VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

2022.10.22.Švitrigaila ar Žygimantas Kęstutaitis? Vytauto įpėdinių kova

 

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

 

„Karūnos audra“ ir Jogailos planas

Netrukus po Vytauto Didžiojo mirties, Lietuvą sukrėtė vidaus ir išorės neramumai. Visų pirma įsiliepsnojo Švitrigailos konfliktas su Lenkija. Jis, galima sakyti, buvo Vytauto karūnavimo bylos tęsinys. Bylos, prasidėjusios 1429 m. sausį vykusio Lucko suvažiavimo metu, kuomet Zigmantas Liuksembrgietis pasiūlė Vytautui karališką karūną.

Romėnų karaliaus Zigmanto Liuksemburgiečio iškeltą Vytauto karūnavimo idėją Jogaila pritaikė savo dinastiniams interesams įtvirtinti. Lietuva turėjo tapti lygiaverte Lenkijai valstybe, kurios karūna po Vytauto mirties atitektų vienam iš Jogailos sūnų. Dėl šio plano Jogailai pavyko susitarti su Vytautu 1430 m. spalio mėnesį, tačiau jis liko neįgyvendintas dėl Vytauto mirties.

 

Švitrigailos paskelbimas didžiuoju kunigaikščiu

Po Vytauto mirties Jogaila savo planą modifikavo, o jo vykdymą pavedė savo broliui Švitrigailai. Švitrigailos iškėlimas buvo visų pirma Jogailos valia, kuriai pritarė ir Lietuvos diduomenė. Šiam planui iš pat pradžių priešinosi Lenkijos ponai, be Jogailos žinios užėmę Lietuvos valdytas Podolės pilis.

Žinia apie Podolės užgrobimą Švitrigailą pasiekė apie lapkričio vidurį. Tuo metu jis kartu su Jogaila ir daugeliu didikų buvo jau išvykęs iš Trakų ir apsistojęs mažai žinomame savo dvarelyje (Gelionys ar kt.).

 

Jogailos laisvės apribojimas

Sužinojęs apie Podolės pilių užgrobimą, Švitrigaila įsiuto. Jis apribojo Jogailos laisvę, paskirdamas jam sargybą. Šis aršus konfliktas negalėjo trukti ilgiau kaip dvi savaites.

Galiausiai Jogaila ir Švitrigaila sutarė jį išspręsti taikiai. 1430 m. lapkričio 29 d. Gelionyse Švitrigaila išdavė dokumentą, kuriame sakoma, kad karalius Jogaila jo prašymu sutiko jam perduoti Podolės pilis (Kamenecą, Skalą, Smotričą ir Červonogradą), „kad karas tarp mūsų nekiltų ir kraujo praliejimo nebūtų“, o jis pats įsipareigojo grąžinti jas Jogailai arba jo įpėdiniams, jeigu rugpjūčio 15 d. numatytame suvažiavime dėl to sprendimo patvirtinimo nepavyktų susitarti su karaliaus taryba.

Tą pačią dieną 16 Lietuvos kunigaikščių ir ponų išdavė Švitrigailos pasižadėjimą, patvirtinantį raštą.

Švitrigaila. Dail. Artūras Slapšys

Podolės Kameneco pilis. XIX–XX a. sandūros nuotrauka

Lucko pilis. Pompėjaus Batiuškovo piešinys, 1850 m.

Žygimantas Kęstutaitis. Dail. Artūras Slapšys

Mykolas Žygimantaitis. Dail. Artūras Slapšys

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimas tarp Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos po 1432 m. perversmo. Sud. T. Baranauskas

Švitrigailos sąjungininkas Vokiečių ordino Livonijos krašto magistras Frankas fon Kerskorfas. 1824 m. graviūra

Trakų Pusiasalio pilies pietinis bokštas, kuriame 1440 m. buvo nužudytas Žygimantas Kęstutaitis

 

Lucko karas

Vykdydamas lapkričio 29 d. susitarimą, Jogaila pasiuntė savo pasiuntinį į Podolę su įsakymu perduoti Kameneco pilį Švitrigailos įgaliotiniui Ivanui Babai. Tačiau Lietuvoje buvę lenkų ponai papirko pasiuntinio tarną – jis turėjo perduoti seniūnui slaptą laišką, kuriame liepta Jogailos įsakymo nevykdyti, nes jis esą išgautas prievarta, o Ivaną Babą suimti. Kameneco seniūnas įvykdė lenkų ponų, o ne Jogailos įsakymą. Taigi konfliktas liko neišspręstas, o tik didėjo.

1431 m. vasario 14 d. Jogaila atvyko į Sandomiero suvažiavimą. Visi jame kalbėję Lenkijos ponai buvo pasipiktinę Jogailos sprendimu Lietuvą atiduoti Švitrigailos valdžiai. Savo ruožtu Jogaila teisinosi ir vardino Švitrigailos jam padarytas skriaudas. Nepaisant to, jis vis tiek buvo įtarinėjamas slapta remiantis Švitrigailą.

Dar didesnį Lenkijos ponų pasipiktinimą sukėlė suvažiavimą pasiekusios žinios apie Lietuvos kariuomenės veiksmus Podolėje. Pasigirdo reikalavimų prijungti prie Lenkijos ir visą Volynę. Tai ir lėmė atitinkamus nutarimus.

Suvažiavimas nusprendė pasiųsti Švitrigailai ultimatumą: jis turėjo prašyti Lenkijos ponų patvirtinti jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir perduoti Lenkijai Volynę ir Podolę. Suprantama, kad tokio ultimatumo Švitrigaila negalėjo priimti ir nepriėmė.

Numatydami tai, jau Sandomiero suvažiavime Lenkijos ponai priėmė nutarimą sutelkti kariuomenę žygiui į Volynės sostinę Lucką. Jogaila prieš savo valią turėjo tapti šio karo žygio vadu.

1431 m. birželio 19 d. Skirsnemunėje buvo sudaryta Švitrigailos ir Vokiečių ordino sutartis, pagal kurią Lietuva ir Vokiečių ordinas įsipareigojo vieni kitiems teikti paramą prieš visus priešus. Tačiau jau buvo vėlu šia sutartimi atgrasyti Lenkiją nuo puolimo, kaip to tikėjosi Švitrigaila.

Birželio 25 d. žinios apie lenkų puolimą jau pasiekė ir Švitrigailą Vilniuje. Jogaila liepos 9 d. pasiekė priešakinių lenkų pulkų sudegintą Horodlę ir išbuvo joje iki liepos 21 d. Ilgas Jogailos stovėjimas Horodlėje lenkų buvo vertinamas kaip slapta parama Švitrigailai. Liepos 31 d. prasidėjo Lucko apgultis, kuri pasibaigė Švitrigailos Čartoriske rugsėjo 1 d. ir Jogailos Lucke rugsėjo 2 d. patvirtintomis 2 metų paliaubomis.

Lenkų diduomenė, ypač Zbignevo Olesnickio aplinka, kaltino Jogailą, kad dėl jo slaptos paramos Švitrigailai nepavyko užimti Lucko pilies.

 

Ašmenos perversmas

Po Čartorisko paliaubų atsirado viltis, kad padėtis normalizuosis, – derybos dėl taikaus nesutarimų sprendimo buvo numatytos 1432 m. vasario 2 d. Tačiau lenkų išpuoliai Volynėje nesiliovė, o Švitrigaila atsisakė nutraukti sąjungą su Vokiečių ordinu.

Jis net ėmėsi vykdyti savarankišką dinastinę politiką: 1431 m. vedė Tverės kunigaikštytę Oną, o 1432 m. ši jau laukėsi sūnaus. Tokiomis sąlygomis Lietuvoje susibūrė ir ėmė veikti grupuotė, norėjusi matyti soste Jogailos sūnų. Jai vadovavo kunigaikščio Simono Alšėniškio, kuris buvo Jogailos žmonos ir Jogailaičių motinos Sofijos Alšėniškės dėdė.

Naktį iš 1432 m. rugpjūčio 31 d. į rugsėjo 1 d. Ašmenoje Švitrigailą buvo užpultas sąmokslininkų. Jam pavyko pabėgti į Polocką su Vilniaus vaivada Jurgiu Gedgaudu ir jo sūnėnu Jonu Manvydaičiu, bet septintą mėnesį besilaukianti didžioji kunigaikštienė Ona buvo paimta į nelaisvę.

Į didžiojo kunigaikščio sostą perversmininkai pasodino Žygimantą Kęstutaitį, kuris 1432 m. spalio 15 d. Gardine su įgaliotais Lenkijos atstovais sudaryta sutartimi įsipareigojo valdyti Lietuvą kaip Lenkijos karaliaus Jogailos vietininkas. Po jo mirties Lietuva turėjo grįžti Jogailos ar jo sūnų Vladislovo ir Kazimiero žinion.

Žygimanto sūnus Mykolas turėjo atskiru spalio 18 d. raštu įsipareigoti nesiekti sosto po tėvo mirties.

 

Švitrigailos Rusia prieš Žygimanto Lietuvą

Švitrigailos priešinimasis perversmui privedė prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės skilimo ir vidaus karo, kuris tęsėsi iki 1438 m.

1432 m. gruodžio 8 d. Žygimantas Kęstutaitis sumušė Švitrigailos kariuomenę Ašmenos mūšyje.

1433 m. sausio 30 d. Livonijos magistro kariuomenė įsiveržė į Lietuvą ir niokojo ją 11 dienų, o Švitrigaila susijungti su Livonijos pajėgomis nespėjo, todėl surengė atskirą antpuolį į Žygimanto valdas.

1433 m. liepą Švitrigailos ir Livonijos magistro Cisės fon Rutenbergo kariuomenė pasiekė Vilnių ir Trakus. Tačiau Livonijos kariuomenėje prasidėjo dizenterijos epidemija, dėl kurios kariuomenė buvo priversta grįžti, o netrukus mirė ir pats Livonijos magistras Cisė fon Rutenbergas. Lapkričio pradžioje jo vietą užėmė Frankas Kerskorfas.

Pats Švitrigaila grįždamas dar sudegino Krėvos pilį, o jam tarnavęs Mykolas Alšėniškis sumušė Žygimanto kariuomenę prie Molodečno. Tačiau, nepaisant to, po perversmo visus Alšėniškius įtarinėjantis Švitrigaila netikėtai įsakė jį nužudyti.

Matyt, apie tą laiką jis susidorojo ir su Vytauto našle Julijona Alšėniške. Apskritai 1433 m. vasaros žygis buvo paskutinė gera proga Švitrigailos revanšui, kuria jis nesugebėjo pasinaudoti.

 

1434 metų lūžis karo eigoje ir Lietuvos valstybingumo raidoje

1434 m. Žygimantas Kęstutaitis žengė svarbų žingsnį, kuris keitė karo pobūdį. 1434 m. gegužės 6 d. Trakuose jis paskelbė privilegiją Lietuvos kunigaikščiams ir bajorams, kuri pirmą kartą buvo skirta „kunigaikščiams ir bajorams, kaip lietuviams, taip ir rusėnams“, taigi sulygino katalikų ir stačiatikių kilingųjų socialines teises.

Kartu buvo suteikta naujų teisių ir visai dabar jau vieningesnei LDK politinei bendruomenei. Nustatyta, kad bajorų negalima bausti be teismo, o kunigaikščiams ir bajorams priklausantys valstiečiai atleisti nuo javų dėklos didžiajam kunigaikščiui. Rusėnams leista įgyti ir naudoti lenkiškus herbus.

Iš esmės ši privilegija suteikė dinastiniam karui visiškai naują prasmę. Nuo šiol kova už Žygimantą ir lietuvių, ir rusėnų bajorams tapo kova už naujas teises. Anksčiau ne tik Rusios diduomenė nematė ypatingos prasmės atsimesti nuo Švitrigailos, bet ir lietuviai bajorai blaškėsi, nelabai suvokdami, ką jiems naudingiau būtų paremti, o dabar visoje suskilusioje šalyje pradėjo reikštis aiškios simpatijos Žygimantui. Tai ir nulėmė Žygimanto ir naujosios santvarkos pergalę, kuri turėjo ilgalaikių pasekmių, t. y. užtikrino diduomenės valdžios įsigalėjimą ir lietuvių bei rusėnų politinių elitų suartėjimą.

1434 m. rugpjūtį Volynės vietininkas Aleksandras Nosis atsimetė nuo Švitrigailos ir pripažino Žygimanto valdžią.

Tuo pačiu metu Žygimanto šalininkų sąmokslas prieš Švitrigailos valdžią buvo surengtas ir Kijeve, tiesa, jį pavyko laiku užgniaužti Švitrigalai ištikimam Jonui Manvydaičiui.

Savo ruožtu Podolės ir Kremeneco vietininkas Teodoras Nesvičiškis perėjo į Lenkijos pusę.

Sąmokslą prieš Švitrigailą ėmė rengti ir Smolensko vyskupas Gerasimas, kuris dar 1432 m. Švitrigailos pastangomis buvo įšventintas visos Rusios stačiatikių metropolitu. Paaiškėjus, kad jis palaiko ryšius su Žygimanto šalininkais, 1435 m. kovo pabaigoje Švitrigaila jį suėmė ir sukaustytą grandinėmis išvežė į Vitebską ir čia liepos 26 d. įsakė jį sudeginti ant laužo.

Šis desperatiškas veiksmas, dar labiau pakirtęs Švitrigailos autoritetą rusėnų akyse, buvo atliktas Švitrigailai jau susiruošus į paskutinį žygį į Lietuvą.

 

Pabaisko mūšis

Neabejotina, kad 1435 m. karinei kampanijai ir Švitrigaila, ir Žygimantas stengėsi sutelkti kuo didesnes pajėgas. Tačiau kalbant apie konkrečius skaičius istoriografijoje skiriasi ne tik absoliutūs kariuomenių dydžiai, bet ir jų tarpusavio santykis – neaišku, kieno pusėje buvo didesnė kariuomenė, o bendras visų mūšio dalyvių skaičius svyruoja nuo 15 iki 60 tūkstančių, taigi skiriasi iki 4 kartų.

Nenutoldami nuo šaltinių pateiktos informacijos, pagal galimybes ją verifikuodami kitais duomenimis ir ištaisydami šaltiniuose esančius iškraipymus, susijusius su atskirų skaičių neteisinga atribucija, galime konstatuoti, kad prieš 15 000 Žygimanto Kęstutaičio sutelktų karių (12 000 LDK karių ir 3000 lenkų) Pabaisko mūšyje stojo 20 000 Švitrigailos karių (12 000 Livonijos ir 8000 LDK karių bei totorių).

Švitrigailos ir Mykolo Žygimantaičio vadovaujamos kariuomenės susitiko kelyje Ukmergė – Gelvonai ties tiltu per Žirnajos upelį, įsikūrė stovyklas priešingose Žirnajos pusėse, aukštuose jos krantuose, ir vengė kitos kariuomenės akivaizdoje leistis į slėnį.

Lietuviai sustojo kairiajame flange, priešais Švitrigailos rusėnų kariuomenę, o lenkai – dešiniajame, priešais Livonijos kariuomenę, išsidėsčiusią abipus Ukmergės kelio.

Buvo ieškoma būdų apeiti nepatogų slėnį, žvalgybiniai būriai išžvalgė teritoriją iki Žirnajų ežero imtinai. Patogesnėje persikėlimui vietoje, netoli ežero, priešakiniai Livonijos kryžiuočių būriai bandė prasiveržti, o vėliau saugojo šią vietą, atsiskyrę nuo pagrindinių pajėgų. Įvykus pagrindiniam mūšiui, buvo sutriuškinti miškelyje prie ežero stovėję būriai.

Pabaisko mūšio centras išsidėstė palei senąjį Ukmergės vieškelį maždaug 1,3 km ruože nuo tilto per Žirnajos upelį iki Pabaisko bažnyčios vietos. Abi kariuomenės ilgai stovėjo viena priešais kitą, nesiryždamos pulti, nes puolantieji būtų turėję nusileisti į Žirnajos slėnį ir pulti aukštumoje stovintį priešą, o tai priešui būtų suteikę pranašumą.

Galiausiai Švitrigailos ir Livonijos magistro kariuomenė nutarė atsitraukti į patogesnę vietą prie Ukmergės, bet atsitraukimą pastebėjusi Lietuvos kariuomenė perėjo į puolimą ir sutriuškino Švitrigailos ir Livonijos kryžiuočių kariuomenę. Bėgantis priešas buvo nustumtas į šiaurės vakarus nuo kelio ir toliau persekiojamas. Kovos veiksmai greičiausiai vyko gana plačioje zonoje abipus tilto per Žirnajos upelį, kairiajame jo krante. Į mūšio zoną pateko ir Vintaros upelis.

Švitrigailos ir Livonijos kariuomenių pralaimėjimą lėmė tai, kad, bandydami atsitraukti į sau patogesnę vietą prie Ukmergės, sąjungininkai išardė savo rikiuotę ir tapo pažeidžiami priešo smūgių.

Švitrigailos pralaimėjimas buvo visiškas. Jo sąjungininkas Livonijos magistras Frankas Kerskorfas žuvo. Taip pat žuvo arba buvo paimta į nelaisvę daugybė Švitrigailos bendražygių. Žygimantas Kaributaitis mirė nelaisvėje nuo žaizdų. Pats Švitrigaila vos pabėgo iš mūšio lauko su 30 karių būreliu ir šiaip taip pasiekė Polocką.

 

Žygimanto puolimas po mūšio

Po mūšio Švitrigailos stovykloje jautėsi pakrikimas. Jo šalininkai iš mūšio lauko bėgo į Livoniją, tačiau iš ten net ne visi išsigelbėjusieji vyko pas Švitrigailą. Ilgametis Švitrigailos bendražygis kunigaikštis Ivanas Baba Druckis jau lapkričio 1 d. atvyko į Pskovą, o iš ten su visu savo pulku patraukė tarnauti Maskvos didžiajam kunigaikščiui Vasilijui II. Nei jis, nei jo palikuonys (kunigaikščiai Babičevai) į Lietuvą taip ir nebegrįžo.

Po Pabaisko mūšio Žygimantas, skubėdamas pasinaudoti Švitrigailos pralaimėjimu, pradėjo plataus masto puolimą prieš pralaimėjusius priešus. Jis buvo vykdomas iškart trimis kryptimis – į dvi dalis pasidalinusios pagrindinės pajėgos įsiveržė į Švitrigailos valdas, o žemaičiai puolė Vokiečių ordiną Kurše.

Po trijų savaičių nuo Pabaisko mūšio Mykolo Žygimantaičio vedama kariuomenė išžygiavo link Smolensko ir, ties Orša priėmusi jo kapituliaciją, apgulė Vitebską. Tačiau po 6 savaites trukusios apgulos nuo jo atsitraukė. Smolensko pasidavimas spalio viduryje buvo strateginis Žygimanto laimėjimas – Smolensko kunigaikštystė padalino į dvi dalis Švitrigailos kontroliuojamas teritorijas.

Kita kariuomenės dalis užėmė Starodubą ir Mcenską. Vis dėlto lapkričio 21 d. Prūsijos kryžiuočiams Torunėje buvo žinoma, kad Švitrigaila sėkmingai atmušė Mykolo Žygimantaičio kariuomenės apgulą nuo kažkurios pilies, kuri greičiausiai buvo Severų Naugardas.

Į žygį pajudėjo ir žemaičių pajėgos. Jau spalio viduryje žemaičiai įsiveržė į Kuršą, sudegino Durbės pilies priešpilį ir greitai atsitraukė. Antpuoliui buvo sutelktos visos Žemaitijos pajėgos, o jo tikslas turėjo būti daugiau žvalgybinis.

 

Taika su Vokiečių ordinu ir pasienio konfliktai su Livonija

Pabaisko mūšis privertė Vokiečių ordiną nutraukti bet kokią paramą Švitrigailai ir sudaryti taiką su Lenkija. 1435 m. gruodžio 31 d. Kujavijos Bresto amžinosios taikos sutartimi Vokiečių ordinas įsipareigojo niekada neberemti Švitrigailos ar kito pretendento į Lietuvos sostą ir laikytis 1422 m. Melno sutartimi nustatytų sienų.

Nepaisant to, po Pabaisko mūšio Livonija patyrė teritorinių pralaimėjimų: Vytauto laikais nustatyta Lietuvos ir Livonijos siena faktiškai buvo pastūmėta į šiaurę. Formalios prielaidos šiam poslinkiui buvo paslėptos jau Bresto sutartyje. Melno taikos sutartimi Lietuvos siena su Livonija buvo apibrėžta gana miglotai – jos turėjo sutapti su „senosiomis“ sienomis, jų konkrečiau neapibrėžiant. Tiksli siena buvo nustatyta 1426 m. birželį, faktiškai padarant didelių nuolaidų Vokiečių ordinui.

Seniausia Lietuvos ir Livonijos siena, vadinamoji Vaišvilto siena, buvo nustatyta dar XIV a. 7-ajame dešimtmetyje. Ji buvo daug naudingesnė Lietuvai, negu vadinamoji 1426 m. Šedbaro siena. Skirtumas tarp jų – maždaug 12–17 km.

Tačiau jau 1445 m. vykusios Lietuvos ir Vokiečių ordino derybos dėl pasienio konfliktų ir teritorinių ginčų rodo, kad Kazimiero valdymo pradžioje Lietuva Šedbaro sienos nebepripažino. Tam impulsą galėjo duoti Vokiečių ordino livoniškosios šakos dalyvavimas 1432–1435 m. Švitrigailos kare prieš Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį ir jų sutriuškinimas 1435 m. Pabaisko mūšyje, taip pat ir Bresto taikos sutartis.

1473 m. liepos 7 d. Kurcume sudaryta sutartis nustatė naują, vadinamąją „Radvilos sieną“ tarp Lietuvos ir Livonijos, turėjo būti išvesta per vidurį tarp Livonijos pusės reikalaujamos Šedbaro ir Lietuvos pusės siekiamos Vaišvilto sienos. Tad 1426 m. nustatytos Šedbaro sienos griūtis prasidėjo netrukus po Pabaisko mūšio ir palaipsniui stumiama į šiaurę, pasinaudojant vidine kolonizacija ir smulkiais pasienio konfliktais, iki 1473 m. Kurcumo sutarties.

 

Vidaus karo pabaiga ir Jogailos plano likimas

Po Pabaisko mūšio Švitrigaila įsitvirtino pietinėje Černigovo žemės dalyje ir Kijeve, o ryšį su juo praradęs Polockas ir Vitebskas, baigiantis 1436 m. vasarai, pasidavė Žygimantui. Švitrigailai nebesisekė palaikyti ryšių su Vokiečių ordinu.

Vienintelis Švitrigailos sąjungininkas liko chanas Sajidas Achmatas. 1436 m. vasario–kovo mėnesiais su jo pagalba Švitrigaila atsikovojo Rytų Podolę ir valdas Černigovo žemėje (Starodubą, Mcenską) bei dalyje Smolensko kunigaikštystės. Vis dėlto paties Smolensko paimti nepavyko, o tai menkino pasiektų pergalių strateginę reikšmę.

1436 m. rudenį Švitrigaila sudarė paliaubas su Lenkija (iki gruodžio 6 d.). Nuo šiol derybos su Lenkija ir bandymas persivilioti ją į savo pusę tapo pagrindine Švitrigailos strategija.

1437 m. rugsėjo 4 d. Lvove Švitrigaila ir jo didikai sudarė preliminarią sutartį su Lenkijos ponų grupe, veikusia Vladislovo III vardu. Pagal ją jis su savo valdomis pasidavė Lenkijos karaliaus valdžiai ir už tai turėjo gauti jo paramą.

Žygimantas negalėjo leisti, kad ši sąjunga būtų patvirtinta. 1437 m. gruodžio 6 d. jis iš naujo patvirtino 1432 m. Gardino sutarties sąlygas ir pasiekė, kad lenkai neberemtų Švitrigailos.

1438 m. rugpjūtį Žygimanto kariuomenė surengė žygį į Volynę ir tų metų rudenį privertė Švitrigailą pasitraukti į Lenkijos teritoriją. Vidaus karas Lietuvoje baigėsi.

Po 1434 m. Žygimanto paskelbtos Trakų privilegijos kova už Žygimantą tapo kova už naujas teises visiems Lietuvos bajorams, o ypač rusėnams. Bet pirminė karo priežastis – Jogailaičių paveldėjimo teisės – negalėjo būti užmiršta. Žygimanto sūnus Mykolas buvo deklaravęs, kad atsisako sosto paveldėjimo, bet niekada nenustojo apie jį galvoti. Šis klausimas ypač paaštrėjo 1439 m. rugsėjį, kuomet Žygimanto aplinkoje buvo svarstoma atsiribojimo nuo Lenkijos galimybė.

Tokiomis aplinkybėmis 1440 m. kovo 20 d. Trakų Pusiasalio pilyje Žygimantas Kęstutaitis buvo nužudytas, o iškart po to Jogailaičių paveldėjimo planas buvo įgyvendintas, į Lietuvos sostą pakviečiant Kazimierą Jogailaitį.

Sąmoksle prieš Žygimantą dalyvavo du svarbiausi centrinės valdžios pareigūnai – Trakų vaivada Petras Leliušas ir Vilniaus vaivada Jonas Daugirdas. Pirmasis vadovavo Žygimanto nužudymui ir užėmė Švitrigailos naudai Trakų Pusiasalio pilį, antrasis Švitrigailos naudai užėmė Vilniaus pilis.

Tačiau pas Jurgį Simonaitį Alšėniškį susirinkę Jogailaičių paveldėjimo teisę remiantys didikai pakvietė į Lietuvą Kazimierą Jogailaitį, o Žygimanto nužudymo organizatoriai buvo tik švelniai nubausti.

Tai leidžia manyti, kad Švitrigailos ir Kazimiero rėmėjų grupės turėjo daug bendro. Abi jos buvo Jogailos plano rėmėjos. Skyrėsi tik jų taktika: Jono Daugirdo grupė buvo už Švitrigailos, kaip laikino valdytojo iki Kazimiero Jogailaičio pilnametystės, pakvietimą, o Jurgio Alšėniškio grupė – už dvylikamečio Kazimiero vainikavimą nedelsiant.

Tad po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo 1440 m. Jogailos planas buvo nedelsiant įgyvendintas. Lietuvoje įsigalėjo Jogailaičiai, o ne atkakliai tarpusavyje dėl valdžios kovojusių Švitrigailos ir Žygimanto palikuonys.

 

 

Atgal