VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.07.02. Lietuvos totoriai – lojalumo valstybei pavyzdys

Česlovas Iškauskas

Šį pasakojimą apie Lietuvos totorius norėčiau pradėti savo asmeniniais prisiminimais.

Mano gimtajame Balbieriškyje, kuris įsikūręs beveik ant Dzūkijos ir Suvalkijos ribos, kaimynystėje gyveno Jakubauskų šeima. Jie buvo totoriai, su miestelio gyventojais beveik nebendravo, tačiau buvo geri ūkininkai, laikė keletą puikiai nušertų arklių ir padėdavo kaimynams apdoroti daržus. Savo mažą dukrelę leisdavo žaisti su lietuvių vaikais, o žaidimų centras būdavo netoliese esanti apleista, dar 1740 m. statyta sinagoga, kurią vadindavome „škala“, nes seniau čia būdavo ir žydų mokykla betmidrašas, kurioje studijuodavo Torą ir Talmudą. Sinagoga renovuota 2008 m., dabar čia įsikūrę svečių namai.

Jakubauskai gyveno santūriai, buvo gana griežti, tvarkingi, darbštūs, o kai kuriems darbams samdydavo aplinkinius. Taigi, kartą mes, paaugliai, buvome pakviesti malkų pjauti. Dirbome visą dieną, gavome puikius sočius pietus ir dar po 30 rublių – anuomet nemažą uždarbį... Tėvai mus pagyrė, o apie totorius atsiliepė tik gerai. Po daugelio metų Lietuvos totorių bendruomenės vadovo Ado Jakubausko paklausiau, ar šie balbieriškiečiai ne giminės, ir išgavau patvirtinimą, kad, ko gero, taip, nors pats Adas kilęs iš Butrimonių. Beje, viena stipriausių Lietuvoje yra Alytaus totorių bendrija, vienijanti visus apskrities tautiečius.

Totorių palikimas dokumentuose

Mes jau rašėme, kad totorių chanų, caraičių ir jos kariuomenės (kavalerijos) atvykimas į Lietuvą (LDK) prasidėjo prieš daugiau kaip 600 metų - 1319–1321 m., kai totorių kariuomenė, pakviesta Gedimino, kartu su Lietuvos kariuomene dalyvavo kare su kryžiuočiais, gi maždaug po šimto metų su kunigaikščiu Vytautu kovėsi Žalgirio mūšyje. Lietuvoje totoriai kūrėsi XIV–XV a., gaudavę dovanų žemės valdas už karinę tarnybą Lietuvos pasienyje. Išlikęs 40-ies totorių kaimas pietiniame Vilniaus pakraštyje laikomas viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje.

 Litografija. Lukiškių mečetė. Vilnius. Autorius Juzefas Oziemblovskis. 1841 m. Iš Trakų istorijos muziejaus rinkinių

Pagal pirmąjį totoristikos darbą – enciklopedinio pobūdžio leidinį „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“, kurį sudarant laikraščio „Lietuvos totoriai“ redaktorius Galimas Sitdykovas ir A.Jakubauskas buvo pasikvietęs į talką Rusijos genealogų federacijos prezidentą dr. Stanislavą Duminą (jo senelis buvo Lietuvos totorius), prieš devynerius metus Kauno įvairių tautų kultūros centre visuomenei buvo pristatytas papildytas enciklopedinis 450 pslp. leidinys apie daugiau kaip prieš 600 metų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apsigyvenusius ir šiandien Lietuvoje tebegyvenančius totorius – „Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje“ (Lietuvos totoriai istorijoje ir kultūroje. Sudarė Adas Jakubauskas, Dalim Sitdykov, Stanislav Dumin. Vilnius, 2009).

Pristatymo metu paaiškėjo, kad lietuviai mažai žino apie savo bendrapiliečius, štai jau daugiau nei 600 metų tyliai ir kartu išdidžiai gyvenančius tarp mūsų. Kaip priminė A. Jakubauskas, pavyzdžiui, Kaune tarpukariu (1925 m.) pirmajame pastatytame balete „Kopelija“ pagrindinį vaidmenį atliko vėliau išgarsėjusi balerina Olga Malėjinaitė, o orkestrui dirigavo Juozas Tallat-Kelpša – totorių palikuonys. Šios etninės grupės kraujo turėjo ir 1991 m. sausio 13-ąją didvyriškai žuvusi Loreta Asanavičiūtė. Vargu ar žinome, kad totorių kilmės yra Nobelio premijos laureatas rašytojas Henrikas Senkevičius, Holivudo žvaigždė Čarlzas Bronsonas ir daugybė kitų žinomų kūrėjų, karių ir kitų specialybių atstovų, o tai paneigia mitą, kad totoriai – vien puikūs kariai. Tiesą sakant, karius vertino ne tik Vytautas Didysis, bet ir Rusijos carai – dėl totorių generolų (ne vienas jų – Čingischano palikuonis) sąžiningumo ir nepaperkamumo, skirdamas juos kariuomenėje teismų pirmininkais.

O kur dar totorės – carienės. Pavyzdžiui, leidinyje pateikiama įspūdinga Užvolgio carienės, kunigaikštytės Kadyševnos Petrovičevnos Dorotos biografija. Gimusi XV a. antrojoje pusėje Vilniaus vaivadijos totorių vėliavai vadovavusio kunigaikščio šeimoje, K.P.Dorota ištekėjo už paskutinio Didžiosios ordos chano Šeicho Achmedo, kuris po nesėkmingų kovų buvo priverstas gyventi Lietuvoje ir net lydėdavo karalių Žygimantą I per iškilmes. 1527 m. šis chanas buvo išleistas į Ordą. Ten pat vėliau iškeliavo ir chano dukra, o žmona liko Lietuvoje. Deja, chanas buvo nužudytas, o dukros likimas iki šiol nežinomas. Lietuvoje gyvenusi jo žmona ištekėjo už Žygimanto I dvariškio ir apsigyveno viename Vilniaus pavieto dvare, kur ir mirė apie 1532 m.

Totorių bendruomenė nuo įsikūrimo Lietuvoje pradžios buvo organizuota ir gerbianti ne tik savo tautos kultūrą, tradicijas, papročius, bet ir tos šalies, kurioje gyvena ilgus šimtmečius (pavyzdžiui, atsisakė daugpatystės). Tarpukario totorių kultūrinio gyvenimo centras buvo Vilnius, kuriame ši aktyvi tautinė mažuma leido laikraščius, įkūrė muziejų, o minėtos bendruomenės atstovas istorikas Stanislovas Kričinskis parašė ir išleido knygą „Lietuvos totoriai“ (Kričinskis, Stanislovas. Lietuvos totoriai : istorinės ir etnografinės monografijos bandymas. iš lenkų kalbos vertė T. Bairašauskaitė. Vilnius ,1993.). Pirmasis šio autoriaus leidimas buvo 1938 m. – po trylikos metų, kai Vilniuje įkurta Lenkijos Respublikos totorių kultūros ir švietimo sąjunga.

Sovietmečiu totorių dvasinė kultūra smarkiai sumenko, o atgimė nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje – 1988 m. įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, po dešimtmečio – Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras muftijatas, atnaujintos mečetės totorių gausiausiai gyvenamose vietovėse. 2000 m. pabaigoje Kauno mečetės imamu tapo Romas Jakubauskas, kuris 2009 m. buvo išrinktas Lietuvos musulmonų muftijum. Jis kartu yra ir Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas.

Pagarba praeičiai ir dabarčiai

Lietuvos totorių bendruomenė viena seniausių ir aktyviausių. Vilniaus totorių musulmonų sunitų muftijus Aleksandras Beganskas patvirtina (https://www.bernardinai.lt/totoriai-viena-seniausiu-religiniu-bendruomeniu-lietuvoje/), kad totoriai musulmonai buvę narsūs ir šaliai lojalūs kariai, dauguma atvykę į Lietuvą apginti lietuvių nuo kryžiuočių 1410 metais vykusiame Žalgirio mūšyje. Po to jie buvo apgyvendinti pasienyje ir ten, kur tuo metu gyveno kunigaikštis Vytautas su šeima – Nemėžyje. Nors bendruomenės šaknys Lietuvoje išties gilios, apie totorių musulmonų bendruomenę vis dar sklando daug mitų.

Kaip jau minėjome, sovietmečiu totorių dvasinė kultūra ir religija stipriai apnyko. Iš keturių Lietuvoje buvusių mečečių trys buvo uždarytos, išliko tik viena – Raižiuose. 1988 metais buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros draugija, vėliau atkurtas Lietuvos musulmonų sunitų dvasinis centras muftijatas, atnaujintos mečetės Raižiuose, Keturiasdešimties totorių kaime, Nemėžyje ir Kaune, į kurias melstis renkasi visi Lietuvoje gyvenantys musulmonai.

Totoriai išsaugojo pagarbą Vytautui Didžiajam, dažnas namuose turi jo portretą, iki Antrojo pasaulinio karo jį buvo galima išvysti kone kiekvienoje šeimoje greta gražiai įrėmintų kaligrafiškų Korano ištraukų.

A.Beganskas sako, kad totoriai kartais painiojami su karaimais: „Totoriai buvo Vytauto asmens sargai ir kariai, kurie dalyvavo Žalgirio mūšyje. Totoriai atvyko į Lietuvą iš Aukso Ordos, kurios sostinė tuo metu buvo Tatarstane, o ne Kryme. Galima teigti, kad dauguma atvykusiųjų iš Aukso Ordos buvo totoriai, bet tarp jų buvo ir kitų, kurie buvo tuo metu pavaldūs Aukso Ordai. Totoriai kunigaikščio Vytauto buvo gerbiami, už savo lojalumą bei nuopelnus buvo apdovanoti: visiems totoriams, kurie atvyko tam, kad apgintų Lietuvą nuo kryžiuočių, Vytautas suteikė bajorų titulus.“

Lietuvoje veikia daug totorių bendruomenės filialų, žinoma, ne visi jie aktyvūs. Kaip pasakoja Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedros docentė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus apskrities totorių bendruomenės pirmininkė Galina Miškinienė, tyrinėjanti Lietuvos totorių raštiją, kultūrą ir religiją (https://www.kronika.lt/totoristikos-tyrinetoja-apie-totoriu-istorija-kalba-tradicijas-ir-vilniaus-apskrities-totoriu-bendruomene/), Vilniaus apskrities totorių bendruomenė susikūrė 2004 m. Būtent Vilniaus apskrityje gyvena daugiausia totorių – daugiau kaip pusantro tūkstančio, daugiau negu pusė, gyvenančių Lietuvoje. Didžiausios totorių bendruomenės įsikūrusios Nemėžių ir Keturiasdešimt Totorių kaimuose ir Vilniaus mieste bei Švenčionyse, Ignalinoje. Anksčiau veikė Vilniaus krašto totorių bendruomenė, ji turėjo filialus Nemėžio ir Keturiasdešimt Totorių kaimuose, tačiau jos veikla buvo prigesusi, vos ruseno. Buvo iniciatyvių žmonių, kurie subūrė naują – Vilniaus apskrities totorių bendruomenę. „Mūsų bendruomenėje aktyvių narių nėra labai daug, rodančių iniciatyvą kažką daryti – apie 20 žmonių, - Elektrėnų laikraščiui pernai spalį pakalbinta Daivos Červokienės sakė mokslininkė. - Mūsų tikslas patraukti jaunimą. Mes ne skėtinė organizacija, bet turim daug bendrų renginių, vystom savo veiklą įvairiose vietose – Nemėžyje, Švenčionyse, Ignalinoje, o daugiausia, žinoma, Vilniuje. Sostinėje turime sekmadieninę totorių mokyklą (panašios veikia ir Klaipėdoje, Visagine), kuriose visi norintieji, vaikai ir suaugusieji, gali mokytis totorių kalbos. Totorių kalbos galima mokytis ir nuotoliniu būdu. Tatarstane buvo sukurta moderniais kalbos mokymosi metodais grįsta totorių kalbos platforma „Ana tele“.

Tradicijos – šventas reikalas

Nevardijant visų įdomių totorių papročių ir tradicijų, verta paminėti, kad ypač dėmesį atkreipia jų laidojimo vietų koncentracija: jie amžino poilsio atgula tik savo tikybos kapinėse. Jos yra Raižių kaime, Alytaus r., Nemėžio ir Keturiasdešimt totorių kaimuose Vilniaus r., Vilniuje, Liepkalnio gatvėje, bei Švenčionyse. A. Jakubauskas žurnalui „Sveikas žmogui“ patikslino (https://www.sveikaszmogus.lt/Apie_meile-2334 Totoriu_seimos_gyvenima_pradeda_vedybu_sutartimi.), kad anksčiau mirusiuosius laidodavo tą pat dieną, kai žmogus mirdavo. Dabar tradicijos supanašėjo su vietinių gyventojų. Velionis šarvojamas namuose ar bendruomenės namuose, jo kūnas įsupamas į drobulę, laikomas uždengtas tamsiu audeklu. Anksčiau totoriai mirusius laidodavo be karsto, kapo duobę išklodami lentomis, dabar dažnai laidoja karste. Mirusysis būtinai turi būti palaidotas šviesiu paros laiku.

„Už mirusį žmogų įprasta pasimelsti, sukalbėti surą Jasin iš šv. Korano. Lietuvos totoriai tradiciškai melsdavosi daug ilgiau, keletą kartų iš eilės skaitydami Koraną. Tai nebūtina daryti mečetėje (ji skirta gyviesiems), juk malda – dvasinis dalykas“, – sako A.Jakubauskas.

Totorių kapai skiriasi nuo lietuvių. Tradiciškai juos juosia penkios eilės akmenų, o paminklas su maldos įrašu, atsuktas nuo kapo. Ant antkapio iškalama malda, bet ne žmogaus atvaizdas.

Labai išsiskyrė laidotuvių patiekalai. Joms ruošdavo medaus gėrimą – sytą, specialią grietine baltintą sriubą su jautienos kukuliais, ryžių košę su razinomis, virė jautieną, koldūnus, pupeles, ant stalo dėjo chalvos. Buvo ir apeiginiai paplotėliai – žaimos, kurių jaunoji karta jau beveik nežino. Kiekvienam svečiui įduodavo po paplotėlį, kad jį parsinešęs į namus suvalgytų ir pasimelstų velionio intencija.

Jeigu jau pradėjome apie laidojimo tradicijas, tai dėl įdomumo A. Jakubauskas primena ir vedybų paprotį. Jis sako, kad totorių vestuvės būtinai prasideda vedybų sutarties sudarymu. „Vedybos totoriams – ne sakramentas, o sutartis. Ji islame gyvuoja 1431 metus. Vedybų sutartyje nurodomos sutuoktinių teisės ir pareigos, numatomos garantijos skyrybų atveju, kas bus padaryta, kokia pinigų suma, kompensacija bus skiriama“, – pastebėjo A.Jakubauskas. Santuoka sudaroma jaunosios tėvų namuose, dalyvaujant mulai, dviem liudytojams ir kviestiniams svečiams. Prie įėjimo į jaunosios namus su duona ir druska jaunąjį ir jo palydą pasitinka artimiausia jaunosios giminaitė. Patalpoje, kur turi vykti vestuvės, stovi išpuoštas mirta ir balta staltiese užtiestas stalas. Ant jo – stiklinė vandens, duona, druska, saldumynai. Už stalo sėdi mula ir liudytojai, priešais juos stovi jaunikis su skrybėle ant galvos, šalia jo – jaunoji su šydu. Jaunieji būtinai pastovėdavo ant išverstų kailinių, būdavo apibarstomi grūdais – taip linkėta turto, gausios šeimos, įvairių gėrybių. Vestuvinių patiekalai nebuvo išskirtiniai.

„Tarybiniais metais mišrios šeimos totorių nestebino, dabar šis procesas dar suintensyvėjo. Tačiau iki 19-ojo amžiaus tokios dažniausiai būdavo didikų šeimos. Mišrios šeimos savo vaikus paprastai užrašydavo kitos tautos atstovais. Dabar dažnai vyksta atvirkštinis procesas – nemažai mišrių šeimų atžalų aktyviai dalyvauja totorių bendruomenėje, ieško savo šaknų”, – žurnalui „Sveikas žmogus“ pasakojo pašnekovas.

***

Štai per pusmetį ir nukeliavome daugiau kaip 600 metų atstumą Lietuvos totorių bei karaimų istorijoje. Joje daug garbingų, pilietiškų, valstybei atsidavusių kadaise atsigabentų musulmonų, tiurkų kilmės žmonių istorijos puslapiai, puošiantys Lietuvą. Pabaigai priminsime, kad paskutinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenis 2011 m. Lietuvoje gyveno 2 793, Vilniaus apskrityje – 1517 totoriai. Gausiausios totorių bendruomenės įsikūrusios Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Vilniaus, Alytaus, Trakų, Varėnos rajonuose. 2017 m. Lietuvos totoriai minėjo įsikūrimo Lietuvoje 620-ąsias metines. 2021 metai buvo paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Per 600 metų gyvendami lietuviškose žemėse Lietuvos totoriai išsaugojo savo tautinį savitumą ir religiją. Gyvendami tarp svetimų kultūrų, žinoma, neišvengė ir jų įtakos.

 

Atgal