ISTORIJA
2022.11.19.Ilgas Kazimiero Jogailaičio valdymas
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Kazimieras Jogailaitis valdė Lietuvą ilgiau, nei bet kuris kitas valdovas – net 52 metus, nuo 1440 iki 1492 metų. Skirtingai nei jo pirmtakai, kuriems teko kovoti su kryžiuočiais arba tarpusavyje (pastarosios kovos visų pirma būdingos jo betarpiškiems pirmtakams Švitrigailai ir Žygimantui Kęstutaičiui), Kazimiero valdymas buvo iš esmės taikingas, išskyrus nebent kelis pirmuosius metus, kuomet ne vienoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietoje pratrūko sukilimai prieš jį, o tiksliau – prieš didikų grupuotę, pakvietusią jį, dar tik 12 metų berniuką, užimti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą. Taip pat jo valdymo pabaigoje prasidėjo pasienio karas su Rusija ir Krymo totorių įsiveržimai į LDK. Tai vis dėlto buvo toli nuo etninės Lietuvos ir faktiškai nekeitė fakto, kad etninei Lietuvai sulig Kazimiero atėjimu į valdžią, o tiksliau, nuo 1441 m. pabaigos, kuomet baigėsi žemaičių sukilimas, prasidėjo ilgai lauktas taikos laikotarpis.
Atrodytų, taip ilgai valdžiusio ir ilgą taiką užtikrinusio valdovo vieta Lietuvos istorijoje turėtų būti išskirtinė. Tačiau Lietuvos visuomenė šiandien apie Kazimierą Jogailaitį žino ne tiek jau daug. Jį savo šlove gožia kur kas sunkesnių laikų valdovai – Mindaugas, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Algirdas ir Kęstutis, Vytautas ir Jogaila...
Kazimiero nepopuliarumo lietuvių istorinėje atmintyje priežastis, matyt, buvo ne tik karo žygių bei pergalių stoka, kurios dažnai patikimai įamžina valdovo vardą istorijoje. Įspūdingesnėmis taikos meto pergalėmis, kaipo kultūros ir ūkio pažanga, Kazimiero laikai taip pat nepasižymi, nors sąlygos tam tarsi buvo palankios: neseniai priėmusi krikštą Lietuva galėjo sparčiai įsisavinti krikščioniškos Europos civilizacijos pasiekimus. Tai, žinoma, kažkiek buvo daroma, bet procesas vyko vangiai.
Tad Kazimiero valdymas, galima sakyti, buvo santykinai ramios stagnacijos laikotarpis. Stagnacijos, už kurią netrukus po Kazimiero mirties Lietuvai teko brangiai sumokėti.
Ir dar: jo valdymas buvo naujas žingsnis į nelengvą, prieštaravimų kupiną naują Lietuvos suartėjimo su Lenkija etapą, kadangi Kazimieras nuo 1447 m. buvo pirmasis Lietuvos didysis kunigaikštis, kartu buvęs ir Lenkijos karaliumi ir niekaip nenorėjęs Lietuvos valdymo pavesti bent jau kokiam nors savo vietininkui.
Padėtis po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo
1440 m. kovo 20 d. Trakuose Švitrigailos šalininkai nužudė Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį. Sąmoksle dalyvavo vieni įtakingiausių valstybės pareigūnų – Trakų vaivada Petras Leliušas, kuriam teko veikti pačiame sąmokslo centre, o taip pat Vilniaus vaivada Jonas Daugirdas.
Pretendentai į sostą buvo trys: sąmokslininkų įkvėpėjas Švitrigaila, kitos didikų grupės iškeltas Kazimieras Jogailaitis ir nužudytojo valdovo sūnus Mykolas Žygimantaitis.
Mykolas įsitvirtino Trakų Salos pilyje ir jau titulavosi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Jo šalininkams pavyko išlaikyti ir Vilniaus Aukštutinę pilį (tuo tarpu Trakų Pusiasalio ir Vilniaus Žemutinę pilis kontroliavo Švitrigailos šalininkai).
Švitrigaila dar buvo toli nuo valstybės centro – jis tik grįžo į Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusią Volynę. Sėkmė gal būtų pakrypusi Mykolo Žygimantaičio pusėn, bet grupė įtakingų didikų, vadovaujama Jurgio Alšėniškio ir Jono Goštauto, susitelkė Alšėnuose ir sostą pasiūlė dvylikamečiui Kazimierui Jogailaičiui. Jie stengėsi įgyvendinti dar Jogailos planą į Lietuvos sostą pasodinti vieną iš Jogailos sūnų, nes tuo buvo suinteresuoti Lietuvoje įtakingi tų sūnų motinos Sofijos Alšėniškės giminaičiai – visų pirma kunigaikščiai Alšėniškiai. Jurgio Alšėniškio ir Jono Goštauto grupė iš dalies patraukė į savo pusę, o iš dalies nustūmė nuo valdžios Švitrigailos šalininkus. Petras Leliušas Trakų vaivados postą turėjo užleisti Jonui Goštautui, o Jonas Daugirdas pritapo prie Goštauto grupės ir išlaikė Vilniaus vaivados pareigas iki savo mirties 1443 m. (po to jau pats Goštautas tapo Vilniaus vaivada).
Kazimiero brolis Vladislovas, po Jogailos mirties 1434 m. tapęs Lenkijos karaliumi, tuo metu ruošėsi užimti ir Vengrijos sostą ir kartu su Kazimieru jau buvo įžengę į Vengriją, kai juos pavijo Lietuvos pasiuntiniai. Lenkijos ponai išleido Kazimierą su sąlyga, kad Lietuvą jis valdys kaip Lenkijos karaliaus vietininkas.
Netrukus Kazimieras atvyko į Lietuvą ir buvo paskelbtas jos didžiuoju kunigaikščiu. 1440 m. birželio 29 d. Vilniaus Katedroje buvo atliktos Kazimiero pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu apeigos. Tuo faktiškai buvo nutraukta Lietuvos unija su Lenkija.
Po perversmo Lietuvos valstybėje kilo nemažai neramumų. Netikėtai Kazimiero su palyda užkluptas Mykolas pripažino Kazimiero valdžią, bet greitai pabėgo pas savo giminaitį Mazovijos kunigaikštį Boleslovą IV. Šis jį parėmė ir, pasinaudodamas proga, užėmė bei 1440–1444 m. valdė Palenkę. Mykolą rėmė ir žemaičiai, kurie priešinosi Kazimiero valdžiai iki 1441 m. pabaigos. Turėjo jis šalininkų ir Trakų vaivadijoje. Kazimiero valdžios nenorėjo pripažinti ir kai kurios Rusios sritys.
1441 m. spalio – gruodžio mėn. Kazimieras davė privilegiją Žemaičių žemei. Maištaujančią žemaičių diduomenę Kazimieras, o, tiksliau, jo vardu veikę jį pakvietę didikai, stengėsi papirkti dovanojamomis žemėmis. Buvo numalšinti ir kiti maištai valstybėje.
1441 m. Vladimiro Algirdaičio sūnus Olelka, atsiskęs pretenduoti į Lietuvos sostą, iš Kazimiero gavo valdyti Kijevą (jo tėvą iš Kijevo 1394 m. buvo išvijęs Vytautas). Kovos dėl sosto neatsisakė tik į Mazoviją pasitraukęs Žygimanto sūnus Mykolas. Švitrigaila įsitvirtino Lucke ir buvo pripažintas Volynės vietininku, kurią valdė iki savo mirties 1452 m.
Vladislovas Varnietis
Po Jogailos mirties 1434 m. vyresnysis Kazimiero brolis Vladislovas buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi (tuo metu jis buvo 10 metų amžiaus). Kaip ir jo tėvas Jogaila, Vladislovas III turėjo ir aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. Faktiškai jo vardu valdė Krokuvos vyskupas kardinolas Zbignievas Olesnickis.
1440 m. Vladislovas buvo išrinktas ir Vengrijos karaliumi. 1443 m. jis surengė sėkmingą žygį prieš Turkiją ir sudarė su jos sultonu 10 metų paliaubas. Tačiau įkalbėtas popiežiaus legato Julijono Cezarinio, kitais metais nutraukė paliaubas ir organizavo kryžiaus žygį prieš turkus.
1444 m. lapkričio 10 d. Varnos mūšyje su turkais jaunasis Lenkijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis žuvo (dėl to po mirties jam prilipo „Varniečio“ prievardis). Tai buvo paskutinis didelis Europoje organizuotas kryžiaus žygis, kuriam vadovavo dar neseniai nuo kryžiaus žygių kentėjusios dinastijos atstovas.
Lietuvai ir Lenkijai valdovo žuvimas reiškė naują šalių suvienijimo galimybę, nes realiausiu Lenkijos sosto paveldėtoju liko Kazimieras Jogailaitis, kuris jau valdė Lietuvą.
Lietuvos didysis kunigaikštis – Lenkijos karalius
1445 m. spalio 15 d. Gardine Lenkijos delegacija, vadovaujama paties Zbignievo Olesnickio, pasiūlė Kazimierui Lenkijos karūną. Kazimieras nutarė šio pasiūlymo aptarimui sušaukti platesnį bajorų suvažiavimą, kurį kai kurie istorikai laiko pirmuoju Lietuvos seimu. Jis susirinko lapkričio 30 d. Vilniuje.
Pasitarusi, Lietuvos diduomenė pasiuntė į Lenkiją delegaciją, kuri turėjo pabrėžti, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras nėra Lenkijos vietininkas, kurį ji gali tiesiog atšaukti į Lenkiją, o visą teisę ir valdžią turintis paveldimas valdovas, kuris vis dėlto neatsisako ir savo teisių ir į Lenkijos Karalystę.
Tad buvo atsisakyta Kazimierą išleisti į Lenkiją besąlygiškai, o pradėtos ilgiau užtrukusios derybos dėl jo tapimo Lenkijos valdovu sąlygų ir Lietuvos valstybės teisių. Lietuva reikalavo pripažinti jos valstybinį savarankiškumą Vytauto laikų ribose. Lenkai tų sąlygų, ypač teritorinių reikalavimų, priimti nenorėjo ir garsino karaliumi išsirinkti Mazovijos kunigaikštį Boleslovą, kuris globojo Mykolą Žygimantaitį, taigi, kėlė grėsmę net Kazimiero valdžiai Lietuvoje. Galiausiai sutarta, kad Kazimieras, išvykdamas karūnuotis į Lenkiją, patvirtins Lietuvos bajorams privilegiją. Šie į ją ir surašė visus savo reikalavimus, bet tai nebuvo sutartis su Lenkija.
Išvykdamas į Lenkiją, 1447 m. gegužės 2 d. didysis kunigaikštis Kazimieras suteikė privilegiją Lietuvos bajorams, kuri padėjo bajorų ekonominio savarankiškumo teisinius pagrindus, o taip pat garantavo Lietuvos valstybės savarankiškumą, žadėjo grąžinti Vytauto laikų sienas (su Lenkijos po Vytauto mirties užimtomis Volynės ir Podolės žemių dalimis), tačiau pastarasis pažadas liko neįgyvendintas. Pareigybes Lietuvoje galėjo būti teikiamos tik Lietuvos gyventojams.
1447 m. liepos 25 d. Krokuvoje Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras karūnuotas Lenkijos karaliumi.
Jonas Goštautas
Rinkdamiesi nepilnametį Lietuvos valdovą Lietuvos ponai be kita ko siekė padidinti savo įtaką valstybėje. Kazimierą iškėlusios grupuotės vienas iš vadų Jonas Goštautas tapo faktišku Lietuvos vyriausybės vadovu ir Kazimiero auklėtoju. 1440–1443 m. jis buvo Trakų vaivada, o 1443–1458 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriu. Jis vadovavo prieš Kazimierą kilusių maištų numalšinimui ir įtvirtino jo valdžią Lietuvoje. Tai užtruko iki 1444 m., kuomet jis atgavo dalį Palenkės, kurią buvo užėmusi Mazovija. Mirė Goštautas 1458 m., o iki tol vaidino svarbiausią vaidmenį Lietuvos valstybės gyvenime. Jo griežtai antilenkiška pozicija lėmė, kad, nepaisant to, kad Lietuvą ir Lenkiją valdė vienas valdovas, tarp abiejų Kazimiero valdomų valstybių faktiškai įsivyravo karo padėtis.
Savo dukterį Jonas Goštautas išleido už Olelkos Vladimiraičio sūnaus Simono. Olelka Goštauto pastangomis 1441 m. buvo paskirtas Kijevo kunigaikščiu. 1454 m., mirus Olelkai, Kazimieras Kijevo kunigaikščiu paskyrė Goštauto žentą Simoną.
Kijeve Simonas iš karto gavo progą pasižymėti: 1455 m. drauge su Krymo chanu Chadži Girėjumi jis sumušė į Volynę įsiveržusį totorių chaną Sajidą Achmatą ir paėmė jį į nelaisvę. Netrukus Sajidas Achmatas buvo perduotas Kazimierui, kuris įkalino jį Kaune, tačiau prieš tai Simonas, grasindamas Chadži Girėjui paleisti jo konkurentą, privertė jį perduoti Kijevo kunigaikštystei 85 tūkstančių kvadratinių kilometrų dydžio teritoriją į rytus nuo Vorsklos ir Dniepro upių, vėliau vadinamą „Simono žmonėmis“. Tai buvo paskutinis didelis Lietuvos teritorinis laimėjimas.
1456 m. personalinės Lietuvos unijos su Lenkija priešininkai, vadovaujami Jono Goštauto, bandė iškelti Simoną į didžiojo kunigaikščio sostą vietoj Kazimiero. Kazimieras nuramino savo priešininkus dovanomis. Simonas Olelkaitis 1457 m. buvo paskirtas dar ir Braclavo vietininku. Išplėtęs Kijevo kunigaikštystę „Simono žmonių“ ir Braclavo valdomis, jis tapo galingiausiu daliniu kunigaikščiu Lietuvoje ir kai kuriuose šaltiniuose vadinamas net „caru“. 1461 m. Lietuvos diduomenė vėl reikalavo, kad Kazimieras paskirtų Simoną savo vietininku Lietuvoje.
Ponų taryba ir Seimas
Didžiojo kunigaikščio taryba Jono Goštauto veiklos dėka transformavosi į Ponų tarybą, savarankiškai sprendusia valstybės valdymo klausimus. Į ją įeidavo Vilniaus ir Trakų vaivados bei kaštelionai, Žemaitijos seniūnas, Lietuvos didysis etmonas, Lietuvos kancleris ir kiti. Ponų tarybos nariais būdavo žymiausių Lietuvos didikų giminių atstovai – Goštautai, Kęsgailos, Radvilos, Mantigirdaičiai, Manvydai, Sakavičiai.
XV a. II pusėje svarbiausi Lietuvos valstybės reikalai būdavo svarstomi seimuose, arba išplėstinuose Ponų tarybos posėdžiuose. Mečislovo Jučo manymu, pirmasis seimas sušauktas 1445 m. apsvarstyti Kazimiero tapimo Lenkijos karaliumi klausimo.
Kazimieras. Dail. Artūras Slapšys
Kazimiero Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės vestuvės. Dail. Janas Mateika
Kazimiero Jogailaičio antspaudai. Iš F. A. Vossbergo publikacijos, 1854 m.
Panašiame Seime, vykusiame Vilniuje 1468 m. vasario 29 d., buvo priimtas vadinamasis Kazimiero teisynas – pirmasis nedidelės apimties (25 straipsniai, telpantys į 4 puslapius) Lietuvos baudžiamosios teisės kodeksas. Šį teisyną Kazimieras paskelbė kartu su „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiais ir mūsų Ponų taryba, ir visa visuomene“ – tokiais žodžiais buvo nusakomas tuometinis Seimas.
Kazimierui išvykus į Lenkiją Ponų tarybos reikšmė tik didėjo. Vis dėlto Ponų taryba negalėjo viena tvarkytis valstybėje – jos sprendimams reikėjo bent formalaus didžiojo kunigaikščio patvirtinimo, todėl Lietuvos politinis gyvenimas Kazimiero laikais apmirė.
Valstybės „privatizavimas“
1447 m. privilegija panaikino bajorams atiduotų valstiečių duokles valstybei. Kartu Kazimiero laikais valstybei priklausę valstiečiai buvo sparčiai dalinami didikams ir bajorams. Daug tokių dovanojimo faktų fiksuoja Lietuvos metrikos 3-ojoje knygoje išlikusi „Kazimiero suteikčių knyga“, susidedanti iš 812 spėjamų aktų registrų, apimančių 1376 įrašus (kadangi dalis aktų susidėjo iš kelių suteikčių įrašų). Jie buvo išduoti 1440–1476 m. laikotarpiu, ir neapima visų Kazimiero suteikčių (dovanojimų), nes kai kurios suteiktys, išlikę kaip atskiri dokumentai, į ją nepateko.
Manoma, kad XIV a. pabaigoje dar bent 80 proc. valstiečių priklausė valdovui. 1528 m. valdovui jau priklausė tik apie 30 proc. valstiečių, bajorams – 65 proc., bažnyčiai – 5 proc. Pagrindinis lūžis įvyko Kazimiero laikais.
Valstybę Kazimiero laikais užvaldę ponai nuo pat pirmųjų Kazimiero valdymo metų neužmiršo savęs ir Kazimiero vardu dosniai dalino sau valstybės žemes. Valstybės interesai, kuriuos Lietuvos ponai taip gynė santykiuose su Lenkija, šiuo atveju atsidūrė antrame plane.
Trylikos metų karas (1454–1466)
Lenkijoje Kazimieras įsitraukė į karą dėl Prūsijos. Prieš Vokiečių ordiną 1454 m. vasario 4 d. sukilę Prūsijos miestai pasiprašė Kazimiero globos. 1454 m. kovo 6 d. Kazimieras paskelbė Prūsijos prijungimo prie Lenkijos aktą. Taip jis įsijungė į Trylikos metų karą dėl Prūsijos (1454 m. vasario 4 d. – 1466 m. spalio 19 d.).
Tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrojusi įtampa dėl Volynės ir Podolės žemių neleido Lietuvai, išskyrus atskirus savanorius, dalyvauti Trylikos metų kare ir pasinaudoti proga atgauti Ordino užgrobtas žemes, į kurias anksčiau reiškė pretenzijas.
Trylikos metų karas tarp Lenkijos ir Vokiečių ordino baigėsi 1466 m. spalio 19 d. sudaryta antrąja Torunės (Torno) taika. Lenkija prisijungė dalį Prūsijos, o Vokiečių ordinas Prūsijoje tapo Lenkijos vasalu.
Elžbieta Habsburgaitė – Kazimiero vaikų motina
1454 m. vasario 10 d. Kazimieras vedė Elžbietą iš Habsburgų giminės. Ji gimė 1437 m. Vienoje Alberto II, Austrijos kunigaikščio, netrukus tapusio Vengrijos, Čekijos ir Romos karaliumi, bei Elžbietos Liuksemburgietės šeimoje. Tačiau tėvo neteko būdama vos dviejų metų amžiaus, motinos – penkerių. Augo globojama imperatoriaus Frydricho III Habsburgo.
1456–1483 m. Elžbieta Kazimierui pagimdė 6 sūnus ir 7 dukteris. Po savo brolio, Čekijos ir Vengrijos karaliaus, Vladislovo Pomirtinio mirties 1457 m., Elžbieta įgijo teisių į Čekijos ir Vengrijos sostų paveldėjimą. Tuo remdamasis šiuos sostus vėliau užėmė jos sūnus Vladislovas Jogailaitis.
Lenkijos karūną vienas po kito paveldėjo trys Elžbietos sūnūs: Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis. Du pastarieji prieš tai buvo išrinkti Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais.
Visi vėlesni Jogailaičiai yra kilę iš jos sūnų, todėl Elžbieta vadinama Jogailaičių, arba karalių, motina. Kiti du Elžbietos sūnūs padarė bažnytinę karjerą: Frederikas tapo kardinolu, o Kazimieras – šventuoju. Elžbieta mirė 1505 m. rugpjūčio 30 d. Krokuvoje, palaidota Krokuvos Vavelio katedroje.
Kazimiero sūnūs buvo šie: Vladislovas Jogailaitis (1456 III 1 – 1516 III 13; Čekijos karalius nuo 1471 m., Vengrijos – nuo 1490 m.), Šventasis Kazimieras (1458 X 3 – 1484 III 4), Jonas Albrechtas (1459 XII 27 – 1501 VI 17; Lenkijos karalius nuo 1492 m.), Aleksandras Jogailaitis (1461 VIII 5 – 1506 VIII 19; Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492 m., Lenkijos karalius nuo 1501 m.), Žygimantas Senasis (1467 I 1 – 1548 IV 1; Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius nuo 1506 m.), Frederikas Jogailaitis (1468 IV 27 – 1503 III 14; Gniezno arkivyskupas, Lenkijos primas ir kardinolas nuo 1493 m.).
Kazimiero sūnų mokytojai
Mokyti karaliaus sūnų 1467 m. buvo pakviestas žymiausias viduramžių Lenkijos istorikas Jonas Dlugošas, kurio „Šlovingosios Lenkijos karalystės analai arba kronikos“ (dar vadinami „Lenkijos istorija“) yra vienas svarbiausių, nors ir nestokojantis netikslumų bei tendencingumo, Lenkijos ir Lietuvos XV a. istorijos šaltinių.
1472 m. Krokuvoje įsikūręs italas Pilypas Kalimachas, kuris pabėgo iš Italijos dėl sąmokslo prieš popiežių Paulių II, taip pat tapo karaliaus sūnų mokytoju.
Jonas Dlugošas, kuris karalaitį Kazimierą vadino „retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu“, mirė anksčiau už savo auklėtinį – 1480 m. Antrasis mokytojas, Pilypas Kalimachas, už Dlugošą jaunesnis 22 metais, mirė 1496-aisiais. Abu Kazimero Jogailaičio sūnų mokytojai pirmieji ėmėsi lietuvių kilmės tyrimų ir priėjo prie prieštaringų išvadų. Jonas Dlugošas buvo pirmasis šiandien žinomas autorius, propagavęs lietuvių romėniškos kilmės istoriją, nors jam buvo žinoma ir apie galimą lietuvių kildinimą iš graikų. Pilypas Kalimachas buvo labiau linkęs kildinti lietuvius iš graikų.
Santykiai su popiežiais
1454–1466 m. įsitraukęs į Trylikos metų karą su Vokiečių ordinu dėl Prūsijos, Kazimieras atsidūrė kryžiuočius rėmusių popiežių nemalonėje. Popiežius Kalikstas III ekskomunikavo Kazimierą rėmusią Prūsų sąjungą, o 1459 ir 1460 m. ekskomuniką pakartojęs popiežius Pijus II pažymėjo, kad ji taikoma ir pačiam Kazimierui Jogailaičiui, kaip Prūsų sąjungos rėmėjui.
Pijus II, išrinktas popiežiumi 1458 m., labiau žinomas kaip Enėjas Silvijus Pikolominis, žymus humanistas, pagarsėjęs išsamiu Europos ir Azijos šalių aprašymu. Jam priklauso ir ilgą laiką Europoje geriausiai žinomas Lietuvos aprašymas, kuriame gausu iš nuogirdų prirankiotų anekdotinių detalių, sarkastiškai pristatančių Lietuvą.
Kazimiero kova dėl Čekijos ir Vengrijos karūnų
Pasibaigus Trylikos metų karui, Kazimieras įsitraukė į kovas dėl Čekijos ir Vengrijos sostų. 1471 m. jo sūnus Vladislovas tapo Čekijos karaliumi, tačiau Čekija buvo apkarpyta, nes dalį jai priklausiusių žemių užėmė Vengrijos karalius Motiejus Korvinas, kurio pretenzijas rėmė ir Romos popiežius.
Tuo pačiu Kazimieras svajojo savo sūnų pasodinti ir Vengrijos sostą. 1471–1472 m. jo trylikametis sūnus Kazimieras su 12 tūkstančių kariuomene įsiveržė į Vengriją ir, padedamas sąmokslininkų, bandė nuversti Motiejų Korviną. Žygis baigėsi nesėkme, o karalaitis Kazimieras mirė 1484 m. ir vėliau buvo paskelbtas šventuoju.
Mirus Motiejui Korvinui, 1490 m. Vengrijos sostą užėmė Čekijos karalius Vladislovas Jogailaitis.
Taika ir karas su Maskva
Kazimierui išvykus į Lenkiją, ir valdovo, ir Ponų Tarybos dėmesys buvo sutelktas į sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos santykius, taip pat iš pradžių problemų kėlė Mykolo Žygimantaičio kova dėl valdžios. Tuo tarpu Rytų politika buvo apleista.
1449 m. rugpjūčio 31 d. Lietuva ir Maskvos didžioji kunigaikštystė sudarė Amžinosios taikos sutartį, kuria Lietuva atsisakė kištis į Rusios žemių, į kurias pretendavo Maskva, reikalus.
Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus II tuo metu kovojo su savo konkurentu Dmitrijumi Šemiaka, o Kazimieras – su Mykolu Žygimantaičiu, kuris, gavęs pagalbos Aukso ordoje, 1449 m. buvo trumpam užėmęs Brianską, Severų Novgorodą ir Kijevą. Abu valdovai įsipareigojo neremti vienas kito konkurentų ir pasidalino įtakos sferomis. Pagal sutartį Lietuva turėjo išlaikyti savo įtaką Tverėje, tačiau atsisakė pretenzijų į anksčiau Lietuvos įtakoje buvusius Novgorodą bei Pskovą, o ir Tverę Vasilijus II pajungė, kai tik įveikė savo konkurentą.
Vasilijus II kartu su savo motina Sofija Vytautaite, kruviname vidaus kare įveikę konkurentus ir likvidavę daugelį sritinių kunigaikštysčių, padėjo vieningos Rusijos valstybės pagrindus. Jo sūnus Ivanas III (1462–1505) užbaigė Rusijos valstybės vienijimą.
Į augančią Maskvos grėsmę Kazimieras žiūrėjo pro pirštus. Jis ne tik nepasinaudojo suirute Maskvoje, bet ir darė jai nuolaidas, kad tik jokios problemos rytuose nedrumstų ramybės. Užsiėmęs Lenkijos reikalais Kazimieras nevykdė aktyvesnės Lietuvos užsienio politikos ir netrukdė Maskvai jungti apie save dar nepriklausomas arba Lietuvos įtakoje buvusias Rusios žemes. Taip Lietuvos pašonėje išaugo stipriausias jos konkurentas.
Kadangi Ivanas III laikė save visų senosios Rusios žemių paveldėtoju, jis netruko pareikšti pretenzijų ir į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Be to, jis patraukė į savo pusę ir ankstesnį Lietuvos sąjungininką Krymo totorių chanatą.
1487 m. prasidėjo pasienio karas su tarp Lietuvos ir Maskvos. Kazimieras vengė pripažinti vykstančio karo faktą ir į puolimus atsakydavo pastangomis derėtis. Jo valdymo laikotarpiui to lyg ir užteko, bet iš karto po jo mirties karo veiksmai suintensyvėjo ir Rusija atplėšė pirmąsias LDK žemes. Per trumpą Kazimiero įpėdinio Aleksandro valdymą įvyko tikra teritorinė LDK griūtis Lietuva: neteko jau bemaž trečdalio Rusios žemių.
Turkijos grėsmė ir Krymo atsimetimas nuo Lietuvos
Vytauto laikais Krymo chanatas buvo patekęs į Lietuvos įtaką, ir ši padėtis dar laikėsi didžiąją dalį Kazimiero valdymo. Tačiau XV a. paskutinį ketvirtį Lietuva ir Lenkija susidūrė su Turkijos (Osmanų imperijos) pavojumi.
1475 m. Kryme turkai užėmė genujiečių koloniją Kafą, o 1478 m. pabaigoje Krymo chano soste savo vasalo teisėmis galutinai įtvirtino Mengli-Girėjų.
Mengli-Girėjus 1480 m. sudarė prieš Lietuvą nukreiptą sąjungą su Maskva ir pradėjo puldinėti LDK. 1482 m. Krymo totoriai net sudegino Kijevą ir paėmė į nelaisvę vaivadą Joną Chodkevičių su šeima.
1484 m. Turkijos sultonas Bajezidas II užėmė Lenkijos vasale laikytos Moldovos valdomą Juodosios jūros pakrantę su Kilija ir Belgorodu (rumuniškai Cetatea Albă, turkiškai Akkerman), o Krymo totoriai užvaldė Lietuvai priklausiusią Juodosios jūros pakrantę. Čia 1492 m. Mengli-Girėjus pasistatė Juodąja Tvirtovę (Kara Kermenas, dabar Očakovas). Lietuva neteko išėjimo į Juodąją jūrą ir kentė totorių antpuolius.
Kazimiero lankymasis Lietuvoje
Antrojoje savo valdymo pusėje Kazimieras retai ir neilgai lankydavosi Lietuvoje, bet taip buvo ne visada. 1447–1453 m. laikotarpiu Kazimieras dar daugiausia laiko praleisdavo Lietuvoje (apie 64 proc. visos metų trukmės).
Padėtis pasikeitė prasidėjus Trylikos metų karui ir nebegrįžo į senas vėžes jam pasibaigus. 1454–1479 m. Kazimieras būdavo daugiausia Lenkijoje. Lietuvoje dėl valdovo nebuvimo susidarius kritiškai situacijai, padėtis destabilizavosi, prieš valdovą subrendo sąmokslas. Todėl 1480–1483 m. ir didžiąją 1484 m. dalį Kazimieras praleido Lietuvoje, ir tik 1485 m. – vėl Lenkijoje, 1486 m. – vėl Lietuvoje. Valdymo pabaigoje vėl daugiausia laiko leido Lenkijoje, išskyrus paskutinius metus.
Lietuvos valdymo krizė
1470 m. gruodžio 4 d. mirė paskutinis Kijevo kunigaikštis Simonas Olelkaitis (Algirdo proanūkis). Jo brolis Slucko kunigaikštis Mykolas Olelkaitis tuo metu tapo paskutiniu savarankišku Novgorodo kunigaikščiu ir 1470–1471 m. bandė jį apginti nuo Maskvos agresijos.
Bet lemiamos kovos dėl Novgorodo išvakarėse Mykolas turėjo grįžti į Lietuvą, susirūpinęs Simono paveldo likimu, mat Kazimieras atėmė Kijevo kunigaikštystę iš Olelkaičių ir pavertė ją vaivadija. Šis sprendimas sukėlė Lietuvos pietinių sienų gynybos sistemos griūtį.
Kazimieras Jogailaitis, kovodamas dėl Prūsijos, vėliau – dėl Čekijos sosto, labai apleido Lietuvos reikalus, retai ir neilgai čia lankydavosi. Tai kėlė lietuvių nepasitenkinimą, galiausiai Lietuvoje kilo maištas. Kazimierui teko skubiai vykti į Lietuvą ir atkurti joje tvarką.
Mykolas Olelkaitis 1481 m. bandė surengti sąmokslą prieš Kazimierą, bet sąmokslas buvo išaiškintas. 1481 m. rugpjūčio 30 d. sąmokslo prieš Kazimierą organizatoriams – Alšėnų kunigaikščiui Jonui Jurgaičiui ir Mykolui Olelkaičiui – įvykdyta mirties bausmė.
Lietuvos reikalų tvarkymas užtruko nuo 1479 m. pabaigos iki 1484 m. pradžios. Tuo laiku Kazimierą Lenkijoje pavadavo jo sūnus karalaitis Kazimieras. 1484 m. jis išsiruošė į Lietuvą, bet mirė Gardine, nepasiekęs Vilniaus. Jo brolio Žygimanto Senojo pastangomis Kazimieras vėliau buvo paskelbtas šventuoju.
Kazimiero mirtis
1492 m. birželio 7 d. Gardine Kazimieras mirė. Lietuvos ponai suskubo pranešti, kad velionio paskutinė valia buvo Lenkijos sostą palikti Jonui Albrechtui, o Lietuvą – Aleksandrui. Greitai sušauktas Seimas jau liepos 18 d. be didesnių ginčų išrinko jo sūnų Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Liepos 26 d., per Onines, Vilniaus katedroje įvyko Aleksandro karūnavimo iškilmės.
Lenkai taip pat įvykdė Kazimiero valią ir savo karaliumi išsirinko Joną Albrechtą. Personalinė Lenkijos ir Lietuvos unija trumpam nutrūko, bet buvo vėl atkurta 1501 m., mirus Jonui Albrechtui.
Jogailaičių valstybių politinė sistema
Kazimiero veiklos rezultatas buvo Jogailaičių valstybių politinės sistemos susikūrimas Vidurio Europoje. Tad Viduramžių pabaigoje beveik visa Vidurio Europa buvo valdoma lietuviškos kilmės dinastijos – Jogailaičių. Trijų brolių Jogailaičių – Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo, Lenkijos karaliaus Jono Alberto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro – valdos buvo susaistytos tarpusavio sąjungos sutartimi ir sudarė Jogailaičių politinę sistemą, kuri gyvavo 1492–1526 m.
Kazimiero Jogailaičio paminklas Marienburge (Malborke)
Kazimiero Jogailaičio lietuviška moneta. Šiaulių „Aušros“ muziejus
Kazimiero sarkofagas Vavelio katedroje (Krokuva)
Nepaisant to, Lietuvos valstybė Kazimiero valdymo metais žymiai susilpnėjo. Teritoriniai jos pokyčiai buvo neesminiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos per visą Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotarpį daugiausiai kito tik pastovių gyventojų neturinčioje Ukrainos stepių zonoje. Simono Olelkaičio dėka Lietuvos teritorija prasiplėtė į Rytus nuo Vorsklos upės, bet, Kazimierui sunaikinus Olelkaičių sėkmingai valdytą kunigaikštystę, 1484 m. Lietuva prarado Juodosios jūros pakrantę.
Kur kas labiau sumenkėjo Lietuvos įtaka kaimyninėms šalims. Kazimiero valdymo metais Lietuvos valstybė susilpnėjo ir iš vidaus. Valstybės žemės buvo masiškai dalijamos Lietuvos ponams, į kurių nuosavybę perėjo didžioji valstybės dalis. Ponų taryba tapo realia valdžia Lietuvoje. Po 52 metus trukusio Kazimiero valdymo Lietuva buvo tarsi milžinas molinėmis kojomis.
Atgal
.jpg)
