ISTORIJA
2022.09.24. Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai. Sunku buvo išsilaikyti Suvalkų trikampyje (6)
Sigitas Birgelis
Pasibaigus karui, Lenkijos valdžia gyventojams vokiečių išduotus pasus keitė į lenkiškus. Ta proga pasinaudojo ir Suvalkų krašte veikiantys Lietuvos partizanai. Turėdami Lenkijos pasus, jie jautėsi saugiau. Partizanų ryšininkė Teklė Pauliukonytė prisimena, kad miško broliai atidavė jai paslėpti savo dokumentus. Iš pradžių ji juos slėpė troboje, o kai prasidėjo kratos, paslėpė vieno medžio kamiene. Atvykusi į nuniokotą tėviškę po devynerių metų ištrėmimo, rado tik medžių kelmus. Dingo ir partizanų dokumentai.
1946–1947 m. Lenkijos komunistinė valdžia paskelbė amnestiją, kuria pasinaudojo lenkų partizanai. Legalizavusius partizanus tardė saugumas. Atėjęs pas Vaičiuliškių Pauliukonius lenkų partizanas Jan Sadovski (Sadowski) pasakė, kad jį ir kitus partizanus klausinėjo apie juos, kad žinojo apie jų ryšius su Lenkijos ir Lietuvos partizanais. Prašė pranešti Lietuvos partizanams, kad būtų atsargūs. Po kurio laiko išėjusius į viešumą partizanus lenkų saugumas areštavo. Partizanas Henryk, kuris lankėsi savo tėviškėje, pasinaudojo amnestija. Jis norėjo tęsti mokslus. Užuot sėdėjęs mokyklos suole, aštuoneriems metams pateko į kalėjimą. Po amnestijos nesilegalizavusius lenkų partizanus persekiojo saugumas. Prieš partizanus buvo panaudota kariuomenė, vyko susirėmimai.
Teklė Pauliukonytė (antra iš kairės) su tėvais ir sesutėmis
Po amnestijos Lietuvos partizanams sunku buvo išsilaikyti Suvalkų trikampy. Kol jiems nereikėjo slėptis, padėdavo ūkyje. Partizanams padėjo Ramonų kaimo gyventojai: Burinskai, Kajeckai, Kalesinskai. Nuolatiniai jų rėmėjai buvo: Žukauskai, Remindavičiai ir Judickai iš Budzisko kaimo.
Už pagalbą partizanams ne vienam reikėjo sumokėti didelę kainą. Lenkų komunistinė valdžia ištrėmė Burinskus ir vieną Kalesinskų šeimą. Nukentėjo Vaičiuliškių kaimo Mukauskų šeima. Natalę Mukauskaitę areštavo. Ji grįžo iš kalėjimo palaužta sveikata. Jauna mirė, paliko mažus vaikus. Nukentėjo ir Jurkiūno šeima iš Graužų kaimo. Jurkiūnas kalėjo kartu su Vincu Pauliukoniu.
Teklė Pauliukonytė prisimena: „Kartą į tėviškę vakare atėjo du broliai Valentai. Paklausė, ar galės nakvoti. Jų teta gyveno netoli. Mama paklausė, kodėl neužėjo pas tetą. „Buvom pas tetą, valgyti davė, bet nakvoti nepriėmė, bijo.“ „Mes visi bijom. Kur jūs, vargšeliai, eisit? Nakvokit“, – leido mama. Mes juos pažinojom. Linksmi jaunuoliai. Bet tą vakarą buvo liūdni, susimąstę. Sakė, eidami į Lenkiją buvo užėję į namus sunkiai sergančio tėvo atsisveikinti. Gal paskutinį kartą… Tėvas liepė nepadėti ginklo, kol Lietuva nebus laisva.“
Kai baigėsi karas, sovietai sustiprino sieną. Atrodė, kad tik paukštis gali ją perskristi. Daug kartų per ją ėjo Lietuvos partizanai. Ne kartą teko susišaudyti, buvo ir aukų. Pasieny siautė saugumas, radęs sienos „pažeidėjų“ pėdsakus. Miškus, laukus šukavo lenkų pasienio kariuomenė.
„Partizanai mūsų namuose gyventi bijojo, – pasakoja Teklė Pauliukonytė. – Ateidavo į slėptuvę laukuose. Kai kartą nunešiau jiems maisto, netrukus virš slėptuvės išgirdom žingsnius. Jie tolo ir artėjo. Partizanai užsitaisė ginklus. Jų žvilgsniai nukrypo į mane. Tylėjau. Širdis iš baimės sunkiai plakė. Kur buvo slėptuvė, augo kadagių krūmai, dilgėlės. Vaikščioti be tikslo po dilgėlyną malonu nėra. Aš pakeliui į slėptuvę apeidavau pakalnę ir tik tada duodavau ženklą, kad partizanai atidarytų angą. Skubėdavau.
Dabar jaučiausi kalta. Atsarginio išėjimo iš slėptuvės nebuvo. Žinojau, kad gyvi nepasiduos. Tačiau po kiek laiko žingsniai nutolo ir tas asmuo jau nebesugrįžo. Būta spėliojimų, kad mane sekė slapukas ar išdavikas, bet neradęs slėptuvės pasitraukė. Partizanams gyventi pasidarė nesaugu. Sutemus jie slėptuvę apleido. Namiškiams apie įvykį nepasakojau. Kas ten vaikščiojo – liko paslaptis. Po to, kai jau ilgesnį laiką buvo ramu, partizanai vėl atėjo į slėptuvę.“
Partizanų gretos mažėjo. Jie kovojo su galingesniu, gerai ginkluotu priešu. Enkavėdistai savo nuostolius papildydavo. Daug žalos partizanams padarydavo išdavystės.
Žaibas pasakojo: „Partizanai pas ūkininką kluone turėjo bunkerį. Užėję kartais pasilikdavo jame kelias dienas. Sužinojo NKVD. Kartą apsupo sodybą stribai ir enkavėdistai, darė kratą. Išvertė iš kluono šiaudus, šieną, bet bunkerio surasti negalėjo. Namuose buvo senelis ir šešerių metų vaikutis. Įsiutę enkavėdistai mušė senelį, grasino. Nieko nepešę, ėmėsi berniuko. Berniukas verkdamas sakė, kad nežino, kur partizanai. Tik išvažiavus NKVD, partizanai sužinojo, kad siautė stribai ir enkavėdistai. Puolė seneliui dėkoti, bet jis tik numojo ranka. „Didelis čia daiktas, – pasakė. – Atlikau lietuvio pareigą. Bijojau tik, kad kankinamas anūkėlis neišlaikys, pasakys, kur slepiasi partizanai. Slėptuvę žinojo, nunešdavo partizanams maisto.“
Lietuvos partizanai be vietinių gyventojų paramos Suvalkų trikampyje nebūtų išsilaikę. Pinigų jie neturėjo. Įsakyti, kad kas nors duotų maisto, negalėjo. Jiems čia buvo svetimos valstybės, Lenkijos, teritorija. Daumantui išvykus į užsienį, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas toliau palaikė ryšius su Vakarais. NKVD ir UB stengėsi jį susekti ir likviduoti partizanų ryšius per Lenkiją. Tam tikslui Maskva skyrė daug pajėgų ir dėmesio. J. Krikščiūnas tuo metu slapstėsi Punsko krašte.
Rimvydas, dviejų ryšininkių globojamas, tvarkė dokumentus, rašė partizanų kroniką, ruošėsi vykti į Vakarus.
Teklė Pauliukonytė pasakoja: „Mano tėviškėj rasdavo prieglaudą Lietuvos ir Lenkijos partizanai. Atėjo sunkus laikas, kai NKVD su vietinių išdavikų pagalba sužinojo, kad Rimvydas apsistojęs Trikampy. Prasidėjo kratos, žmonės buvo įbauginti. Giminės bijojo savo giminių, nenorėjo priimti partizanų nakvynei. Pastarieji negalėjo ateiti į tėviškę. Kai buvo reikalas, aš ėjau susitikti į sutartą vietą. Eidavau naktį. Ne kartą vos širdis neiššoko iš krūtinės, kai einant tamsoj po kojomis iššokdavo miegojęs kiškis, ne mažiau išsigandęs negu aš. Susitikti reikėjo ne vien dėl žinių, maisto. Ne mažiau negu duona reikalingas buvo partizanams palaikymas, kad svetimam krašte nesijaustų vieniši. Partizanai suprato, esantys vieni. Vakarai žadėjo, bet neištesėjo. Vienas partizanas savo motinai į Kanadą rašė: „Neverk, neliūdėk, motinėle, kai žūsiu ir gatvėj gulėsiu. Bus daug juoko…“
punskas.pl
Atgal
.jpg)
