ISTORIJA
2022.10.08. Vytautas ir žemaičiai
Inga Baranauskienė
Žemaičių santykis su Vytautu painus. Šiuolaikiniai žemaičiai Vytauto nemėgsta, nuolat prikaišioja jam Žemaitijos atidavinėjimus ir menamą žemaičių savivaldos žlugdymą. Antra vertus, neįmanoma paneigti, kad būtent Vytauto dėka Žemaitija buvo apsaugota nuo Vokiečių ordino ir išliko Lietuvos sudėtyje. Tad koks buvo paties Vytauto požiūris į Žemaitiją ir kaip į jį žiūrėjo tuometiniai žemaičiai?
Prieš pradėdami nagrinėti šiuos klausimus, turime suprasti, kokią vietą žemaičiai užėmė tuometinėje Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Viena vertus, tai buvo probleminis regionas. Vokiečių ordinas, remdamasis andainykštėmis Mindaugo donacijomis, laikė Žemaitiją savo teisėta nuosavybe ir stengėsi ją užvaldyti. Bet koks Lietuvos bandymas tartis su kryžiuočiais dėl taikos, neišvengiamai iškeldavo Žemaitijos priklausomybės klausimą. Tačiau žemaičiai gerai suvokė savo pavojingą padėtį ir darė viską, kad Lietuvos valdovai nedrįstų net galvoti apie Žemaitijos atidavimą. Ši įtampa ir įtarus požiūris į centrinę valdžią skatino žemaičius išlaikyti savivaldą, o tai pavertė juos ne tik jėga, lemiančia visą Lietuvos politiką, bet ir bendru apačių balsu, nes Aukštaitijoje savivalda ilgainiui nunyko.
Vytauto iškilimą – jo pergalę 1382–1392 m. vidaus karuose – taip pat lėmė žemaičiai: būtent jie sudarė Vytauto kariuomenę, be kurios jis nieko nebūtų laimėjęs. Taigi, užuot nagrinėję 1382–1392 m. karus kaip Vytauto kovą dėl valdžios, pamėginkime pažvelgti į juos kaip į pačių žemaičių kovą dėl savo interesų.
Žemaičių karas prieš Algirdaičius
Grėsmė žemaičiams ėmė augti po Algirdo mirties. Nors iš pradžių atrodė, kad Lietuvos politika nesikeis, Jogaila ėmėsi rizikingo flirto su Vokiečių ordinu, 1380 m. Dovydiškėse sudarydamas su juo slaptą bendradarbiavimo sutartį. Jo brolis Skirgaila suartėjo su kryžiuočiais dar labiau ir 1381 m. atvirai pasitelkė juos į pagalbą prieš maištaujantį Polocką. Tokia įvykių eiga, be abejo, sukėlė nerimą ne tik žemaičių kunigaikščio pareigas einančiam Kęstučiui, bet ir patiems žemaičiams, todėl 1381 m. rudenį Jogaila buvo nuverstas.
Vis dėlto Jogaila išvengė rimtesnės bausmės: Kęstutis jį lyg mokinuką antriems metams išsiuntė valdyti Vitebsko. Vytautas irgi karštai gynė pusbrolį. Žemaičiai, matyt, persiėmė šiomis nuotaikomis, todėl, net kai 1382 m. vasaros pradžioje Jogaila susigrąžino Vilnių ir vėl pradėjo bendradarbiauti su kryžiuočiais, jie sutriko ir pamėgino imtis taikytojų vaidmens.
Šaltiniai gerai nušveičia 1382 m. vasaros dramą. Pasak kryžiuočių kronikininko Vygando Marburgiečio, Vilnių ir Trakus praradęs Kęstutis kreipėsi į žemaičius, prašydamas „patarimo“ ir tuo tarsi perduodamas savo konfliktą su Jogaila žemaičių teismui.
Žemaičiams žūtbūt norėjosi išvengti vidaus karo, todėl, pasak kryžiuočių kronikininko Vygando Marburgiečio, jie pasiuntė pas Jogailą pasiuntinius, deklaruodami, kad pripažįsta jį Lietuvos valdovu, bet tik su sąlyga, jeigu jis laikysis „protėvių tikėjimo ir savo tautos“. Kitaip tariant, žemaičiai siekė, kad Jogaila nutrauktų visus ryšius su kryžiuočiais ir atkurtų senąją tvarką, grąžindamas Kęstučiui Trakus.
Jogaila derėtis nesutiko, taigi žemaičiai nusprendė padidinti spaudimą, duodami Kęstučiui kariuomenę. Pasak Vygando Marburgiečio, rugpjūčio 3 d. Kęstutis atžygiavo prie Trakų su 9 tūkstančiais žemaičių, bet greičiausiai žemaičių buvo apie 4 tūkstančius, nes XIII–XV a. Žemaitija mobilizuodavo 3–5 tūkstančius karių. Kitos pajėgos – 5 tūkstančiai karių, kurie vėliau pasidavė Jogailai – turėjo būti Vytauto atvesti Gardino ir Palenkės daliniai, o taip pat Kęstučio brolio Liubarto pulkai iš Volynės. Tikėtina, kad Kęstutis turėjo kiekybinį pranašumą, nes Jogaila galėjo mobilizuoti pajėgas tik iš Vitebsko, Krėvos ir Aukštaitijos. Jam dar talkino Livonijos magistras su 3 šimtais – neaišku, karių ar riterių, bet net jeigu manysime, kad pastarųjų, Livonijos pajėgos vargu ar siekė 3 tūkstančius vyrų. Kaip bebūtų, aukštaičiai vargu ar buvo sužavėti tokiais sąjungininkais, o žemaičiams kryžiuočių pajėgų buvimas Jogailos kariuomenėje kaip tik turėjo suteikti papildomą motyvą kautis. Tokiomis aplinkybėmis, matyt, visiems pasirodė natūralu, kad Jogaila staiga panoro taikytis, žadėdamas grąžinti Kęstučiui tai, kas jo.
Kai paaiškėjo, kad derybų dingstimi atsiviliojęs Kęstutį ir Vytautą į Vilnių, Jogaila juos suėmė, žemaičiai nieko nebegalėjo padaryti. Liubartas, kuris teoriškai būtų galėjęs perimti vadovavimą Kęstučio pajėgoms, aiškiai pasidavė Jogailai. Tą patį, kaip minėta, padarė ir daugelis kitų Kęstučio kariuomenės dalinių. Žemaičiai liko mūšio lauke vienui vieni ir be vado, taigi nusprendė trauktis į savo kraštą.
Žemaičių krikštas. Varnių katedros altoriaus antepedijus. Petras Repšys, 2008 m.
Padėtis toliau blogėjo: Kęstutis buvo pasmaugtas, Birutė – nuskandinta, jos artimiausi giminaičiai – suplėšyti ant rato... Atrodytų, žemaičiams neliko nieko kito, kaip tik pripažinti Algirdaičių valdžią, bet buvo įžeistas jų orumas. Jogaila ne tik lengvabūdiškai žaidė žemaičių interesais: jis paniekino jų gerą valią, jų autoritetą, jis atėmė iš jų ir pamėgino vietoj jo įbrukti visų nelaimių kaltininką – Skirgailą. Tai buvo pasikėsinimas į pačią žemaičių savivaldos teisę, žemaičiai stojo jos ginti.
Beje, verta atkreipti dėmesį į vieną svarbią aplinkybę. Algirdaičių represijos persirito per visą Trakų kunigaikštystę, bet rezultatai buvo skirtingi: aukštaitiškoje ir rusėniškoje Skirgaila įsitvirtino, o Žemaitija liko nepalenkiama.
Tai privertė Algirdaičius ryžtis dar didesnei konflikto eskalacijai. 1382 m. spalio 31 d. Jogaila su Skirgaila sudarė Dubysos sutartį, preliminariai įsipareigodami perleisti Žemaitiją Ordinui. Tikėtasi išgąsdinti žemaičius, bet, regis, jie įsiuto dar labiau.
Žinia, jeigu žemaičiai nebūtų susiradę vado, Algirdaičiams gal ir būtų pavykę juos palaužti, tačiau, jų laimei, Vytautui buvo pavykę ištrūkti iš nelaisvės, ir 1382 m. pabaigoje jis juos įtikino ryžtis anksčiau neįmanomam politiniam viražui – stoti į vieną gretą su kryžiuočiais.
Politiniu požiūriu tai buvo genialus ėjimas: Žematija ne tik apsisaugojo nuo galimo Ordino puolimo, kurio ji tikriausiai nebebūtų atlaikiusi, bet ir pavertė niekais visus Algirdaičių laimėjimus. Jau pirmosiomis 1383 m. dienomis Jogaila parašė kryžiuočiams, prašydamas „nešaukti žemaičių pas save“, nes neva jie visi jau pasidavė jam ir jo broliui Skirgailai. 1383 m. liepą, po ilgų derybų, jis galutinai atsisakė ratifikuoti Dubysos sutartį, bet žemaičių jau nebuvo galima perkalbėti. Vytauto vadovaujami, jie prisidėjo prie 1383 m. rudenį kryžiuočių surengto Trakų bei Vilniaus puolimo, papildydami jo pajėgas trimis tūkstančiais vyrų. Tokiu būdu bendras jėgų santykis Ordino kare prieš Lietuvą pakito iš esmės, ir Algirdaičiams iškilo pralaimėjimo grėsmė.
Karas užtruko iki 1384 m. liepos. Per tą laiką Vytautas priėmė krikštą ir pats užrašė Žemaitiją Ordinui, bet Žemaitijos vidaus gyvenimas dėl to nepasikeitė: ją ir toliau valdė Vytautas, o kryžiuočiai net nebandė joje įsitvirtinti. Į Vytauto susitarimus su kryžiuočiais, kuriuos liudijo ir kai kurie įtakingi žemaičių didikai (pvz., Rakutis iš Medininkų), matyt, buvo žiūrima tik kaip į taktines gudrybes. Tačiau tiek Vytautas, tiek žemaičiai suprato, kad toks gudravimas gali būti veiksmingas tik trumpą laiką, todėl, vos tik sulaukę Jogailos pasiūlymo taikytis, jie jį iš karto priėmė, ir draugystė su Ordinu buvo efektingai užbaigta kryžiuočių pilių Panemunėje sudeginimu.
Vis dėlto iš susitaikymo žemaičiai laimėjo ne tiek jau daug. Jogaila buvo privertas grąžinti Vytautui Gardiną su Palenke, ir tai buvo nemenka moralinė pergalė, tačiau Trakai liko Skirgailai, ir dėl to žemaičių padėtis tapo labai kebli.
Ypač sunku nustatyti jų formalų pavaldumą. 1384–1389 m. Žemaitijos reikalai buvo priskiriami Skirgailos kompetencijai, nors jis ir neįjungdavo jos į paliaubas su kryžiuočiais. Iš to sektų išvada, kad Vytautas buvo įtikinęs žemaičius laikinai pripažinti Skirgailos valdžią. Antra vertus, Vytautas, kuris toliau siekė susigrąžinti Trakus, akivaizdžiai nebuvo suinteresuotas nutraukti ryšių su žemaičiais.
Jogaila su Skirgaila visaip stengėsi tuos ryšius silpninti: Vytautui teko priimti stačiatikišką krikštą, paskui jam buvo duotas Luckas ir t.t. Šitie žaidimai ir galėtų paaiškinti, kodėl 1387 m. Žemaitija nebuvo pakrikštyta kartu su visa Lietuva. Žemaitijos buvo neįmanoma pakrikštyti be Vytauto, o jo dalyvavimo Algirdaičiai kaip tik ir stengėsi išvengti, nes 1387 m. pavasarį, Jogailai užrašius Trakų kunigaikštystę Skirgailai, jų santykiai su pusbroliu vėl ėmė blogėti.
Komplikavosi ir Žemaitijos padėtis. Kaip jau minėta, 1387–1388 m. Skirgaila nebuvo linkęs jos įjungti į paliaubas su kryžiuočiais, ir tai, matyt, buvo ne tik karinė neišvengiamybė, bet ir bandymas paspausti žemaičius.
1389 m. pradžioje kryžiuočiai užpuolė Medininkų žemę, tačiau žemaičiai, kuriems greičiausiai vadovavo anksčiau minėtas Vytauto rėmėjas Medininkų didikas Rakutis, juos sumušė, o į nelaisvę patekusį Klaipėdos komtūrą paaukojo dievams. Tai buvo iššūkis ne tik kryžiuočiams, bet ir krikščioniškos Lietuvos įvaizdį kuriantiems Algirdaičiams. Po šitokio demaršo reikėjo arba, pasitelkus Vytautą, skubiai surengti parodomąjį Žemaitijos krikštą, arba galutinai nuo jos atsiriboti kaip nuo pagonių krašto, bet pastarasis žingsnis vargu ar būtų susilaukęs pritarimo Lietuvoje, nes, sumušdami kryžiuočius, žemaičiai jiems atsiteisė ne tik už savo žemės, bet ir už Aukštaitijos puldinėjimus 1385–1388 m.
Taigi Algirdaičiai lūkuriavo, o įtampa toliau tvenkėsi. Lietuvą erzino ir Jogailos į Vilnių atsiųstas seniūnas lenkas, sukūręs įspūdį, kad „svetimieji valdo didžiąją kunigaikštystę“, o didžiausias nusivylimas, matyt, kilo dėl to, kad, priešingai visiems lūkesčiams, krikštas neužkirto kelio kryžiuočių puldinėjimams. Algirdaičių politika atsidūrė akligatvyje, ir tokiomis sąlygomis Vytautas 1389 m. pabaigoje sukilo antrą kartą.
Jis tikėjosi pasinaudoti ir Lietuvos diduomenės nepasitenkinimu, bet iš to nieko neišėjo. Nors sukilimą Vytautas pradėjo, turėdamas savo žinioje Gardiną su Palenke ir netgi Lucką, netrukus jo valdžioje vėl liko tik žemaičiai, kurie 1390 m. sutartyje su Ordinu jau tiesiai vadino jį savo „karaliumi“. Nepaisant to, 1392 m. vasarą konfliktas vėl baigėsi Vytauto ir žemaičių naudai: Jogaila atsisakė Skirgailos ir ne tik grąžino Vytautui Trakus, bet ir perdavė jam visą Lietuvą (tiesa, iš pradžių tik vietininko teisėmis). Vytauto tapimas Lietuvos valdovu buvo neabejotina jį ištikimai rėmusių žemaičių pergalė, vis dėlto ji jiems sukūrė naują situaciją, nes dabar žemaičiai liko be atskiro vadovo.
Žemaičių likimo peripetijos Vytauto valdymo metais
Žemaitijos padėtį komplikavo ir bendra politinė situacija. Vidaus karas buvo išsekinęs Lietuvą, krikšto koziris jau buvo išnaudotas, o Ordinas puolė toliau. Jogaila bandė užtikrinti Lietuvai Lenkijos pagalbą, bet dėl vietinės diduomenės pasipriešinimo, toji pagalba liko kukli ir neveiksminga. Dar daugiau, savo diduomenės nuotaikoms pataikaujanti Lenkijos karalienė ir suverenė Jadvyga ėmė reikšti Lietuvai siuzerenines pretenzijas ir mėgino tartis su kryžiuočiais Žemaitijos sąskaita.
Tokiomis aplinkybėmis Vytautui neliko nieko kito, kaip tik pačiam sužaisti Žemaitijos korta: 1398 m. Salyno sutartimi jis įsipareigojo perleisti ją Ordinui, ir kartu pasistengė, kad Lietuvos diduomenė paskelbtų jį suvereniu valdovu, o Ordinas tai pripažintų. Panašiai, kaip Mindaugo laikais, Žemaitija buvo iškeista į Lietuvos valstybingumą. Vis dėlto, skirtingai negu Mindaugui, Vytautui tai buvo ne strategija, o taktinis ėjimas. 1401 m. pradžioje, kai po Jadvygos mirties Jogailai pavyko įsitvirtinti Lenkijos soste, jis vikriai pasuko savo politiką priešinga kryptimi ir vėl sudarė sąjungą su Lenkija, tik šį kartą labiau lygiateisėmis sąlygomis. Iškart po to, Vytautas susigrąžino Žemaitiją, organizuodamas čia sukilimą ir paremdamas jį iš žemaičių pabėgėlių suformuota kariuomene.
.jpg)
Vytautas. Dail. Artūras Slapšys
Vytautas Didysis ir žemaičių vyskupas Motiejus. Varnių katedros altoriaus antipedijaus šoninis reljefas. Petras Repšys, 2008 m.
Vytauto majestotinis antspaudas (1407–1430 m.)
Racionžo taikos sutarties aktas (1404 m.), pakartojęs 1398 m. Salyno taikos nuostatas dėl Žemaitijos atidavimo Vokiečių ordinui
Bet atsinaujinęs karas su Ordinu vėl pradėjo nesisekti, o Lenkijos diduomenė, kurios Jogaila niekaip nepajėgė pajungti savo valiai, vėl pradėjo ieškoti susitarimo su Ordinu sau palankiomis sąlygomis. 1404 m. buvo sudaryta Racionžo taika, kuria Lenkija iškeitė Žemaitiją į kryžiuočių nuolaidas dėl ginčijamos Dobrynės žemės.
Vis dėlto, nei Vytautas, nei Jogaila neketino nuleisti rankų. Pusbroliai parengė naują planą, pagal kurį Jogaila turėjo nukreipti ugnį į save. Dar 1408 m. jis ėmėsi provokuoti didįjį magistrą, įžūliai reikalaudamas, kad Ordinas grąžintų viską, ką yra užgrobęs, o 1409 m. pavasarį, siekdamas palengvinti Žemaitiją ištikusio nederliaus pasekmes, jis ten pasiuntė laivus su grūdais, kuriuos kryžiuočiai įtarė gabenant ginklus.
Kryžiuočių įtarimai gal ir nebuvo visiškai nepagrįsti, nes tuo pačiu metu Žemaitijoje vyko aktyvus pasirengimas naujam sukilimui. Kryžiuočiai neabejojo, kad jį rengia Vytautas, tačiau pats Vytautas iš paskutiniųjų stengėsi vaidinti, kad neturi su tuo nieko bendro. Taigi sukilimui prireikė kito vado.
Vytautas pasirinko Rumbaudą Valimantaitį iš su Žemaitija besiribojančios Deltuvos – Rumbaudo motina buvo žemaitė, ir iš jos tėvo jis buvo paveldėjęs stambias valdas Kražiuose. Tokiu būdu Vytautas būtų galėjęs pavaizduoti žemaičių sukilimą kaip privatų Rumbaudo bandymą perimti senelio palikimą, o kartu Deltuva tapo patogiu sukilimo rengimo placdarmu.
Atmosfera Žemaitijoje toliau kaito, kryžiuočiai, nujausdami artėjančią audrą, ėmėsi represijų, todėl Rumbaudui, regis, teko pradėti veikti anksčiau, nei buvo numatyta. Jo sutelkta kariuomenė perėjo Nevėžį gegužės pabaigoje ir šturmu paėmė prie jo stovėjusią kryžiuočių Kionigsburgo pilaitę. Kiti žemaičių daliniai atakavo Klaipėdą, ir per keletą dienų kryžiuočių įgulos artimiausiose pilyse buvo užblokuotos.
Po to, įvyko kai kas labai svarbaus: pasak kryžiuočių informatorių, 1409 m. birželio 5 d. susirinko „visa Žemaičių žemė“ ir priėmė sprendimą žygiuoti prieš kryžiuočius „su skydais ir su ietimis“. Kitaip tariant, žemaičiai priėmė savotišką suverenumo deklaraciją, atkūrė tradicinę savivaldą ir patvirtino, kad kryžiuočių valdžios atmetimas yra ne grupės asmenų, o viso sociumo politinė valia.
Šis žemaičių susirinkimas turėjo priimti ir kitus tokiomis aplinkybėmis būtinus sprendimus – pvz., suformuoti vadovybę. Manytina, kad Rumbaudas buvo išrinktas žemaičių seniūnu būtent jo metu, todėl, net jeigu de facto jis veikė kaip Vytauto įgaliotinis ir vietininkas, de jure jis tapo išrinktu vadovu, atskaitingu visuomenei.
Žinoma, žemaičiams reikėjo formalizuoti ir savo santykius su Lietuvos valstybe, į kurios sudėtį jie stengėsi grįžti. Birželio 15 d. žemaičių delegacija atvyko į Kauną pas Vytautą, tačiau šis viešai išbarė ją už nepaklusnumą Ordinui ir tik patyliukais liepė vykti į Vilnių laukti tolimesnių nurodymų, nes tuo metu dar neturėjo tinkamo preteksto karui. Jogailos „humanitarinė flotilė“ buvo kryžiuočių sulaikyta ties Ragaine tik pirmosiomis liepos dienomis, ir Vytautas gavo progą paskelbti Ordinui karą tik liepos 6 d. Vis dėlto tai reiškia, kad Žemaitija visą mėnesį egzistavo kaip suverenus subjektas, o į Lietuvos valstybės sudėtį įėjo kaip savivaldi autonomija. Tokiu būdu žemaičių savivalda buvo įtvirtinta, ir tai buvo Vytauto pasirinktos politinės kombinacijos pasekmė.
Paskui sekė Didysis karas, Žalgirio mūšis ir Torno taika, po kurios pirmą kartą per šimtmečius Žemaitijoje prasidėjo sąlyginai taikus gyvenimas, tačiau jos statusas vis dar liko ginčytinas, nes 1411 m. Ordinas sutiko pripažinti Žemaitiją Lietuvai tik iki Jogailos ir Vytauto mirties. Problemą bandyta spręsti ir karu, ir diplomatinėmis priemonėmis, bet nepadėjo netgi krikštas: nors 1417 m. Konstanco suvažiavimas įkūrė Žemaičių vyskupystę, pripažindamas Žemaitiją krikščionišku kraštu, jos priklausomybė Lietuvai taip ir liko nepatvirtinta.
Pačioje Žemaitijoje tai kėlė nepasitenkinimą Vytauto politika, be to, būta ir kitų įtampos šaltinių. 1412 m., Vytautui paskyrus Rumbaudą Lietuvos maršalu, žemaičių seniūno pareigas perėmė jo brolis Kęsgaila, ir, regis, ne visi buvo tuo patenkinti. Galop prisidėjo nusivylimas krikštu, o gal ir pačiu taikiu gyvenimu, kuris karo metu įsivaizduojamas idealizuotai, bet realybėje dažniausiai atneša naujas problemas.
Taigi 1418 m. pavasarį Raseiniuose, Medininkuose ir Knituvoje pratrūko: pasinaudodami Kęsgailos išvykimu į Deltuvą, vietiniai išvijo jo skirtus vietinius administratorius tijūnus, sudegino bažnyčią ir nužygiavo prie Klaipėdos, matyt, ketindami visiems prarodyti, kaip reikia spręsti Ordino problemą, nors žygis baigėsi tik kryžiuočių žirgų pagrobimu. Trumpiau tariant, tai buvo gana tipiškas „vanagų“ maištas prieš nuosaikiuosius, bet, kadangi „vanagams“ nepavyko pasiekti jokių laimėjimų prieš išorės priešą, jie buvo pasmerkti pralaimėti ir vidinę kovą dėl valdžios. Kęsgaila gana greitai nuslopino maištą, pasitelkęs kražiškių, vidukliškių ir ariogališkių pajėgas. Maištininkų vadai buvo perduoti Vytautui ir nuteisti už kryžiuočiams padarytą žalą, mat, tuo momentu Vytautas dar nebuvo pasirengęs atnaujinti karo su kryžiuočiais.
Vis dėlto Vytautas gerai suprato Žemaitijoje tvyrojusias įtampas. Pirma, atrodo, kad po 1418 m. maišto buvo įvykdyta kažkokia revizija: vėlesnėse privilegijose minimos būtent Vytauto laikų prievolės, o, kadangi jos laikomos etaloninėmis, manytina, kad Vytauto įvesta tvarka žemaičiams tiko. Antra, Vytautas pakeitė savo užsienio politiką ir, tam tikra prasme pripažindamas maištininkų teisumą, ėmė vykdyti agresyvesnę politiką Ordino atžvilgiu. Nuo 1418 m. pabaigos žemaičiai buvo laikomi nuolatinėje karinėje parengtyje, prasidėjo susirėmimai su kryžiuočiais ir pasirengimai rimtam karui, o 1422 m. vasarą Vytautas su Jogaila vėl atžygiavo į Prūsiją ir stovėjo ten tol, kol Ordinas palūžo ir rugsėjo 27 d. sudarė Melno taiką, atsisakydamas pretenzijų į Žemaitiją šį kartą jau visiems laikams.
Taigi žemaičiai gavo tai, ko siekė nuo pat 1253 m., ir galėjo pasidžiaugti, kad šis siekis buvo įgyvendintas jų pačių valdžion prastumto Vytauto pastangomis. O kartu ir patį Vytautą galima laikyti tam tikru žemaičių visuomenės produktu, nes jo politiką didžiąja dalimi apsprendė žemaičių rūpesčiai ir lūkesčiai, o labiausiai – pasitikėjimas, be kurio jis nebūtį galėjęs vykdyti tų svaiginančių politinių viražų, kurie jam pelnė Didžiojo vardą.
Atgal
.jpg)
