VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.10.15. Maskva griauna Kijevą - „visų rusų miestų motiną“

Darius Kuolys

 

Simbolinis veiksmas, atskiriantis Maskvą nuo senosios rusų civilizacijos.

XVI amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorikai ir poetai, kovoję prieš Maskvą Lietuvos kariuomenėje, bene pirmieji šią civilizacinę skirtį ėmė brėžti.

Tironiška ir barbariška Maskva, sunaikinusi šlovingas Didžiojo Naugardo, Pskovo respublikas, pasak jų, kelianti grėsmę civilizuotam pasauliui.

Apie 1570-uosius lietuvių karo stovykloje Vitebske Motiejus Strijkovskis parašo šiandien pradingusį veikalą „Apie dabartinio Maskvos didžiojo kunigaikščio tironiją“. Greičiausiai šis tekstas bus patekęs į kiek vėliau Strijkovskio lotyniškai sukurtą „Europos Sarmatijos aprašymą“.

„Europos Sarmatijos aprašymą“ pasisavino Lietuvos kariuomenėje Vitebske tarnavęs italų karininkas Aleksandras Guagninis (Gwagnini) ir 1578-aisiais savo vardu išleido Krokuvoje. 1611-aisiais ten pat išėjo ir lenkiškas šios knygos vertimas, pavadintas „Europos Sarmatijos kronika“. Maskvai skirta šio veikalo VII knyga buvo dedikuota LDK didžiajam kancleriui Leonui Sapiegai - Maskvos reikalų išmanytojui.

Aleksandro Guagninio portretas iš 1611 metų „Europos Sarmatijos kronikos“

Strijkovskis su Guagniniu sukuria ne tik pribloškiantį tirono Jono Žiauriojo vaizdinį, bet ir apibendrintą pavergtos maskvėnų tautos paveikslą. Karo stovykloje „mąstyta tautomis“. Istorinis tekstas turėjo akivaizdų propagandinį pobūdį.

Tik kelios citatos iš Strijkovskio ir Guagninio knygos:

„Maskvoje žmogus žmogui yra vilkas.

Toji maskvėnų tauta tokia šiurkšti, nežmoniška ir klastinga, jog išties neturi savyje nuoširdumo, kad galėtų tikroje prigimtoje meilėje vienas su kitu sutarti. Vienas kitam kanda kaip šunys – be gėdos, be atjautos, be Dievo baimės. Jei kas tik gali ką nors apie kitą pramanyti, tuoj apšmeižia - ir dar ten, kur bus daugiausia žmonių. Kaip tik kas gali, vienaip ar kitaip, brolis brolį, svotas svotą (kaip jie sako) griauna žemėn, koją pakišęs, ar žmonių akivaizdoje, ar slapta galvoja, kaip vienam kitą išduoti.

[...]

Visa toji maskvėnų, arba rusų, tauta labiau myli nelaisvę nei laisvę. Visi gyventojai, be jokio atsižvelgimo į personą, savo tironų yra sunkios nelaisvės sukaustyti. Didikai, bajorai, seniūnai ir Tarybos ponai – visi yra baudžiauninkai, tai yra, vargingiausi ir niekingiausi valdiniai ir žemiausi didžiojo Maskvos kunigaikščio tarnai, visą savo kilnojamą ir nekilnojamą turtą, kurį paveldėjo, laiko esant ne nuosavu, bet didžiojo Maskvos kunigaikščio.

Kaip bajorai yra engiami didžiojo kunigaikščio, taip jie engia paprastus žmones ir miestiečius.

[...]

Tarnai sako šeimininkui: „Tu, Pone, manęs nemyli, jei retai muši: kai manęs nebaudi nei žodžiu, nei mušimu – tai tavo pykčio ir neapykantos ženklas“.

[…]

Žmonos vyrų namuose kenčia didžią nelaisvę: niekas ten moters dorybinga nelaiko – tik tą, kuri iš viso iš namų neišeina ir nuolat uždaryta sėdi.

[…]

Moterys viena kitai skundžiasi: „manęs vyras nemyli, nes mane retai virkdo“. Ir taip virkdymą tvojant ąžuolo lazda per nugarą laiko meile.

[…]

Maskvėnai labiau pasitiki savo karių gausa nei narsa.

[…]

Tironija yra šią tautą sukausčiusi, jos sielas žudo baimė, su kuria gimsta ir kuri juose visada pasilieka. Šių žmonių sielos yra vergės, jos nemėgsta aukštų ir dangun kylančių sumanymų. […] Tie žmonės nėra verti krikščionių vardo. […] Nėra pasaulyje kitos tokios išdavikiškos, tokios klastingos, tokios meluojančios tautos.“

Jono Žiauriojo nusikaltimų aprašas tiesiog obsceniškas: drastiški paties Maskvos valdovo žudomų lietuvių ir lenkų belaisvių vaizdai, turgaus aikštėje išniekinti belaisvių lavonai, pjaustomos valdinių genitalijos, siaubingai kankinamos moterys...

Ir citata:

„Ką jis daro – tas šlykštus Maskvos žvėris [Jonas Žiaurusis], kuris česnaku, svogūnais, degtine, prakaitu, kaip prieš kelias dienas nudvėsęs šuo, dvokia?“

Jau vėliau „Stepono Batoro žygio į Pskovą dienoraštyje“ minima, kad ATR valdovas liepęs nusiųsti „Europos Sarmatijos aprašymą“ Jonui Žiauriajam, kad jis pamatytų, ką pasaulis apie jį kalba.

Beje, nuo Vitebsko kilęs profesorius Pranciškus Bohomolecas 1768-aisiais Varšuvoje perleido Guagninio lenkišką „Europos Sarmatijos kroniką“. Šį leidimą, kaip ir XVIII amžiuje perleistą Strijkovskio „Kroniką“, savo asmeninėje bibliotekoje turėjo Rusijos imperatorė Kotryna II.

 

Atgal