VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.07.30. Butautas, Survila ir Survilaičiai – išdavikai iš Kęstučio giminės

Inga Baranauskienė

Įvadas

Kęstutis, Birutė ir Vytautas mūsų istorinėje sąmonėje – tai tarsi šventoji šeimyna, įkūnijanti geriausia, ką įsivaizduojame buvus romantiškoje Lietuvos praeityje. Vis dėlto Kęstučio šeimoje būta ir tamsiosios pusės, kurią čia ir mėginsime atskleisti.

Pasak Lietuvos metraščių, Kęstutis turėjo šešetą sūnų, tačiau, kadangi ankstyviausioje metraščių tekstuose jų vardai nebuvo nurodyti, vėlesniems metraštininkams ir istorikams Kęstutaičių identifikacija tapo problema.

Pirmasis ją išspręsti pamėgino Janas Dlugošas. Dėl Vytauto, Žygimanto ir Tautvilo rūpesčių nekilo: XV a. antrojoje pusėje jie tebebuvo gerai prisimenami. Prieinami šaltiniai leido jam identifikuoti ir ketvirtąjį Kęstutaitį – Vaidotą, pasižymėjusį 1362 m. Kauno pilies gynime. Bet dėl likusių dviejų garsusis lenkų istorikas suklydo, įvardindamas Kęstučio sūnumis Gardino kunigaikštį Patriką bei Upytės kunigaikštį Vaišviltą (Vaišvilą).

XVIa. pradžioje parašytas Lietuvos metraščių plačiojo sąvado (Bychovco kronikos) autorius Vaišviltą atmetė, bet prie Kęstučio sūnų priskyrė jo sūnėną – Andrių Algirdaitį.

XIXa., kai buvo paskelbti XIV–XVa. pradžios Prūsijos ir Livonijos kronikų tekstai, atsirado galimybė identifikuoti anksčiau Algirdaičiu laikytą 1365m. pas kryžiuočius perbėgusį Kęstučio sūnų Butautą Henriką ir tuo pačiu atsisakyti menamo Andriaus Kęstutaičio.

Galop pastaraisiais metais kilo diskusija ir dėl Patriko Gardiniškio. Vieni istorikai siūlė jį tapatinti su Patriku Narimantaičiu, kiti – su Patriku Dovydaičiu, kuris, sprendžiant iš tėvavardžio, buvo 1326 m. žuvusio Gardino kunigaikščio sūnus. Kaip bebūtų, ši diskusija vėl iškėlė šeštojo Kęstučio sūnaus identifikavimo problemą, ir ją teko spręsti.

 

Survila ir Survilaičiai

 

Tiesą sakant, identifikuoti šeštąjį Kęstučio sūnų buvo vieni juokai: kryžiuočių kronikininkas Vygandas Marburgietis tiesiai rašė, kad Butautas į Prūsiją atbėgo „su savo broliu Survila“. Deja, istoriografijoje ši informacija liko neįvertinta. Keli iškilūs XIXa. vokiečių istorikai Johanas Foigtas (Johannes Voigt) ir Teodoras Hiršas (Theodor Hirsch) atvirai suabejojo kunigaikštiška Survilos kilme. Matyt, juos išmušė iš vėžių tai, kad šaltiniuose šmėžavo dar du Survilos – Tomas ir Jonas (Hansas). Vis dėlto tai nesunku paaiškinti. Kadangi, šaltinių liudijimu, Tomas ir Jonas buvo broliai, o pavardžių XIVa. lietuviai dar neturėjo, peršasi išvada, kad Survila buvo jų tėvavardis, t.y. kad šiedu broliai buvo Butautą pas kryžiuočius atlydėjusio Survilos vaikai.

Survilos priklausymą Gediminaičių giminei liudija ir kiti šaltiniai.

Pirmiausia paminėtinas JanoDlugošo pasakojimas apie tai, kad 1336m. spalio 16d. Mozūriją užpuolė „Gedimino sūnūs“ Algirdas, Kęstutis, Kaributas, Patrikas, Liubartas, Survila ir Butautas, taip pat rusų kunigaikštis Patrikas, Dovydo sūnus. Pasakojime yra du akivaizdūs neatitikimai: 1)Gedimino sūnūs suplakti su anūkais; 2)Kaributo paminėjimas anachroniškas, nes tokiu vardu vadintas Algirdo sūnus gimė tik XIVa. 6-ajame dešimtmetyje. Vis dėlto istoriografijoje jau bemaž įsivyravo nuomonė, kad Kaributo vardą J.Dlugošas įrašė netyčia ir kad iš tikrųjų jis turėjo omenyje Gedimino sūnų Karijotą – vardai panašūs, todėl galėjo būti supainioti. Gedimino sūnų ir anūkų suplakimą į vieną grupę taip pat galima paaiškinti elementariu žodžio „anūkai“ praleidimu. Kadangi kunigaikštis Patrikas Dovydaitis tekste atskirtas nuo Gediminaičių, manytina, kad J.Dlugošas – ar jo naudoto pirminio šaltinio autorius – Survilą prie valdančiosios dinastijos atstovų priskyrė sąmoningai ir turbūt neatsitiktinai paminėjo jį greta Butauto.

Kitą Survilos, tiksliau jo sūnaus, aukštos kilmės liudijimų bloką pateikia šaltiniai apie vieną iš 1365m. Prūsijoje viešėjusių ir žygyje į Lietuvą dalyvavusių aukštakilmių Ordino svečių – 11-ąjį Varviko grafą Tomą deBošaną (Thomas de Beauchamp) (1313–1369). Pasak kelių to meto anglų kronikininkų, o taip pat vėliau užrašytų Varviko grafų giminės pasakojimų, Tomas de Bošanas parsivežė į Angliją „Lietuvos karaliaus sūnų“ su dviem palydovais ir 1366 m. gegužės 19d. iškilmingai pakrikštijo jį Londone savo vardu. Istoriografijoje pripažįstama, kad Tomo deBošano krikštasūniu tapo Tomas Survila, bet atkakliai tvirtinama, kad Lietuvos karaliaus sūnumi jis buvo pavadintas per klaidą. Vis dėlto tokią poziciją akivaizdžiai lemia išankstinis skepticizmas dėl Tomo deBošano krikštasūnio aukštos kilmės. O iš tikrųjų reikia turėti omenyje, kad Tomas deBošanas buvo vienas iš kilmingiausių ir įtakingiausių tuometinės Anglijos didikų, todėl daug labiau tikėtina, kad jo krikštasūniu tapo Gediminaitis, t.y. jo paties rangą atitinkantis asmuo.

Butauto ir Survilos krikštas Henriko Redeno kronikoje, 1553–1556 m. Biblioteka Uniwersytecka w Toruniu

Vaidotas Kęstutaitis – tikras Butauto ir Survilos brolis iš pirmosios santuokos, neprisidėjęs prie maišto. Dail. Artūras Slapšys

Kęstutis. Dail. Artūras Slapšys

 

 Šv. Tomo bažnyčia Prahoje, kurioje palaidotas Butautas

https://lt.wikipedia

Gluminti galėtų nebent tai, kad Tomas Survila vadinamas „Lietuvos karaliaus sūnumi“, tačiau ir čia nėra jokios klaidos. Vokiečių ordino kronikininkai lietuvišką kunigaikščio („kunigo“) titulą paprastai versdavo könig (lot. rex), o anglai sekė jų pavydžiu. Tad angliškuose šaltinuose figūruojantis įrašas apie „Lietuvos karaliaus sūnų“ turėjo reikšti „lietuvių kunigaikščio sūnų“, o tai tiksliai atitinko Tomo Survilos statusą.

Žodžiu, Survilos buvimą Kęstučio sūnumi ir (arba) jo Gediminaitišką kilmę liudija du vienas nuo kito nepriklausomi šaltiniai (Vygando Marburgiečio ir Jano Dlugošo veikalai) ir viena tarpusavyje susijusių angliškų šaltinių grupė. Vis dėlto, jei skeptikams dar nepakaktų, užbėgdami už akių tyrimui, pasakysime, kad, nelaikant Survilos Kęstutaičiu, bus labai sunku paaiškinti kai kurias jo sūnų ir anūko Jono Jonaičio Survilos biografijų detales. Šios detalės papildys įrodymų visumą. Tačiau, prieš pereinant prie jų, reikia aptarti bendrą Survilos ir jo palikuonių gyvenimo kelią, nes, identifikavus Survilos kilmę, iškyla būtinybė tikslinti ne tik Kęstučio giminės genealogiją, bet ir tam tikrus bendrosios XIVa. Lietuvos istorijos niuansus.

 

Survila ir kiti vyresnieji Kęstutaičiai

 

Remiantis J.Dlugošo žinute apie Survilos dalyvavimą žygyje į Mazoviją 1336m. rudenį, jo gimimą turėtume datuoti ne vėliau kaip 1320m. Butautą, atsižvelgiant į jo vadovaujamą vaidmenį 1365 m. įvykiuose, reikėtų laikyti vyresniuoju broliu, tad jis turėjo gimti ne vėliau kaip 1318m. Kęstučio pirmosios vedybos atitinkamai būtų datuotinos maždaug 1317m., o jo paties gimimas – maždaug 1300 m., atmetant kai kurių istorikų pastangas jį vėlinti.

Pirmojoje santuokoje Kęstutis susilaukė trijų sūnų: Butauto, Survilos ir Vaidoto, kurį tenka laikyti jauniausiuoju iš trijų brolių. Vaidotas greičiausiai gimė XIVa. 3-ajame dešimtmetyje, ir, vadovaudamas Kauno gynybai 1362m. pavasarį, jis turėjo būti jau subrendęs vyras.

Kęstučio karjera klostėsi sėkmingai, tad šviesios perspektyvos vėrėsi ir jo sūnums. 1337m. prie Bajerburgo žuvus neįvardytam Trakų kunigaikščiui, Kęstutis tapo Trakų ir Žemaitijos valdovu. Po Gedimino mirties jam buvo numatyta antra vieta valstybėje.

Tiesa, Gedimino įpėdinis Jaunutis norėjo šalia savęs matyti kitą brolį – Narimantą, bet taip tik sukomplikavo savo padėtį. 1344–1345m. sandūroje Kęstutis įvykdė perversmą. Jo sąjungininkas Algirdas nespėjo, o gal net sąmoningai pavėlavo į Vilniaus užėmimo operaciją, tad Kęstutaičiams trumpam galėjo žybtelėti viltis, – o gal tėvas ryšis pasilaikyti valdžią sau? Tuomet Butautas būtų tapęs sosto įpėdiniu, o Survila – antruoju asmeniu šalia jo. Tačiau Kęstutis, nieko nepaisydamas, pasiūlė sostą Algirdui, ir, jeigu Butautas po šito liko bent jau Trakų paveldėtoju, tai Survila bendroje dinastijos hierarchijoje smuktelėjo į nepalyginamai žemesnę vietą.

Vis dėlto svarbiausią impulsą Kęstutaičių konfliktui su tėvu turėjo duoti jo antroji santuoka – tarp istorikų tokia nuomonė vis labiau populiarėja. Taigi apie 1348–1349 m. Kęstutis, kuris tuomet greičiausiai jau našlavo, vedė Birutę – iš visko sprendžiant, ganėtinai skandalingomis aplinkybėmis, ir, lyg šito būtų maža, netrukus paaiškėjo, kad savo įpėdiniu jis ketina skirti jos pirmagimį Vytautą. Tokį Kęstučio nusistatymą akivaizdžiai palaikė Algirdas, kuris 1349 m. irgi buvo vedęs jauną žmoną ir irgi teikė pirmenybę jos pirmagimiui Jogailai, nuo mažumės draugavusiam su Vytautu.

Kol Vytautas buvo mažas, vyresnieji Kęstutaičiai dar galėjo puoselėti viltį, kad tėvas mirs pirmiau, nei pamotės pirmagimis taps pajėgus perimti valdžią. Tačiau Kęstutis vis gyveno, Vytautas vis augo. Be to, Birutė susilaukė dar dviejų sūnų – Žygimanto ir Tautvilo. Taigi buvo galima numanyti, kad, net jeigu Vytautui kas nors atsitiktų, Kęstutis paliks Trakus vienam iš jų.

Vyresniuosius sūnus Kęstutis, aišku, stengėsi aprūpinti. Butautui buvo duotas Drohičinas. Kur būta Survilos valdų, neaišku. Kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose minimas Survilos dvaras, tapatintinas su Surviliškėmis prie Trobų, greičiausiai priklausė ne jam, o bendravardžiui bajorui Survilai Gedgaudaičiui, nes šiame krašte buvo ir jo brolio Mingailos iš Dieveniškių valdos. Taigi su Survila Kęstutaičiu galbūt būtų galima „perduoti“ Surviliškį Kėdainių rajone. Savo ruožtu Vaidotui, atrodo, buvo patikėtas Kaunas ir visos Nemuno gynybinės linijos kuravimas. Tikėtina, kad būdamas jauniausias iš pirmojoje Kęstučio santuokoje gimusių sūnų, jis nepuoselėjo tokių didelių ambicijų, kaip vyresnieji broliai, ir todėl nerodė tokio didelio nepasitenkinimo antrosiomis tėvo vedybomis, už ką Kęstutis jam atsilygino didesniu pasitikėjimu. Tačiau tai turėjo kurstyti dar didesnį Butauto ir Survilos nepasitenkinimą.

Lūžis įvyko 1365 m. Vytautui tuo metu buvo maždaug penkiolika – paskutinis momentas, kai dar buvo galima tikėtis pašalinti jį iš kelio. Be to, kaip tik apie tą laiką, anksčiau (bent mūsų turimomis žiniomis) bevaikiu buvęs Butautas pats susilaukė sūnaus. Tai galėjo tapti papildomu akstinu imtis veiksmų.

Butautas užsimojo plačiai – ne tik prieš tėvą, bet ir prieš dėdę Algirdą. Survila palaikė brolį. Galbūt jam netgi teko kurstytojo vaidmuo: jeigu Butautui būtų pavykę užimti Vilnių, Survilai būtų tekę Trakai ir antroji vieta valstybės hierarchijoje. Vaidotas į sąmokslą, matyt, nebuvo įtrauktas: 1362 m. dramatiškai praradęs Kauną ir kurį laiką pabuvęs kryžiuočių belaisviu, jis vargu ar būtų pritaręs vyresniųjų brolių planui pasinaudoti Ordino parama. Be to, Vaidotas neturėjo priežasčių jų remti – Butauto ir Survilos pergalė nebūtų pakeitusi jo padėties, o pralaimėjimo atveju jis būtų netekęs visko.

Vis dėlto Butautui ir Survilai reikėjo rėmėjų, ir galima spėti, kad jie orientavosi į kai kuriuos Algirdo ir Kęstučio valdžia nepatenkintus giminaičius – pvz., į Gardiną valdžiusį Patriką (kadangi iškart po nepavykusio Butauto žygio į Lietuvą Partikas buvo pašalintas iš Gardino ir išsiųstas į kažkokią kitą rusėnų žemę, peršasi prielaida, kad jo lojalumas buvo sukėlęs abejonių). Butauto ir Survilos šalininkų turėjo būti ir tarp Lietuvos didikų.

Taigi, naudodamiesi Algirdo ir Kęstučiu išvykimu į Volynę, 1365 m.liepos mėn. Butautas pradėjo veikti. Šaltinių pasakojimai apie jo maištą painūs ir prieštaringi, tačiau aišku, kad viskas nuo pat pradžių pakrypo ne taip, kaip buvo sumanyta. Darsūniškio seniūnas Dirsūnas suėmė Butautą. Survilai pavyko išvaduoti brolį, paimti į nelaisvę Dirsūną ir su keliolika palydovų prasibrauti į Prūsiją, kur visi buvo iškilmingai pakrikštyti Karaliaučiuje (Butautas gavo Henriko vardą). Atsižvelgiant į angliškų šaltinių liudijimus apie Tomo Survilaičio krikštą Londone, tenka manyti, kad Survilos sūnų tarp Butauto palydovų dar nebuvo. Greičiausiai jie liko slapstytis Lietuvoje ir prie tėvo bei dėdės prisidėjo tik tada, kai šie sugrįžo su Ordino pajėgomis.

Žygis prasidėjo rugpjūčio 15 d. Kryžiuočiai buvo sutelkę didelę kariuomenę – Butauto ir Survilos atvykimas jiems, matyt, nebuvo netikėtas. Bet ir vėl viskas klostėsi ne taip, kaip planuota. Kryžiuočiai siaubė kraštą, lietuviams teko apleisti Maišiagalą ir Kernavę, tačiau į Butauto pusę niekas nestojo. Vilniaus seniūnas atsisakė perduoti jam pilį. Smulkesnius rėmėjus – pvz., bajorą Joną – atgrasė kryžiuočių arogancija: šie sudegino jo dvarą, o protestuojantį šeimininką paėmė į nelaisvę. Nuo Butauto pabėgo netgi jo paties tarnai. Žodžiu, maištininkai-perbėgėliai pasirodė apgailėtinai.

Aiškiai gėdydamasis likti Prūsijoje, Butautas patraukė pas imperatorių Karolį ir likusį gyvenimą praleido jo dvare. Jo paties sūnus Vaidutis liko Lietuvoje ir turbūt pateko į Vaidoto globą. Butautas mirė, kaip spėjama, apie 1380–1381m. ir buvo palaidotas Prahoje, 1413m. Vytautas už jį užsakė mišias.

Apie Survilos likimą šaltiniai tyli, bet, kadangi jam nebuvo suteiktos valdos Prūsijoje, o vieną iš jo sūnų Tomas de Bošanas išsivežė į Angliją, peršasi išvada, kad Survila žuvo žygio į Lietuvą metu arba mirė iškart po jo. Galėtume įtarti net savižudybę.

Be to, galima spėti, kad prieš mirtį tarp jo ir Butauto įvyko konfliktas – tai vienintelis paaiškinimas, kodėl Butautas nesiėmė globoti sūnėnų pats ir leido Tomui deBošanui išsivežti vieną jų su savimi į Angliją. Kitas Survilos sūnus, per krikštą gavęs Jono vardą, taip pat nelydėjo dėdės į Prahą – iš visko sprendžiant, jis liko Prūsijoje, galbūt taip pat globojamas krikštatėvio, nors nežinome, kas jis buvo.

Beje, faktas, kad 1365m. kryžiuočiai nė vienam iš Survilaičių nesuteikė valdų, byloja, kad tuo metu jie dar nebuvo pakankamai subrendę, kad gyventų savarankiškai. Kadangi pirmosios valdos Survilaičiams buvo suteiktos 1370m. birželį, jų gimimą galima datuoti XIVa. 6-ojo dešimtmečio pradžia. Toks datavimas derinasi su numanomu paties Survilos gimimu 1320m., nors spėtina, kad, skirtingai negu tėvas, Survila vedė sulaukęs brandesnio amžiaus, būdamas maždaug trisdešimties.

 

Kęstučio anūkai Vokiečių ordino tarnyboje

 

Tomas Survila galėjo gyventi Anglijoje iki savo krikštatėvio mirties 1369 m. lapkritį. Po to jis, matyt, parkeliavo į Prūsiją ir, kaip minėta, 1370m. birželį kartu su broliu Jonu, kuriam prisegamas neaiškios, greičiausiai pravardinės kilmės prievardis Kille (vok. švelnus, ramus, meilus), gavo Trintekaimio (Trinkheimo) dvarą Brandenburgo komtūrijoje, į pietryčius nuo Karaliaučiaus. Žemės valdą sudarė 80žagrių.

Norint teisingai įvertinti Survilaičių statusą Prūsijoje, verta palyginti jiems suteiktas valdas su tuo, kas buvo duodama kitiems lietuvių perbėgėliams. Chronologijos ir statuso požiūriu artimiausias būtų Manstas, perbėgęs į Prūsiją 1321 m.: jis buvo pasižymėjęs karvedys, bet žemės gavo nepalyginamai mažiau – vos 25žagres. Taigi Survilaičiams skirtų valdų dydis taip pat byloja apie jų išskirtinę kilmę. 1377m. broliams buvo skirta dar 15žagrių žemės jų dvaro kaimynystėje, o ilgainiui jie užgyveno net apie 400 žagrių žemės.

Vis dėlto Survilaičiai negalėjo svajoti net apie kukliausią vietą Ordino valstybės valdymo struktūrose – jiems buvo lemta likti kryžiuočių tarnais, nors ir labai gerai apmokamais.

O Lietuvoje laimė šypsojosi Vytautui. Jam sekėsi kare, jis buvo nekvestionuojamas Kęstučio įpėdinis ir geriausias Algirdo įpėdinio Jogailos draugas. Net Vaidotas pasitraukė jam iš kelio: mainais už lojalumą gavęs Naugarduką, jis ten ramiai pasimirė, palikęs sūnų Jurgį, kuris vėliau pasižymėjo kaip Vytauto lojalistas. Taigi, atrodė, kad niekas nesutrukdys Vytautui paveldėti Trakų.

Survilaičiai vargu ar galėjo į tai ramiai žiūrėti: Vytauto sėkmė pernelyg ryškiai kontrastavo su jų pačių priklausoma padėtimi svetimame krašte. Turbūt Survilaičių vietoje bet kas būtų svajojęs apkartinti gyvenimą nekenčiamam giminaičiui, ir štai 1379 m. tokia proga pasitaikė.

Lietuva brandino krikšto planą, ir buvo tikimybė, kad šįkart jis pavyks. Katalikų bažnyčioje prieš metus buvo įvykęs skilimas. Romos popiežius Urbonas grūmėsi su Avinjono popiežiumi Klemensu, tad buvo didelė tikimybė, kad jis susivilios galimybe tapti Lietuvos krikštytoju. Ordinui reikėjo skubiai kažką daryti, ir jis metė į žaidimą Tomą Survilą.

1379 m. rugpjūčio mėn. didžiojo maršalo Kunono Hatenšteino pavedimu jis kaip vertėjas lydėjo Balgos komtūrą į derybas su Kęstučiu, kurios įvyko, lietuvių ir kryžiuočių kariuomenėms susiėjus prie Neries ties Kaunu. Iš pažiūros kuklus Tomo vaidmuo šiose ir daugelyje vėlesnių derybų galėjo būti vienas iš veiksnių, skatinusių J.Foigtą bei T.Hiršą laikyti jį tiesiog bajoru. Bet ar tikrai Tomo užduotis tebuvo vertėjavimas? Kęstutis mokėjo vokiškai – 1361m. bėgdamas iš Marienburgo, jis netgi sugebėjo apsimesti Vokiečių ordino riteriu. Kituose epizoduose Vygandas Marburgietis taip pat vaizduoja Kęstutį bendraujantį su kryžiuočiais be vertėjų... Taigi galima spėti, kad vertėjavimas tebuvo dingstis parodyti Tomą Kęstučiui ir taip paaitrinti senas šeimos žaizdas. Vygandas Marburgietis tai, matyt, suprato, ir todėl Tomo Survilos vertėjavimas jam pasirodė dėmesio vertas faktas.

1379 m. rudenį Tomas Survila vėl nusipelnė būti paminėtas Vygando Marburgiečio kronikoje. Jis buvo pasiųstas į Trakus – vėlgi kaip sutartį su lietuviais sudaryti turėjusios Ordino delegacijos vertėjas. Po to ši delegacija – o kartu ir Tomas Survila – vyko į Vilnių papildomai derėtis su Jogaila ir jo motina Julijona. Iš išlikusio kryžiuočių laiško pastarajai žinome, kad pasiuntiniai turėjo jai pranešti kažką labai svarbaus ir slapto apie Kęstučio nedorybes ir skriaudas, kurias jis neva daro ne tik kryžiuočiams, bet ir lietuviams.

Verta pažymėti, kad Tomas buvo gyvas Kęstučio nuskriausto lietuvio pavyzdys. Atsižvelgiant į gerėjančius Lietuvos ir Ordino santykius ir planuojamą krikštą, Tomas galėjo pareikšti norą grįžti, o, kadangi Kęstutis akivaizdžiai nebuvo linkęs priimti vaikaičio-palaidūno išskėstomis rankomis, jis būtų turėjęs realią dingstį skųstis. Arba Tomas galėjo išdėstyti Julijonai savą 1365 m. įvykių versiją. Julijona buvo tų įvykių liudininkė, tačiau per keturiolika metų jos vertinimai galėjo pasikeisti, juolab, kad atsirado motyvas – pirmagimiui Jogailai įtvirtinus savo kaip didžiojo kunigaikščio valdžią Vilniuje, Julijonai ėmė knietėti pašalinti Kęstutį ir Vytautą iš Trakų, kad juos galėtų perimti jos antrasis sūnus Skirgaila. Taigi Julijona buvo pasiruošusi klausytis kiršinančių Tomo Survilos kalbų.

Panašu, kad joms neliko abejingas ir Vaidutis Butautaitis. 1381m. pradžioje, vos sulaukęs šešiolikos, jis pabėgo į Prūsiją, o iš ten patraukė į Prahą ieškoti tėvo. Tiesa, susitikti jiems, matyt, nepavyko, nes Butautas apie tą laiką mirė, ir niekur nepritapęs Vaidutis, per krikštą gavęs Jono vardą, galiausiai buvo priglobtas Jogailos. Bet tai buvo vėliau, o kol kas tarp Ordino ir Kęstučio vyko negailestingas nervų karas, ir Tomas Survila, kaip matome, jame vaidino svarbų vaidmenį. Būdamas Vytauto ir Jogailos bendraamžis, jis turėjo gerai pažinoti savo giminę ir jausti, kam ką pašnabždėti ir kokius skaudulius užgauti.

Jis nedalyvavo slaptos Dovydiškių sutarties sudaryme 1380m. gegužės 31d., bet galėjo prisidėti prie jos turinio atskleidimo Kęstučiui, siekiant nuteikti jį prieš Jogailą. Pasak Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio, apie Jogailos suokalbį su kryžiuočiais Kęstutį perspėjo ilgametis Osterodės, o einamuoju momentu Brandenburgo komtūras Giunteris Hohenšteinas, kuris jam buvo draugiškas ir bendrai siekė taikos su Lietuva. Pastebėtina, kad Giunteriu Hohenšteinu galėjo būti manipuliuojama: jis mirė 1380m. liepos 22d., prieš tai tikriausiai sirgo, todėl vargu ar galėjo suvokti, kad jo perspėjimas Kęstučiui ne tiek padės, kiek pakenks. Be to, Giunterio Hohenšteino galimybės gauti informaciją apie Dovydiškių sutarties sudarymą ir jos turinį buvo ribotos, todėl visai įmanoma, kad apie rezgamą klastą jam pranešė Tomas Survila, kurio dvaras buvo Brandenburgo komtūrijoje, ir kurį Giunteris Hohenšteinas turėjo pažinoti bent jau iš Trakų derybų. Pats Tomas Survila informaciją galėjo gauti iš Diršau teisėjo Alberto Liuchtenbergo, kuris dalyvavo ir sudarant Dovydiškių sutartį, ir Trakų derybose. Taigi Tomui buvo nesunku suvaidinti susirūpinimą senelio likimu ir tokiu būdu paskatinti mirštantį komtūrą imtis veiksmų.

1382m. Tomas Survila galėjo švęsti pergalę. Kryžiuočių uoliai kurstomas konfliktas tarp Kęstučio ir Jogailos įsiplieskė visu smarkumu – prasidėjo perversmai, žudynės. Kęstutį pasmaugė, Birutę nuskandino, Vytautas pabėgo, bet jam tebuvo likęs vienintelis kelias – į Prūsiją, Butauto ir Survilos pramintu keliu. Tomas ir jo brolis Jonas turėjo džiūgauti, įsivaizduodami, kaip nekenčiamas giminaitis dabar ves kryžiuočius į Vilnių ir patirs tokį pat žeminamą pralaimėjimą, kaip kažkada jų tėvas ir dėdė.

Bet Vytautas nebuvo nei Butautas, nei Survila. Jo kovą daugelis laikė teisėta. Jo pusėn stojo žemaičiai ir Trakų įgula atkėlė jam vartus. Tiesa, Trakus Jogaila netrukus atsiėmė, tačiau 1384 m., įvairių aplinkybių verčiamas, vis dėlto ryžosi pakviesti Vytautą atgal. Ir Vytautas sugrįžo, pakeliui sunaikinęs kryžiuočių pilis Panemunėje.

Ordinas pakilo į keršto žygį. Tomas ir Jonas irgi neliko nuošaly. 1385m. jie dalyvavo Lietuvos puolime ir išgelbėjo kryžiuočių kariuomenę nuo pralaimėjimo, išvesdami ją iš apsupties per slaptą Nemuno brastą.Vėliau Jonas Survila (tiksliau, jo tarnas Medytis) prisidėjo ir prie kitų žygių į Lietuvą maršrutų rengimo. Galbūt atsižvelgiant į tai, Jonas Survila buvo apdovanotas papildomomis valdomis – gavo 30 žagrių žemės Tevelaukyje (dabar – Tarlavkų kaimas Lenkijoje).

O Vytautas taip ir neatgavo iš Jogailos Trakų ir 1389m. pabaigoje vėl buvo priverstas kreiptis pagalbos į Ordiną. Šį kartą kryžiuočiai jau nebuvo linkę juo aklai pasitikėti, todėl neverta stebėtis, kad į derybininkų grupę, kuri 1390m. sausį buvo pasiųsta pas Vytautą, buvo įtrauktas ir Tomas Survila. T. Hiršas manė, kad tuo metu jis buvo Rastenburgo pilies viršininkas, tačiau panašu, kad tai klaida, nulemta netikslaus Vygando Marburgiečio kronikos vertimo, nes Rastenburgo viršininku tuomet buvo Godfrydas Kulė. Taigi, 1390 m. derybose Tomas Survila oficialiai vėl buvo „tik vertėjas“, nors realiai jo pareiga, matyt, buvo apsaugoti Ordiną nuo galimų Vytauto gudravimų ir išsiderėti patikimas jo ištikimybės garantijas.

Vytautui už Ordino paramą teko duoti daugybę įkaitų, įskaitant savo šeimos narius. Tačiau dviem metams nepraėjus, jis vėl apmulkino kryžiuočius ir šį kartą sugrįžo į Lietuvą kaip neabejotinas nugalėtojas: Jogaila ne tik sugrąžino jam Trakus, bet ir atidavė Vilnių.

Tomui ir jo broliui Jonui tai turėjo būti smūgis. Likimo ironija: dabar jie buvo vieni iš artimiausių Lietuvos valdovo giminaičių, o kartu – niekas, mažareikšmiai Ordino vasalai, neblogai aprūpinti kitų perbėgėlių fone, tačiau išruošiantys į karą vos keletą lengvai ginkluotų raitelių. Be to, nebegalėdami būti lietuvių vidaus nesutarimų kurstytojais, Survilaičiai kryžiuočiams darėsi vis mažiau reikalingi, ir jų vaidmuo ėmė menkėti. 1393m. Tomas dar minimas kaip vieno taikos teismo dalyvis, bet po to Survilaičių vardai šaltiniuose ima mirgėti tik Salyno sutarties išvakarėse, Vytautui pradėjus siekti taikos su Ordinu. 1397m. Tomas vėl gavo žemių (120žagrių šalia Tevelaukio), 1398m. jis derino su Vytautu numatomų preliminarių derybų detales, 1399m. vėl buvo pasiųstas pas Vytautą. Taigi galingojo giminaičio politikos vingiai darė įtaką netgi Survilaičių padėčiai Prūsijoje.

Tad gal vertėjo susitaikyti su likimu ir pamėginti pelnyti dėdės palankumą? Neatmestina, kad būtent dėl to 1399 m. vasarą Survilaičiai prisidėjo prie Prūsijos riterių, patraukusių į Vytauto organizuojamą kryžiaus žygį prieš totorius. Bet vėl likimo ironija – abudu žuvo Vorkslos mūšyje, dengdami atsitraukimą to, kuriam tiek metų kenkė. Tačiau Survilos palikuonių santykių su Vytautu istorija nepasibaigė su Tomo ir Jono mirtimi.

 

Giminė gimine palieka

 

Jonas Survila buvo sukūręs šeimą ir paliko net keturis sūnus – Marką, Luką, Joną ir Motiejų. Anksčiau Jonas Jonaitis Survila buvo tapatinamas su tėvu, tačiau naujausi tyrimai atskleidė tokio tapatinimo nepagrįstumą.

Jonas Jonaitis Survila šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas 1399m. kaip didžiojo magistro Konrado Juningeno tarnas. Vėliau jis tarnavo jo broliui ir įpėdiniui Ulrichui. Jonui buvo pavedamos įvairios smulkios misijos, susijusios su Lietuva, pvz., 1408m. jam buvo patikėta nuvežti Vytautui didžiojo magistro jam padovanotą liūtą, tačiau visa tai sužinome tik iš Ordino sąskaitų knygų. Kronikininkų dėmesio vertų darbų nei Jonas Jonaitis, nei jo broliai neatliko.

Tačiau atėjo 1410m., Ordinas vos išvengė sunaikinimo, ir 1411m. naujasis didysis magistras Henrikas Plauenas ėmėsi ieškoti kaltų. Kažkam paskundus, Jonas buvo apkaltintas Ordino paslapčių atskleidimu lietuviams ir neteko visų savo valdų. Istorija būtų banali, bet netikėtai įsikišo Jogaila su Vytautu. Abu parašė laiškus Henrikui Plauenui, įtikinėdami, kad kaltinimai Jonui yra nepagrįsti, ir reikalaudami grąžinti jam jo turtą. Henrikas Plauenas laikėsi savo. Tuomet Jogaila suteikė Jonui naujų valdų Lenkijoje. Apie 1416 m., pasikeitus didžiajam magistrui, Jonas vis dėlto susigrąžino savo valdas Prūsijoje, kur ir baigė savo gyvenimą (paskutinį kartą minimas 1423 m.).

Ši istorijos pusė jau visai nebanali. Akimirkai užmirškime, kas buvo parašyta, ir grįžkime prie T. Hiršo teiginio, kad Survilos buvo tiesiog bajorai. Kaip tuomet paaiškinti Jogailos, Vytauto ir net paties Jono elgesį?

Tarkime, Jonas tikrai buvo lietuvių informatorius. Po demaskavimo Vytautas – būtent Vytautas, o ne Jogaila – būtų apdovanojęs jį už tarnybą ir iškilmingai pasveikinęs, grįžus į protėvių žemę. Vytautas tikrai nebūtų skelbęs, kad Jonas nekaltas, ir reikalavęs, kad kryžiuočiai grąžintų jam valdas. Pats Jonas irgi nebūtų veržęsis atgal į Prūsiją: Lietuvoje jis būtų buvęs didvyriu, būtų galėjęs siekti tolesnės karjeros. Kadangi jis grįžo, prielaida neteisinga.

Tarkime, kad Henriko Plaueno įtarimai buvo nepagrįsti, ir Jonas visuomet ištikimai tarnavo Ordinui. Tuomet Jogailos ir Vytauto užtarimas galėjo tik pabloginti padėtį, o svarbiausia – kodėl jie apskritai jautėsi įpareigoti ginti Joną ir aprūpinti jį valdomis? Juk ne dėl to, kad šis trečios kartos perbėgėlis atvežė Vytautui liūtą.

Viskas stoja į vietas, tik pripažinus, kas Jonas Jonaitis Survila buvo Vytauto ir Jogailos kraujo giminaitis. Giminė gimine palieka, ir viduramžiais giminės solidarumas buvo vienas fundamentaliausių etinių principų. Tarpusavyje buvo galima kovoti kruvinai, tačiau  svetimųjų skriaudžiamo saviškio gynimas tapdavo visos giminės garbės reikalu. Štai tuo ir galima paaiškinti Vytauto ir Jogailos veiksmus. Asmeninės simpatijos Jonui jie greičiausiai nejautė, bet kaip giminaitį jį reikėjo ginti, o nepavykus – suteikti prieglobstį.

Logiška ir tai, kad prieglobstį Jonui suteikė būtent Jogaila. Anksčiau lygiai taip pat jis buvo priglobęs Vaidutį Butautaitį ir pasirūpinęs, kad šis būtų paskirtas Krokuvos kanauninku bei universiteto rektoriumi. Vytautas aiškiai nebuvo linkęs priimti Lietuvoje savo vyresniųjų brolių palikuonių. Matyt, šeimos drama buvo palikusi pernelyg skaudžius prisiminimus.

Survilų (Survilaičių) giminė Prūsijoje atsekama iki XVI a. pradžios. Atrodo, kad Survilos gyveno ne pagal pajamas, nes nuo XVa. 2-ojo dešimtmečio vidurio pradėjo išpardavinėti savo žemes. Su jais vis dar buvo skaitomasi: 1435m. du Survilos giminės nariai – Mikalojus ir Jurgis (greičiausiai Jono Jonaičio Survilos sūnūs) – dalyvavo sudarant Ordino ir Lenkijos Kujavijos Bresto amžinosios taikos sutartį, kuria Ordinas įsipareigojo niekada neberemti pretendentų į Lietuvos sostą. Tačiau tarnavimas Ordinui darėsi vis mažiau naudingas, tad Trylikos metų karo metu Jurgio Survilos dėmesys nukrypo į Lenkiją, ir jis tapo gana svarbia figūra Ordinui priešiškoje Prūsijos žemių konfederacijoje. Jo sūnūs Tomas ir Dytrichas sekė tėvo pėdomis. Jie pardavė savo dvarus Ordinui pavaldžioje Prūsijoje ir persikėlė į Lenkijai atitekusią Diršau (Tčevo) sritį, vėliau dalyvavo jos savivaldoje. 1511 m. mirusiam Dytrichui net buvo pavykę pelnyti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro palankumą ir gauti iš jo iki gyvos galvos valdyti Goliubo pilį. Taigi, apsukę ratą, Survilos palikuonys susitaikė su savo gimine.

 

 

Iliustracijos:

 

n/but -  Butauto krikštas

n/but1 – Vaidotas

n/but2 - Kęstutis. Dail. Artūras Slapšys

Butauto ir Survilos krikštas Henriko Redeno kronikoje, 1553–1556 m. Biblioteka Uniwersytecka w Toruniu

Vaidotas Kęstutaitis – tikras Butauto ir Survilos brolis iš pirmosios santuokos, neprisidėjęs prie maišto. Dail. Artūras Slapšys

Šv. Tomo bažnyčia Prahoje, kurioje palaidotas Butautas

https://lt.wikipedia.org/wiki/Butautas#/media/Vaizdas:Kostel_sv_Tomase.jpg

 

 

 

Atgal