ISTORIJA
2022.11.19. Ar sugrįš Simonas Daukantas į Jaunsvirlaukį?
Vida Girininkienė, istorikė
Jaunsvirlaukio dvaras
Simono Daukanto229-ąjį gimtadienį sutikome Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejuje, kur vyko Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto suorganizuota tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Jaunsvirlaukio akademija“. Išklausę prof. dr. Sauliaus Pivoro, dr. Romos Bončkutės, doc. dr. Tomo Petreikio, dr. Māros Vīksnos, dr. Ginto Putikio ir kt. garbių asmenų pranešimus Rygos lietuvių vidurinės mokyklos geltonu autobusiuku grįžome į Rygą, o sekantį rytą tuo pačiu autobusiuku vėl skubėjome į Jelgavą, o iš ten į Jaunsvirlaukį – susitikti su Simonu Daukantu.
Lietuvos kultūros istorikui ši vietovė žinoma Svirlaukio pavadinimu, tačiau tai senasis vietovės pavadinimas. XVII a. viduryje šioje vietoje jau buvo du centrai: Jaunsvirlaukis (Neu Bergfried) ir Vecsvirlaukis (Alt-Bergfried), pažodžiui išvertus – Naujasis ir Senasis taikos arba ramybės kalnai. Šiuo metu Jaunsvirlaukis (latviškai – Jaunsvirlauka) – Jelgavos apskrities gyvenvietė, per 6–7 km nutolusi nuo Rundalės. Ankstesniais laikais Jaunsvirlaukis priklausė kunigaikščio Ketlerio šeimai. Už 15-20 km (žiūrint kokiu keliu pasuksi) – Mintauja, dabar vadinama Jelgava, miestas XVIII a. antrojoje pusėje tapęs mokslo ir kultūros centru. Čia anuomet kėlėsi gyventi menininkai, architektai, muzikai, čia 1775 m. įkurta Jelgavos Petro akademinė gimnazija – Academia Petrina. Prabangius Kuršo kunigaikščio Mintaujos rūmus ir Kuršo kunigaikščio Ernsto Birono rūmus Ruhentalyje (dabar Rundalė) suprojektavo garsus italų architektas, Žiemos rūmų bei kitų statinių projektų Sankt Peterburge autorius Frančeskas Bartolomėjas Rastrelis (Francesco Bartolomeo Rastrelli). 1737 m., mirus paskutiniam Ketlerių šeimos atstovui Ferdinandui Ketleriui, tuo metu dar medinis Jaunsvirlaukio dvaras buvo nuomojamas. 1795 m. Kuršo kunigaikštystę prijungus prie Rusijos, jis tapo Rusijos valstybės nuosavybe. Dokumentuose yra duomenų, kad prabangūs mūriniai trijų aukštų dvaro rūmai pastatyti 1797 m. Pirmame aukšte buvo 7 kambariai ir virtuvė, antrame – 7 kambariai su dviem holais, trečiame – 8 kambariai, holas, mūrinė bei koklinė krosnys. 1853 m. pertvarkytame dvare žymesnių pakitimų nebuvo, tik antrajame aukšte minimi jau 9 kambariai, dvivėrės durys, dvi koklinės krosnys, virtuvė, nauja laiptinė. Sovietmetyje dvare buvo vaistinė, paštas, policijos butai, iki 2008 m. – biblioteka. Visa tai su nežymiais pakitimais išliko iki šiol. Dvaro rūmai yra ant kalno, iš vienos pusės apjuosto žemėliau vinguriuojančios Svitenės.
Po 2008 m. dvaras palaipsniui nyko, kol naują viltį suteikė prieš kelerius metus jį nusipirkęs verslininkas Arisas Burkanas (Āris Burkāni), kuris kartu su žmona, menotyrininke Iveta yra pasirengęs jį prikelti.
Petras Smuglevičius
Kaip kad žinoma, Simonas Daukantas du kartus gyveno Latvijoje. Baigęs Vilniaus universitete teisės magistro studijas, 1826–1834 m. jis dirbo vertėju arba raštininku Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. Savo studijų laikų bičiulio, artimiausio Adomo Mickevičiaus draugo Pranciškaus Malevskio pakviestas 1835 m. jau tarnavo aukščiausioje Rusijos valdžios institucijoje – Valdančiajame Senate, o 1837 m. balandį, jau tapo Senato 3-iajame departamente saugomo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos dokumentų archyvo – Lietuvos Metrikos – metrikanto, t. y. vedėjo, P. Malevskio padėjėju. Tai buvo didžiausias istoriko S. Daukanto tikslas, nes prie Lietuvos Metrikos pašalietis prieiti negalėjo.
Šio laikotarpio neaptarinėsime. Neaptarinėsime ir jo grįžimo į Lietuvą, kurį laiką gyvenimo Varniuose pas Motiejų Valančių, iš kur turėjo pasitraukti, tiksliau – pabėgti, nes Sankt Peterburge legaliai Jokūbo Lauko slapyvardžiu 1845 m. išleista kultūros istorija „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ 1855 m. buvo įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą. Taigi Daukantas turėjo slėptis ir geriausias pasirinkimas buvo Kuršo gubernija, kur buvo mažesnė cenzūra ir persekiojimas. Tuo metu šį dvarą jau buvo įsigijęs Petras Smuglevičius, Kauno apskrities mokyklos piešimo mokytojo Juozapo Smuglevičiaus, dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus brolio Felikso sūnus. Galimas dalykas P. Smuglevičius buvo paskubintas ir bėdon pakliuvusio Daukanto, su kuriuo susipažino tarnaudamas Rusijos susisiekimo kelių inžinieriaus vyriausiojo gydytojo štabe Sankt Peterburge. Dėmesio vertas ir faktas, jog P. Smuglevičius, 1835 m. pradėjęs medicinos studijas Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijoje, galėjo pažinoti ir S. Daukanto jaunesnįjį brolį Aleksandrą, tais metais baigusį šią akademiją. Ir vienas ir kitas dėl ryšių su Simono Konarskio organizacijos dalyviais 1841 m. buvo tardomi. P. Smuglevičiui, galimai dėl įtakingų giminių ar didelio kyšio, kas anuomet buvo gana dažnas reiškinys, pavyko išvengti tremties, o A. Daukantas po pakartotinio tardymo Chersono karo ligoninėje 1841 m. spalio 5 d. nusižudė. Jo kūnas buvo įmestas į ligoninės rūsį, o vėliau į duobę šalia buvusiose ligoninės kapinaitėse. Nei ligoninė, nei kapinės mūsų dienų nepasiekė.
Jaunsvirlaukio dvaro gyventojai ir svečiai
Taigi galima tvirtinti, kad Jaunsvirlaukio dvarą Kuršo gubernijoje P. Smuglevičius išsinuomojo tautiniams tikslams – steigti akademiją, leisti valstiečiams laikraštį ir pan. Be to manyta, jog čia, Kuršo gubernijos dvare, tolėliau nuo Rygos, tačiau visai šalia ne ką mažesnio Latvijos kultūros centro – Jelgavos, būsią ramiau dirbti. Dvare įsikūrė ir P. Smuglevičiaus brolis, Sankt Peterburgo meno akademijos absolventas Feliksas Smuglevičius. 1855–1859 m. Svirlaukyje gyveno Simonas Daukantas. 1857 m. atvyko ir publicistas, kalbininkas, tautosakininkas Mikalojus Akelaitis. Galima būtų teigti, kad 1857 m. čia jau buvo susiformavęs nuolat gyvenančių ir dažnai besilankančių intelektualų centras, ką liudytų ir lentelė pagalbinio pastato fasade su įrašu „P. Smuglewitsz 1857“. 1857 m. pabaigoje M. Akelaičiui kilo idėja leisti laikraštį, apie ką jis iš Jaunsvirlaukio rašė Vilniuje gyvenusiam istorikui Mykolui Balinskiui, kaip pavyzdį pateikdamas Jelgavoje nuo 1822 m. ėjusį laikraštį latvių kalba „Latviešu avizes“ („Latvijos laikraščiai“). Pasak istoriko Vytauto Merkio, „<...> laikraščio idėją M. Akelaičiui, matyt, bus padėjęs brandinti ir S. Daukantas, ir galbūt P. Smuglevičius, suinteresuoti spaudos lietuvių liaudžiai leidimu, matę sektiną latvių periodikos plėtotę.“ Šią idėją tęsė vyskupas M. Valančius, siekęs gauti leidimą leisti valstiečiams laikraštį „Pakeleivingas“, kas irgi, pasak kai kurių istorikų, buvo M. Akelaičio sumanymas. Kartu su laikraščiu buvo puoselėjama ir Liaudies bibliotekos idėja, liaudžiai reikalingų knygų leidyba. Tuo klausimu, vėlgi iš Jausvirlaukio, M. Akelaitis rašė į Vilnių rašytojui Juozapui Ignotui Kraševskiui: „Kai mano kreipimasis dėl lietuviško periodinio laikraštuko ligi šiol nedavė norimo rezultato, manau leisti atskiras knygeles, prieinama liaudžiai forma dėstančias žmogaus pareigas bei prievoles.“ 1859 m. vasario 17 d. laiške J. I. Kraševskiui jis plačiai išdėstė Liaudies bibliotekos programą. Negavus leidimo leisti „Pakeleivingą“, geso ir viltis organizuoti Liaudies biblioteką, kuriai ir S. Daukantas, ir M. Akelaitis buvo numatę aukoti savo lėšas. Vėliau paramos šiai idėjai įgyvendinti M. Akelaitis kreipėsi į Rietavo dvaro valdytoją kunigaikštį Irenėjų Oginskį. 1863 m. M. Akelaitis aktyviai įsijungė į sukilėlių gretas Suvalkijoje, tapdamas vieno sukilėlių būrio vadu.
Jaunsvirlaukyje lankėsi ir XIX a. viduryje Sankt Peterburgo meno akademijoje studijavę Eliziejus Liutkevičius bei Boleslovas Dluskis-Jablonovskis. Visai galimas dalykas, kad jų pažintys su S. Daukantu prasidėjo jau Rusijos sostinėje. Netrukus abu įsijungė į 1863–1864 m. sukilimą: E. Liutkevičius žuvo kautynėse, o B. Dluskis-Jablonovskis, sėkmingo mūšio 1863 m. birželio 22 d. Draginių miškuose netoli Papilės vadas, spėjo laiku pabėgti ir užsienyje verstis tapyba. Dažnas lankytojas buvo Dorpato (dabar Tartu) universiteto studentas, poetas ir būsimasis sukilėlis Eduardas Jokūbas Daukša. Kažin ar ne S. Daukantas sužadino jauno žmogaus mintis apie laisvą tautą, išsakytas jo eilėraštyje lenkų kalba „Mes vienos puokštės du žiedai“: „Vėliau, mano brangus, mielas Antanas, / Kai išsivadavimo šūkis suskambės, / Ne Maskvos ar Lenkijos vardu, / Bet Lietuvos vardu – būk kovojančių gretose!“ (Reginos Mikšytės vertimas). Labai aiškiai savo nusistatymą, ne be latvių intelektualų įtakos, jis paskelbė ir eilėraštyje „„Unt lietuvnykus“: „Mes lietuviškai mąstome ir lietuviškai jaučiam, / LIETUVIŲ kalba kalbam / Ir kaip lietuvnykai dirbam“. Yra duomenų, kad šiame dvare dažnai lankydavosi Tartu universiteto studentai.
Kol kas nerasta dokumentų apie Jaunsvirlaukio dvaro nuomą. Tikėtina, kad 1860 m. jis jau buvo tuščias. P. Smuglevičiaus likimas irgi nežinomas, kai kurie šaltiniai fragmentiškai liudija, kad jis patraukė į Ukrainą. Tačiau aukščiau pateiktų faktų pakanka teigti Jaunsvirlaukį buvus savotiška kaimo akademija (panašių pavyzdžių tuo metu Latvijoje jau buvo), kurioje brendo jauni žmonės, rengdamiesi kovai dėl savo buvusios valstybės atkūrimo. Visa tai galima šiuolaikiškai pateikti ekspozicijoje, skirtoje XIX a. vidurio ir antrosios pusės lietuvių ir latvių intelektualų brandai ir veiklai.
Arisas Burkanas darbus pradėjo nuo archeologinių tyrimų, kuriuos atliko dr. Juris Zvedrāns. Šiuo metu dengiamas dvaro stogas, tvarkomas šalia esantis kelias. Naujasis savininkas, nusipirkęs Latvijos kultūros paveldo saugomą architektūros statinį, nieko apie jo gyventojus nežinojo. Dabar jau žino, domisi, deda visas pastangas iš atitinkamų Europos sąjungos struktūrų gauti lėšų jo restauracijai.
Ar sugrįš Simonas į Jaunsvirlaukį?
Ar sugrįš Simonas Daukantas į Jaunsvirlaukį priklausys ir nuo mūsų, lietuvių, aktyvumo ir palaikymo. Tai akcentavo Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovė dr. Kristina Vaisvalavičienė, vertėjavusi visos konferencijos metu. Visokeriopą paramą sklaidai žadėjo Latvijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Rolandas Žalnierius, jau du kartus kalbinęs mane Rygos radijo lietuvių laidose. Su Jelgavos muziejumi ir pranešimų autoriais nutarėme tęsti darbą – Jaunsvirlaukio gyventojų atminimui išleisti „Pakeleivingą“. Jaunsvirlaukio dvaras kol negali būti ekskursijų traukos tašku, nors Arisas žadėjo susidomėjusiems, kaip kad ir mums dabar, jį aprodyti. O juk svarbu ne tik dvaro išorė, bet ir vidus, bandant suvokti, kokiame aukšte gyveno Daukantas. Aš manau, jog trečiame, su vaizdu į upę ir Lietuvos peizažui artimus tolius. Esame tikri, jog šis dvaras – labai gera vieta mūsų tautų kultūrinei atminčiai tirti ir gaivinti. „Reikia labai nedaug, tik gero oro, ir Simonas iš smalsumo sugrįš į Jaunsvirlaukį“, – atsisveikindama Papilės Simono Daukanto memorialiniame muziejuje juokavo Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejaus direktorė Gita Grase.
Atgal
.jpg)
