VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.08.01. Kas mums Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas?

 

Prof. Aleksandras Vitkus

Lietuvos istorikai karalių Mindaugą prisimena ir gerbia kaip sukūrusį Lietuvos valstybę, tačiau jo sūnų Vaišvilką beveik neprisimena. Apie karaliaus sūnų Vaišvilką yra mano parašyta knygutė „Vaišvilkas“ (Trakai-Vilnius: Voruta,1996), profesorius Dmitrijaus Ogickio straipsniuose ir gana plačiai nagrinėjant Lietuvos karalių ir Lietuvos karalystės klausimus Algimanto Bučio knygoje „Lietuvos karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje „ (Vilnius, UAB „Alio“, 2019).paliečiama ir Vaišvilko asmenybė.

Kai 1934 metais Vytauto Didžiojo Karo muziejaus viršininkas Vladas Nagevičius paprašė prof. I.gno Jonyno apibūdintį, kaip reikėtų pavaizduoti Vaišvilką, profesorius pataria, kad Vaišvilką reiktų vaizduoti aukštaitiškų veido bruožų; neužmiršti ir pravoslavų vienuolio barzdos bei vienuolių drabužių; veidas turėtų būti sausas, bekraujis, kaip vaizduojami pravoslavų šventieji: „...paprastai ant purpurinio apsiausto jis vilkėdavo juodą drapaną, kaip vienuolio įžado ženklą“. Tarp kitko, kiti istorikai nurodo, kad jis visada po vienuolio drabužiais vilkėdavo šarvuotą liemenę.

Tėvas, karalius Mindaugas, Vaišvilkui pavedė valdyti Naugarduką, o 1245 m. jis jau tampa Naugarduko kunigaikščiu. Lietuvos karaliaus sūnus nuėjo rimtą kovos kelią. Jis kovojo kartu su savo tėvų prieš Haličio-Volynės kunigaikštį, kaunasi su galiliečiais, buvo susiręmęs su Burundajaus  kariauna.

Tačiau tikriausia svarbiausias jo nuopelnas yra tai, kad po karaliau Mindaugo nužudymo, prasidėjus kovai dėl Lietuvos sosto, Vaišvilkas imasi ryžtingų žygių užimti Lietuvos karalystėje valdžią.

 Žalgirio pergalės parko architektūrinis ansamblis

Lietuvos didysis kunigaikštis Vaišvilkas

Vaišalgas. Dailininkas Artūras Slapšys

Vaišvilko sosto užėmimo tikslas, kai kurie istorikai nurodo – kerštas. Štai A. Alekna teigia, kad „Mindaugo giminės šalininkams nužudžius Treniotą, Vaišvilkas sugrįžo Lietuvon keršyti savo tėvo užmušėjams“. Livonijos kronika taip pat nurodo: „bet kada karaliaus sūnus, buvęs pas rusus, sužinojo apie tėvo nužudymą, grįžo į Lietuvą, kad atkeršytų už tėvo nužudymą“. Reikia pažymėti, kad ir V. Pašuta nurodo, kad Treniota buvo arklininkų nužudytas paliepus Vaišvilkui, kuris visą tą laiką slapstėsi Pinske. Aišku, Vaišvilkas Pinske rinko jėgas kovai su tėvo žudiku – Treniota. Kuomet Treniota buvo nužudytas, Vaišvilkas atvirai užėmė kunigaikščio sostą ir su Galičo-Volynės kunigaikščių pagalba baigė atkeršyti kitiems tėvo žudikams, tarp jų ir Daumantui, kuris  privalėjo pabėgti iš Lietuvos.  Kartu su Daumantu į Pskovą iš Lietuvos pasitraukė 300 lietuvių su šeimomis. Daumantas vėliau išsikovoja Pskovo kunigaikščio titulą, apsikrikštija Timofėjaus vardu ir po mirties paskelbiamas šventuoju.

Galima teigti, kad Vaišvilkas valdžią panaudojo atkeršyti tėvo ir brolių žudikams, tačiau tuo pačiu, reikia pripažinti, kad jis išlaikė visas savo tėvo, karaliaus Mindaugo, iškovotas žemes, neleido niekam išgrobstyti ir išardyti Lietuvos karalystę. Tiesa, po trejų valdymo metų, valdovo sostą perleido savo sesers vyrui Volynės kunigaikščiui Švarnui, per kurio žemes buvo labai patogu lietuvių pulkams žygiuoti į Lenkiją, o pats sugrįžta į vienuolyną. Tą pažymi visi kronininkai ir istorikai. J. Stakauskas teigia, kad Vaišvilkas nebuvo Vakarų Europos kultūros priešininkas, nes kitaip  Mindaugo šalininkai nebūtų jo iškėlę Lietuvos kunigaikščiu.

Neveltui 1996 m., Ukrainos respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvoje Rotislavas Bolodidas duodamas interviu „Tiesai“ ir autoriui, pažymėjo: „...kai didžiojo Lietuvos kunigaikčio sostas atiteko penktajam Galičio kunigaikščio sūnui Švarnui, Danijilo sąjungininko Vaišvilko, kuris tuo metu vėl tapo vienuoliu, svainiui. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje ją valdė Ukrainos kunigaikštis“.

Būtina priminti Vaišvilko nuopelnus stačiatikybei. 1255-1259 m. Vaišvilkas, kaip nurodo Lietuvos metraštis, apie 25 km į šiaurės rytus nuo Naugarduko įkūrė Laurušavo vienuolyną prie Nemuno upės. Nuo Vaišvilko krikšto vardo kilo vienuolyno ir vietovės pavadinimas. 1596 m. vienuolynas tapo unitišku, priklausė bazilijonams. XIX a. 4 dešimtmetyje vienuolynas uždaromas, cerkvė atiduota stačiatikiams ir veikia ik šiol. Šiandien tai Laurušavo vienuolyno su švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų cerkve. 2016 m. nacionalinė ekspedicija plaukdama Nemunu „pasiekė  Nalibokų giria, kuri kadaise skyrė senuosius lietuvius nuo senųjų baltarusių ir aplankė Mindaugo  Lietuvos pradžią“. Kaip pasakojo prof. Alfredas Bumblauskas, ekspedicija bandys atrasti Laurušavo vienuolyną, kuriame  XIV a. buvo parašyta ankstyviausia žinoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rankraštinė knyga – Laurušavo evangelija.

Politologas Marius Kundrotas straipsnyje „Mindaugo Lietuva mums“ [LA, 2022, 25: 7] atkreipia dėmesį į tai, kad Mindaugui priėmus krikščionybę, tiek rusėnų, tiek lenkų bei vokiečių metraščiai norėdami sumenkinti jos valstybingumą, pradėjo kalbėti apie Mindaugas apostazę. Tačiau jau po Mindaugo mirties, kaip rašo M. Kundrotas, popiežius Klemensas IV savo bulėje Mindaugą pavadino šviesaus atminimo valdovu.

Mūsų istorikai taip pat pasigavę rusėnų, vokiečių kronikas, kuri vėliau tapo pagrindinis. Lietuvos kronika, taip aprašo Vaišvilko valdymą Naugarduke: „Vaišvilkas , (dar) būdamas pagonimi, ėmė kunigaikščiauti Naugarduke ir iš pradžių daug kraujo praliejo. Kartais per dieną nugalabydavo po tris ir po keturis, o jeigu kurią dieną likdavo ko norėjo nenužudęs, tai būdavo paniuręs, o jeigu pasitaikydavo nugalabyti, tai linksmas“.  Kitoje vietoje „Vienok nuo viešpatavimo pradžios daug lietuvių, žemaičių ir jotvingių ponų išžudė vis keršydamas už tėvo Mindaugo mirtį, kiti nuo jo kaip nuo Nerono bėgo“.

Tačiau  Lietuvos metraštis kitoje vietoje rašo, kad po Mindaugo nužudymo „Suvažiavę Lietuvos ponai...nutarė, kad geriausiai tinka Vaišelga., Mindaugo sūnus, kad jį kaip tikrą tėvonį reikia iš Pinsko vienuolyno į kunigaikščius iškelti, o jeigu jis nenorėtų, tai jėga paimti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, jo tėvoniją, parvežti“. Tik antrą kartą atvykus pasiuntiniams, jis sutiko tapti Lietuvos kunigaikščiu : „...su kunigaikštiška naugardukiečių palyda išvyko į Kernavę. Kur jį ponai, bajorai ir visa liaudis pasitiko su pritarimu ir dideliu džiaugsmu pliaukšėdami „Lado“, „lado“ ir priėmė jį kaip savo tėvonį, Lietuvos, Žemaitijos, Naugardijos, Polocko ir Kuršo kunigaikštį“.

Taigi, istorikams reiktų daugiau pastudijuioti Lietuvos didžiojo kunigaikščio, stačiatikio. Vaišvilkos valdymą.

Šių eilučių autoriui ir Žalgirio pergalės klubo pirmininkui  Gintautui Tamulaičiui pasisekė įtikinti Žalgirio pergalės klubo valdybos narius pirmą kartą Lietuvoje, Žalgirio pergalės parke stogastulpyje įamžinti ne vtik pirmąjį Lietuvos karalių Mindaugą, karalienę Mortą, bet ir po karaliaus nužudymo valstybės vairą perėmusį jų sūnų Vaišvilką. Tai – dar vienas žymaus tautodailininko Algimanto Sakalausko darbas, kuris darniai įsipina į jau esančių parke 15-kos stogastulpių visumą.

 

Atgal