VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.11.05.Rusai ir baltarusiai Lietuvos: istorinė terpė (I)

Česlovas Iškauskas

 

Rusų ir baltarusių (gudų) tautinių mažumų dislokacija Lietuvoje bei istoriniai Lietuvos santykiai su kaimyninėmis slavų valstybėmis – tai labai plačios ir skirtingos tyrimo sritys. Pastarąją temą šįkart palikime užsienio politikos tyrinėtojams, o daugiau dėmesio kreipkime į šių tautinių bendrijų istorines sąsajas su mūsų valstybe ir sugyvenimo problematiką. Beje, ukrainiečių tautinė mažuma pastaruoju laikotarpiu dėl Rusijos karo Ukrainoje gerokai pasipildė pabėgėliais ir šiuo metu sudaro ypatingą populiacijos sanklodą Lietuvoje, todėl vėlgi tai tebūna atskira tema.

 

Slavai – LDK savastis

 

Kaimyninių slavų valstybių piliečių imigracija į Lietuvą – taip pat svarbi, atskirai nagrinėjama potemė, ir ją solidžiai yra ištyręs Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslininkas Karolis Žibas 2013 m. paskelbtame veikale „Baltarusiai, rusai ir ukrainiečiai Lietuvoje: nuo imigrantų iki ateities piliečių“ (jį galima rasti https://ec.europa.eu/migrant-integration/sites/default/files/2013-08/docl_37585_929165204.pdf). Tyrinėjimo laikotarpis apima keletą pastarųjų dešimtmečių, kai imigracijos srautą ypač padidino Šengeno sutarties ratifikavimas 2007 m. ir Lietuvos įstojimas į transatlantines organizacijas. Gi mūsų susidomėjimo istorinė amplitudė gerokai platesnė.

Tautinių mažumų departamento portale tmde.lrv.lt rašoma, kad baltarusiai yra trečioji pagal dydį Lietuvoje gyvenanti tautinė bendruomenė. Senokais 2011 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 36 227 baltarusiai. Didžiausia baltarusių tautybės gyventojų dalis telkiasi Vilniuje, Klaipėdoje, Visagine, Kaune bei pasienio su Baltarusijos Respublika teritorijoje. Dar ankstesniais 2001 m. surašymo duomenimis iš Lietuvoje gyvenusių 115 tautybių atstovų rusai sudarė 6,3 proc. populiacijos, o baltarusiai – 1,2 proc.

Geografinės ir istorinės aplinkybės lėmė, kad baltarusių protėviai tapo vieni iš pirmųjų istorinės Lietuvos etninių bendruomenių – XIII–XIV a. lietuviai, verždamiesi į tuo metu totoriams pavaldžią erdvę Rytuose, jungė prie LDK feodališkai susiskaldžiusios senosios Rusios žemes. XIII–XIV a. sandūroje Vilniuje, į pietus nuo Aukštutinės ir Kreivosios pilių, dabartinių Latako ir Rusų gatvių rajonuose, kūrėsi stačiatikių priemiestis, atskiras rusėnų kvartalas – „Civitas Ruthenica“, kurio atsiradimas siejamas su meistrais, pirkliais ir amatininkais, į besikuriantį miestą atvykusiais kunigaikščių kvietimu.

Glaudžiai baltarusių kultūros istorija susijusi su Vilniumi, nuo seno garsiu baltarusių raštijos, kultūros, švietimo centru, kur gyveno nemažai baltarusių rašytojų, kultūros veikėjų, aktyviai veikė baltarusių organizacijos, mokyklos, buvo leidžiamos knygos, laikraščiai. XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės veikėjas, švietėjas, humanistas, viena iš ryškiausių to meto Rytų Europos istorijos figūrų Pranciškus Skorina Vilniuje įkūrė pirmąją spaustuvę ir 1522 m. išleido pirmąją spausdintą knygą senąja baltarusių kalba – „Mažąją kelionių knygelę“ su kalendoriumi. Dauguma XIX–XX a. Vilniuje gyvenusių ir kūrusių baltarusių visuomenininkų, kultūros ir tautinio atgimimo veikėjų palaidoti Vilniaus Rasų kapinėse, puikiai atspindinčiose to laiko miesto daugiatautiškumą.

Gudų kultūros draugijoje.www.voruta.lt

Šv. Baltramiejaus bažnyčia Vilniuje, kur tebeskamba baltarusių kalba. TMD nuotr.

Lietuvos rusų ansamblis „Treščiotki“ (Lentvaris). wikipedia.org

Wikipedia rašo, kad pirmieji rytų slavai Lietuvos teritorijoje apsigyveno dar viduramžiais.  Į Lietuvą rusai kėlėsi skirtingais laikotarpiais ir keliais etapais. 1350 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas antrą kartą vedė Tverės kunigaikštytę Julijoną, kuri buvo uoli krikščionė ir skatino stačiatikybę Lietuvoje. Jai remiant, buvo pastatyta cerkvė Trakuose, Švč. Trejybės cerkvė Vilniuje. Valdant Algirdui, Lietuvos sostinėje atsirado Šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų Pernešimo, Šv. kankinės Paraskevės ortodoksų cerkvės, Skaisčiausiosios Dievo Motinos soboras. O imigravo daugiausia pirkliai ir amatininkai. Antrojoje XVI a. pusėje iš Rusijos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę atvyko daug kilmingų kunigaikščių, stačiatikių religinių oponentų, laisvamanių, valstiečių, o XVII–XVIII a. – miestiečių, amatininkų, pirklių. XV a. rusų pirkliai dažnai svečiavosi Vilniuje, kur turėjo savo prekių sandėlius. Iki XVII a. rusų migracija į Lietuvą nebuvo masiška, tačiau nuolatinė.

XVII a. čia pradėjo keltis sentikiai, persekioti savo tėvynėje. Daugiau rusų ėmė keltis po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo, kai didžioji Lietuvos dalis, išskyrus Užnemunę, atiteko Rusijos imperijai. Rusai buvo paskirti į dalį valdžios postų, nors daugiausia joje dominavo lenkai. Rusai kėlėsi į Vilnių, Kauną, o Zarasai (tada vadinti Novoaleksandrovsku) tapo populiariu imperijos kurortu. Po 1863 m. sukilimo rusų imigracija dar labiau sustiprėjo. Daugumą to meto imigrantų sudarė kariškiai, valdininkai ir jų šeimų nariai.

Pirmojo pasaulinio karo metu dalis rusų pasitraukė iš Lietuvos. Tačiau, susikūrus nepriklausomai Lietuvai su laikinąja sostine Kaune, į buvusias Vilniaus ir Kauno gubernijas grįžo nemažai rusų, gimusių šiuose kraštuose. Be to, atvyko ir daugiau emigrantų iš Rusijos, ieškančių prieglobsčio nuo bolševikinio teroro. Naujieji atvykėliai dažniausiai buvo išsilavinę, intelektualūs žmonės, kvalifikuoti specialistai. Dėl to kultūrinis tarpukario Lietuvos rusų gyvenimas suaktyvėjo. Veikė rusų pradinės mokyklos ir gimnazijos, susikūrė įvairios rusų visuomeninės organizacijos, buvo leidžiami rusiški laikraščiai. Nauja rusų imigracijos banga prasidėjo sovietinės okupacijos metais – į LTSR siųstas karinis personalas, įvairių sričių specialistai. Dažniausiai tai buvo represinių struktūrų atstovai, neaukšto išsilavinimo ir kultūros atvykėliai.

 

Baltarusiai - Lietuvos aktyvas

 

Pažintiniame prospekte „Susipažinkime: baltarusiai Lietuvoje. Ką iš tiesų žinome apie baltarusių tautinę mažumą?“ rašoma, kad baltarusiai LDK laikais daugiausia telkėsi Vilniuje. Nuo XVII a. vidurio nemažai jų gyveno ir Vilniaus apylinkėse. Po 1709–1711 m. maro baltarusių ypač pagausėjo ištuštėjusiuose dvaruose (daugiausia Rytų Lietuvoje), atkėlus baltarusių baudžiauninkų. Dauguma Lietuvos pietrytinės dalies lietuvių po Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimo „baltarusėjo“, bet, 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartimi su Sovietų Rusija nustatant Lietuvos rytinę sieną, gudų katalikai buvo laikomi etniniais lietuviais. Ilgainiui čia susiformavo baltarusių etninė grupė, vadinanti save tuteišiais, t. y. čionykščiais. 1920 m. spalį Lenkijai okupavus Lietuvos pietrytinę dalį, jie sparčiai lenkėjo.

Gudų kultūros draugijos pirmininkas Aliaksandras Adamkovičius (dar 20160m. geguže Minske jis pristatė knygą „Lietuvos baltarusiai: vakar ir šiandien. Ką reiškia kalbėtis su Dievu baltarusiškai“) portalui 15min.lt teigė, kad „Lydos, Krėvos, Naugardo pilys jungia mus su Radvilų šeima – Nesvyžiuje buvo didelė Radvilų rezidencija, ne tik čia, Lietuvoje. Kartu kovojome ne viename mūšyje. Galų gale neseniai perlaidojome mūsų bendrus sukilimo vadus“.

Lietuvos baltarusiai išpažįsta stačiatikių arba katalikų tikėjimą. 2011 m. surašymo duomenimis, Romos katalikų bendruomenei save priskyrė 49,6 proc. baltarusių, stačiatikių (ortodoksų) bendruomenei – 32,3 proc. baltarusių. Baltarusių katalikų bendruomenei 1997 m. perduota Šv. Baltramiejaus bažnyčia Vilniuje, Užupyje. Joje pamaldos vyksta baltarusių kalba.

 

Labai svarbus politinis baltarusių dalyvavimas Lietuvos valstybės kūrimosi procese. Vytauto Didžiojo universiteto Česlovo Milošo centro leidžiamo žurnalo „Parlamentinės studijos“ 15-me numeryje daktaras Tomaszas Błaszczakas atkreipia dėmesį į baltarusių atstovų dalyvavimą Lietuvos Valstybės Taryboje (LVT), kuri pirmą kartą nustatė valstybės požiūrį į tautines mažumas. LVT posėdyje 1918 m. lapkričio 27 d. Antanas Smetona, prieštaraudamas Augustinui Valdemarui, perskaitė LVT prezidiumo rezoliuciją, kuri buvo priimta vienbalsiai: „Pareiškus gudų Radai, kad ji stovi ant Lietuvos valstybės nepriklausomybės pamato ir nori dirbti bendrai su Lietuvos valdžia Lietuvos valstybės atstatymui, Valstybės Taryba, nerišdama klausimo dėl procentinių tautų santykių Lietuvoje, kooptuoja šešius gudų atstovus, remdamasi pertraktacijomis Gudų Rados ir Ministeriu Pirmininku ir pačios Rados pareiškimu Ministerių Pirmininkui, jog šešių gudų atstovybė yra nuo visų Lietuvos gudų gyventojų“ (kalba netaisyta).

 

Gudija ar Baltarusija?

 

Beje, iki šiol netyla ginčai, kad baltarusius, kurie valstybingumą gavo išimtinai dėl bolševikinės Rusijos, reiktų vadinti gudais, o jų teritoriją – Gudija. Įdomus svarstymas yra pateiktas VDU mokslininko Rūsčio Kamuntavičiaus straipsnyje portale Gudija.lt (https://www.gudija.lt/single-post/istorija-4-1): „Susiduriama su kita pagrindine problema – kaip vadinosi tie XVI-XVIII a. „baltarusiai“? Lietuviška istoriografija bendrai ukrainiečių ir baltarusių protėviams, ypač XIII-XV a., vadinti dažnai naudoja „gudų“ terminą. Kalbant apie XVI-XVIII a. šis terminas dažnai tapatinamas su baltarusiais ir vartojamas kaip sinonimas. Rašau „dažnai“, nes terminologija dar nėra nusistovėjusi. Šalia gudų ir baltarusių neretai aptiksime rusėnų, rutėnų, rusų ir pan. terminus. Kitaip nei lietuvių autoriai, baltarusiai galynėjasi su kiek kitokia problema. Kadangi tvirtinama, kad LDK buvo baltarusiška valstybė, nes čia vyravo baltarusiai, vadinasi jie turi vadintis lietuviais. Jei baltarusiai vadinosi lietuviais (baltarusiškas žodis licvinai), tai kaip tuomet pavadinti lietuviškai kalbėjusiuosius? Čia randamas paprastas sprendimas –lietuvisai. Jis kildinamas nuo lietuviško žodžio „lietuvis“.

Papildydamas šią įdomią, istorinio atspalvio diskusiją, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys Stasys Tumėnas 2021 m. vasarį LRT.lt paskelbė straipsnį (https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1333982/stasys-tumenas-kodel-baltarusia-o-ne-gudija), kuriame teigia, kad be reikalo pamirštami geografiniai pavadinimai – Juodoji Rusija ir Baltoji Rusija (Alba Russia). Jis cituoja istoriką Algimantą Kasperavičių, kuris sakęs, kad Baltoji Rusia apima net mažesnę dalį Baltarusijos, o „didžiąją dalį šiuolaikinės Baltarusijos apima Juodoji Rusia – Naugardukas, Gardinas“. Beje, VLKK pirmininkas Audrys Antanaitis įvardija kaip tradicinį, senąjį pavadinimą „Gudija“. Tiksliau sakant, kaip tvirtina S. Tumėnas, pirmininkas remiasi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 48 „Dėl valstybių pavadinimų“, kuriame buvo patvirtintas tradicinis (arba trumpasis) pavadinimas – „Gùdija, Baltarùsija, oficialusis valstybės pavadinimas – Baltarùsijos Respùblika“. Galop autorius tikina, kad „valstybės pavadinimo keitimas (tikslinimas?) – tai baltarusių tautos teisė“. Tik, deja, ši tauta yra po represijų gaubtu ir Rusijos gniaužtuose, todėl laisvo apsisprendimo, kaip ją vadinti, dar teks laukti ilgai...

***

Šiame pirmajame straipsnyje nesistengėme liesti esminių rusų ir baltarusių (gudų) tautinės mažumos gyvenimo Lietuvoje problemų, o tik peržvelgėme kai kuriuos istorinius jų formavimosi aspektus ir įdomesnius kultūrinius, lingvistinius momentus. Žinoma, per 32 dvejus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metus jų padėtis smarkiai kito, o pastaruoju metu įgavo ir kritinių atspalvių, palietusių ir mūsų nacionalinį saugumą bei geopolitinę sanklodą visoje Europoje.

 

Atgal