erezijomis bei veikimu prieš krikščionybę, kokie buvo mesti ir tamplieriams. 1312 m. į Rygą atvykęs popiežiaus legatas Pranciškus Molianietis tyrė Rygos arkivyskupo ir miesto kaltinimus Vokiečių ordinui. Yra išlikę dalis jo vykdytos apklausos protokolų, kuriuose pateikta unikalių žinių ir apie Livonijos politinių jėgų santykius su Lietuva, o ir šiaip jie yra vienas įdomiausių šventosios inkvizicijos veiklos Pabaltijyje dokumentų.
1309 m. Ordino didysis magistras Zigfridas fon Foichtvangenas perkėlė Vokiečių ordino sostinę iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje. Nuo šiol didysis magistras ėjo ir Prūsijos krašto magistro pareigas. Tais pačiais metais, siekdami kontroliuoti didesnę teritoriją aplink savo sostinę, kryžiuočiai užgrobė lenkų kunigaikščių valdomą Pamarį.
Karui Pabaltijyje kryžiuočiai nuo šiol sutelkė visas savo jėgas. Nuožmiausios kovos užvirė prie Nemuno, ties kuriuo kryžiuočių ekspansija įstrigo. Veliuonos ir Pieštvės pilys, nepaisant daugybės puolimų, pasirodė nepalaužiamos. Kryžiuočiai taip pat puldinėjo Karšuvos žemę, pietuose – Gardiną, tačiau jiems nesisekė pasistūmėti pirmyn.
Vis dėlto vien per pirmąjį XIV a. dešimtmetį kryžiuočiai niokojo Lietuvos žemes 14 kartų, o per paskutinius 5 Vytenio valdymo metus (1311 – 1315 m.) – net 13 kartų. Tad kryžiuočių spaudimas vis intensyvėjo ir reikalavo vis didesnių Vytenio Lietuvos jėgų. Didžiausią spaudimą, suprantama, šių kovų metu patyrė Žemaitija, bet žemaičiai laikėsi tvirtai ir tokia krizinė situacija, su kokia Vytenis buvo susidūręs savo valdymo pradžioje, čia nebepasikartojo.
Vytenis savo ruožtu surengė 8 žygius į Prūsiją. 1311 m. Vytenis sutelkė 4 tūkstančius „rinktinių vyrų“ ir pabandė smogti į Prūsijos kryžiuočių valdų gilumą – nusiaubė Varmės vyskupo valdas. Tačiau grįžtančią Vytenio kariuomenę Bartos dykroje balandžio 7 d. pasivijo kryžiuočiai ir stojo į mūšį. Prie Voplaukio Vytenis patyrė skaudų pralaimėjimą, bet tai nepaveikė karo eigos. Tais metais kryžiuočiai 3 kartus įsiveržė į Lietuvą, bet paskui buvo sudarytos 2 metų paliaubos.
1311 m. liepą, vystydami po Voplaukio mūšio atsiradusią iniciatyvą, kryžiuočiai buvo įsiveržę į patį Lietuvos valstybės centrą, pasiekdami net Šalčininkų valsčių, kuriame sudegino 3 pilis. Petras Dusburgietis, girdamasis pažymi, kad taip giliai Lietuvoje „niekad dar nebuvo pasirodžiusi krikščionių kariuomenė“. 1314 m. rugsėjį kryžiuočiai smogė pietine kryptimi ir sudegino Naugarduką, kuriame, derėdamasis su rygiečiais dėl krikšto, Vytenis buvo pastatęs katalikų bažnyčią. Sudegė, suprantama, ir bažnyčia, o tai vėliau Gediminui davė pagrindą kaltinti kryžiuočius katalikų bažnyčių deginimu.
Akmuo, skirtas Skirsnemunės įkūrimui 1313 m. atminti. wikimedia.org
Didžiausias kryžiuočių pasiekimas buvo Skirsnemunės (Christmemelio) pilies pastatymas 1313 m. balandžio mėnesį už 6 mylių nuo Ragainės, Nemunu aukštyn. Ta proga Nemunas buvo užtvindytas kryžiuočių laivais, o pačioje Skirsnemunėje vykusių darbų pabaigą žymėjo didžiulės iškilmės su procesija ir iškilmingomis pamaldomis naujai pastatytoje bažnyčioje. Šią pilį kryžiuočiai norėjo padaryti arčiausiai Lietuvos ribų buvusiu komtūrijos centru, iš kurio valdoma sritis, be abejo, turėjo plėstis Lietuvos žemių sąskaita.
Ši grėsmė neliko nepastebėta ir neįvertinta Vytenio. 1315 m. jis sutelkė dideles pajėgas Skirsnemunės pilies apgulai ir rugsėjo 25 d. apgulė pilį. Nors apgula truko net 17 dienų, o Vytenio tam reikalui buvo pasitelktos dvi apgulos mašinos ir daugybė šaulių, pilies tuo kartu paimti nepavyko. Greta pilies Nemune vyko ir laivų mūšis. Patyręs didelių nuostolių, Vytenis spalio 11 d. turėjo atsitraukti. Vis dėlto, net ir po Vytenio mirties lietuviai nesiliovė puldinėti Skirsnemunės, ir 1328 m. pagaliau privertė kryžiuočius iš jos pasitraukti. Vyteniui gi 1315 m. žygis į Skirsnemunę buvo jau paskutinis pasirodymas rašytiniuose šaltiniuose. Matyt, netrukus, apie 1316 m., jis mirė, o Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas.
Tad aktyvi Vytenio veikla padėjo pagrindus vėlesnėms Lietuvos pergalėms. Jis parodė, kad galimos ne tik karinės, bet ir diplomatinės pergalės, kurios Lietuvai buvo ne mažiau reikšmingos. Jis sugebėjo rasti sąjungininkų net kryžiuočių valdose. Net Rygos arkivyskupas, kuriam formaliai kryžiuočiai turėjo paklusti, nors faktiškai prieš jį kariavo, stojo į Vytenio Lietuvos pusę. Būdamas puikus diplomatas, Vytenis buvo ir geras karvedys, kurio kariniai talentai išryškėjo jam dar būnant sosto įpėdiniu. Vytenio įpėdinis Gediminas puikiai pasinaudojo Vytenio įdirbiu ir pratęsė pagrindines jo veiklos kryptis.
Atgal
.jpg)
