VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.09.24. Lenkų bendrija šiandien: negatyvo vis dar daug (III)

Česlovas Iškauskas

Tęsiant rašinius apie lenkų tautinę mažumą Lietuvoje, svarbu peržvelgti jos veiklą šiandien, žinoma, tik kai kuriuos bendravalstybinius, ypač probleminius aspektus. Paprastai tokiu atveju sunku atsiriboti nuo istorinių dviejų valstybių santykių ir pačios lenkų diasporos plėtros aplinkybių. Juk keli pilsudskinės okupacijos Rytų Lietuvoje dešimtmečiai ir lenkų autonomininkų ardomieji veiksmai Lietuvai atkuriant nepriklausomybę paliko gilius randus valstybės raidoje ir tautinių bendrijų sambūvyje.

Savavališka apklausa

Lietuvos gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, 2011 m. šalyje gyveno 200 317 lenkų. Didžiausia lenkų tautybės gyventojų dalis gyveno Šalčininkų (77,8 proc.), Vilniaus (52,1 proc.), Trakų (30,1 proc.) ir Švenčionių (26 proc.) rajonų savivaldybėse. Bet 2016 m. pradžioje, Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyveno mažiau - 162 344 lenkai.

Tačiau statistikos pateikimo srityje laukė susidūrimas su radikaliomis lenkų politinėmis organizacijomis, kurios tvirtino, kad Lietuvos tarnybos pateikia netikslią informaciją apie lenkų bendruomenę. Antai, Lietuvos lenkų sąjungos iniciatyva šių metų pradžioje buvo suskaičiuoti Vilniaus krašte gyvenantys lenkai. Gegužę paskelbus šiuos duomenis, savarankiškai atlikto lenkų tautybės gyventojų surašymo koordinatorius, Seimo nario Česlavo Olševskio patarėjas Valdemaras Urbanas teigė, kad „kai kuriose vietovėse tie skaičiai turi nemažų skirtumų“, ir jie sudaro „nuo kelių iki keliolikos procentų“.

Ruošiantis paskelbti šios apklausos rezultatus, dar metų pradžioje rašėme (https://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-teberusena-lenku-autonomijos-viltys-i/), kad prieš metus staiga sukurta Lietuvos lenkų sąjungos visuomeninė organizacija „Visuomeninio Vilniaus krašto gyventojų surašymas“ pareiškė iniciatyvą lygiagrečiai su Lietuvos statistikos departamento atliekamu Lietuvos gyventojų ir būstų surašymu, ignoruojant Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR), atskirai surašyti krašto gyventojus. Paaiškėjo, kad „surašymo“ organizatoriaus – Lietuvos lenkų sąjungos – priešakyje buvo Michalas Mackevičius. Tas pats, kurį Lenkijos prokuratūra beveik trejus metus persekiojo už machinacijas su Lenkijos valstybės skirtomis dotacijomis. Kita organizatorė – Renata Cytacka, kuri atvirai pripažino, kad alternatyvaus surašymo priežastis yra nepasitikėjimas Lietuvos valstybės institucijomis. Jos nuomone, jau iš anksto buvo žinoma, kad Statistikos departamentas sumažins lenkų skaičių Lietuvoje. Bet tuomet oficialiai surašymo duomenys paskelbti nebuvo, tačiau rezultatai nugulė lenkų veikėjų stalčiuose, nes jie skirti „vietiniam naudojimui“, t.y. laukė savo valandos.

Ryšardas Maceikianecas

„TVP Wilno" pristatymo akimirka. Arno Strumilos nuotr.

Lenkijos kanalo “TVP Wilno” sklaidos ir 1920 m. Lenkijos okupuotos Rytų Lietuvos erdvės panašios. Alkas.lt žemėlapių sugretinimas

Kaip ir tikėtasi, tik gegužę paskelbus duomenis, pasipylė priekaištai Statistikos departamentui. Pasak lenkų tyrėjų, Lietuvos lenkų sąjungos duomenimis, Vilniaus rajone gyvena 46 tūkst. 231, Statistikos departamento duomenimis – 45 tūkst. 18 lenkų tautybės žmonių. Tuo metu Šalčininkuose – atitinkamai 23 tūkst. 477 ir 22 tūkst. 933 lenkų tautybės žmonių. Lietuvos lenkų sąjunga teigia surašymą vykdžiusi „tradiciniu būdu“, tai yra, lankant žmones ir pasiūlant užpildyti tautybės deklaraciją. „Duomenys tikrai džiugina ir daug kur lenkia Statistikos departamento skelbiamus skaičius lenkų tautybės aspektu. Gavę galutinius skaičius iš visų Vilniaus krašto vietų, kur vyko surašymas, matyt, kreipsimės į Statistikos departamentą, siekiant kartu palyginti skaičius ir išgryninti realią situaciją atskirose vietovėse“, – sakė V. Urbanas.

Tuo tikslu surengtoje spaudos konferencijoje lenkų atstovė parlamente, kitos jų partijos -  Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) delegatė Rita Tamašunienė teigė, kad lenkų gyventojų Lietuvoje „tendencijos yra gerėjančios“. Kitaip sakant, Lietuvos tarnybos ignoruojančios optimistines lenkų tendencijas...

Ar kalba ignoruojama?

Tautinių mažumų departamento tinklapyje priduriama ir kalbinės lenkų plėtros tendencijos. Rusifikacijos politika darė žalingą poveikį visų tautybių Lietuvos gyventojams, jų kultūrai, o ypač kalbai, juolab kad Vilniuje ir Vilniaus krašte tai nebuvo sunku padaryti. Nuo seno pietryčių Lietuvoje žmonių daugumą sudarė lenkų tautybės valstiečiai ir darbininkai, kalbėję vietine lenkų tarme, todėl perėjimas prie rusų kalbos jiems buvo natūralus ir paprastas. 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, rusų kalbą savo gimtąja kalba laikė apie 60 proc. lenkų. Daugelis lenkų šeimų vaikus leido į mokyklas rusų mokomąja kalba. 2010 m. Tartu universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad, bendraudami su draugais ar viešumoje su žmonėmis, 29 proc. Lietuvos lenkų vartoja rusų kalbą.

Nepaisant suvaržymų ir represijų, Lietuvoje lenkų tautinė mažuma turėjo daugiau galimybių išlaikyti tautinę tapatybę nei kitose okupuotose šalyse. Buvo leidžiama periodinė spauda, transliuojamos radijo laidos, veikė mokyklos lenkų mokomąja kalba. Okupuotoje Lietuvoje buvo vykdoma savo tikslų turėjusi Kremliaus politika, sudariusi palankias sąlygas vystyti lenkų švietimą, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Prasidėjus Atgimimui, žymi lenkų tautinės mažumos dalis aktyviai rėmė Lietuvos Nepriklausomybės siekius. Visuose po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo įvykusiuose rinkimuose lenkų tautinė mažuma turėjo savo atstovus. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininkas V. Tomaševskis tapo vieninteliu Lietuvos tautinių mažumų atstovu Europos Parlamente.

Todėl reikia pripažinti, kad Lietuvos valstybė atveria žalią gatvę tautinių mažumų plėtrai įvairiomis kryptimis.

Nuožmi saviškių kritika

Tai pripažįsta ir žinomas politikas, lenkų bendruomenės veikėjas Ryšardas Maceikianecas prieš daugiau penkerius metus laikraštyje „Trakų žemė“ paskelbęs straipsnį apie lenkų padėtį (http://www.traku-zeme.lt/lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/). Jis priminė, kad „karštas diskusijas apie Lietuvos lenkų istoriją ir problemas kaip visumą, tikriausiai prisidėjus ir sovietinėms tarnyboms, pradėjo tų laikų komunistinė spauda likus keleriems metams iki Nepriklausomybės paskelbimo. Tie dabar jau pamiršti straipsniai cenzūruojamos spaudos puslapiuose leido giliai įsišaknyti nuomonei, kad Lietuvos lenkai yra lenkų tautinė mažuma, turinti daugybę tariamų problemų, kurių sprendimo privalo imtis Lietuvos valdžia“. Autorius, kuris susilaikė tą istorinę Kovo 11-ąją balsuojant už Nepriklausomybės atkūrimo Aktą, bet paskui jam pritaręs, nevengia kritikuoti tuometinę lenkų žiniasklaidą, kuri diskusijoje, skirtoje Lietuvos lenkų „teisių gynimui“, rodė pavyzdį. Čia pirmavo  dienraštis „Czerwony Sztandar“ („Raudonoji vėliava“; dabar – „Kurier Wileński“), vadovaujamas Z. Balcevičiaus, kuris „anksčiau partijos vardu koordinavo Vilniuje administracinių sovietinių tarnybų, taip pat ir KGB, veiklą“. 1989 m., prieš paskelbiant Nepriklausomybę, kaip rašo autorius, sovietinė valdžia įregistravo Lietuvos lenkų sąjungą. Jis nesigaili ir dabartinės parlamentinės LLRA-KŠS bei jos steigėjų, neišskiriant ir V. Tomaševskio.

O štai Lietuvos socialdemokratų partijos svetainėje randame be datos publikuojamą Aleksanderio Radczenkos straipsnį (https://www.lsdp.lt/aleksander-radczenko-ko-is-tikruju-nori-lietuvos-lenkai/), kuriame vėlgi gana kritiškai vertinamas ne tik tautinės mažumos pakeitimas tautine bendrija, bet ir LLRA ir jos vadovai. Jis pastebi, kad „vietiniai gyventojai balsuoja už Valdemarą Tomaševskį dėl to, kad tikisi, jog jis jiems padidins pensijas, atlyginimus ar nemokamai renovuos namus, jie smarkiai klysta. Už LLRA balsuojama, visų pirma, dėl tautinės tapatybės klausimų“. Miglotai suprasdamas lenkų tautinį tapatumą (tarsi jį kas sąmoningai pažeidinėja), A. Radczenko gina W, X ir Q raidžių vartojimą, nes jos esą „yra svarbios jų tautiniam tapatumui, tampa jų savitumo simboliais ir būtent dėl šios priežasties turėtų būti sprendžiamos, parodant, jog Lietuvos valstybė gerbia visus savo piliečius“. Atrodo, kad ši valdančioji dauguma Seimo pavasario sesijoje įsiklausė į tokius priekaištus ir nusileido vietos lenkams, kurie vis dėl to nepuolė masiškai keisti savo pavardžių ir vardų rašybos...

Netenkina ir informacinė erdvė

Dejonės dėl kalbos ne vienintelis lenkų bendruomenės „arkliukas“. Pasirodo, jiems maža žiniasklaidos erdvių. Tas pats socialdemokratinės minties autorius A. Radczenko pabrėžia, kad „nuo 2014 m. Lietuvoje nuolat diskutuojama apie tinkamą atsaką Kremliaus propagandai, bet šiuo klausimu daroma neįtikėtinai mažai. Nuolat didėja rusiškos produkcijos kiekis Lietuvos televizijose, bet toli gražu nedidėja finansavimas vietinėms antikremliškoms visuomenės informavimo priemonėms lenkų ir rusų kalba. O blogiausia, kad sugrįžta naratyvas, kuris tautines mažumas ir jų postulatus a priori priskiria Lietuvos priešams“. Jis pateikia pavyzdžių: „Seimo narys Audronius Ažubalis pavadino socialdemokratų pasiūlytą Tautinių mažumų įstatymo projektą hibridinių karų stiliaus projektu, kurio tikslas – valstybėje skleisti sumaištį, dezintegraciją. Jam antrina Vytautas Radžvilas, kuris jau pačią diskusiją apie tai, ar reikia Lietuvai Tautinių mažumų įstatymo, pavadino „antivalstybine“ ir surengta „pogrindyje greičiausiai dar tūnančių LKP/TSKP platformininkų“. Ypač lenkus papiktino gana tiesmukas naujo Teisingumo ministerijos siūlomo įstatymo apibudinimas: „autonomija šilkinėmis pirštinėmis“.

Kad vietiniai lenkai neva skriaudžiami, negaudami pakankamai informacijos jų kalba, rašėme ne kartą (https://alkas.lt/2021/07/01/c-iskauskas-polonizacija-per-televizija/) . Buvusi Sauliaus Skvernelio Vyriausybė nusileido ir pasistengė, kad nuo 2019 m. rugsėjo visą regioną nuo Alytaus iki Ukmergės ėmė aprėpti Lenkijos TV kanalas „TVP Wilno“. Tai jau šeštasis Lenkijos TV kanalas, kurių retransliacijas pietryčių Lietuvai, Lietuvos ministro pirmininko S. Skvernelio pastangų dėka, mūsų valstybė apmoka nuo 2018 m. gegužės. Štai tie kanalai: informacinis naujienų kanalas TVP INFO, pramoginis kanalas TVP POLONIA, pažintinis kanalas TVP HISTORIA ir 2 muzikiniai pramoginiai kanalai NUTA.TV bei POWER TV, dabar dar ir „TVP Wilno“.

Pastebėta, kad neatsitiktinai ši aprėptis bemaž tokia pati kaip 1920-1939-ųjų metų Lietuvą su Lenkijos atplėštų rytų ir pietryčių Lietuvos teritorijų. Telecentro paskelbtame žemėlapyje matyti, kad naujojo „TVP Wilno“ kanalo retransliacija apima Vilniaus miestą, Vilniaus, Švenčionių ir Šalčininkų rajonus, taip pat dengia dalį Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Širvintų, Vievio, Kaišiadorių, Elektrėnų, Trakų ir Alytaus rajonų. Beje, kai kurie apžvalgininkai pastebėjo ir tokį mažmožį: Lietuvoje rodoma lenkiška programa nevadinama valstybine kalba „TVP Vilnius“… Šitokia „klaida“ primena atgaivinamą seną, dar 1920-ųjų Lenkijos agresijos šūkį „Wilno nasze!“. Ar dabar jis pasikeitė?

Taigi, straipsnyje klausėme: pasakykite, ar Lenkijos televizija nukonkuravo Rusijos ir Baltarusijos skleidžiamą propagandą? Ar pasiteisino šiems penkiems kanalams skirti apie 350 tūkst. eurų? Nesunku pastebėti, kad, nors ir uždarius kai kuriuos atvirai priešiškus Rusijos TV kanalus, jų retransliacijų nesumažėjo, o pietryčių lenkai ir toliau mielai žiūri juos, o ne lenkiškas ar lietuviškas televizijas.

Pariteto ir čia nėra. Tik 2020 metų balandį Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai ėmė matyti „LRT Lituanica“ televizijos programą. Iki tol Lietuvos televiziją galėjo stebėti tik siauro pasienio ruožo gyventojai. Bet juk, kaip sakė Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas, Suvalkuose gyvena tik apie tūkstantis lietuvių, kitaip sakant, kelis šimtus kartų mažiau, negu mato lenkiškas programas Lietuvoje. O ką jau bekalbėti apie 5000 lietuvių visoje Lenkijoje.

***

Čia neliečiame lenkų nuolat akcentuojamų švietimo problemų, kurios vis paskęsta bendrame šios srities reformų liūne. Taip pat netikslinga kartoti visų tautinės mažumos vystymosi pasiekimų, kurie iš tikrųjų tik puošia mūsų tautinius santykius ir tarpvalstybinius ryšius. Išsamiai lenkų diasporos padėtis Lietuvoje pateikta VDU mokslininko Andriaus Švarplio 2014 m. atliktoje studijoje „Piliečiai ar svetimšaliai? Lietuvos lenkai nacionaliniame viešajame diskurse 2011 metais“ (https://portalcris.vdu.lt/server/api/core/bitstreams/e13d4c76-fa9a-4483-9886-a012ee989186/contentO).

O pabaigoje vėl grįžtu prie internetiniame dienoraštyje paskelbtų R. Maceikianeco minčių, su kuriomis galima ir nesutikti, bet verta straipsnį baigti pozityviu akcentu: „Mūsų stebėjimai rodo, kad nesame vieniši šitaip vertindami situaciją, ir tiems, kurie mąsto patys, paminėta sovietinė schema yra ankšta ir nelabai patikima. Tad turime teisę tikėtis, kad ir tiems, kurie pagal tarnybines pareigas privalo stiprinti valstybingumą bei demokratiją ir šviesti žmones, anksčiau ar vėliau baigsis abejingo neveikimo ir tylėjimo laikotarpis, ir jie pajus norą pradėti spręsti visuomenei rūpimus klausimus“ (www.pogon.lt).

 

Atgal