ISTORIJA
2022.08.06. Gėda net prisiminti
Kęstutis Trečiakauskas
Jau ketvirtą dešimtmetį esame laisvi. Tačiau paskaičius komentarus internetinėje erdvėje, apima gėdos ir nevilties jausmas. Nejaugi likome tokie patys besmegeniai vergai, apgailėtina masė, kurią vadinamo „brandaus socializmo“ sąlygomis partiniu botagu ganė ir pliekė menko intelekto ir visiškai menko išsilavinimo nomenklatūrininkų gauja? Atrodo, kad tikrai dar daug kas neišsigydė nuo utopinės bolševizmo bacilos. Mano bičiulis, docentas Vytautas Leščius tuomet parašė darbą apie pirmuosius okupuotos Lietuvos vadovus. Daugiau kaip pusė jų buvo tiesiog beraščiai. Tačiau ir tada, kai bendras išsilavinimas ūgtelėjo, partinėje hierarchijoje viešpatavo „patikimi“ demagogai. Jie tebuvo išmokę kaip papūgos kartoti kvailus lozungus, tiesiog idiotiškas beprasmybes ir visiškai tiesos neatitinkančius samprotavimus. Ne veltui tuo metu plačiai skambėjo anekdotiškas kalambūras: nebaigtas pradinis, aukštasis partinis. Taip buvo vertinamas partijos elitas.
O koks šiuolaikinių sovietizmo gynėjų mentalitetas? Jie įrodinėja, kad tada Lietuva klestėjo, visi gaudavo butus, parduotuvėse buvo visko pilna. Kas „nenorėjo laukti“, kooperatinį butą galėjo pasistatyti „iš karto, tuojau pat“. Šlykštus melas! Vadinamose DŽDT vykdomuosiuose komitetuose veikė kooperatinės statybos skyriai. Jie ir spręsdavo, kam leisti „pasistatydinti“ butą už savo pinigus, kam ne. Viską išuostinėdavo, iščiupinėdavo, tad jokia laisve ir kooperatine tvarka nė nekvepėjo. Šių eilučių autorius su žmona gydytoja nuėjo kryžiaus kelius, kad su mažais vaikais galėtų išsikelti iš nekūrenamos palėpės. Vienu metu, jau bebaigiant statyti namą, partiniai veikėjai nutarė jį atimti ir atiduoti griaunamų namų savininkams. „Kooperatininkai“ esą gali dar metus kitus palaukti, kol pastatys ir jiems namą. O piniginis užstatas sumokėtas, žmonės įlindę į skolas. Argi kam tai rūpėjo? Prisimenu, kaip dėl to išgyveno poetas Jonas Šiožinys. Tuo tarpu iš „plačiosios tėvynės“ plūdo tūkstančiai kolonistų. Jų čia laukė butai, vaikų darželiai, visa Lietuvoje sukurta infrastruktūra... Jiems netrūko nieko. Šiandien kai kurie „komentatoriai“ žavisi Brežnevu. Esą va kiek jis davė nemokamų butų! Kam? Tik ne lietuviams. Mano pažįstamas inžinierius, vieno garsaus knygnešio palikuonis, būdamas komandiruotėje kažkur Sibire, perskaitė skelbimą, kad Lietuvos įmonei reikia inžinieriaus. Aprūpinama butu! Nedelsdamas jis paskambino, pasakė jog su pagyrimu baigė mokslus Leningrade, puikiai išmano šią sritį... Aišku, įmonė labai nudžiugo. Pasakė, jog keturių kambarių butas laukia. Bet kai lietuvis inžinierius tarstelėjo, kad tuoj grįš į Lietuvą, balsas ragelyje nuslopo. „Tai jūs ką? Lietuvis?“ Ne, ne. Negalės priimti. Čia esą „osobyj nabor“ - aiškiai davė suprasti, jog laukia kolonisto... Vietinis, lietuvis - netinka. O štai be vargo vieniša rusė buhalterė pasistačiusi erdvų butą, paskui jame taip pat be vargo (ploto užteko!) prirašinėjo baigiančius tarnybą karininkus. Jiems visiems be eilės buvo skiriami butai. Net Vilniaus karinio komisariato komisaras sunerimęs man skambino (nelaimei, tuo metu buvau namo pirmininkas), klausdamas, ar negalima kaip nors sustabdyti to plūdimo į Vilnių ? Sako, jau labai sunkiai „pramušame“ tuos butus. Deja... Sovietų valdžia žinojo, ką daro. Gana piktai pasišnekėjau su ta ponia Ch. ir srautas šiek tiek liovėsi.
O kaip atrodė vietiniai, „domoroščennyje“ kadrai? Kai dirbau „Minties leidykloje“, Spaudos komiteto Leidyklų valdybos viršininkas V. mėgdavo asmeniškai pakontroliuoti, kad „ko nors nepridirbtume“. Jis man paskambino ir liepė atnešti peržiūrai albumą „Kaunas“. Po kurio laiko pakvietė „ant kilimo“. Pirma pastaba buvo - per daug bažnyčių. Aišku, ėmiau prieštarauti. Viršininkas pasipūtėliškai ėmė vartyti leidinio maketą ir baksnoti pirštu: va, va, va bažnyčia! Kai bakstelėjo į Kauno baltąją gulbę, aš kategoriškai pasakiau: bet tai rotušė! „Nu tai kas? Vis tiek bažnyčia!“- reziumavo „ intelektualas“. Ar tokiam žinovui buvo galima ką nors paaiškinti, jei ir rotušė jam bažnyčia? Su dailininku A. Grubevičium nutarėm nieko nemėtyti. Jei kas, pasakysim, kad išmetėm...
Nemanykime, kad panašių kuriozų nepasitaikydavo ir ten, kur jie atrodė neįtikėtini. Po leidyklos viršininkų konflikto į ją buvo paskirtas ir naujas direktorius, ir naujas vyriausiasis redaktorius. Gana greitai jis ėmė ieškoti, ką čia reikėtų patobulinti. Ir rado. Taigi man su R. Ozolu (buvome jo pavaduotojai) jis ir sako: o kodėl vyriausiajai redakcijai duodami signaliniai egzemplioriai? Juk tai išlaidavimas! Bandžiau aiškinti, bet mano tiradą ponas Edmundas nutraukė „geležine“ logika - batų fabriko inžinierius tai juk negauna batų! Susižvalgę su R. Ozolu, mestelėjome, jog vyriausiasis redaktorius gal turėjo pasirinkti ne leidyklą, o batų fabriką? O gal nebeleiskime knygų? Gal gaminkime batus? Tada lyg ir juokais viskas buvo nuleista. Bet kartą, kai mūsų vyriausiasis ėmė dėstyti mitą apie Scilę ir „Charbidę“, mudu tik šypsojomės... Bet Ozolas, matyt, neiškentęs lyg tarp kitko jau teisingai ištarė vardą „Charibdė“, vyriausiasis sukluso. Tada ir aš pabrėžtinai pakartojau frazę “tarp Scilės ir Charibdės“. Apsimetėme, kad mes neišgirdome vyriausiojo „lapsus linguae“, bet šis, mūsų nuostabai, pats pasitikslino, ar nebus suklydęs. Tada jau ir pats geranoriškai papasakojo apie konfūzą, kurio vos nepatyrė tapęs Kinematografijos komiteto pirmininku. Mat sugalvojo parašyti rimtą straipsnį apie apverktiną „kinologijos“ padėtį Lietuvoje.
Mudu su Ozolu jau tiesiog nusižvengėme. Labai jau linksmai atrodė šis nutikimas. Bet čia juokėsi ir vyriausiasis. Sako, laimė, kad kažkas iš „kinošnikų“ pastebėjo tą Komiteto pirmininko „terminą“ ir paaiškino, jog kinologija yra mokslas tiriantis šunis ir nieko bendra neturi su kinu...
Panašių linksmų „lapsus liguae“ atsitikimų anais laikais būta daugybė. Nemaža jų gal atsirado ir norint įgelti raudonųjų valdžiai. Rajoninėje spaudoje Stalinui buvo palinkėta „ilgų ligų metų“, kažkas rajoniniame laikraštyje sakė „ačiū tarybų valdžiai už padvėsusią kumelę“ (mat gavo draudimą). O kažkokia melžėja, pasak laikraščio, „parodė gražų pa...yzdį, primelždama iš kiekvienos karvės daug pieno“... Sunku patikėti, kad žodyje „pavyzdį“ v buvo pakeista į p netyčia. Kad ir su klaidele šis triukas pralinksmino kone visą Lietuvą. Ilgai apie tai būdavo pasakojama laikraščių redakcijose, nors niekas nežinojo, kuo tai baigėsi. Papeikimu ar redaktoriaus atleidimu? Kartą, kai Ignalinos laikraščio redaktorius išvyko į sesiją, mes su Juozu Kundrotu (dabar Kaune gyvenantis rašytojas) likome dviese ir patys leidome laikraštį. Jame atspausdinome žinutę, kad vienoje įmonėje skaityta paskaita „Komunizmo atgyvenoms ne vieta mūsų visuomenėje“. Tuoj pat sulaukėme Ignalinos rajono ideologo V. Beriozovo skambučio. (Vėliau jis padarė karjerą ir įkopė net į partinio Olimpo viršūnę. Beje, buvo ir Nepriklausomybės akto signataras). Apsimetėme kvailiais. „Tai juk apie „atgyvenas“ paskaita! „Draugas sekretorius“ tikriausiai pamanė, jog mes iš tikrųjų „politgramatoje“ visiški dundukai. Liepė tuojau atspausdinti keliolika pataisytų numerių ir tik juos išsiųsti į Vilnių „kam priklauso“. Iš to gerai pasibaigusio nuotykio skaniai pasijuokdavome ir po daugelio metų. Tiesą sakant, esame prikrėtę dar ne tokių išdaigų. Kartą, prieš pat rinkimus, feljetone sutaršėme netikusį kultūros skyriaus vedėją. Kandidatą! Prieš pat rinkimus! Labiausiai už tai niršo vykdomojo komiteto funkcionieriai. Na ir „draugas Beriozovas“ mane smarkiai auklėjo. Išgelbėjo tik protingas pirmasis sekretorius V.Snieška, kuris buvo daugiau ūkininkas nei politikas. Be to, aš buvau reikalingas kaip kultūrininkas, dūdų orkestro vadovas, spektaklių režisierius...
Dar vienas įdomus kuriozas įvyko paskaitoje, kurią, berods Partijos Lenino komitete, skaitė pats Lionginas Šepetys. Ideologijos sekretorius Centro Komitete. Neprisimenu kokia proga, bet jis vis kartojo iškraipytą Islandijos sostinės pavadinimą - Rekvijakas. Kai jau stulbinamai daug kartų pakartojo „Rekvijakas“, sunerimau ir aš. Pradėjau net abejoti savo žiniomis. Bene būsiu supainiojęs? Iki šiol maniau, kad turi būti Reikjavikas. Grįžęs namo tuoj puoliau tikslinti. Pasirodo, buvau teisus. Islandijos sostinė yra Reikjavikas. Salėje sėdėję žurnalistai į tai reagavo ramiai. Gal tik su šypsenėle. Bet jie sutartinai nusikvatojo, kai ideologijos sekretorius pasakė paspausti „knopkę“...
Linksmai viskas tik atrodė. Dėl daug ko buvo tiesiog gėda. Kurioziškų, bet visai nelinksmų, o skaudžių dalykų buvo kur kas daugiau. Prisimenu, kai netoli leidyklos sutikau docentą J.Kabelką. Labai linksmas ir padorus žmogus buvo. Tada jis manęs ir paklausė, ar dar daug tokių „redaktorių“ liko kaip jo laikais? Viena tokia, sako, atbėgo ir piktinasi, kad parašyta „Pievoje ganėsi laukas arklys“. Tai kur jis ganėsi ? Pievoje ar lauke? Dama piktinosi, kad „lietuviai nemoka lietuvių kalbos“. Tokių ne lietuvių tautybės kalbos „mokovų“ leidykloje buvo pilna. Ir jų įtaka buvo milžiniška. Kai viena tokia atbėgo klausti, kaip rašyti: bezdžionė, ar beždžionė, J. Kabelka paaiškinęs jai trumpai: beždžionė ne nuo žodžio bezdėti...
Mieli bičiuliai, jei skaitysite užsilikusių anų laikų garbintojų išvedžiojimus, supraskite, kad tai liga. Ji nepagydoma. Nuo jos nėra nei vaistų, nei skiepų. Tad būkite atsargūs. Neužsikrėskite. O geriausia tokių paistalų visiškai neskaityti.
Atgal
.jpg)
(1).png)
