VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

2022.08.01. Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai (II). Punsko krašte

Sigitas Birgelis

 

Praūžus frontui, rusai pradėjo gaudyti jaunus vyrus ir gabenti juos į mobilizacijos punktus. Tokia buvo pirmoji „mobilizacija“.

Pirmąja jos auka tapo Šarkaičių kaimo Juozo Kajoko sūnus, šešiolikmetis Justinas. Jis buvo aukštas, stambaus sudėjimo. Jokie prašymai ir kaimynų liudijimai nepadėjo.

Jį be jokio apmokymo perdavė rusų daliniui, o po mėnesio tėvai gavo pranešimą apie sūnaus mirtį.

„Pradžioje slėpiausi Mazurkevičių daržinėje ant šieno, – pasakoja 4-osios kuopos dalyvis Sigitas Kajokas-Kovas. – Kaip tik tuo metu į tėviškę atvažiavo Emilijos dėdė (motinos brolis) Bronius Leonavičius-Pušinis.

Tai senas komunistas, iki 1940 m. gyvenęs Rusijoje. Jis buvo paskirtas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininku ir ieškojo „kadrų“. Atėjusi dėdienė paklausė, ar nenorėčiau tokiu būdu išsigelbėti nuo fronto.

Aš, žinoma, atsisakiau savanoriškai eiti į bolševikų tarnybą. Nuo tada ir persikėliau pas kaimyną Brilių. Ten slapstėsi trys jo sūnūs ir du broliai Maziliauskai. Aš buvau šeštas.

Brilių vyrai šieno šalinėje buvo įsirengę gana erdvią slėptuvę, kurioje ir prasislapsčiau iki spalio 21 dienos. Vokiečiai jau buvo pasitraukę už Vištyčio ir Vižainio aukštumų.

Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai (II). punskas.pl nuotr.

Vytauto apygardos Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanai Albinas Dručkus-Sūnus kairėje ir Juozpaas Streikus-Stumbras dešinėje | Lietuvos ypatingojo archyvo ir LGGRTC fondų nuotr.

Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadų susirinkimas. Balbieriškio miškas. 1951 m. rugsėjo mėn. 5–6 d. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi: Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vadas Feliksas Žindžius-Tigras ir Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės vadas Vincas Ambrazevičius-Balandis. Antroje eilėje iš kairės: Tauro apygardos Vytauto rinktinės vadas Antanas Grikietis-Slapukas, LLKS gynybos pajėgų štabo ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras, Žalgirio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Jankauskas-Demonas, Dzūkų rinktinės Margio tėvūnijos vadas Motiejus Jaruševičius-Lakštingala. Trečioje eilėje iš kairės: Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadas Antanas Pužas-Gintaras, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis, LLKS vyriausiasis gynybos pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS gynybos pajėgų štabo narys Kostas Baliukevičius-Rainys, Tylius | Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų nuotr.

Grįžę į Aguonį, radome tik gyvenamąjį namą, o tvartai, klėtis ir kluonai buvo sudeginti. Rusų kariuomenės kaimuose irgi nebuvo.

Tik Kvietkinės kaime buvo užsilikusių apie 50 neaiškios paskirties „karinės technikos remontininkų“. Mes, slapstydamiesi Briliaus slėptuvėje, vakarais išlindę pasimankštinti, matydavome tų kareivių siluetus priešingame ežerėlio krante.“

1945 m. kovo 6 d. Sigitas Kajokas turėjo stoti Marijampolės apskrities kariniame komisariate. Vasario pabaigoje jam operavo dešinės rankos nykštį, todėl į šaukimo punktą nuvyko drąsiai.

Buvo tikras, kad grįš namo. Pasirodė, kad užteko turėti abi rankas ir kojas, o visa kita nei karininkų, nei gydytojų nedomino. Kajokas buvo „mobilizuotas“ ir jau kitą dieną atsidūrė Kaune.

Jis net negalvojo tapti Stalino kareiva. Išėjęs atnešti vandens, į dalinį daugiau nebegrįžo. Po trijų dienų ir naktų jis apsistojo aviacijos generolo Gustaičio tėviškėje.

Iš pradžių atrodė, kad karas greitai baigsis, o su juo baigsis visos negandos ir okupacija. Tačiau viskas įvyko kitaip. Potsdamo konferencija užgesino daugelio žmonių viltis.

Pabaltijo valstybės buvo atiduotos Maskvai. Reikėjo parodyti pasauliui, kad Lietuva nesitaiksto su okupantais, kad ji kovoja, kad ne savo valia įstojo į Sovietų Sąjungos tautų gretas. Žmonės tikėjosi, kad Vakarų demokratijos šalys rems už laisvę kovojančią tautą.

***

Vietinės sovietų valdžios įstaigos praktiškai dar neegzistavo. Kalvarijoje tuo metu veikė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) skyrius, kuris turėjo apie 40 narių.

1945 m. balandžio pabaigoje į Sūsninkų mišką atvyko Lietuvos kariuomenės kapitonas Vacys Novickas, kuris įkūrė Perkūno rinktinę. Ją sudarė Sūsninkų ir Sangrūdos būriai. Partizanai veikė Trakėnų miške, kur turėjo iškastus bunkerius.

1945 m. kovo mėn. L. Kliukinsko būrio likučiams pradėjo vadovauti to krašto visuomenės lyderis Adolfas Valenta-Ožys. Dėl didelio rusų dalinių aktyvumo 20 vyrų būrys pasitraukė į Lenkiją.

Prieš tai dar spėjo įsiveržti į Sangrūdos miestelį ir sunaikinti sovietinių institucijų dokumentaciją. Į Lenkiją pasitraukė ir dalis Perkūno rinktinės partizanų, kurie 1945 m. gegužės mėn. buvo stipriai sumušti Sūsninkų miške.

Tų metų rudenį iš Lenkijos sugrįžęs A. Valenta-Ožys pradėjo formuoti naują būrį. Jame buvo karių, tarnavusių Vermachte, Raudonojoje armijoje ar Plechavičiaus daliniuose. Daugumą sudarė sovietų kariuomenės vengę jaunuoliai, neretai pasiturinčių ūkininkų vaikai.

4-osios kuopos partizanai turėjo bunkerius įvairiose vietose. Iš pradžių jie buvo Sangrūdos valsčiaus vakarinėje dalyje, vėliau ties valstybine siena su Lenkija, į vakarus nuo Kalvarijos–Suvalkų kelio.

Svarbesnieji bunkeriai turėjo pavadinimus, o daugybė antraeilių, skirtų tik vienai žiemai, liko bevardžiai. 4-osios kuopos štabo slėptuvė vadinosi „Baltieji rūmai“. Kitų bunkerių pavadinimai tai: „Trakai“, „Ukraina“, „Pelių karalystė“, „Kremlius“.

Kuopos arsenalą sudarė praeinant frontui susirinkta lengvoji ginkluotė, bei iš nukautų stribų, milicininkų ar pasieniečių paimti ginklai. Ginklus laikydavo bunkeriuose arba specialiose slėptuvėse. Partizanai turėjo nuolatinių tiekėjų tinklą, kurį sudarė ūkininkai.

„Mūsų nemiškinguose valsčiuose buvo formuojami nedideli partizanų daliniai, – pasakoja Sigitas Kajokas. – Taip buvo Kalvarijos, Marijampolės, Sangrūdos, Liubavo ir Gražiškių valsčiuose.

Pastarieji du labai nukentėjo nuo fronto veiksmų. Frontas čia išsilaikė nuo rugpjūčio 3 d. iki spalio 20 d. Daugelio gyventojų sodybos buvo sunaikintos, žmonės gyveno žeminėse arba įsirengė tvartuose sudegusiomis molio sienomis.

Mano slėptuvė taip pat buvo padaryta sudegusiame molio tvarte, kuriame pasislėpdavau pasirodžius stribams arba pasieniečiams. Tai buvo apie 30 cm dydžio plyšys, kuriame pasiversti ant šono neužteko vietos.

Pasieniečiai ir stribai ateidavo dažnai, bet padarė tik tris kratas. Mano laimei, pusmetrinis šiaudų sluoksnis ant retai išdėliotų karčių, tarnavęs kaip tvarto perdanga, stogas, okupantų visiškai nedomino.

Apie mano pabėgimą iš kariuomenės pirmas sužinojo tų dienų artimiausias mano draugas Sigitas Babinskas. Pradžioje visas naujausias žinias gaudavau iš jo, bet vėliau Juozas Pakutis man davė suprasti, kad jam gerai žinoma mano padėtis, o kai kurias naujienas jis pasiūlė perduoti be tarpininkų.

Mes su Juozu susitikinėdavome prie mano tėviškės buvusiame alksnyne. Tai buvo pirmosios žinios iš partizanų pogrindžio. Mudu susitikdavome tik esant geram orui, o pasirodžius sniegui, žinias turėjau gauti per tarpininką – Sigitą B.“

1945 m. pabaigoje Perkūno rinktinės, 4-osios kuopos (Suvalkijos būrio) vyrai sulaukė emisarų iš Vakarų. Tai buvo Patroklo ir Hektoro slapyvardžiais pasivadinę Zdanevičius ir Jonas Deksnys.

Zdanevičiaus (tikroji pavardė Brunius), ruošdamasis pasilikti Lietuvoje, sąmoningai sakėsi partizanams esąs Zdanevičius, Deksnys Hektoras nei savos, nei išgalvotos pavardės partizanams nesakė.

Asmeniškai jį pažinojo tik Kazimieraitis. Jie, užtikrino, kad lietuvių tautos Golgotą žino Vakarai, siūlė perorganizuoti partizaninę veiklą, sudaryti bendrą vadovybę.

Maždaug tuo metu A apygarda buvo pavadinta Dainavos vardu, o Perkūno rinktinė – Šarūno rinktine. Vėliau ji virto Gedimino rinktine, o jos 4-oji kuopa – Suvalkijos būriu. Gedimino rinktinės dvi kuopos buvo perduotos Vytauto rinktinei, kuri priklausė Tauro apygardai.

Tauro apygardoje buvo sudarytos trys rinktinės: Geležinio Vilko, Vytauto bei Žalgirio. Skaitlingiausia buvo Geležinio Vilko rinktinė – du šimtai aktyvių kovotojų, gana gerai ginkluotų.

Vytauto rinktinė nebuvo didelė, nes jos veikimo teritorijoje mažai buvo miškų ir pelkynų, kuriuose galėjo slapstytis partizanai.

Po kautynių su stribais, kurios vyko sausio 11 d. tarp Menkupių ir Gulbiniškių kaimų, ir kuriose žuvo du stribai, rusai pradėjo stiprinti Liubavo, Pašešupio, Reketijos, Salaperaugio, Sangrūdos, Rudaminos ir Lazdijų pasienio zoną.

Iš Marijampolės į pasienį išvažiavo 20 sunkvežimių kariuomenės. Į Lazdijus, Rudaminą ir Sangrūdą buvo išsiųsti rusų daliniai iš Alytaus. Daug kariuomenės palikta Kalvarijoje.

„Dėl tokio čekistų antplūdžio mūsų kuopa nusprendė nors dešimtį kovotojų išsiųsti į Lenkiją, – pasakoja Sigitas Kajokas, – kad likusieji mažomis grupėmis galėtų laisvai sutilpti turėtose slėptuvėse, o galimų susidūrimų metu būtų mažesnis aukų skaičius. Į „komandiruojamųjų“ būrį patekau ir aš.

Užduotis pirmą kartą einantiems į Lenkiją: įsikurti! Įsikurti – ypatingas žodis: tai oficialių dokumentų įsigijimas, gyvenamos vietos susiradimas (padedant draugams) Punsko ir Krasnavo valsčiuose (gminose) ir pastovaus tarpusavio ryšio nustatymas-sudarymas.

Pagrindinis dokumentas Lenkijoje – tai gimimo metrikų išrašai iš Punsko parapijos archyvo. Vietos lietuviai, vokiečių okupacijos metais išsikėlę gyventi į Lietuvą, sudarė galimybę pasinaudoti jų likusiais dokumentais.

Kiekvienas kaimas žinojo savo išvažiavusiuosius, todėl vietos gyventojai ir parūpindavo tokius metrikų išrašus. Aš gavau Vincento Stankevičiaus išrašą, taigi vadinausi Vincent Stankievič (visų vardai ir pavardės Lenkijoje buvo sulenkinamos).

Man metrikus parūpino Cirušių šeima iš Kampuočių kaimo (tėvai, du sūnūs, trys dukros ir marti).“

Sigitas Kajokas apsigyveno pas lenkų tautybės ūkininką. Per Cirušius jis palaikė nuolatinį ryšį su broliais Rutkauskais. Punsko krašte tuo metu buvo Antanas Sniževičius-Erelis ir Kostas Kubilius-Meška, kurie padėdavo emisarams pereiti sieną.

Punsko rašte esantys Lietuvos partizanai, gavę dokumentus, nesislapstė. Jie talkino ūkininkams jų darbuose, prižiūrėdavo gyvulius ir kt.

www.punskas.pl

Atgal