ISTORIJA
2022.08.26. Kaip buvo išgelbėtas Kauno miestas nuo sugriovimo 1941 metais
Prof. Aleksandras Vitkus, Antanas Zinkevičius
1941 metų birželio mėnesio rengiamo Lietuvoje sukilimo pradžia buvo siejama su karo pradžia. Taip jau sutapo, kad tą pirmąją karo dieną, sekmadienį, buvo numatytas LAF posėdis, turėjęs įvykti 10 val. Senelių prieglaudoje Žaliakalnyje. Beje sutapimas nebuvo atsitiktinis, nes buvo tikėtasi, kad būtent sekmadienį ir prasidės karas.
Sukilimo išvakarėse LAF Kauno štabo vadovaujantį branduolį sudarė Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis – Žukauskas, dr. Adolfas Damušis ir dr. plk. Juozas Vėbra. Visi keturi tvarkė organizacinius klausimus, pasiskirstę tam tikromis sritimis, bet pagrindinis krūvis teko P. Naručiui.
Tomas Venclova knygoje „Traukos taškas“ taip aprašo Kauną pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis: „Kaunas išvengė sugriovimų ir atrodė taikus, tiesa, kai kurie pastatai buvo saugomi sargybinių. Tuo laiku miestas buvo moderno stiliaus; bendrai kinoteatrai, kavinės ir šokių aikštelės dirbo. Kiek prisimenu, važiavo autobusai ir miesto sodai buvo pilni žmonių. Net tiltai, jeigu ne klystu, nebuvo susprogdinti atsitraukiančios Tarybinės armijos“. Štai čia T. Venclova apsiriko: trys tiltai per Nemuną buvo susprogdinti: Aleksoto, Geležinkelio ir Panemunės; išliko tik vienas sveikas Vilijampolės tiltas dėka sukilėlių pasiaukojimo, kurio metu žuvo sukilėlis, policijos vachmistras Juozas Savulionis.
Prarasti trys Kauno tiltai iš keturių padėjo išgelbėti Kauno miestą nuo sugriovimo tik dėka 1941 metų birželio 23 dienos sukilėlių.
Auštant birželio 22-jai dienai prasidėjo tarp Vokietijos-SSSR karas. Apie prasidėjusį karą skelbė tik vokiečių radijas: birželio 22 d. 5 val. 30 min. Ryto.
Pilypas Narutis taip apibūdino priimtus sprendimua dėl sukilimo: „Šio LAF Štabo tikslas buvo paskelbti Nepriklausomos Lietuvos atstatymą ir jos Laikinąją Vyriausybę, kuri ir perims visas Valdžios funkcijas“.
Kaune laikinai veikiančių sukilėlių būrių priskaičiuota 42, ir jie visi turėjo savo atitinkamas užduotis. Vokiečiams gerokai pasistūmėjus į Lietuvos teritorijos gilumą, sukilėliams užėmus Centrinį paštą ir telefono-telegrafo stotį, birželio 22–ąją apie pietus Raudonosios sarmijos vadovybėje, partiniuose ir saugumo organuose prasidėjo sąmyšis, kurį kurstė sukilėliai, sekmadienį po pietų pradėję kontroliuoti ir atjunginėti karinius ir civilinius ryšius. Prieš atjungiant Kauno miesto komendantūros ryšius, rusų kalba buvo pranešta, neva Kaune nusileido vokiečių desantas.
Gavusį tokį pranešimą. 11-osios armijos vadovybė sukėlė Kaune paniką LKP(b) Centro komitete ir marionetinėje LSSR vyriausybėje. Jiems iš armijos štabo telefonu buvo pranešta, kad vokiečiai supa Kauną, o armijos štabas evakuojasi. Ir ryšys nutrūko. Palikęs savo divizijas likimo valiai, o 11-osios armijos štabas birželio 23 d. jau buvo atsarginėje vadavietėje Polocke. Sukilėlių veiksmai Kaune nesukėlė įtarimų net sovietiniam saugumui, patikėjusiam, kad ryšiai nutrūkę dėl karo veiksmų.
1941 m. birželio 23 d. 9 val. 28 min. per radiją buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas, 10 val. ryto buvo duotas signalas pradėti sukilimą Kaune ir visoje Lietuvoje.
.jpg)
1941 m. sovietų susprogdintas Aleksoto tiltas
.jpg)
Sovietų susprogdintas Kauno Žaliasis geležinkelio tiltas
.jpg)
Susprogdintas Kauno Panemunės tiltas
Sukilėliams vienas iš strateginių užduočių buvo užimti tris per Nemuną tiltus ir vieną per Nerį. Vėliau sukilėliai suprato, kad visus tris tiltus per Nemuną ir vieną per Nerį reikalingi tiek sovietams, tiek vokiečiams. Sovietai visus tiltus buvo užminavę, pastatė sargybas ir paruošė susprogdinimui.
Strateginiu požiūriu iš jų svarbiausias buvo tiltas tarp Senamiesčio ir Aleksoto. Sovietų kariuomenei per jį trumpiausias kelias trauktis iš Suvalkijos per Kauną į rytus, nes iš Suvalkų tarukėsi link kauno sovietų kelios divizijos. Pradžioje sukilėliai norėjo juos atkovoti ir išsaugoti, kol ateis vokiečiai. Neatsitiktinai šio tilto prieigose vyko aršiausios kautynės tarp sukilėlių ir raudonarmiečių.
Jau nuo pat birželio 23-iosios ryto per tiltą pradėjo beveik nenutrūkstamai plūsti raudonarmiečių daliniai, kavalerija, tankai, artilerija, gurguolės. Raudonarmiečiai suvokė, kad tiltas bus strategiškai svarbus ir vokiečių kariuomenei.
Sukilėliai suprato, kad nuo Aleksoto tilto labai priklauso tolesnė įvykių eiga ne tik Kauno mieste. Tą pačią dieną apie 15 val. ginti tilto stojo aviacijos ats. ltn. Jono Dženkaičio, greta Aleksoto, esančiame Linksmadvaryje suburtas sukilėlių būrys,
Dženkaičio būrys įsitvirtino šlaite tarp Aleksoto funikulieriaus ir VDU Technikos fakulteto rūmų. Atvykusi į pagalbą ats. majoro karo lakūno Jeronimo Garolio būrys įsitaisė šlaite šalia buvusio Vailokaičio sodo. Tačiau raudonarmiečiai nustatė, kad iš Vytauto bažnyčios bokšto į juos šaudo nedidelis civilinių žmonių būrelis, jie ėmėsi priemonių šį ugnies židinį nuslopinti Ir jiems pavyko iš užnugario atakavus panaudojus kelias tanketes ir šarvuočius. Dalis sukilėlių žuvo, kita dalis buvo priversta trauktis, ats. ltn. Dženksitis buvo sunkiai sužeistas (vėliau ligoninėje mirė).
Ne mažiau smarkus susirėmimas vyko ir dėl Vilijampolės tilto. Raudonarmiečiai tiltą jau buvo užminavę ir atsitraukdami rengėsi jį susprogdinti. Užminuotą tiltą saugojo trys šarvuočiai ir 40 raudonarmiečių.. Dėka sukilėlio policijos vachmistro Juozo Savuliono gyvybės kaina tiltą pasisekė išgelbėti. Jam pasisekė nukirpti minų laidus. Šis tiltas taip pat turėjo reikšmės ypač sukilėliams.
Tačiau greitai sukilėliai suprato, kad gal ir gali atkovoti, tačiau išsaugoti nesugebės. Kuo svarbūs buvo sukilėliams tiltai?
Sukilėiai suprato, kad tiltai per Nemuną gali būti spąstai Kaunui, kaip miestui pražūtingi, nes dvi divizijos iš Suvalkų patrauks link Kauno, persikėls per Nemuną, tada prie jų prisijungs Raudonosios armijos daliniai, esantys IX forto prieigose ir tai bus sovietų placdarmas prieš vokiečius. Kaunas bus nušluotas bombardavimais ir kautynėmis tarp dviejų armijų.
Kuo svarbus sukilėliams buvo Vilijmpolės tiltas? Pasirodo, Veterinarijos akademijos sukilėliai buvo sutarė su vokiečiais, kad jie lėktuvu atgabems ginklų siuntą. Laukti ginklai pirmiausia būtų buvę panaudoti radiofono ir Kauno radijo stoties apsaugai ir gynybai. Šie ginklai per Vilijampolės tiltą greitai būtų nugabenti į miesto centrą, o susprogdinus tiltą, laiveliais būtų buvę pavojingiau ir sunkiau. Be to sukilėliai tikėjosi, kad pirmieji vokiečių daliniai įžengs į Kauną pro Vilijampolę, todėl šis tiltas buvo svarbesnis už Aleksoto tiltą, todėl nutarė būtinai išsaugoti Vileišio tiltą. Nesulaukė vokiečių ginklų siuntos, sukilėliams teko keisti planus. Tačiau Vilijampolės tiltą vis tik pasisekė išsaugoti
Reikėjo priversti sovietus susprogdinti tiltus per Nemuną. Sukilėliams pasisekė. Birželio 23 dienos vakare trys tiltai per Nemuną, dar besikeliant sovietų armijai per Nemuną, buvo susprogdinti, o Vilijampolės tiltą išliko nesusprogdintas.
Iki šiol vyrauja nuomonė, kad sukilėliams tiltų išsaugoti nepavyko. Birželio 23 d. apie 11 val. vakaro raudonarmiečisi susprogdino geležinkelio tiltą, o kiek vėliau ir tiltą Panemunėje. Knygoje „Tautos sukilimas“ 211 puslapyje skaitome, kad: „Sukilėliai tuo metu dar neturėjo galimybių juos išsaugoti“ .
Iškyla klausimas, kodėl rusai išsprogdino tiltus dar nespėjus persikelti ateinantiems iš Suvalkjų dviems-troms divizijoms?
Atsiverčiame Pilypo Žukausko-Naručio, Leono Prapuolenio liudijimą Kersteno komitetui apie Birželio sukilimą: „Aleksoto, Žaliojo ir Pnemunės tiltų išsprogdinimo klausimas – viltys – padidėjo, nes minėti tiltai. kaip ir Vileišio tiltas, buvo rusų minuoti. Minėtų trijų tiltų išsprogdinimas buvo labai svarbus, tiesiog likiminis visam Kauno miestui, nes reikėjo dėti visas pastangas, kad į Suvalkiją sutrauktos didelės sovietų pajėgos negalėtų persikelti į Kauną ir jį paversti gynimosi tašku“. Šis liudijimas parodo sukilimo vadų sugebėjimą orientuotis strategijoje ir iškelti atitinkamus naujus uždavinus sukilimo eigoje.
Sukilėliai žinojo, todėl organizavo IX forto, kur buvo dislokuotos didesnės Raudonosios armijos pajėgos, stebėjimą. Leidus persikelti per Nemumą iš Suvalkijos besitraukiančioms divizijoms, Kaunas galėjo būti paverstas raudonarmiečių gynimosi tvirtove. Susidūrus dviems armijoms, Kauno miestas būtų sugriautas. Neužvaldžius Aleksoto tiltą, reikėjo, kad raudonarmiečiai jį susprogdintų. Taip ir įvyko. Kaunas nuo sugriovimo buvo išgelbėtas. Šis momentas istorikų dažnai praslysta ir neužfiksuojamas.
Toliau sukilėlių vadovų Kersteno liudijime pateikiama: „Ir tuoj po to (po ginklų užėmimo Parodos kalne. – Aut.) LAF grupių kulkosvaidžių ugnim iš Nemuno pakrančių apšaudomi sovietiniai tiltų gynybos daliniai, galvodami, kad sukilėliai nori tiltus išgelbėti nuo sprogdinimo. Nieko nedelsdami išsprogdino Aleksoto, Žaliąjį ir Panemunės tiltus“.
Pats svarbiausias teiginys yra tai, kad kaip toliau rašoma liudijime: „LAF išprovokuotas tiltų išsprogdinimas buvo vienas iš didžiausių laimėjimų, nes tuo buvo išgelbėtas ir Kaunas, ir visas sukiliminis planas“.
Tačiau tuo nesibaigė Kauno gynybą. Iš Suvalkų atvykę daliniai ir radę susprogdintus persikėlimui tiltus, apie 15 val. pradėjo parengiamuosius veiksmus persikelti iš Panemunės per Nemuną prie Napoleono kalno į Kauną. Taip sutapo. kad jie pradėjo rengti pantoninį tiltą ties Jiesią, toje pačioje vietoje, kur 1812 metais persikėlė Napoleonas su armija.
Raudonarmiečiai likę už Nemuno, visą laiką bandė prasiveržti seklumomis ties Šančiais, norėdami pasiekti pagrindinę traukimosi liniją – Jonavos plentą.
Su vis didėjančia įtampa pakrantės partizanai kovojo nuo pirmadienio priešpiečių ligi ankstyvo trečiadienio ryto, kada raudonarmiečiai, nebetekę vilčių prasiveržti, atsitraukė ir išsisklaidė po Jiesios pakrantes. Pats kritiškiausias momentas buvo tada, kai raudonarmiečiai ėmė apšaudyti Šančių gynybą iš pabūklų, kuriems nutildyti partizanai čia teturėjo tik vieną prieštankinį pabūklą. Tačiau šiuo momentu kaip tik jie buvo apšaudyti iš vokiečių lėktuvų.
Kersteno komisijos sukilėlių liudijime pateikiama: „Nežiūrint stiprios partizanų kulkosvaidžių ugnies (Šančių sulilėliai. – Aut.), buvo didelis pavojus, jog sovietų tankams persikėlimas gali pavykti. Nieko nedelsdamas, visai viešu ir atviru SOS šauksmu per Kauno radiofoną šaukiausi vokiečių aviacijos paramos, kad tiksliai nurodytose vietovėse galima greičiau išsklaidytų desantui per Nemuną parengtus sovietų dalinius. Ir jau po pusės valandos atskridusi vokiečių aviacija pradėjo labai stiprų, ištisas dvi valandas trukusį bombardavimą“.
1941 m. birželio 24 d. 18 val. Kaunas buvo galutinai ir tvirtai paimtas į sukilėlių rankas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
