VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2022.11.17.Kionigraco arba Sadovo mūšis – didžiausias Čekijos žemėje

Gerimantas Statinis

 

Kionigraco mūšis,  didžiausias Austrijos–Prūsijos karo mūšis, 1866 07 03 vykęs tarp Sadovos ir Kionigraco (dabar Hradec Kralovė) Čekijoje. Tai buvo didžiausios kautynės prieš pirmąjį pasaulinį karą ir jame buvo daugiausia sutelkta kavalerijos.

Czech Tourism agentūros organizuotas karinis turas prasidėjo būtent Hradec Kralovė mieste, Rytų Čekijos muziejuje, kuriame galėjome susipažinti su barokiniu miestu, paverstu bastionine tvirtove.

XIX a. besiplečiant miestui tvirtovė imta griauti, o plytos panaudotos naujoms statyboms. Maršrutą žurnalistams parengė didelis savo krašto istorijos ir karinio paveldo žinovas ir entuziastas, 1866 metų mūšio  muziejaus, įsikūrusio Chlumece, vedėjas, ponas Janas Hrubeckis.

Jo klausytis įdomu – įtaigiai ir jausmingai pateiktas pasakojimas, nors ir čekiškai, nereikalauja netgi vertimo, nes čekų ir lenkų kalbos turi panašumų. O lenkiškai mes suprantame…

Karas, kuris vyko Čekijos teritorijoje tarp Prūsijos karalystės ir Austrijos imperijos, buvo karas dėl hegemonijos Vokietijos erdvėje. Apibendrinant galima pasakyti, kad tai buvo Vokietijos susivienijimo vyksmo dalis.

Mūšio rekonstrukcija | kudyznudy.cz nuotr.

Be šio fronto, karinės operacijos taip pat vyko Vokietijos konfederacijos teritorijoje, kur Prūsija kovojo su Bavarijos, Viurtembergo, Badeno, Heseno ir kitomis Vokietijos valstybėlėmis, kurios užėmė Austrijos pusę.

Platesniame istoriniame kontekste būtina grįžti į Napoleono karų laikotarpį, kai 1806 m. buvo panaikinta Šventoji Romos imperija. Po galutinio Napoleono pralaimėjimo 1814-15 m. buvo suformuota Vokietijos konfederacija, kuri tapo nepriklausomų Vokietijos valstybių ir laisvųjų miestų asociacija Šventosios Romos imperijos vietoje.

Pagrindinis žodis šioje erdvėje visada liko Austrijos imperijai. Prūsija, įgijusi galios poziciją jau XVIII a., visada buvo linkusi daryti įtaką įvykių eigai Vokietijoje savo požiūriu.

Todėl ginčas tarp Austrijos ir Prūsijos kilo dėl to, kas turės galutinį žodį Vokietijos konfederacijos teritorijoje. Iš esmės tai buvo Prūsijos karas ne su Austrija, bet su visa Vokietijos Sąjunga.

Kionigraco mūšis įvyko 1866 m. liepos 3 d. prie Kionigraco, jungtinėje Austrijos ir Saksonijos kariuomenėje buvo 240 000 žmonių, 924 pabūklai, o vadovavo armijai L. von Benedekas. Prūsijos kariuomenę sudarė 221 000 žmonių, 770 pabūklų ir jiems vadovavo H. K. B. fon Moltke.

Prūsijos Elbės armija apėjo austrų kairįjį sparną, Silezijos armija smogė į dešinįjį sparną ir užnugarį. Iškilus apsupimo grėsmei Austrijos kariuomenė, dengiama 170 pabūklų, išdėstytų 4 km į šiaurės vakarus nuo Kionigraco, ėmė trauktis, bet prastai organizuotas atsitraukimas siauru tarpupiu netrukus virto netvarkingu bėgimu.

Mūšio išsekinta Prūsijos kariuomenė bėgančio priešo nepersekiojo, bet Austrijos ir Saksonijos kariuomenė ir taip patyrė didelių nuostolių – neteko 44 100 karių, 116 pabūklų. Prūsija neteko 8975 karių.

Kasmet į mūšio lauko vietą Chulme, kur šiandien įsikūręs 1866 metų mūšio muziejus, liepos pradžioje suvažiuoja iki 25 000 žiūrovų stebėti mūšio rekonstrukcijos.

Tai įspūdingas reginys, pasakoja mūsų gidas Janas. Ypač įdomu jį stebėti nuo apžvalgos bokšto, mes dairomės po aplinkines kalvas ir akys krypsta į Svib – mirties mišką kuriame palaidota virš 2000 žuvusių karių ir karininkų.

Miške Austrijos kariai, kurių gretose kovėsi ir čekai, netikėtai buvo užklupti prūsų kariuomenės, todėl šis liūdnai pagarsėjęs miškas ir vadinamas Mirties mišku. Išlikę gražūs paminklai verčia prisiminti ne tik čia žuvusius žmones, tačiau ir žirgus – tai buvo didžiausios kavalerijos kautynės.

Įspūdingas, atsisveikinančio generolo su savo žirgu, paminklas, tačiau po karo jo pastatyti nespėta. Pagal išlikusį paminklo modelį pagamino Petras Novakas iš Jaromeržo 2009 metais.

Pasaulyje paskutiniu metu populiarėja karo turizmas, tačiau Lietuvoje jis dar nėra itin mėgiamas. Kaimo, kultūrinis, ekstremalusis, gydomasis, karinis, poilsinis ir ekoturizmas – taip išsidėsčiusios turizmo populiarumo grupės Lietuvoje.

Taigi, karo turizmas yra trečias nuo galo ir jis paplitęs daugiausia tarp jaunų žmonių, kurie domisi istorija, nori pamatyti fortifikacijas, mūšio laukus, karo nusikaltimų vietas, šis skaičius vis auga.

Pasaulio globalizacija ir liberalių vertybių sklaida skatina ieškoti naujų turizmo formų, postmodernizmas naikina bet kokias ribas, todėl šis Hradec Kralovė krašto turizmo agentūros parengtas maršrutas įgauna kitokią prasmę – domėtis, ieškoti, pažinti pasaulį ne vien iš gražiosios pusės, narplioti istoriją ir kelti klausimą kodėl ir šiandien žmonės kariauja, yra itin aktualu…

 

Atgal