ISTORIJA
2022.07.12. KUR IR KADA MIRĖ STEIGIAMOJO SEIMO NARYS VYTAUTAS RAČKAUSKAS
Laima MACYTĖ
Įsimintinos datos Lietuvos Steigiamojo Seimo nario Vytauto RAČKAUSKO gyvenime: gimė 1881 m.sausio 15 d. Radviliškyje, 1941 m. pradžioje jis šventė savo amžiaus šešiasdešimtmetį, o po kelių mėnesių – areštuojamas ir išvežamas į ... mirtį. 2021 m. minėjome kraštiečio 140-ąsias gimimo metines ir mirties 80-metį.
Informacija apie tremties vietą ir mirtį
Visuose surastuose informacijos šaltiniuose nurodoma, kad Vytautas RAČKAUSKAS 1941 m. ištremtas į Archangelsko sritį.
Pagrindiniame informaciniame leidinyje Lietuvos gyventojų genocidas (antrasis pataisytas ir papildytas leidimas), t. 1., Vilnius, 1999, p. 678) rašoma:
,,RačkauskasVytautas, Juozo, g. 1881, gyv. Kaune, inž. Išv. į lag. 1941 – Archangelsko sr.; mirė lageryje. / Žemės banko direktorius, buv. Seimo narys. ANK KER KIT“.
Vardyne žinios kuklios: nenurodoma konkreti tremties vieta Archangelsko srityje ir mirties data, nes nėra pagrindinio informacijos šaltinio – Vytauto Račkausko baudžiamosios bylos. Kitos publikacijos remiasi šiuo pagrindiniu informacijos šaltiniu.
Kitas svarbus enciklopedinis leidinys yra Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920-1922 metų) narių biografinis žodynas. (Vilnius, 2006, p. 297-300). Jame rašoma:
Vytautas Račkauskas <...>. Mirė lageryje Archangelsko sr., Rusijoje. (p. 297 ). <...>. 1941-06-15 su šeima išvežtas į lagerį Archangelsko srityje. (p. 299).
Oficiali Vytauto Račkausko biografija, spausdinama www.lrs.lt/ Steigiamasis Seimas <...>. Ten rašoma:
Vytautas Račkauskas (1881-mirties data nežinoma ). <...>. ištremtas į lagerį Archangelsko srityje. Mirė prieš 1956 m. lageryje.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo kartu su Kauno regioniniu valstybės archyvu ir Lietuvos ypatinguoju archyvu parengtoje virtualioje parodoje Lietuvos Steigiamajam Seimui – 100 metų eksponuojamas Juozo Račkausko, Vytauto Račkausko sūnaus, prašymas Lietuvos TSR Vidaus reikalų ministerijai (VRM) (žr. www.archyvai.lt/<...>). Prašyme rašoma:
Vidaus reikalų ministeriui Lietuvos T.S.R. / Prašimas / nuo Račkausko Juozo s. Vytauto, gyv. Altajaus krašte, Burlos rajone, Burloje / <...>. / Mano tėvas Vytautas Račkauskas mirė 1942 m.<...>. Prašau grąžinti mums teisę grižti gyventi į Lietuvos T. S. R. / Račkauskas (parašas) / 25 kovo 1958 m.(LYA (VRM), f. V-5, ap. 1, b. 16342, l. 34).
Svarbus informacijos šaltinis yra Vytauto Račkausko sūnaus Juozo Račkausko trys rankraštinės anketos, saugomos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre. Atsakydamas į šešiolika anketos klausimų apie savo tėvą jis rašo:
1. [Pavardė, vardas] Račkauskas Vytautas 2. [Gimimo metai, vieta] 1881metais, Radviliškyje 3.[Tautybė] Lietuvis 4. [Kur ir kada suimtas] Kaune 1941 metais 5. [Specialybė, darbo vieta] Inžinierius, dirbo geležinkelių valdyboje. 6-9. [?] Nežinau 10. [?] Ne 11. [?] Nežinau 12-13. [?] Negrįžo 14. [?] Nežinau 15. [?] Ne 16. [Užpildžiusio anketą adresas (?..)] Kaunas Daukanto g-vė Nr. 16-7 / [Račkausko Juozo] Parašas / 1988.VIII.30.
Vlado Terlecko knygojeLietuvos bankininkai / Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940 (Vilnius: Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos skyrius, 2001, 528 p.) 165-167 p.) apie Vytauto Račkausko gyvenimą rašoma taip:
Vytautas Račkauskas / Trečias Žemės banko valdytojas gimė 1881 m. sausio 15 d. caro laikų tremtinio šeimoje Radviliškyje. Tėvas, grįžęs į Lietuvą, dirbo geležinkelio dirbtuvėse garvežio mašinistu, nuomojo ūkį netoli Radviliškio. Nors tėvai laikė save lietuviais, bet namuose kalbėdavo lenkiškai. (p.165)<...>. 1941 m. birželio 15 d. su šeima išvežtas į Archangelską, kur jis ir mirė. Žmona ir sūnus ištremti į Altajaus kraštą (p. 167).
Lietuvos geležinkeliaileistame žurnale (2008 m. Nr. 1. p. 27-28) Vitalija Lapėnienė publikacijoje Lemtis – būti priešpaskutiniu ir paskutiniu tarpukario Lietuvos geležinkelių direktoriumi pateikia įdomų faktą, reikšmingą nustatant Vytauto Račkausko mirties aplinkybes:
[Septintasis] Vyriausiasis Geležinkelių valdybos direktorius Vytautas Račkauskas 1940 m. pavasarį dėl ligos išvykęs gydytis į savo postą taip ir negrįžo. 1940 m. birželio 12 d. Respublikos Prezidento aktu jis buvo paskirtas Susisiekimo ministerijos vyriausiuoju inspektoriumi. <...>. Prasidėjus sovietinei okupacijai ir likvidavus Susisiekimo ministeriją, V. Račkauskas buvo priskirtas prie Geležinkelių valdybos, ėjo eismo saugumo pareigas. 1940 m. gruodžio 16 d. atleistas iš pareigų, o 1941 m. birželio 15 d. NKVD organų buvo suimtas ir ištremtas į Arhangelsko sritį. Mirė lageryje.Toliau straipsnyje rašoma: Paskutinis tarpukario Lietuvos geležinkelių direktorius [Jonas Augustaitis] <...>. 1940 m. balandžio 22 d. vyriausiajam geležinkelių direktoriui V. Račkauskui susirgus ir išvykus gydytis, J. Augustaitis pradeda laikinai eiti direktoriaus pareigas <...>.
Mokslo studijoje Akademikas profesorius Vladas Lašas: atsiminimai [sudarytojas Liudvikas Lašas] / IV. Sūnaus Liudviko atsiminimai (2014-2016). / Vytautas Račkauskas (1881-1941?) p. 317-318. apie Vytauto Račkausko gyvenimą ir tremtį pasakoja buvusio Lietuvos Steigiamojo Seimo nario, šeimos bičiulio sūnus Liudvikas Lašas:
VytautasRačkauskas gimė 1881 m. Radviliškyje, mirė lageryje, Archangelsko srityje. <...> (p. 317). Atsiminimų puslapyje publikuojama nuotrauka [gamtoje] Vytautas Račkauskas su šeima (dešinėje) ir Vl. Lašas su vaikais. Apie 1932 m. <...>. / 1941 m. birželio 15 d. su šeima ištremtas į lagerį Archangelsko srityje. Girdėjau, kad jis buvo pristatytas traukti iš upės plukdomus rąstus. Žiemą labai sušalo, susirgo ir mirė, tiksliau - buvo nužudytas. / Čia pateikta labai trumpa informacija apie nusipelniusį Lietuvos patriotą V. Račkauską. Rašau apie jį ne tik todėl, kad jis buvo Lietuvos Seimų narys, daug dirbo su Tėveliu, bet ir todėl, kad mūsų šeimos bendravo. Susitikdavo namuose, iškylaudavo, važiuodavo siaurojo geležinkeliuko traukinėliu, vadinamu ,,kukuška“ (gegutė), einančiu palei Nemuną. / Neretas svečias jis buvo ir mūsų namuose <...>. Mes, vaikai, jį vadinome dėde Račkausku. Jis buvo artimas tėvams. Mano sesuo Aldona buvo jo krikšto dukra. Be kitų vaikiškų prisiminimų apie dėdę, liko ir tai, kad vakarienės metu į arbatą jis įsipildavo truputį gero romo. Tas jo mažas buteliukas stovėdavo labai ilgai, gal daug mėnesių. <...>. / Kiek supratau iš tėvų, jis buvo aukšto intelekto puikus specialistas, didelis Lietuvos patriotas, daug nuveikęs Lietuvos labui. Deja, buvo žiauriai nužudytas okupantų (p. 318). – Tai pirmoji surasta publikacija, kur užrašyta mirties data 1941 m. ? (su klaustuku).
Archyvų dokumentai primena
Vytauto Račkausko baudžiamosios bylos Lietuvos Ypatingajame archyve (LYA (KGB)) nėra. Jos ir negali būti, nes Liudytojo atsiminimuose teigiama, kad jis mirė dar kelyje į lagerį. (Žr. Traukinys rieda į amžinastį).
Lietuvos Ypatingajame archyve surasti du archyviniai dokumentai. Tai Vytauto Račkausko žmonos Justinos Račkauskienės ir sūnaus Juozo Račkausko tremties bylos: LYA (VRM) F. V-5. Ap. 1. B. 16342. Byloje yra 129 numeruoti lapai. Ir Justinos Račkauskienės ir Juozo Račkausko priežiūrinė byla (LYA (KGB) F. K-6. Ap. 1. B. 7523. Bylą sudaro tik 6 lapai.
Žmonos Justinos Račkauskienės ir sūnaus Juozo Račkausko tremties byla
Nagrinėjama tema svarbūs faktai tremties byloje.
Raportas. <...>. 1941 m. birželio 14 d. keturių asmenų grupė <...> iš Kauno miesto iškeldino 3 asmenų šeimą <...>. Iš šeimos sąstato: a) perduoti į traukinį kaipo areštuoti / 1. Račkauskas Vytautas, Juozo (įrašas rusų k.)/ b) perduoti į traukinį iškėlimui: 2 žmonių (p. 4)
Archyvinio dokumento (p. 23, 24) Reikalavime, gauto iš Maskvos, prašoma pateikti infprmaciją centrinei apskaitai apie areštuotąjį Vytautą Račkauską <...> . Atsakymas parašytas toks (rusų k.):
Informacijos apie Račkausko Vytauto <...> nuteisimą ir atvykimą į bausmės vietą nėra (p. 38).
Patikrinimas buvo kruopštus, nes areštuotojo ieškota net Radviliškyje.
Lietuvos TSR VRM I-jam specskyriui / Nr. 123 / Į Jūsų 1956 m. spalio 6 d. raštą <...>. Radviliškio rajono DŽDT vykdomasis komitetas praneša, kad apie pil. Račkauską Vytautą, Juozo, gim. 1881 metais, ištremtą iš Kaunodavinių neturime. / Radviliškio rajono VK Pirmininkas P. Šidlauskas / 1957.XII.24(p. 31).
Kituose byloje saugomuose dokumentuose – kaltinimai, kad Vytautas Račkauskas buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys (p. 55 ir kitur), nors jo biografijoje tokių faktų nerasta.
Apklausos protokolas. (p. 70, 71). Pirmajame lape oficialūs duomenys apie Justiną Račkauskienę. Kitame lape (rankraštis) žmonos liudijimas apie šeimos tremtį.
Gyvenome nuosavame 5 kambarių bute Mickevičiaus g. 11a bt. 2. Išvežė į Altajaus kraštą Burlansko raj. Išvežė mane ir sūnų, o vyrą Kauno stotyje atskyrė, kur jį išvežė nežinau bei jokių žinių neturiu, galimas dalykas jau yra miręs, nes buvo jau senas ir nesveikas. <...>. (Apklausos data: 1959 m. gruodžio 3 d.)
Čia tiktų priminti Vitalijos Lapėnienės publikacijoje paminėtą faktą, kad 1940 m. pavasarį dėl ligos išvykęs gydytis į savo postą taip ir negrįžo.Ši citata padės objektyviau įvertinti mirties aplinkybes.
Iš Juozo Račkausko, Vytauto s. Pareiškimo <...>:
buvome specnutremti į Altajaus kraštą už tai, kad mano tėvas Račkauskas Vytautas buržuazijos valdymo metais Lietuvoje užėmė aukštus valstybinius postus. Mano tėvas Kauno m. nuo manęs ir motinos buvo atskirtas ir nuo to laiko apie jį jokių žinių neturėjome ir jo likimas mums nežinomas. <...>. / 1965.I.5 d. /(p.112)
Apie žmonos Justinos Račkauskienės ir sūnaus Juozo Račkausko tremtį, gyvenimą Altajaus krašte bei nelegalų sugrįžimą į Kauną 1958 metais, bandymą čia prisiregistruoti ir gauti buhalterio darbą, būtų kita nagrinėjama tema.
Traukinys rieda į amžinastį
Ši Stasio Jameikio atsiminimų knygos pavadinimo citata skiriama pirmiausia a. a. Vytautui Račkauskui, o paskui ir pačiam autoriui, neleidusiam užmarštin nugrimzti 1 505 žmonių gyvenimų atminties Gulagų platybėse.
Pirmoji žinia apie rengiamą leidinį spausdinta laikraštyje Tremtinys (1990 m. Nr. 11 (26), p. 4. Atsiliepkite!). Prof., buvęs tremtinys, LR Seimo narys Arimantas Dumčius kreipasi į skaitytojus, ypač į galinčius suteikti informaciją,prašydamas atsiliepti.
Vykdydamas buv. tremtinio Stasio Jameikio valią (miręs š. m. birželio 18 d.), norėčiau pabaigti jo atsiminimų knygos rankraštį, tačiau trūksta kai kurių duomenų, <…>, ištremtus į Medviežjegorską, kalėjusius Archangelsko sr. konclageriuose (Plesecko raj., Puksaoziore, Čiornyjoziore ir kt.), kurių pavardės minimos rankraštyje. Jų sąrašą spausdiname: <…>. Iš Kauno: <…>, Stasys Dumčius, <…>,Vytautas Račkauskas, banko valdytojas, <…>, Jonas Dovydaitis, rašytojas, <…>. Pranešti: Arimantas Dumčius, <…>”.
Pirmoji Stasio Jameikio atsiminimų Traukinys rieda į amžinastį laida buvo išleista 1994 metais (Kaunas:, Raidė, 1994, 136 p.). Knygoje Vytauto Račkausko pavardė neminima:
Pirmosios aukos. / Pirmasis krito <…>, Šatas, klaipėdietis, Stalioraitis ir daugiau kitų, kurių nei pažinojau, nei pavardžių neįsiminiau. Jiems kritus, kolona nebuvo stabdoma. Rikiuotė apeidavo sukniubusius ir nueidavo toliau, <…>. (p. 29)
Antroji papildyta atsiminimų apie Archangelsko srityje buvusius lagerius laida išleista 2014 metais. Papildytoje knygos laidoje spausdinamas ešelone sutiktų žmonių sąrašas. Iš viso 73 pavardės (p. 144-147). Šį darbą atliko prof. Arimantas Dumčius.
Stasio Jameikio atsiminimų knygos Traukinys rieda į amžinastį viršelis
Pagerbdamas savo Tėvelio Kauno savivaldybės brandmajoro Stasio Dumčiaus atminimą, prof. Arimantas Dumčius rašo:
S. Jameikio prisiminimų knygoje ,,Traukinys rieda į amžinastį” aprašytas vieno ešelono – 1 500 vyrų kalinių – kilusių daugiausia iš Kauno ir Trakų apskrities tragiškas likimas. Papildau duomenis apie (p. 142) paminėtus knygoje lagerių kankinius ir jų gyvenimo odisėją. Jų tarpe buvo mano tėvas Stasys Dumčius, Kauno savivaldybės brandmajoras, sukarintų ugniagesių šaulių kuopos ,,Pilis” vadas. / Birželio 17-22 d. kaliniai gyvuliniuose vagonuose buvo atvežti į Medviežjegorsko geležinkelio stotį, šalia Onegos ežero. Prasidėjo karas. Po to pėsčiomis, etapu, nuvarė į Puksaozero archipelago barakus (Archangelsko sritis). Pakeliui paliko dalį likimo brolių (Arbačiauskas , S. Šapkus, V. Račkauskas [išryškinta L. M. – past.] ir kiti). Nuo nepakeliamo darbo kirtavietėse, tiesiant medinkelius, bado ir ligų, sufabrikavus bylas ir nuteisus mirti 1943 m. viduryje bebuvo like mažiau nei trečdalis kalinių. <…>. (p. 143)
Apie Radviliškyje gimusį nenuteistą 1941 m. politinį kalinį rašoma:
<…>, Račkauskas Vytautas, Kaunas, buvęs Seimo narys, Žemės banko direktorius, mirė pakeliui į lagerį 1941-06.(p. 146).
Cituodamas įvykių Liudytojo atsiminimus apie represuotųjų tremtį į Archangelsko sritį, prof. Arimantas Dumčius liudija:
<…>. Po 1954 m. Lietuvą pasiekė <…> [vienuolika buvusių kalinių – past.]. Man teko pažinti ir bendrauti su sunkiai sergančiu S. Jameikiu ir jo mylima žmona mokytoja M. Jameikiene Antakalnio ligoninėje prieš pat jo mirtį (1990-06-18). Tuomet ši knyga buvo juodraštyje. <…> (p. 143). <…>. 1989 m. bendravau su J. Senausku (ilgai gydėsi Romainių tub. ligoninėje, A. Savicku, kuris prieš pat mirtį mums nurodė Puksa geležinkelio stotyje dešimto lagerio bendro kapo vietą ir mano Tėvelio draugų pavardes, o taip pat su Zenobija Naujokiene. Visa tai man padėjo patikslinti virš 70 ešelono draugų likimus. Dėkoju I. Vinčaitei-Stanionienei ir I. Kastenytei-Bedarfienei, kurios 1989 m. aplankė mūsų kankinių žūties vietą, atvežė žemės iš jų bendro kapo. (p. 144)/ Patikslintas ešelono draugų pavardes skelbiu žemiau: <…>. (p. 144).
Ši ilgoka ištrauka iš leidinio cituojama todėl, kad neabejotume sąraše nurodoma Vytauto
Račkausko mirties data - mirė pakeliui į lagerį 1941-06.(p. 146). Vadinasi, Vytautas Račkauskas mirė birželio mėnesį.
Ta pati informacija spausdinama ir knygoje Dumčiai: kilmė, giminystės ryšiai, veikla (Kaunas: Morkūnas ir Ko, 2019, p. 339-343). Tik paskutiniame nurodytame puslapyje rašoma: Sąrašą sudarė St. Dumčiaus sūnus Arimantas Dumčius.
Keliaujame Stasio Jameikio atsiminimų knygos puslapiais...
Man likimas lėmė likti inteligentų vyrų ešelone, 16-ajame ,,kiauliniame” vagonėlyje, kuria- (p. 13) me buvome sukimšti, kaip silkės statinėje, 63 dūšios. Jei kas norėjo atsisėsti, tai tik ant grindų (suolų nebuvo) ir tik tarp stovinčiųjų kojų. Ir taip pakaitomis. Viename vagono šone buvo gal 15x30 cm dydžio du grotuoti langeliai ventiliacijai, o gale iškištas medinis lovelis – tai ,,tualetas”, kurį laikėme vieninteliu komfortu. <…>. (p.14)
Toliau atsiminimų autorius rašo:
Ketvirtos paros ankstų rytą mūsų vagonai pasuko į šiaurę. Tai supratę mano vyresnieji likimo draugai pranašavo mus laukiantį badą. <…>. Nuo pat šios kelionės pradžios vyravo karštos dienos. Kepinanti saulė įkaitino perpildytus vagonus taip, kad išsirengę iki apatinių baltinių, maudėmės prakaite, alpome iš troškulio, nuo tvankumo ir (p. 14)bemiegių naktų. <…>. / Penktąją kelionės parą, pravažiavus Podporožjė, iš gretimų vagonų pasigirdo nenetūralus bildesys. <…> (rusiškai) ,,Trokštam, mirštam, vandens!” <…>. Aišku, sąstate palydovai negalėjo to gausmo negirdėti. Tačiau traukinys buvo sustabdytas tik po gerų dviejų ar trijų valandų, pravažiavus Petrozavodską, Karelijos miškuose, staigiame kelio posūkyje. <…>. (p. 15) Atidarius kas kelintą vagoną (ne visus iš karto ir ne iš eilės viens po kito), buvo leista žmonėms išlipti ir atsigerti šalia pylimo prigudusioje baloje. Tai buvo ne vanduo, o charakteringas tik Karelijos raistams dvokiantis rudas (stiprios kavos spalvos) skystis, pilnas knibždančių įvairiausių smulkių ir stambesnių gyvių, tarp jų varlių, jų ikrų ir jau išsiritusių riebių buožgalvių, visokios smulkmės ir tokių vandens vabalų, kokių Lietuvos balose nebuvome regėję. O už kelių žingsnių tose balose viens prie kito samanoti kupstai, blizgantys krūvomis didelių, kokių tik šiaurėje būna, prisirpusių raudonų spanguolių. Ach, kad prie jų prišokus! <…>. Nepergyvenęs troškulio, kankinusio mus penkias parastvankiuose, perkimštuose, saulės įkaitintuose vagonuose, negalės suprasti <…>, kad išdrįsome pasinaudoti tokia žmogišką orumą žeminančia galimybe. Taip, jeigu būtų mus vežę žmonės ir (p. 15)kaip žmones, galėjo mus pagirdyti bet kurioje stotyje švariu, geriamuoju vandeniu. Bet vežė antžmogiai, jų manymu, žmonijos atliekas ar dar blogesnius sutvėrimus. <…>. Prisiminęs tas troškulio kančias, ir šiandien nesidroviu pasakyti, kad mes tada siurbėme tą ,,vandenį” kaip dižiausią skanėstą, košdami per dantis visas gyvas ir negyvas priemaišas. <…>. (p. 16)
Toliau Stasys Jameikis aprašo pirmųjų mirusiųjų iš tvankumo, troškulio mirtį ir ,,palaidojimą”:
Štai kas atsitiko. Paskutiniu momentu, kai jau mus (63) grūste įgrūdo į vagoną, iš gretimai stovėjusio, jau pagirdyto, bet dar neužkalto vagono, iškėlė du lavonus (štai kodėl šaukė ,,mirštam“) ir be jokių ceremonijų, be jokio varžymosi, už kojų ir rankų įsiūbavę permetė juos per kelkraštyje tyvuliavusią balą ant kupstų, iškilusių virš vandens. Ir taip paliko. Vienas iš jų nukrito net už kupsto į balą kniūbsčias, o antrasis ant kito kupsto pavirto atlošta galva į traukinio pusę atviromis, kaip gyvo akimis, lyg šaukiančiomis: ,,Nepalikite manęs“!Jo žvilgsnis tiesiog degino mus. Ir kas žino, juk niekas tada negalėjo pasakyti, o gal iš tikrųjų tos akys dar buvo gyvos? Ir šiandien, tą kelionę prisiminus, man vaidenasi tos akys ir aplink lavoną ant kupsto žėrinčios didelės, kaip ir tos akys, ir lyg širdies kraujo lašai raudonos spanguolės…[ Tai turėjo būti 1941 m. birželio 21 diena, nes toliau įvykių Liudytojas rašo: birželio 21-22 d. vidurnaktį mus išlaipino Medviežjegorsko geležinkelio stotyje. (p. 16) Nuo Petrozavodsko iki Medviežjegorsko apie 170 km. – L. M. past. [Dar žr. Karelijos žemėlapį]. <…> prasidėjo karas. <…>. (p. 18)
Pagal Stasio Jameikio pasakojimą Medviežjegorske areštuotieji prabuvo daugiau kaip dvi savaites. Paskui visus 1 500 vyrų krovinine barža perkėlė per Onegos ežerą ir etapu varė dvylika parų apie 600 km. Tai jau buvo Archangelsko sritis. Vadinasi, vežamieji į krantą Archangelsko srityje turėjo būti išlaipinti apie liepos 10 dieną (ar vėliau) prieplaukoje, netoli miestelio Pudož. - Prasidėjo maratonas į mirtį.
Kas Tie, kurių lavonus išmetė už Petrozavodsko, Karelijos raistuose? Atsiminimų puslapiuose jų vardų ir pavardžių nėra. Orientuojamės pagal prof. Arimanto Dumčiaus sudarytą ešelono draugų sąrašą. Abiejose minėtose knygose skelbiamas tas pats reperesuojamųjų sąrašas (nors leidimo metai kiti – past.). Jose nurodoma ta pati Vytauto Račkausko mirties data: mirė pakeliui į lagerį 1941-06.
Ši neabejotinai kelis kartus patikrinta data (profesorius bendravo ir tikslino faktus su sugrįžusiais Liudytojais, ir jų artimaisiais) leidžia teigti, kad
VYTAUTAS RAČKAUSKAS mirė 1941 m. birželio 21 d. Karelijoje, už Petrozavodsko. Mirties priežastis - užduso gyvuliniame vagone nuo tvankumo ir vandens troškulio. Tokį mirties atvejį galėjo pagreitinti ir patvirtinti dar du čia aptarti informacijos šaltiniai. Tai Vitalijos Lapėnienės straipsnyje minimas faktas:1940 m. balandžio 22 d.vyriausiajam geležinkelių direktoriui V. Račkauskui susirgus ir išvykus gydytis, <,,,>, ir žmonos Justinos Račkauskienės liudijimas 1959 m. apklausoje: <...>, nes buvo jau senasir nesveikas.
Tokią Vytauto Račkausko mirties datą dalinai patvirtina ir žmonos Justinos Račkauskienės ir sūnaus Juozo Račkausko tremties byloje (LYA (VRM) F. V-5. Ap. 1. B. 16342) kelis kartus minimi faktai (rusų k.):
Žinių apie Vytauto Račkausko nuteisimą ir atvykimą į bausmės vietą nėra. (P. 38).
Šiuo metu jo buvimo vieta nenustatyta. (P. 51).
1941 m. jis buvo areštuotas ir jo buvimo vieta nežinoma. (P. 74).
1941 m. areštuotas ir jo likimas nežinomas.(P. 119).
Justinos Račkauskienės ir Juozo Račkausko priežiūrinėje byloje (LYA (KGB) F. K-6. Ap. 1. B. 7523, kurią sudaro tik 6 lapai, rašoma:
1941 m. areštuotas ir jo buvimo vieta nežinoma. (P. 4).
Kiti sąraše minimi asmenys, kurie mirė pakeliui į lagerį, tai Arbačiauskas, Kaunas, profesorius, 1941 m. (mėnuo neparašytas – past.) ir ŠapkusSigizmundas, Vilnius, geležinkelio valdybos viršininkas, mirė pakeliui į lagerį 1941-07-22.
, Kiti galimi (nors mažiau tikėtini) Vytauto Račkausko mirties atvejai pagal Stasio Jameikio atsiminimus. Antroje atsiminimų laidoje paminėta Vytauto Račkausko pavardė. Suimtieji jau keliavo Archangelsko srities laukais, miškais, dykvietėmis.
Pirmosios aukos. / <...>. Pirmasis krito, sukniubęs kelio dulkėse mažo ūgio senukas. Kaip vėliau sužinojau iš jo grupės vyrų, tai buvo prof. Arbačiauskas (?) Nežinau, ar gerai jo pavardę įsiminiau. Po to – geležinkelio valdybos viršininkas, stambus žilas vyras Šatas, klaipėdietis Stalioraitis, V. Račkauskas ir daugiau kitų, kurių nei pažinojau, nei pavardžių neįsiminiau. Jiems kritus, kolona nebuvo sustabdoma. Rikiuotė apeidavo sukniubusius ir nueidavo toliau, nebuvo leidžiama net atsigręžti. Nors paskui mus sekė ir ratuoti (su vežimais) sargybiniai, jei ir sustodavo prie kritusių trumpam, bet pasivydavo mus be aukų. Iš to sprendėme, kad kritusiųjų tolimesnis likimas buvo toks pat, kaip ir tų likusių Karelijoj prie geležinkelio. / <…>. (p. 29).
Dar vienas galimas Vytauto Račkausko mirties vietos ir aplinkybių atvejis Archangelsko srities žemėje.
Ligos / Ne vien nuovargis mus kankino. Dauguma mūsų kančias kentėjo dėl kraujuojančių, apavo nutrintų iki kraujo, kojų. <…>. (p. 29). <…>. / Prasidėjusi dizenterija gąsdino visus. <…>. Geriame bet kokį vandenį, valgome – ką tik mums pakiša. / <…>. / Pagaliau tolumoje išvydome keleto cerkvių kupolus. <…>. Tai buvo Kargopolis. <…>. Ji [medikė] atrinko kelias dešimtis (p. 30) mūsiškių, jų tarpe ne tik dizenterija susirgusius, bet ir keletą senų vyrų, besiskundžiančių širdies negalavimais. Atrinktųjų grupę atskyrė atokiau nuo mūsų. Gydytoja ilgai ginčijosi su mūsų sargybos viršininku, kiek buvo galima suprasti nenorėjusiu sutikti su kai kuriais jos reikalavimais. Pagaliau sudarė atrinktųjų vardinų sąrašą. <…>. / Atrinktą grupę ligonių nuvarė į Kargopolį. <…>. (p. 30) <…> atsidūrėme prie Vologdos-Archangelsko geležinkelio,Plesecko srityje. <…> nubildėjome 40 km į taigos gilumą, į vieną iš daugelio Puksoozero lagerių. (p. 31). <…>. / Porą bandžiusių pabėgti kulka pasivijo. <…>. (p. 37). <…>, į jų vietą buvo atgabenti iš Kargopolio, <…> ir ten palikti mūsiškiai. Tiesa, nebe pilna sudėtimi. Ir ten ne visi išliko gyvi. / <…>. (p. 38).
Ar Vytautas Račkauskas galėjo patekti į atrinktųjų vardinį sąrašą ir nuvarytas į Kargopolį dėl ligos, mažai tikėtina, nes turėjo jau būti liepos mėnesio antroji pusė. Jeigu ir būtų tai įvykę, kažin, ar būtų likęs gyvas: Ir ten ne visi išliko gyvi. (p. 38).
Paprastai ATMINTIS ilgai išlieka sutiktųjų prisiminimuose. Gal pavyks neabejotinai surasti, patvirtinti ir patikslinti Vytauto Račkausko mirties vietą ir datą. Tai, ką pavyko surasti ir apibendrinti – jau yra pramintas takelis į kraštiečio Vytauto RAČKAUSKO mirties vietos suradimą ir mirties datos konstatavimą.
Stasys Jameikis atsiminimuose kartojo žodį: gal… gal… gal…
Jeigu iš tiesų Vytauto Račkausko mirties ir palaidojimo vieta yra Karelijoje, už Petrozavodsko, raistuose, šalia lyg širdies kraujo lašai raudonų spanguolių… būtina paminėti, kad ten, caro represijų metu, žuvo jauniausias Juozo Račkausko, Vytauto Račkausko tėvo, brolis Antanas. Apie tai žr. Šiaulių kraštotyros draugijos leidinyje Gimtasai kraštas, 1934 m. Nr. 1, p. 43-44.
Kurį laiką visa Račkauskų šeima(be tėvo Igno Račkausko – past.) buvo apgyvendinta Karelijoje, Petrozavodske. Paaugę vaikai padėdavo žvejams, kai tie naktimis žvejodavo ežere. Įvyko nelaimė: jauniausias sūnus Antanas, taip plaukiodamas su žvejais, nuskendo (prigėrė). Du vyresnieji sūnūs gavo darbą Petrozavodske, išmoko karelų kalbą. Vyriausias sūnus Juozas (Vytauto Račkausko tėvas – past.)šiame mieste baigė amatų mokyklą. Paskui abu broliai gavo raštininkų vietas pas ispravninką (apskrities policijos viršininką – past.), kuriam padėdavo su vietos gyventojais karelais bendrauti, versdami iš karelų kalbos į rusų kalbą. <...>.
Gal iš ten, iš Petrozavodsko tolių, į mus žvelgia dviejų Račkauskų Antanų – jaunėlio Antanėlio, nuskendusio ežere, XIX a. pabaigoje, ir Antano Vytauto, sovietinės represijos aukos, akys ... iš nuotraukų ir ... prisiminimų. Prisiminkime JUOS malda, tyla, atminimu.
Parengta pagal VšĮ Minaičių istorinės atminties centras informaciją
Atgal
.jpg)
