VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.06.04.Algirdas ir Kęstutis – valdovų sugyvenimo pavyzdys

Inga Baranauskienė

Algirdas su Kęstučiu įėjo į istoriją kaip bendravaldžiai, ne tik atlaikę intensyviausią Vokiečių ordino puolimą, bet ir įspūdingai praplėtę Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ribas bei sukūrę prielaidas ateities pergalei prieš kryžiuočius. Jų vienybė ir bendradarbiavimas tapo savotiška legenda ir pavyzdžiu. Bet kaip iš tikrųjų klostėsi jų santykiai? Kas lėmė bendradarbiavimo sėkmę, ir ar tikrai per trisdešimt dvejus metus jo neaptemdė nei vienas debesėlis?

 

Valdžios dalybų peripetijos po Gedimino mirties

 

Gediminas turėjo septynetą sūnų, – taip savo pasakojimą pradeda Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis. Vyriausias buvo Mantvydas, valdęs Kernavę ir Slonimą, paskui – Narimantas-Glebas, valdęs Pinską ir Didįjį Naugardą (pastarąjį – išrinktojo kunigaikščio teisėmis), paskui Algirdas, valdęs per vedybas įgytą Vitebską ir Krėvą, tada Jaunutis, kurį Gediminas pasirinko įpėdiniu, tada Kęstutis, kuriam tėvas buvo patikėjęs Trakus ir Žemaitiją, tada Naugarduko kunigaikštis Karijotas-Michailas ir galop Liubartas-Dmitras, kuris per vedybas buvo įsitvirtinęs Volynėje.

Metraščio pasakojimas rodo, kad Gediminas iš anksto buvo paskyręs Kęstučiui antrą vietą šeimos bei valstybės hierarchijoje: manytina, kad Žemaitijos ir Trakų kunigaikštystės valdymą Kęstutis perėmė apie 1337 m., netrukus po Margirio ir vardu nežinomo pirmtako Trakuose žūčių. Vis dėlto pagrindinis klausimas, kuris iškyla šio pasakojimo kontekste: kodėl aukščiausią valdžią Gediminas paliko Jaunučiui, o ne Mantvydui? Juk pastarajam patikėta senoji Lietuvos sostinė Kernavė tarsi bylotų, kad kažkada įpėdiniu buvo laikomas būtent jis.

Atrodo, kad įvyko kažkoks Force Majeure, privertęs Mantvydą nusišalinti nuo politinio gyvenimo: vėlesnėse kovose dėl sosto jis taip pat nedalyvavo, net galima įtarti, kad jo jau nebebuvo gyvo, nors yra ir versija, kad jis galėjo žūti Strėvos mūšyje 1348 m. Kaip ten bebūtų, Mantvydo įpėdinystei kelią užkirtęs Force Majeure išklibino natūralią šeimos hierarchiją, ir, rinkdamasis naują įpėdinį, Gediminas akivaizdžiai suklydo. Jaunutis, kaip netrukus paaiškėjo, nesugebėjo išsikovoti autoriteto brolių akyse, o Narimantas-Glebas ir Algirdas liko nuskriausti, ir jų ambicijos netrukus atvedė prie maišto.

Narimantas-Glebas buvo stačiatikis, tad į aukščiausią valdžią pretenduoti negalėjo. Tačiau jis galėjo pretenduoti į Lietuvos rusėnų lyderius, o rusėniškų žemių kiekis Vytenio ir Gedimino valdymo laikais buvo ženkliai padidėjęs, lyginant su XIII a. pabaiga, kai Lietuva valdė tik pasienio ruožą nuo Gardino iki Naugarduko. Jaunučiui teko su tuo skaitytis, ir jis iškėlė Narimantą į antrąją vietą valstybėje. Bet tai turėjo išprovokuoti trintį su Kęstučiu, nes iškilo grėsmė, kad dėl naujai susiklosčiusios hierarchijos nukentės ne tik jis pats, bet ir jo valdomų žemių – pirmiausia, Žemaitijos – interesai.

Konfliktas pratrūko 1344–1345 m. sandūroje, Vokiečių ordinui rengiant vieną didžiausių žygių į Lietuvą per visą jo istoriją. Matyt, Kęstučiui susidarė įspūdis, kad Žemaitija gali būti paaukota vardan valstybės išsaugojimo, ir jis ryžosi perversmui.

Kęstutį parėmė Algirdas, kuriam jis 1342 m. buvo padėjęs apginti nuo Livonijos kryžiuočių Pskovą ir įtvirtinti savo valdžią šioje kunigaikštystėje. Vis dėlto iš to vargu ar galima daryti išvadą, kad Kęstučio santykiai su Algirdu buvo artimesni, negu su kitais broliais – kiek galim spręsti iš šaltinių, jis mielai padėdavo visiems. Be to, amžiumi Kęstučiui buvo artimesnis ne Algirdas, o Jaunutis. Taigi labiau tikėtina, kad glaudesnis ryšys tarp Kęstučio ir Algirdo užsimezgė tik tada, kai Jaunutis iškeitė jį į Narimantą. Be to, galima įtarti, kad būtent Algirdas buvo labiausiai suinteresuotas, kad Kęstutis stotų prieš Jaunutį su Narimantu, nes tokiu būdu jam būtų atsiradusi galimybė pačiam pakilti šeimos hierarchijoje.

Algirdas. Dai. Artūras Slapšys

Ar Algirdas iš karto taikėsi į aukščiausią valdžią, nežinia. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis skatina manyti, kad aiškaus susitarimo nebuvo, o tai reiškia, kad žemaičių palaikymą turintis Kęstutis galėjo būti laikomas netgi labiau tikėtinu kandidatu į sostą.

Dar daugiau, kai atėjo laikas imti Vilnių, Algirdas nepasirodė. Kęstutis užėmė sostinę vien savo jėgomis, greičiausiai panaudodamas tam žemaičių kariuomenę, o Algirdą žinia apie perversmą užtiko Krėvoje, ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis pabrėžią, kad po ko jis „labai skubėjo“ į Vilnių, tarsi ketindamas pasveikinti Kęstutį kaip valdovą.

Tad kodėl Kęstutis, užuot pats užėmęs sostą, nusprendė perleisti valdžią Algirdui?

Kęstučio padėtis buvo sunki. Jam pavyko suimti Jaunutį, nors ir ne iš karto, tačiau Narimantas pabėgo ieškoti pagalbos pas totorius. Algirdo vėlavimas taip pat negalėjo nekelti įtarimų. Taigi didžiulio kryžiuočių puolimo akivaizdoje Lietuva atsidūrė ant vidaus karo slenksčio, ir, matyt, Kęstutis nesugalvojo kito būdo, kaip sudaryti tvirtą sąjungą su Algirdu: reikėjo patenkinti vyresniojo brolio ambicijas, o tai buvo galima padaryti, tik aukojant savąsias.

Reikia pasakyti, kad Algirdas Kęstučio nenuvylė: didysis Vokiečių ordino puolimas buvo sužlugdytas, iš pradžių sukuriant įspūdį, kad lietuviai ruošiasi atakuoti Karaliaučių, ir taip sulaikant žygiui pasiruošusią kariuomenę Prūsijoje, o paskui užpuolant nieko neįtariančią Livoniją. Algirdas tenai sugriovė keletą svarbių pilių, o didysis ordino magistras Liudolfas Veicau, nepakėlęs gėdos, išprotėjo ir buvo atstatydintas iš pareigų.

Algirdo pergalė įtvirtino jo autoritetą: jo valdžią pripažino ir Narimantas su Jaunučiu, kuris, paleistas iš nelaisvės, bėgo į Maskvą, ten priėmė stačiatikišką krikštą, bet galiausiai, negavęs paramos, grįžo į Lietuvą.

Savo ruožtu, Algirdas su Kęstučiu sėkmingai tęsė ir plėtė ofenzyvą Prūsijoje: Ordinas patyrė didžiulių nuostolių ir netgi buvo priverstas likviduoti Lionenburgo komtūriją, kuri buvo visiškai nusiaubta ir nebegalėjo išsilaikyti ekonomiškai.

Vis dėlto kryžiuočiai, vadovaujami naujo didžiojo magistro Heinricho Dusemerio ir maršalo Vinricho Kniprodės sugebėjo sutelkti jėgas kontratakai. 1348 m. vasario 2 d. junginė Lietuvos kariuomenė patyrė triuškinantį pralaimėjimą Strėvos mūšyje. Narimantas, kuriam buvo iškilusi grėsmė patekti į nelaisvę, pasikorė. Pasak kai kurių mūšio dalyvių, pasikorė 2 ar 3 Lietuvos valdovo broliai, todėl kai kurie istorikai priskiria jiems ir Mantvydą. Vis dėlto negalima atmesti tikimybės, kad kryžiuočiai kažką sumaišė arba tiesiog išpūtė savo aukų skaičių, nes šiek tiek vėlesnė, bet patikimesnė Henriko Vartbergės Livonijos kronika patvirtina tik Narimanto žūtį.

Po to kryžiuočiai surengė dar keletą žygių į Žemaitiją iš Livonijos ir Prūsijos. Rugpjūčio 15 d. pasidavė anksčiau bent dešimtį puolimų atlaikiusi Veliuonos pilis. Smagiai įsibėgėjusią kryžiuočių ofenzyvą sustabdė tik Juodoji Mirtis, išsekinusi talkininkų iš Vakarų Europos srautą.

Vis dėlto pralaimėjimai vakaruose išklibino Lietuvos įtaką rytuose. Dar 1348 m. Narimanto sūnūs buvo išvyti iš Didžiojo Naugardo, 1349 m. pradžioje lietuviai neteko valdžios ir Pskove. Smolensko kunigaikštis taip pat persimetė į Maskvos pusę. Į Liubarto valdomą Volynę ir jo įtakoje tuo metu buvusį Haličą ėmė dairytis Lenkija. Susidariusi kritinė situacija reikalavo ryžtingų veiksmų, bet, regis, būtent šiuo momentu Kęstučio ir Algirdo nuomonės dėl strategijos išsiskyrė.

1348 m. pabaigoje Čekijos karalius Karolis IV Liuksemburgietis, kuris tuo metu siekė Šv. Romos arba Vokiečių imperatoriaus titulo, sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Kazimieru Didžiuoju, žadėdamas jam padėti atsiimti iš kryžiuočių Pamarį, mat, Ordinas rėmė Karolio varžovą Giunterį Švarcburgą. Akivaizdu, kad Lietuva būtų gražiai pritapus prie šios sąjungos, ir Kęstutis, matyt, pradėjo kažkokias derybas šia linkme. Tačiau politinė situacija netrukus pasikeitė. 1349 m. gegužę Karolis IV įveikė savo varžovą ir liepos 25 d. sėkmingai vainikavosi imperatoriumi, o Kazimieras Didysis tuo pat metu atnaujino taiką su Ordinu ir ėmė ruoštis karui su Liubartu dėl Haličo bei Volynės, kuris prasidėjo rudeniop. Vis dėlto rugsėjo 19-21 m., t. y. jau prasidėjus Kazimiero žygiui į Haličą bei Volynę, popiežius Klemensas VI išdavė keletą bulių Lietuvos krikšto reikalu, tarp kurių buvo ir tiesioginis pasiūlymas suteikti Kęstučiui karaliaus karūną. Be to, katalikiško krikšto atveju karūnos buvo siūlomos ir Kęstučio broliams, kad faktiškai būtų reiškę Lietuvos didžiosios kunigaikštystės suskaldymą.

Kuo paaiškinti šį diplomatinį kuriozą? Vėluojančia informacija apie politinės situacijos pokyčius? Nesusigaudymu, kas yra Lietuvos valdovas? Vargu. Popiežius Klemensas VI buvo pagrindinis Karolio IV rėmėjas jo kovose dėl imperatoriaus vainiko ir palaikė su juo artimus ryšius, o Karolio IV ir Kazimiero Didžiojo pastangos taikytis su Vokiečių ordinu išryškėjo dar vasarą. Galima įtarti nebent tai, kad derybos dėl Lietuvos krikšto jau buvo kažkiek pasistūmėjusios, ir kad, vengdamas skandalo dėl jų nutraukimo, popiežius sąmoningai pateikė lietuviams pasiūlymą, kurio jie negalėjo priimti. Bet galima įtarti ir šį tą blogesnio.

Kaip jau minėta, po pralaimėjimo Strėvos mūšyje Lietuvos pozicijos pašlijo ir vakaruose, ir rytuose – aiškiai trūko išteklių gynybai, taigi visai įmanoma, kad tarp Algirdo su Kęstučiu iškilo tam tikrų nesutarimų dėl prioritetų. Be to, atrodo, kad būtent šiuo momentu Kęstučio gyvenime atsirado Birutė, apie kurią dar parašysim atskirai, tačiau šio straipsnio kontekste negalima nepažymėti, kad skandalingos Kęstučio vedybos su žyne Algirdui irgi negalėjo patikti. Be to, šitos vedybos kūrė įspūdį, kad Kęstutis nėra toks ištikimas protėvių tikėjimui ir gal net būtų suinteresuotas jo visai atsisakyti. Karūna turėjo tapti papildoma paskata. Taigi, popiežiaus pasiūlymą reikėtų vertinti kaip provokaciją, kuria buvo siekiama galutinai sukiršinti Kęstutį su Algirdu ar bent jau sužlugdyti jo reputaciją. Be to, provokacija galėjo būti nutaikyta ir į Liubartą, kuris būtų galėjęs pretenduoti į Rusios karūną, remdamasi Danilo Haličiečio dar XIII a. viduryje sukurtu precedentu. Karūnų lietus Lietuvai būtų reiškęs vidaus karą, o tuo buvo suinteresuotas ir Vokiečių ordinas, ir Kazimieras Didysis.

Kaip Lietuvai pavyko jo išvengti?

Iš dalies Kazimieras Didysis, pradėdamas karo veiksmus prieš Liubartą, pernelyg anksti atskleidė kortas. Kęstutis ryžtingai stojo į jaunesniojo brolio pusę ir suteikė jam tiesioginę pagalbą, nedviprasmiškai parodydamas, kad laiko Kazimierą priešu, o ne potencialiu derybų partneriu. Vis dėlto svarbiausia buvo tai, kad Algirdas nepasidavė provokacijai ir nesiėmė jokių veiksmų prieš kompromituojančioje situacijoje atsidūrusį Kęstutį.

Bet tai nereiškia, kad jis juo pasitikėjo. Labiau tikėtina, kad Algirdui tiesiog stigo jėgų. 1349 m. jis išsiuntė savo brolį Karijotą pas chaną Džanibeką – atrodo, siekta sureguliuoti santykius su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, kuri, naudodamasi Lietuvos nusilpimu, pradėjo staigiai plėsti savo įtaką rusėnų žemėse. Tačiau derybos vos nesibaigė Karijoto žūtimi: Džanibekas jį suėmė Karijotą ir išsiuntė kaip belaisvį Maskvos didžiajam kunigaikščiui Semionui Išdidžiajam. Kad išlaisvintų brolį, Algirdas turėjo padaryti nuolaidų Maskvai ir gal net pasitelkti į pagalbą Liubartą, kuris buvo ką tik vedęs Semiono Išdidžiojo dukterėčią ir todėl galėjo imtis tarpininkavimo. Pačiam Algirdui derybos irgi baigėsi vedybomis: sutvirtindamas taiką su Maskva, jis vedė Semiono žmonos seserį – Tverės kunigaikštytę Julijoną.

Kęstutis. Dail. Artūras Slapšys

Visi šie įvykiai vertė Algirdą susilaikyti nuo konfrontacijos su Kęstučiu, tačiau konfliktas, regis, dar nebuvo išsemtas, ar bent jau neatrodė išsemtas tiems, kas jį stebėjo iš šalies. 1351 m. rugpjūtį Kęstutis juo pasinaudojo, kad suklaidintų Vengrijos karalių Liudviką, kuris įsitraukė į savo dėdės Kazimiero Didžiojo kovas dėl Volynės. Kazimierui susirgus, Liudvikas perėmė vadovavimą jungtinei Lenkijos ir Vengrijos kariuomenei ir nuvedė ją į Lietuvos kontroliuojamą teritoriją – greičiausiai, Palenkę. Kęstutis jį pasitiko, bet jo pajėgos, matyt, buvo menkesnės, be to, į Liudviko rankas kažkaip buvo patekęs Liubartas. Gelbėdamas brolį ir savo kariuomenę nuo pralaimėjimo, Kęstutis ėmėsi gudrybės. Jis sudarė sutartį su Liudviku, įsipareigodamas priimti krikštą ir tuo faktiškai pripažinti Vengrijos viršenybę – mainais Liudvikas turėjo išrūpinti jam karūną ir ateityje ginti nuo kryžiuočių. Šią sutartį Kęstutis sutvirtino pagal visus pagonių papročius, įspūdingai paaukodamas jautį. Liudvikas, matyt, jau pasijutęs nugalėtoju, paleido Liubartą ir išsivežė Kęstutį su savim, tikėdamasis iškilmingai pakrikštyti jį Budoje. Tačiau Kęstutis po penkių dienų tiesiog pabėgo.

Šis Kęstučio žingsnis, regis, užbaigė ir nesutarimus su Algirdu – pastarajam beliko tik pagirti brolį už išradingumą. 1352 m. pradžioje atsinaujinus karui su Vokiečių ordinu, broliai vėl ėmė veikti ranka rankon, ir iki pat Algirdo mirties 1377 m. jų bendradarbiavimo jau nieks nebeužtemdė.

Atgal