ISTORIJA
2022.05.28.Gediminas – Lietuvos galybės kūrėjas
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Gediminas neabejotinai yra vienas iš svarbiausių ir žymiausių Lietuvos valdovų. Jo vaidmuo Lietuvos istorijoje yra išskirtinis keliais atžvilgiais. Jis Lietuvos sostinę tvirtai įkūrė Vilniuje. Gedimino įtaka pasiekė senąją Rusios sostinę Kijevą ir Lietuva tapo svarbiausia Kijevo Rusios paveldo perėmėja. Pagaliau Gediminas buvo dinastijos, ketvirtį tūkstantmečio valdžiusios Lietuvą, pradininkas. Be to, ši dinastija valdė ne tik Lietuvą.
Gediminaičiai sukūrė tokią Lietuvos valstybę, kurios vietoje šiandien yra trys valstybės – Lietuva, Baltarusija ir Ukraina. Jau Gedimino anūkas Jogaila sėdo ir į Lenkijos sostą, o pastarojo sūnus Vladislovas Varnietis tapo ir Vengrijos karaliumi (tuometinei Vengrijai priklausė ir dabartinės Slovakija bei Kroatija). Tuo tarpu Jogailos anūkas, irgi Vladislovas, valdė Čekiją ir Vengriją. Taip pačioje viduramžių pabaigoje Gedimino palikuonių valdžioje atsidūrė didžiulis Vidurio ir Rytų Europos valstybių konglomeratas, išsidėstęs tarp Baltijos, Juodosios ir Adrijos jūrų, kuriame šiandien susikūrusios 8 valstybės.
Gedimino pilis Žemaitijoje
Sprendžiant iš Gedimino sūnų veiklos pradžios ir vedybų datų, Gediminas galėjo būti gimęs apie 1270–1275 m. Jo tėvo Skalmanto vardas dar XIV a. pabaigoje buvo saugomas Gediminaičių genealoginėje atmintyje.
Padievaičio piliakalnis iš rytų pusės – Gedimino pilies Žemaitijoje vieta. Gintauto Zabielos nuotr.
Petro Dusburgiečio dėka žinome, kad jau 1305 m. Žemaitijoje buvo Gedimino pilis. Ji stovėjo Paragaudžio (Pagraudės) valsčiuje. Paragaudžio kaimas iki šiol yra Šilalės rajono Kvėdarnos seniūnijoje, prie nedidelio Ragaudos upelio (kairiojo Jūros intako). Už 5 km į pietryčius nuo jo stūkso kažkada galingas, o dabar į Jūros upę griūvantis Padievaičio piliakalnis su nemažu priešpiliu ir 2 hektarų papėdės gyvenviete. Jame ir lokalizuojama Gedimino pilis. Tad tikėtina, kad iki tapimo didžiuoju kunigaikščiu Gediminas savo politinę veiklą pradėjo Žemaitijoje, o ši pilis – jo pirmosios valdos centras.
Gediminas. Dail. Artūras Slapšys
Atrodo, kad Gediminas į Žemaitiją pateko dar 1289 m. vedybų keliu. Petro Dusburgiečio aprašytos „kruvinosios vestuvės“, vykusios „antrojo asmens po Lietuvos karaliaus“ namuose, pagal laiką ir rangą galėjo būti būtent Gedimino vestuvės su Žemaičių seniūno dukra. Dėl netikėto kryžiuočių pasiųstų plėšikėlių antpuolio, vestuvės baigėsi dramatiškai: žuvo 70 kunigaikščių drauge su namų šeimininku, o jaunavedžiai pateko į nelaisvę, iš kurios jie vis dėlto turėjo būti išpirkti.
Kaip ten bebūtų, o Gedimino pilis tapo viena iš pagrindinių atramos punktų, gynusių Žemaitiją XIV a. I pusėje. XIII a. pabaigoje žemaičių pasipriešinimas jau buvo beveik palaužtas – žemaičių diduomenė ėmė ieškoti susitarimo su kryžiuočiais ir nebeklausyti Lietuvos valdovo.
Ryšium su tuo Gedimino pusbrolis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytenis (1295–1316) ėmėsi aktyvios veiklos, siekdamas sustiprinti Žemaitijos gynybą. Pietų ir Vakarų Žemaitijoje buvo kuriamos tiesiogiai valdovui pavaldžių žmonių kolonijos – čia buvo apgyvendinami leičiai ir žiemgaliai. Šiame kontekste prieš 1305 m. buvo pastatyta ir Gedimino pilis.
Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad Gediminas savo politinę karjerą pradėjo kaip Vytenio vietininkas Žemaitijoje. Gedimino pilis Žemaitijoje gyvavo ir Gediminui tapus Lietuvos valdovu. Ji buvo sudeginta 1329 m., bet 1330 m. vėl atstatyta, tiesa, po kurio laiko vis dėlto galutinai apleista.
Gediminas – Lietuvos valdovas
1315 m. spalį Vytenis paminėtas paskutinį kartą – tuo metu jis buvo sutelkęs dideles jėgas kryžiuočių Kristmemelio (Skirsnemunės) pilies apgulai. Nors apgula truko net 17 dienų, pilies paimti nepavyko. Praėjus kuriam laikui Vytenis mirė, o Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas. Kada tai įvyko, pasakyti sunku. Istoriografijoje tradiciškai laikomasi artimiausios įmanomos 1316 m. datos, bet, tiesą sakant, rašytiniai šaltiniai jokio Lietuvos valdovo 1316–1319 m. laikotarpiu nemini, tad interpretacijoms, kada Gediminas tapo valdovu, lieka bent 4 metų erdvė.
Pirmasis Gedimino, kaip Lietuvos valdovo, politinis žingsnis buvo sąjungos su Mazovijos (Plocko) kunigaikščiu Vaclovu sudarymas, išleidžiant už jo savo dukterį, kuri po krikšto gavo Elžbietos vardą. Šis įvykis kartais hipotetiškai siejamas su 1316 m. įvykiais, kuomet Vaclovas su savo broliais Ziemovitu II ir Traideniu I kovojo dėl Mazovijos pasidalinimo, ir jam reikėjo Gedimino paramos. Žinoma, šios vedybos galėjo įvykti ir kiek vėliau, bet 1319 m. Vaclovas jau tikrai buvo vedęs – galimas dalykas, vedybos iš tiesų tais metais ir įvyko. Tad net netiesioginį Gedimino valdymo paliudyjimą turime tik iš 1319 m.
Galimas dalykas, kad sąjunga su katalikiška Mazovija jau pačioje valdymo pradžioje pastūmėjo Gediminą kelti Lietuvos krikšto projektą, o gal net atvirkščiai – sąjungos su Mazovija Gediminui ir reikėjo, ieškant galimybių pakrikštyti Lietuvą, apeinant kryžiuočius. Krikštytis dar 1298 m. rygiečiams buvo pažadėjęs Gedimino pirmtakas Vytenis, sudarydamas su jais karinę sąjungą. Dėl kovų su kryžiuočiais šio pažado vykdymas buvo atidėliojamas ir per visą Vytenio valdymo laikotarpį taip ir liko neįvykdytas.
Gediminas derybų dėl krikšto srityje nuosekliai tęsė Vytenio politiką. Jis išlaikė draugiškus santykius su Ryga ir Rygos arkivyskupu, o taip pat ėjo toliau, atnaujindamas po Traidenio mirties nutrūkusius ryšius su Mazovija.
Galbūt su Gedimino, o gal dar ir su Vytenio, veikla susijusi popiežiaus Jono XXII bulė, išduota 1317 m., kuria popiežius kreipėsi į neįvardytą Lietuvos valdovą, kviesdamas jį priimti krikštą. Bulė buvo išduota po Gniezno arkivyskupo Božyslavo apsilankymo popiežiaus dvare, kur jis prašė leidimo karūnuoti Vladislovą Lokietką Lenkijos karaliumi. Tad gali būti, kad Gediminas arba Vytenis užmezgė ryšius su vienu iš Mazovijos kunigaikščių ir per jį ieškojo ryšių su popiežiumi.
Stačiatikių problemos
Tuo pačiu metu Lietuvos valdovai stengėsi tvarkyti ir Lietuvos valdžioje buvusių Rusios žemių religinius reikalus. Apie 1315–1317 m. buvo įkurta Lietuvos stačiatikių metropolija, gyvavusi iki maždaug 1330 m., kai mirė Lietuvos metropolitas Teofilis. Tai buvo svarbus Vytenio arba Gedimino diplomatijos laimėjimas Konstantinopolio patriarcho dvare. Lietuvos stačiatikių metropolito rezidencija tapo Naugardukas, jam buvo pavaldūs Turovo ir Polocko vyskupai. Kova dėl atskiros metropolijos visą XIV a. buvo svarbi Lietuvos Rytų politikos dalis (ji vėliau buvo dar porą kartų atkurta).
Metropolijos reikėjo norint įtvirtinti teritorinius laimėjimus Rusioje. Tik sukūrusi galingą imperiją Lietuva galėjo atremti visos Vakarų Europos remiamo Vokiečių ordino spaudimą.
Imperijos kūrimas
Iš tiesų jau pirmieji naujojo valdovo žingsniai parodė, kad Gediminas savo asmenyje jungė dvi valdovui svarbias savybes – diplomato ir karvedžio talentus. Savo valdymą jis pradėjo nuo visos serijos sėkmingų diplomatinių žingsnių ar iš Vytenio paveldėtų diplomatinių laimėjimų išlaikymo ir plėtros: sąjungos su Mazovija, ryšių su popiežiumi ir Konstantinopolio patriarchu užmezgimo bei palaikymo. Šiuos diplomatinius laimėjimus jis mokėjo sutvirtinti ir ginklo pergalėmis.
Gediminas jau savo valdymo pradžioje padėjo Lietuvos „imperijos“ pagrindus. Apie 1318–1320 m. apvesdinęs sūnų Algirdą, padarė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir valdovu.
1320 m. per savo dukters Marijos vedybas su Tverės didžiuoju kunigaikščiu Dmitrijumi Gediminas sudarė sąjungą su Tverės kunigaikštyste, kuri su pertraukomis išsilaikė iki 1375 m.
1322 m. į Gedimino valdžią pateko Pskovas, kurį pradėjo valdyti jo vasalas Dovydas Gardiniškis. Tolesnė istorija parodė, kad tai nebuvo stabilus Lietuvos laimėjimas, nes po 1349 m. Pskovo ryšys su Lietuva nutrūko. Tačiau pats Gediminas tos tolesnės įvykių raidos dar nežinojo ir Pskovą vertino kaip svarbų savo laimėjimą, jei net 1323 m. sutartyje su Livonija savo valdomą Rusios dalį įvardijo kaip „Pskovą ir visą Rusią, kuri yra mūsų valdžioje“ (Plessekowe unde alle der Russen, de under uns besethen sin).
1322 m. m. Gedimino valdžią pripažino ir Kijevas, kurio kunigaikštį Stanislovą, pavaldų Aukso ordai, Gediminas sumušė Irpenės mūšyje, Kijeve pasodindamas savo brolį Teodorą. Tiesa, Kijevas dar kurį laiką išsaugojo ir tam tikrą priklausomybę nuo Aukso ordos, ir tik Gedimino sūnus Algirdas po Mėlynųjų Vandenų mūšio (1362 m.) čia sutvirtino Lietuvos valdžią.
Maždaug tuo pačiu metu Gedimino sūnus Liubartas vedė vieno iš paskutinių Haličo-Volynės kunigaikščių (jais buvo Andrius ir Levas Jurjevičiai) dukrą ir tapo Lucko kunigaikščiu. Pagal vieną iš naujausių versijų, tai buvusi Andriaus Jurjevičiaus dukra Agripina. Tai nesutrukdė Gediminui 1321 m. sumušti Andrių ir Levą Jurjevičius mūšyje, arba vedybos gal įvyko jau po uošvio žūties, Gediminui siekiant įteisinti savo valdžią Volynėje. Bet visos Haličo-Volynės kunigaikštystės Liubartas tuomet neužvaldė, nes 1325 m. ji atiteko Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui Traidenaičiui, kuris priėmė stačiatikybę Jurijaus II vardu. Pastarasis 1331 m. vedė Gedimino dukrą, kurios vardą Ofka (t.y. Eufemija) nurodo tik neaiškaus patikimumo XVI a. B. Vargockio Mazovijos kunigaikščių genealogija, žinoma tik iš T. Narbuto publikacijos. Liubartui gi reikėjo palaukti iki 1340 m., kuomet, po Boleslovo Jurijaus mirties, jis pabandė perimti visą kunigaikštystę, nors galiausiai jam pavyko įsitvirtinti tik Volynėje. Į Gedimino Lietuvos sudėtį tuo metu galėjo patekti ir Turovo-Pinsko kunigaikštystė.
Iki 1326 m. į Gedimino įtakos sferą kažkokiu būdu pakliuvo ir Smolenskas.
Čia reikia pažymėti, kad Gedimino valstybės plėtra Rusios žemėse yra žinoma tik apytiksliai, o dėl daugelio datų ir kai kurių faktų bei jų interpretacijų vyksta diskusijos. Tačiau viena aišku – Gediminui pavyko gerokai išplėsti Lietuvos valstybės teritoriją ir įtaką bei suformuoti Rusioje dviejų priklausomybės nuo Lietuvos lygių zonas – integruotų į Lietuvos valstybę žemių zoną (Polockas, Vitebskas, Pskovas) ir priklausomų teritorijų bei sąjungininkų zoną (pastarajai priklausė Naugardas, Smolenskas, Tverė, Volynė, Kijevas).
Gediminas Kernavėje, Trakuose ir Vilniuje
Lietuvos viduje valdant Gediminui irgi vyksta reikšmingos permainos – galutinai nusistovi teritorinė valdymo struktūra. Pagal Lietuvos metraščių legendą pirmoji Gedimino sostinė buvo Kernavė, vėliau jis pastatė pilį Senuosiuose Trakuose, galiausiai sostinę perkėlė į Vilnių.
Ši legenda įvairiai interpretuojama. Joje bandoma įžvelgti Gedimino politinės karjeros kelią – esą Kernavės ir Trakų kunigaikščiu jis galėjo būti iki tapdamas Lietuvos valdovu, o persikėlimas į Vilnių žymi įžengimą į Lietuvos sostą. Tokią hipotezę puoselėja istorikai, manantys, kad Vilnius Lietuvos sostine buvo ir anksčiau.
Tačiau iš tikrųjų nėra jokio pagrindo netikėti esminiu legendos teiginiu, kad Lietuvos sostinę Vilniuje įkūrė būtent Gediminas. Reikia pabrėžti, kad šis veiksmas nėra kokia nors nereikšminga legendos detalė, o pati jos esmė – ritualinė tauro medžioklė, sapnas apie Geležinį vilką, Lizdeikos išaiškinimas, kad vilko kauksmas pranašauja garso apie Vilnių sklidimą po visą pasaulį – visa tai atskleidžia sąmoningai ir tikslingai atliktą sostinės įkūrimo ritualą, ideologiškai pagrindžiantį šį veiksmą. Tokia politika, beje, atsispindi ir realioje Gedimino veikloje, žinomoje iš autentiškų šaltinių. Juk vienas iš pirmųjų jo žingsnių ir buvo žinios apie Vilnių bei Lietuvą skleidimas po to meto „pasaulį“, kviečiant į Lietuvą atvykti pirklius, amatininkus, dvasininkus ir kitų profesijų žmones, žadant priimti krikštą.
Pirmą kartą Vilnius minimas 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiške, kuriame sakoma, kad jau prieš 2 metus jis Vilniuje pastatė dominikonų bažnyčią (1321 m.), taigi pasiruošimą krikšto akcijai, o kartu ir Vilniaus, kaip sostinės, kūrimą, Gediminas pradėjo anksčiau, nei parašė pirmuosius laiškus.
Iš esmės nėra pagrindo netikėti ir legendos vieta, kalbančia apie Trakų įkūrimą. Senuosiuose Trakuose buvo pastatyta viena iš pirmųjų Lietuvoje mūrinių pilių. Anksčiau toje vietoje nebuvo jokios pilies – tai visai tuščioje vietoje įkurtas naujas administracinis centras, kuris jau neabejotinai egzistavo Gedimino valdymo pabaigoje. Iš tiesų būtent Gediminas pastatė pirmąsias Lietuvoje mūrines pilis Vilniuje Senuosiuose Takuose ir Krėvoje, ir tai padaryti jam leido jo laiškuose atsispindėjusi politika – amatininkų iš Vakarų Europos (visų pirma Vokietijos) kvietimas į Lietuvą.
Medininkų mūšis
Kovų su kryžiuočiais fronte Gediminas (arba jo kravedžiai) savo valdymo pradžioje pasiekė reikšmingą pergalę. 1320 m. liepą Vokiečių ordino maršalo Henriko Plockės vadovaujami 40 riterių ir raitelių iš Sembos bei Klaipėdos kariai įsiveržė į Medininkų valsčių Žemaitijoje. Kai priešakiniai vokiečių pulkai pradėjo niokoti valsčių, lietuviai, iš anksto pasiruošę mūšiui, puolė pagrindines Vokiečių ordino pajėgas. Liepos 27 d. įvyko Medininkų mūšis, kuriame lietuviai visiškai sumušė Prūsijos kryžiuočius. Žuvo pats maršalas Henrikas Plockė, 29 riteriai ir apie 200 kitų karių. Į nelaisvę paimtas Sembos fogtas Gerhardas Rudė buvo šarvuotas ir ant žirgo paaukotas dievams.
Ši pergalė – vienas iš nedaugelio kovų su kryžiuočiais epizodų, kurie išliko žmonių atmintyje ir XVI a. pradžioje pateko į Lietuvos metraščių legendinę dalį. Čia jis aprašytas kaip Akmenos mūšis. Legendinė tradicija šį mūšį vaizduoja kaip Žemaitijos išvadavimą iš kryžiuočių valdžios, apibendrindama jame ilgametes lietuvių kovas su kryžiuočiais.
Gedimino laiškai ir krikšto akcija
Po Medininkų mūšio Gediminas atnaujino dar Vytenio pradėtas derybas dėl krikšto. Smogęs dar keletą karinių smūgių ordinui, Gediminas staiga pasiūlė taiką krikščionims. 1322 m. Gediminas išsiuntė pirmąjį savo laišką popiežiui Jonui XXII, kuriame pareiškė, kad yra pasirengęs krikštytis. Šioje krikšto akcijoje jis naudojosi dar Vytenio užmegztais draugiškais santykiais su Rygos miestu ir arkivyskupu ir veikė jiems tarpininkaujant.
1323 m. sausio 25 d. Gediminas išsiuntė dar vieną laišką popiežiui, o gegužės 26 d. – Hanzos miestams, pranciškonams ir dominikonams. Juose pareiškė norą priimti katalikų tikėjimą, kvietė į Lietuvą vienuolius, amatininkus, pirklius, žemdirbius, pranešė, kad Vilniuje ir Naugarduke jau pastatytos trys bažnyčios.
Vokiečių ordinui pavyko suardyti Gedimino planus. Verčiamas Ordino remiamos pagonių ir stačiatikių opozicijos, Gediminas atsisakė sumanymo krikštytis. 1324 m. lapkričio 3 d. atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams jis pasakė, kad niekada neketinęs krikštytis – tai esanti raštininko klaida. Bet jis nepersekioja krikščionių, nes „visi turime vieną Dievą“, tik garbiname jį savaip.
Popiežiaus legatų pasiuntiniai vis dėlto neskubėjo smerkti Gedimino ir stengėsi palankiau išaiškinti jo nuotakų pasikeitimo priežastis. Jie netgi surado liudininką, teigusį, kad Gediminas ne tik prieš savo valią atsisakė krikšto sumanymo, bet ir naktimis dėl to verkęs.
Tokia popiežiaus legatų pasiuntinių ataskaita turėjo palikti viltį, kad Gediminas dar gali grįžti prie pirminio sumanymo ir leido popiežiui, nepaisant Gedimino atsisakymo krikštytis, patvirtinti 1323 m. spalio 2 d. sudarytą taiką tarp Lietuvos ir Livonijos valdytojų, įskaitant Vokiečių ordiną, 4 metams. Gediminas gavo atokvėpį, kurio metu bandė ieškoti išeities, užmegzdamas ryšius su Lenkija.
Sąjunga su Lenkija
1325 m. balandį Gediminas sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka, o spalio 16 d. išleido savo dukterį Aldoną už jo sūnaus Kazimiero.
Per sąjungą su Lenkija Gediminas įsitraukė į Vakarų Europoje vykstančias kovas tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Liudviko IV Bavaro (Vitelsbacho). Lenkija ir Gedimino Lietuva stojo popiežiaus šalininkų pusėje.
1326 m. pradžioje Gediminas pasiųstas karvedys Dovydas Gardiniškis ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos kariuomenė puolė Brandenburgo markgrafystę, valdomą popiežiaus priešo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro sūnaus Liudviko. Tai buvo vienas tolimiausių ir įspūdingiausių lietuvių karo žygių Vakarų kryptimi. Tačiau sąjunga su Lenkija pablogino Lietuvos santykius su Mazovija, kurios kunigaikščiai siekė apginti savo nepriklausomybę nuo Lenkijos karaliaus. Po sėkmingo antpuolio namo grįžtančią Lietuvos kariuomenę ištiko nesėkmė: Mazovijos riteris Andrius nužudė Lietuvos kariuomenės vadą Dovydą Gardiniškį. Savo ruožtu popiežiaus inspiruotas pagonių įsiveržimas į Brandenburgą labai pakenkė paties popiežiaus autoritetui Vokietijos žemėse.
Tačiau Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas tęsėsi. Sąjunga su Lenkija Gediminui pravertė, kai 1328 m. pasibaigė paliaubos, ir Ordinas vėl pradėjo karą su Lietuva.
Vokiečių ordino puolimas
1329 m. į Lietuvą įsiveržusi didžiulė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgo ir Vokiečių ordino kariuomenė paėmė svarbiausias Žemaitijos pilis – Gedimino pilį, Xedeyctain (turbūt, Šiauduva), Gegužės (dabar – Šilalės rajone), Aukaimio (dabar – Batakiai, Tauragės rajone), o taip pat vieną svarbiausių Žemaitijos pilių – Medvėgalį. Pastarojo įgula buvo pakrikštyta, bet, Jonui Liuksemburgiečiui reikalaujant, palikta savarankiškai valdyti pilies.
Tolesnį Lietuvos puldinėjimą kryžiuočiams sutrukdė karas su Lenkija, nes jos karalius Vladislovas Lokietka, pasinaudodamas kryžiuočių kariuomenės išvykimu į Lietuvą, įsiveržė į Ordino valdas Prūsijoje. Kryžiuočių laimėjimai liko neįtvirtinti – nors jie privertė Medvėgalio gynėjus pasikrikštyti, kariuomenei atsitraukus, prievarta primesto krikšto medvėgaliečiai greitai atsisakė. Karas su Lenkija kuriam laikui atitraukė Ordino dėmesį nuo Lietuvos. Lietuva 1330–1331 m. padėjo Lenkijai, bet karo veiksmų metu tarp sąjungininkų atsirado nesutarimų, ir sąjunga faktiškai nutrūko.
Tuo tarpu Livonijoje 1330 m. Vokiečių ordinas užėmė Rygą, ir Lietuva neteko savo ilgalaikio sąjungininko Rygos miesto. Tai stūmė Lietuvą į politinę izoliaciją. 1330 m. Vokiečių ordinas Rygoje pasistatė naują pilį (joje šiuo metu įsikūrusi Latvijos Respublikos prezidentūra). Nuo šiol ir iš Livonijos pusės prasidėjo įsiveržimai į Lietuvą, nors ir silpnesni, nei antpuoliai, organizuojami iš Prūsijos.
Pilėnų gynimas
Po tokių sėkmingų smūgių kryžiuočiai tikėjosi, kad dar kartą taip sukoncentravus jėgas, Lietuvos pasipriešinimas bus galutinai palaužtas ir jos nukariavimas bus artimiausiu metu užbaigtas. Naujas puolimo etapas pradėtas 1336 m. įsiveržimu į Žemaitiją, Trapėnų žemę. Jos gynybą organizavo kunigaikštis Margiris, kuris Žemaitijos gynybai vadovavo ir 1329 m. kryžiuočių antpuolio metu.
1336 m. vasario 25 d. didelė Vokiečių ordino ir kryžininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį. Jos gynėjai, vadovaujami Margirio, atkakliai priešinosi, bet pamatę, kad ilgiau nebeatsilaikys, sudegino visą turtą ir patys išsižudė.
Pilėnų gynimas tapo legenda, pasiaukojamos kovos dėl Tėvynės laisvės simboliu. Apie jį sukurtas ne vienas grožinės literatūros kūrinys. Jų vietos šiandien ieškoma Raseinių ir Šilalės rajonuose, kur išliko Trapėnus menančių vietovardžių.
Bajerburgas – nukariautos Lietuvos sostinė
Pilėnų puolimas buvo tik kryžiuočių puolimų, kuriais jie siekė greitai užkariauti Lietuvą, pradžia. 1337 m. pradžioje prie Nemuno kryžiuočiai pastatė Bajerburgą (Bavarijos pilį), kuri turėjo tapti nukariautos Lietuvos sostine (greičiausiai, tai – dabartinis Plokščių piliakalnis Šakių raj.). Ji pavadinta žygyje dalyvavusio Bavarijos kunigaikščio Henriko garbei. Lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas IV Bavaras padovanojo Ordinui Lietuvą. Bavarijos pilis turėjo tapti nukariautos Lietuvos sostine ir vyskupystės centru.
Plokščių piliakalnio – Bajerburgo pilies vietos – planas.
1337 m. lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas IV Bavaras paskelbė aktą, kuriame paskelbė, kad dovanoja Lietuvą Vokiečių ordinui ir įkuria jos sostinę bei arkivyskupystės centrą Bajerburge. Reikia pastebėti, kad teisinis Liudviko Bavaro rašto statusas buvo labai abejotinas, ir tai suprato pats imperatorius. Tų pačių metų gruodžio 12 d. jis paskelbė dar vieną, geriau apgalvotą, to paties akto versiją, kur nebekalbama apie Bajerburgą bei arkivyskupystės įkūrimą (imperatorius neturėjo teisės steigti vyskupystes). Vis dėlto pirmajame akte aiškiai atsispindėjo kryžiuočių planai artimiausiu metu greta Prūsijos ir Livonijos savo valdas papildyti Lietuvos žemėmis.
Gediminas iškart sureagavo į Bajerburgo pastatymą. Su pilies įguloje buvusių prūsų pagalba jis ketino paimti pilį, bet jam palankūs prūsai buvo susekti ir pakarti. Su kariuomene prie Bajerburgo atvykęs Lietuvos valdovas nepajėgė paimti pilies. Dar daugiau – apgulos metu žuvo neįvardintas Trakų kunigaikštis, kuris turėjo būti svarbus žmogus valstybėje. Istorikus ilgą laiką klaidino dar Jano Dlugošo paleista versija, kad tas kunigaikštis buvęs pats Gediminas, kuris tuomet dar tikrai nežuvo. Po šio neįvardyto Trakų kunigaikščio žūties Trakai atiteko Gedimino sūnui Kęstučiui.
Nors Gediminui nepavyko paimti Bajerburgo, jo diplomatiniai sugebėjimai lėmė, kad jau 1338 m. lapkričio 1 d. jam pavyko sudaryti prekybos sutartį su Livonija, kuri nustatė taikos zoną kelyje nuo Užpalių iki Nemenčinės. Intensyvus kryžiuočių puolimas buvo sustabdytas, o jų planai greitai užkariauti Lietuvą žlugo. Netrukus po Gedimino mirties, 1344 m. vasarą, dėl lietuvių pasipriešinimo didysis magistras Liuteris, „rimtai apgalvojęs“ sudegino Bajerburgą ir pastatė kitą Bajerburgo vardu pavadintą pilį žemiau palei Nemuną.
Liubartas ir Volynė
Pačioje Gedimino valdymo pabaigoje prasidėjo lemtingi įvykiai Haličo-Volynės kunigaikštystėje, įtraukę ukrainiečių protėvių žemes jau tiesiogiai į Lietuvos valstybės sudėtį. Kaip minėta, savo valdymo pradžioje Gediminas apvesdino savo sūnų Liubartą su vieno iš Haličo-Volynės kunigaikščių dukterimi, bet pati Haličo-Volynės kunigaikštystė tuo metu atiteko iš Mazovijos kilusiam Boleslovui Jurgiui II. 1340 m. balandžio 7 d. bajorai nunuodijo bevaikį Haličo-Volynės kunigaikštį Boleslovą Jurgį II.
Lucko pilies, Liubarto pradėtos perstatyti iš medinės į mūrinę, rekonstrukcija Liubarto valdymo pabaigoje (pagal P. Tronevičių)
Tuo pasinaudodamas, Gedimino sūnus Liubartas, kaip ankstesnio kunigaikščio žentas, paveldėjo šią kunigaikštystę. Nors jis reiškė pretenzijas į visą kunigaikštystę ir pradžioje turbūt išlaikė nominalią valdžią Haličui, ilgainiui savo valdžią įtvirtino tik Volynėje. Tuo pačiu prasidėjo kovos tarp Lietuvos (Liubarto) ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo dėl Haličo ir Volynės. Haličą Kazimieras Didysis užėmė dar 1349 m., bet ir dėl Volynės visą XIV a. vyko permainingos kovos.
Gedimino mirtis
1341 m. gruodį Gediminas mirė, valstybę palikęs 7 sūnums. Sostinė Vilnius atiteko Jaunučiui, bet galingesnis buvo Algirdas. Jis paveldėjo Vitebską ir Krėvą, o Pskove netrukus pasodino savo sūnų Andrių. Kęstutis, iš tėvo gavęs Trakų kunigaikštystę, turėjo ginti Lietuvą nuo Ordino ir buvo nepatenkintas silpnu Vilniaus kunigaikščiu, negalinčiu suteikti jam paramos. Jaunučio paskyrimas sosto įpėdiniu buvo bene didžiausia Gedimino klaida, bet ji neturėjo toli siekiančių padarinių. 1345 m. Kęstutis, susitaręs su Algirdu, užėmė Vilnių, nušalino Jaunutį nuo valdžios ir atidavė ją Algirdui. Pastarieji įrodė esantys savo tėvo verti jo politikos tęsėjai.
Gedimino palikimas – valstybė, kurią galima pavadinti Lietuvos „imperija“ – buvo ne tik veiksnys, lėmęs kelių šimtmečių didžiulio Vidurio ir Rytų Europos regiono raidą, bet ir suteikė Lietuvai jėgų atsilaikyti prieš visos Vakarų Europos remiamus kryžiuočių žygius į Lietuvą. Teritorija, iš kurios Lietuva galėjo mobilizuoti tokiai kovai reikalingus resursus, Gedimino ir jo įpėdinių veiklos dėka, jau buvo pakankama, kad Lietuvos neištiktų prūsų likimas.
Atgal
.jpg)
