ISTORIJA
2022.06.11.Dovydas Gardiniškis – Gedimino karvedys
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Dovydas Gardiniškis buvo Gardino pilininkas ir žymiausias Gedimino laikų Lietuvos karvedys. Greičiausiai jis buvo rusėnų kilmės Lietuvos kunigaikštis, nors apie jo kilmę nieko tikro negalima pasakyti.
Motiejus Stryjkovskis 1582 m. paskelbtoje „Kronikoje“ rašė, kad Dovydas buvo „labai šlovingas vyras Lietuvoje ir tuo metu pirmas ponas po didžiojo kunigaikščio Gedimino (kurio ir tikrą dukterį turėjo sau už žmoną)“. Vis dėlto jokie ankstesni istorijos šaltiniai nežino fakto, kad buvusi tokia Gedimino dura, kuri būtų ištekėjusi už Dovydo Gardiniškio. Šį teiginį, matyt, reikia laikyti M. Stryjkovskio išmone, siekiant paaiškinti išties ypatingą Dovydo vietą valstybėje pirmojoje Gedimino valdymo pusėje.
Dovydas Gardiniškis. Dail. Artūras Slapšys
M. Stryjkovskio amžininkas Reinoldas Heidenšteinas savo veikale „Komentarai apie Maskvėnų karą“ (De Bello Moscovitico Commentariorum..., 1584), rašydamas apie Pskovą pažymėjo, kad pskoviečiai buvo paėmę kunigaikščiu Daumantą Timotiejų, o po to „jo sūnų Dovydą“. Šis teiginys – irgi niekuo nepagrįstas, išskyrus faktą, kad ir Daumantas, ir Dovydas buvo Pskovo kunigaikščiai, vienaip ar kitaip susiję su Lietuva. Tačiau kai kurių istorikų darbuose jis visgi buvo nekritiškai išplatintas
Dovydo veikla Vytenio laikais
Už savo iškilimą bet kuriuo atveju Dovydas Gardiniškis turėjo būti dėkingas ne Gediminui, nes savo veiklą pradėjo dar valdant Vyteniui.
Pirmą kartą jis pasižymėjo 1314 m. rugsėjį, kuomet Vokiečių ordino maršalas Henrikas Plockė iš Prūsijos „patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę“, kaip šį įsibrovimą aprašęs Petras Dusburgietis pavadino Naugarduko kraštą. Įsibrovėliai „užėmė Naugarduko miestą ir jį ligi pamatų sugriovė, o aplinkines žemes nuniokojo“. Tuo metu turėjo būti sudeginta ir Naugarduke Vytenio pastatyta katalikų bažnyčia, dėl kurios sunaikinimo vėliau Gediminas kaltins kryžiuočius. Tačiau Naugarduko pilies kryžiuočiams užimti nepavyko, nors tą padaryti jie bandė.
Tačiau tuo metu į šį neįprastai gilų kryžiuočių įsiveržimą į Lietuvos valstybę sureagavo Dovydas Gardiniškis, kuris, matyt, turėdamas nepakankamai karių, nusprendė nepulti pagrindinių kryžiuočių pajėgų, o užgrobti jų pakeliui atsitraukimo žygiui keliose vietose paliktas maisto atsargas bei pakaitinius žirgus. Visa tai saugojo tik nedideli kryžiuočių sargybos būriai.
Kai kryžiuočiai pradėjo atsitraukinėti ir „kai priėjo vietą, kur buvo palikę saugas prie atsarginės žygio mantos, pamatė, kad Gardino pilininkas Dovydas nužudęs 30 vyrų ir pagrobęs pusantro tūkstančio arklių, duoną bei kitokį maistą ir visus kitus paliktus saugoti daiktus. Dar labiau susirūpino broliai, kai, priėję antrąjį postovį, ir ten neberado nei duonos, nei kitų paliktų daiktų“.
Diversinė Dovydo Gardiniškio veikla pasirodė gana veiksminga ir padarė kryžiuočiams nemažų problemų. Jie „daug dienų išbuvo be duonos, kai kurie iš bado suvalgė savo arklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pastipusių nuo alkio nusigalavo, kai sugrįžo namo, o likusieji ten parvyko, kai baigėsi šešta savaitė nuo išvykimo dienos“.
Tai ilgam atmušė kryžiuočių norą veržtis taip giliai į Lietuvą, o 1320 m. Žemaitijoje, Medininkų mūšyje, žuvo ir tokių gilių įsiveržimų į Lietuvos valstybę strategas Ordino maršalas Henrikas Plockė.
Tarnyba Gediminui
Į valdžią po Vytenio mirties atėjus Gediminui, Dovydas iš pradžių tęsė savo tarnybą kaip Gardino pilininkas ir vakarinio Lietuvos pasienio gynėjas nuo iš Prūsijos organizuojamų antpuolių. 1319 m. jis vėl pasirodė Petro Dusburgiečio kronikoje – šį kartą ne kaip pasyvios gynybos organizuotojas, o kaip įsiveržimo į Prūsiją vadas. Žygis, matyt, įvyko pavasarį, t. y. „kai dykrose smarkiai ištvino vandenys“.
Kaip rašo Petras Dusburgietis, „Dovydas, Gardino pilininkas, su aštuoniais šimtais vyrų patraukė į karą ir, išdėstęs savo karius pasalose, pats su 80 vyrų įsibrovė į Prūsijos žemės valsčių, vardu Unzatrapis [Vonsdorfas], iš kur, sudeginęs keletą namų, išsivarė daug nelaisvėn paimtų žmonių ir išsigabeno galybę pagrobtų daiktų“. Tad faktiškai Dovydas, galbūt prisimindamas savo ankstesnę diversiją ir bijodamas pats atsidurti panašioje padėtyje, visą dėmesį sutelkė į atsitraukimo kelio saugumą, tam skirdamas net 90 proc. savo pajėgų.
Ši jo perdėm atsargi taktika galiausiai nepasiteisino, nes nedidelį avangardą, su kuriuo jis nuėjo toliausiai, buvo lengva sumušti net nedideliam kryžiuočių būriui, kuo šie ir pasinaudojo. „Juos persekioti leidosi su būreliu karių brolis Ulrichas iš Drinlevės, Tepliavos komtūras, ir brolis Fridrichas Kvicas, jo padėjėjas; iš pradžių išardę tiltą, kuriuo lietuviai turėjo pereiti, jie nukovė 55 jų vyrus ir atsiėmė iš jų visą grobį, kurį šie gabenosi. Kiti bėgdami pakliuvo į jų pasalas, ir visi, apimti baimės, iš karto pasitraukė, tačiau kelyje patyrė tiek pavojų, kad retas kuris namo sugrįžo sveikas ir gyvas“, – taip apie Dovydo žygio nesėkmę rašo Petras Dusburgietis.
Pskovo kunigaikštis
1322 m. į Pskovą atbėgo prieglobsčio ieškantis Maskvos kunigaikštis Jurijus Danilovičius, patyręs jo priešo ir konkurento Tverės kunigaikščio Aleksandro Michailovičiaus smūgį. Anot Pskovo metraščių, pskoviečiai „jį priėmė su pagarba iš visos širdies“.
Tačiau tų pačių metų rudenį paaštrėjo Pskovo santykiai su Livonijos vokiečiais, kurie, esant taikai sumušė ir Pskovo pirklius Peipuso ežere, ir žvejus Narvos upėje, „o visą pakrantę ir Gdovo pilį [prie Peipuso] per tiltą paėmė, ir pasiuntė pskoviečiai [pasiuntinius] pas kunigaikštį Dovydą į Lietuvą“. Tik 1323 m. vasario 3 d. Dovydas atvyko į Pskovą, kuomet kunigaikštis Jurijus dar tebebuvo Pskove. Bet pskoviečiai jau vadovaujami Dovydo patraukė į žygį „už Narvos ir pavergė visą Vokiečių žemę iki Kolyvanės [Talino], o didysis kunigaikštis Jurijus išvyko iš Pskovo į Naugardą“.
Kaip galima suprasti iš šio pasakojimo, Pskoviečiai buvo priėmę kunigaikščiu Jurijų, bet šis nenorėjo vadovauti jų kovai su „vokiečiais“ (tiksliau, šiaurės Estijos danais) ir todėl jų netenkino. Tada Pskovo kunigaikščiu pskoviečiai pasiūlė tapti Dovydui Gardiniškiui. Tai turėjo atsitikti dar 1322 m. rudenį, derantis per atstumą, bet kol Dovydas neatvyko į Pskovą, jame vis dar laikėsi Jurijus Danilovičius. Tik Dovydui atvykus 1323 m. vasario 3 d., pastarasis turėjo trauktis.
Naugardo Pirmasis metraštis šią situaciją perteikė supaprastintai: „kunigaikštis Jurijus pats pabėgo į Pskovą, o jo turtas buvo išgrobstytas, o Pskove tuo metu buvo lietuvių kunigaikštis Dovydukas (литовьскыи князь Давыдько), ir tada jį [Jurijų] pakvietė naugardiečiai pas save“.
Dovydas buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir valdė jį kaip Gedimino vietininkas. Garsas apie Dovydo tapimą Pskovo kunigaikščiu netruko pasklisti, ir atsitiko tai dar iki jam atvykstant į Pskovą ir realiai perimant valdžią. Prieraše prie 1322 m. lapkričio 29 d. laiško Rygos miesto taryba rašė Gediminui: „Dar sužinojome, kad ponas Dovydas yra Pskovo valdovas. Kadangi jūs esate ypatingi draugai (amici speciales) su juo, todėl jūsų širdingumo karštai prašome, idant, jūsų malonei tarpininkaujant, teiktumėtės taip patvarkyti, jog jis taptų mūsų miesto draugu ir mūsų brolių-piliečių globėju, kadangi [šie] per jo žemę daug kartų vyksta; šį reikalą siekiame tvarkyti.“
1323 m. vasario 3 d. Daumantas atvyko į Pskovą ir tą pačią dieną kartu su pskoviečiais puolė Revalį (Taliną) bei kitas Danijos valdas šiaurės Estijoje (vasario 3 d. data, nurodyta Sembos kanauninko ryšium su Revalio puolimu, sutampa su Pskovo metraščio nurodyta Dovydo atvykimo į Pskovą data). Šį žygį Petras Dusburgietis pasistengė pavaizduoti kaip itin žiaurų ir nukreiptą prieš krikščionybę: „neskaitant galybės kitų nuostolių, kurių [Dovydas] pridarė šioje žemėje, degindamas bei plėšdamas, pagavo ir nužudė daugiau nei penkis tūkstančius krikščionių kilmingųjų, moterų, mergelių ir kitų abiejų lyčių žmonių. Taip pat nužudė daug dvasininkų – ir pasauliečių, ir vienuolių. Be to, klaikiai išniekino ir išgrobstė sakramentus, bažnyčias, bažnytinius rūbus ir altorių taures bei visa kita, ką matome, kai garbiname Dievą“.
Tokie akcentai kryžiuočių kronikininko tekste paaiškinami kaip tik tuo metu Gedimino vykdoma Lietuvos krikšto akcija – Gedimino popiežiui pareikštas noras krikštytis ne juokais išgąsdino kryžiuočius, kurie po tokio krikšto būtų netekę teisinio pagrindo kariauti prieš lietuvius. Tad to meto kryžiuočių propaganda kiekvieną lietuvių veiksmą siekė nušviesti ne šiaip kaip karo veiksmą, bet kaip išpuolį prieš pačią krikščionybę.
Atsakomasis vokiečių (t. y. danų?) žygis į Pskovą, anot Pskovo metraščių, įvyko kovo 11 d., kuomet „vokiečiai“ „stovėjo prie pilies 3 dienas ir pasitraukė su gėda“.
„Po to po 8 savaičių, gegužės 11 dieną, atžygiavo vokiečiai prie Pskovo išpuikę, su didele jėga“, - toliau tęsia Pskovo metraštininkas. Apgulė jį ir raiteliais, ir laivais. Šį kartą tai jau tikrai buvo Livonijos kryžiuočiai su Livonijos krašto vicemagistru Konradu Keselhutu priešakyje. Kad jis su didele kariuomene ir kovos mašinomis apgulė Pskovą, patvirtina ir kryžiuočių šaltiniai – Sembos kanauninkas ir Hermanas Vartbergietis.
Kaip sužinome iš Pskovo metraščių, Dovydas Gardiniškis tuo metu jau vėl buvo išvykęs į Lietuvą, tad pskoviečiai bandė šauktis ir Jurijaus Danilovičiaus, ir Dovydo pagalbos. Pirmasis padėti vėl atsisakė, o Dovydas grįžo, vėl atvyko su savo kariauna ir padėjo nutraukti 18 dienų trukusią Pskovo apgultį.
Iš visų šių įvykių matome, kad Dovydas Gardiniškis, nors ir tapęs Pskovo kunigaikščiu, nebuvo linkęs gyventi Pskove, o tik talkino pskoviečiams kritinėse situacijose. Jam pačiam kaip nuolatinė rezidencija buvo mielesnis Gardinas. Vis dėlto pskoviečiai vertino ir tokį Dovydo kunigaikščiavimą, kurį lygino su niekuo jiems nepadėjusiu Jurijumi Danilovičiumi.
Žlugus Vokiečių ordino bandymui užimti Pskovą, tarp pskoviečių ir kryžiuočių buvo sudaryta taika, tad Dovydas Gardiniškis vėl galėjo atsidėti Gardino krašto gynybai.
Vis dėlto Gediminas Pskovą jau traktavo kaip savo valdą ir savo įtaką jame išsaugojo net po Dovydo Gardiniškio mirties.
Vėl – kovos iš Gardino
Tačiau net ir įsivėlęs į Pskovo kovas, Dovydas Gardiniškis toliau kovojo ir su Prūsijos kryžiuočiais.
1324 m. pavasarį nuo Prūsijos kryžiuočių antpuolio nukentėjo ir paties Dovydo dvaras: „per gavėnią (kovo 1), trys broliai ir šeši šimtai Notangos vyrų smarkiai užpuolė Gardino pilininko Dovydo alodą, arba dvarą, ir jį iki pamatų sudegino; nukovę 38 žmones, išsivarė 100 arklių ir daug kitokių gyvulių“, – praneša Petras Dusburgietis.
Tas dvaras bene bus tos pačios Dovydiškės Sūduvos dykroje, dabartiniame Vilkaviškio rajone, kuriose 1380 m. medžioklės metu Jogaila sudarė garsiąją paliaubų sutartį su kryžiuočiais? Bet jei čia kalbėta ir apie kitą dvarą, Dovydiškės, kaip tam tikras atsparos punktas Sūduvos dykroje, vis dėlto galėjo būti įkurtos Dovydo Gardiniškio.
Gardino medinės pilies rekonstrukcija pagal P. Rapoportą
1324 m. lapkričio 21 d. Gedimino įsakymu Dovydas su didele kariuomene įsiveržė į Mazoviją, užmezgusią draugiškus ryšius su Vokiečių ordinu. Petras Durburgietis vėl pabrėžė neva prieš krikščionybę ir Bažnyčią nukreiptus veiksmus: „plėšdamas bei degindamas, [Dovydas] nusiaubė Plocko vyskupo miestą, vardu Pultuskas, ir 130 šios vyskupystės bei Mazovijos kunigaikštystės kaimų, daugybę vienuolynams bei kilmingiesiems priklausančių dvarų, 30 parapinių bažnyčių ir koplyčių su daug Dievo garbei skirtų maldos namų. Jis nerodė pagarbos nei bažnyčios sakramentams, nei šventiesiems rūbams bei indams, o dvasininkų, tiek vienuolių, tiek pasauliečių, bei kitų abiejų lyčių žmonių sunaikino per 4 tūkstančius, vienus nužudydamas, kitus išsivarydamas į amžiną vergovę“.
Žygis į Brandenburgo žemę
Paskutinis Dovydo Gardiniškio žygis buvo surengtas bendrai su Lenkijos pajėgomis, mat 1325 m. Gediminas išleido savo dukterį Aldoną už Lenkijos sosto įpėdinio Kazimiero ir sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka. Lenkija, savo ruožtu, buvo popiežiaus Jono XXII rėmėja, Europoje eilinį kartą paaštrėjus kovoms tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, kuriuo tuo metu buvo Liudvikas IV Bavaras (Vitelsbachas).
Dovydo Gardiniškio karo žygių erdvė. Žemėlapis iš knygos „Lietuvių karas su kryžiuočiais“ (1964)
Liudvikas IV Bavaras buvo perėmęs Brandenburgo markgrafystę, kurioje išmirė vietinės Askanų dinastijos šaka. Brandenburgo markgrafu jis 1323 m. paskyrė savo mažametį vyriausią sūnų Liudviką (gimusį 1315 m.), taigi, per jį valdė teritoriją, buvusią Lenkijos kaimynystėje. Popiežius Jonas XXII nepripažino jo valdymo teisėtumo, ekskomunikavo jaunąjį Liudviką ir ragino prieš jį kovoti. Tad čia Lenkijos parama galėjo pasitarnauti popiežiaus reikalui.
Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos prašymu Gediminas ir pasiuntė Dovydą Gardiniškį į tolimiausią kada nors lietuvių vykdytą žygį vakarų kryptimi – į Brandenburgo žemę, t. y. dabartinę Vokietijos sostinę Berlyną ir apylinkes.
1200 lietuvių raitelių, vadovaujamų Dovydo Gardiniškio, 1326 m. sausio mėnesį prisijungė prie Lenkijos kariuomenės ir drauge su ja, anot Petro Dusburgiečio, „apie Frankfurto [prie Oderio] miestą žiauriai užgriuvo Brandenburgo markos žemes ir apiplėšė bei sudegino visą šį kraštą, kuriame buvo per šimtą keturiasdešimt kaimų ir tiek pat parapinių bažnyčių, trys cistersų ordino vienuolynai, du moterų vienuolynai, daug kitų vienuolynų, kur gyveno arba dvasininkai, arba pasauliečiai, iš vienuolynų žvėriškai laukan vilkdami vienuolius bei šventąsias Dievui pasižadėjusias mergeles ir niekindami bažnyčios tarnus bei kunigus, šventuosius indus, rūbus ir visus sakramentus. Jie išžudė vyrus, o moteris ir visas kilmingųjų žmonas su mergelėmis bei vaikais išsivarė į nelaisvę“.
Visa tai, anot Sembos kanauninko, vyko 1326 m. vasario 2–10 dienomis. Belaisvių, ant Petro Dusburgiečio, buvo paimta daugiau kaip 6000. Pranciškus Prahiškis savo kronikoje pabrėžia, kad belaisviai „kaip nesuskaičiuojami gyvuliai išvesti į pagonių šalį“.
Tuo metu vienuolikmetis Brandenburgo markgrafas Liudvikas negalėjo pasipriešinti didžiulei sąjungininkų kariuomenei. Tačiau po 10 metų, 1336 m., jis pats asmeniškai dalyvavo kryžiaus žygyje į Lietuvą, kurio metu buvo sunaikinta Pilėnų pilis. Ir tai buvo ne paskutinis jo žygis į Lietuvą – dar po 10 metų jis jį vėl pakartojo.
Bet, nors pats žygis jungtinei kariuomenei buvo sėkmingas, pačiam Dovydui Gardiniškiui jis baigėsi tragiškai. Dovydui grįžtant per Mazoviją, mozūrų bajoras Andrius Gostas užpuolė jį iš pasalų ir nužudė. Taip baigėsi Dovydo Gardiniškio, Gedimino karvedžio ir „ypatingo draugo“ gyvenimas.
Atgal
.jpg)
