VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.08.26. Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai. (V) Permaininga kova

Sigitas Birgelis

 

Po to iki 1946 m. pavasario Vytauto rinktinės 4-osios kuopos būrys didesnių puolamųjų operacijų nevykdė. Jei susidurdavo su priešu, tai atsitiktinai.

Pateiksiu keletą pavyzdžių. Deivoniškių kaime A. Valenta-Ožys, A. Alenskas-Pempė ir A. Marcinonis-Balandis atsitiktinai susidūrė su čekistų agentu, kurį lydėjo du milicininkai.

Po trumpos kovos partizanai stribus nukovė. 1946 m. kovo mėn. Tabarų kaime prie Jono Skilandžio sodybos būrio narius:

A. Kellerį-Tigrą, A. Rutkauską-Sakalą, V. Matulevičių-Pempę ir J. Čiuplį-Zylę, lydėjusius partizaną Stirną, kuris turėjo susitikti su kito būrio vadu Diemedžiu, užklupo Marijampolės MGB ir pasieniečiai.

Per 15 min. trukusį mūšį žuvo 5–6 partizanai.

Julius Mielkus-Lubinas prisimena: „Trakėnų kaime pas Andziulį buvo numatyta įrengti bunkerį. Šio darbo ėmėsi V. Matulevičius-Pempė, J. Lasavickas-Basanavičius, P. Misiukevičius-Strazdas, Z. Šimčikas-Kurmis ir aš – Lubinas.

Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai | punskas.pl nuotr.

Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai | punskas.pl nuotr.

Vieną rytą po pusryčių J. Lasavickas-Basanavičius manęs paprašė eiti su juo pažiūrėti, kur kasti bunkerį; prie mūsų prisijungė ir P. Misiukevičius-Strazdas.

Visi trys nulipome nuo tvarto ir nuėjome į malkinę, kurioje buvome numatę kasti bunkerį. Apžiūrėjome vietą. Basanavičius su Strazdu liko malkinėje, o aš nuėjau į būdelę už kluono kampo.

Išėjęs iš jos pastebėjau, kad gal už dvidešimties metrų eina trys enkavėdistai su automatais rankose. Jie manęs nepastebėjo. Aš greitai užlipau ant tvarto pas Pempę ir Kurmį ir jiems pasakiau, kad rusai mane pastebėjo.

Mes skubiai nušokome nuo tvarto, ir tą akimirką pasigirdo automatų šūviai. Malkinėje buvę J. Lasavickas ir P. Misiukevičius, išgirdę rusų riksmą, nusprendė trauktis į Aukštakalnių pievas, apaugusiais krūmais.

Mačiau, kad Petras Misiukevičius jau buvo nutolęs nuo malkinės per keliasdešimt metrų ir jau bėgo per kalniuką, kai pasigirdo automato serija, ir jis suklupo – pataikė į galvą.

Jonas Lasavickas apšaudomas bėgo Aukštakalnio pievų link, bet rusai ir jį nukovė.

V. Matulevičius-Pempė, Z. Šimčikas-Kurmis ir aš patraukėme plento link, nes gerai žinojome, kad netrukus atskubės daugiau rusų.

Ramiai perėję plentą, pasiekėme Brazavo kaimą. Ariančio ūkininko paprašėme arklių, nes mano koja dar buvo sutinusi, negalėjau toli eiti.

Žmogus atidavė arklį, ir aš su V. Matulevičiumi-Pempe Brazavo pievomis, per Šešupę, nujojome Akmenynų kryptimi. Sustojome pušynėlyje. Sulaukę vakaro, nuėjome į Asavos kaimą pas būrio draugus.“

1946 m. vasarą ir rudenį beveik kas mėnesį būrio vyrai susidurdavo su čekistais. Sėkmė buvo permaininga. Didžiausią netektį patyrė per 1946 m. birželio 20 d. mūšį prie Jakimavičių kaimo.

Žuvo 6 vyrai. Duoti atkirtį priešui pavyko tik 1946 m. spalį, kuomet būrys puolė Santakos ir Suvalkėlės kaimus ir kariškių grupę kelyje Kasauskai–Raudiniškiai.

Julius Mielkus-Lubinas pasakoja: „Buvo keturiasdešimt šeštųjų metų ruduo. Sustojome Trakiškių ar Deivoniškių kaime. Į ūkininko kiemą įvažiavo vežimas su civiliai apsirengusiais ginkluotais žmonėmis.

Būrio vadas Ožys įsakė pasiimti ginklus ir šokti pro langus. Atvažiavusieji mūsų nepastebėjo. Atsiguliau tarp medžių ir laukiau, kada stribai išvažiuos. Ilgai laukti neteko.

Pasirodė vežimas, ir aš paleidau į jų pusę šūvį. Stribai bandė važiuoti, paskui iššoko iš vežimo. Vienas stribas, gal trisdešimt metrų pabėgėjęs, pakėlė į viršų rankas – pasidavė, o kitas, gulėdamas griovyje, gynėsi ir buvo nušautas.

Pasirodė, kad tai – paruošų agentas, aktyvus komunistas. Gailėjome žmogaus, vežusio stribus, nes per susišaudymą jis buvo sužeistas į ranką, kurią vėliau teko amputuoti.“

Ožio būrys Lazdijų apskrities saugumiečiai pirmą kartą Ožio būrį identifikavo 1946 m. pavasarį. Čekistų manymu, tuo metu jame veikė 50 partizanų.

Svarbiausiu lietuvių partizaniniu junginiu pasienio zonoje saugumiečiams tuomet buvęs Novicko būrys. Ožio būrys jiems dar neužkliuvo.

Iki 1946 m. rudens jis rusų saugumo dokumentuose dar neminimas. Tuo laikotarpiu jiems žymiai labiau rūpėjo į šiaurę nuo Marijampolės veikusi Geležinio Vilko rinktinė ir Tauro apygardos štabas.

1945 metais Ožio būrys nuostolių praktiškai nepatyrė. 1946 m. jie buvo nedideli (8 žuvusieji ir 4 suimtieji). Tai buvo labiau atsitiktiniai susišaudymai, pasieniečiams „šukuojant“ miškus, kuriuose pagal agentų pranešimus turėję veikti partizanai.

Nepaisant nuolat plečiamo agentų tinklo, intensyvėjusios žvalgybinių grupių veiklos, kratų, stribams 4-osios kuopos ilgai nepavyko sunaikinti.

Julius Mielkus-Lubinas liudija: „Keturiasdešimt septintųjų pradžioje (sausio ar vasario mėnesį) žuvo mūsų būrio vadas Ožys – Adolfas Valenta iš Zovodos kaimo.

Jis su dviem vyrais lankėsi akmenynų apylinkėse. Tame krašte gyveno įtartinas žmogus. Pasiuntęs su juo buvusius vyrus paieškoti arklių su rogėmis, Ožys patraukė pas įtariamąjį.

Tas komunistas, pasirodo, turėjo ginklą ir pro langą matė, kad pas jį ateina partizanas. Kai Ožys pabeldė į duris, savininkas, jų neatidaręs, šovė…

Atvykę su rogėmis Ožio draugai rado jį sėdintį prie durų negyvą. Įsikėlė vadą į roges, nuvežė į Gintautų kaimą ir palaidojo vieno ūkininko kluone.

Žuvus Adolfui Valentai-Ožiui, būriui vadovauti ėmėsi Sergijus Bendoravičius-Špokas. Tai užsigrūdinęs ir narsus partizanas. Per tuos maždaug dvejus metus mūsų krašte žuvo palyginti nedaug vyrų.

Kadangi čia mažai miškų, tai dažniausia laikydavomės mažais būriais ir gyvenome pas ūkininkus bunkeriuose. Dalis vyrų, kaip minėjau, pereidavo Lenkijos sieną ir daug laiko praleisdavo Punsko krašte.

Ilgainiui pereiti sieną darėsi vis sunkiau, o gyvenimas Lietuvoje kaskart darėsi sudėtingesnis, pavojingesnis. Padaugėjo rusų kariuomenės, naktimis enkavedistai rengdavo pasalas.

Su užsieniu gero ryšio neturėjome. Daugelis pradėjo nebetikėti žadama užsienio parama ir gandais. Kovos galimybės ir partizanų nuotaikos darėsi vis niūresnės. Bet kitos išeities nebuvo, tik laikytis iki paskutinio…“

Pasak Juliaus Mielkaus-Lubino, Vytauto rinktinės 4-ojoje kuopoje kovojo šie partizanai:

Sergijus Bendoravičius-Špokas, Pasūduonio k. buv. policininkas,

Vitas Bielys, Alksnėnų k. ūkininkas,

Feliksas Čereška-Karvelis, Brazavo k. buv. policininkas,

Jonas Čiplys-Zylė, Trakėnų k. darbininkas,

Vitas Didvalis-Vidginas, Marijampolės darbininkas,

Stasys Gurevičius-Nykštukas nuo Liubavo,

Vincas Gurevičius, Žagariškių k. darbininkas,

Algis Jančiauskas-Vyturys, Sangrūdos k. darbininkas,

Sigitas Kajokas-Kovas, Aguonių k. gimnazistas,

Kostas Kubilius-Meška, Zovodos k. ūkininkas,

Antanas Landžius-Lokys, Trakėnų k. gimnazistas,

Gediminas Lastauskas-Garnys, Rūdninkų k. ūkininkas,

Vitas Matulevičius-Pempė, Asavos k. ūkininkas,

Juozas Milinkevičius-Kelmas, Zovodos k. darbininkas,

Petras Misiukevičius-Strazdas, Rūdninkų k. ūkininkas,

Antanas Marcinonis-Balandis, nuo Leipalingio,

Antanas Pečiulis-Baritonas, darbininkas,

Antanas Pakruopis-Pelėda, Navininkų k. ūkininkas,

Vitas Prabulis-Žaibas, Mockavos k. ūkininkas,

Leonas Ramanauskas-Kalavijas, Mergutrakių k. policininkas,

Bonifacas Rutkauskas-Apuokas, Rūdninkų k. ūkininkas,

Algis Rutkauskas-Miškinis, Rūdninkų k. ūkininkas,

Antanas Sliževičius, Rūdninkų k. ūkininkas,

Zigmas Šimčikas-Kurmis, Pelucmargių k. ūkininkas,

Adolfas Valenta-Ožys, Zovodos k. ūkininkas,

Vytautas Valenta-Dobilas, Zovodos k. ūkininkas,

Adolfas Keleris-Tigras, Liubavo k.

Čia išvardyti vyrai priklausė 4-ajai kuopai, kuriai iki 1947 m. pradžios vadovavo Adolfas Valenta-Ožys, o jam žuvus – Sergijus Bendaravičius-Špokas.

Penki iš šių vyrų: K. Kubilius-Meška, G. Lastauskas-Garnys, A. Marcinkonis-Balandis, A. Landžius-Lokys ir V. Prabulis-Žaibas daugiausia gyveno Lenkijoje ir retai pareidavo namo.

Ten juos suėmė ir teisė. Paskutinis iš jų – Žaibas – žuvo Šlynakiemyje 1949 m. gruodžio 15 d. kartu su partizanų kapitonu Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu.

www.punskas.pl

Atgal