ISTORIJA
2022.12.10. Mažoji Lietuva tiesos ir interesų kovoje
Vytautas Šilas
Nuo 1998 metų lapkričio 30-ą minime Atmintiną Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos akto diena. Tą 1918 metų dieną Mažosios Lietuvos (kitaip: Prūsų Lietuvos) tautinė taryba (MLTT) priėmė Pareiškimą, dabar žinomą Tilžės Akto vardu, kuris tapo ir šiaurinės Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašto įsijungimo į Lietuvos valstybę proceso pradžia.
Tilžės Akto signatarai reikalavo „remdamiesi ant Vilsono paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos“. Apeliuota į JAV prezidento Tomo Vilsono (Wilson Thomas) tautų apsisprendimo teisę vadinamoje 14 punktų deklaracijoje. Iš tiesų joje buvo kalbama tik apie nepriklausomą Lenkijos valstybę ir Austro-Vengrijoje buvusių tautų apsisprendimo teisę, bet ne apie lietuvių teises.
Tad logiška, kad JAV Lietuvos valstybę ją de jure pripažino tik 1922 m. liepos 28 d., kai baigėsi Rusijos Pilietinis karas, nes iki tol JAV Vyriausybė dar tikėjosi, kad bolševikai Rusijoje bus nugalėti ir tuomet Lietuva grįš į jos sudėtį.
Akto signatarai 1919 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Ambasadorių konferenciją kviesdami ją nuspręsti prie Lietuvos valstybės prijungti visą Mažąją Lietuvą. Ar Antantės valstybės tuomet prieštaravo faktui, kad Mažoji Lietuva yra lietuvių žemė? Ne!
Tilžės Aktas | wikipedia.org nuotr.
Vokiečiams, protestavusiems dėl Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Vokietijos, Taikos Konferencijos pirmininkas prancūzas Žoržas Klemanso (Georges Clemenceau) paaiškino paprastai:
Šis kraštas visada buvo lietuviškas, jo gyventojų dauguma kalbos ir kilmės atžvilgiu yra lietuviška. Tas faktas, kad Klaipėdos miestas didžia dalimi yra vokiškas, negalėtų pateisinti viso krašto palikimo Vokietijos suverenumui.
Ar šie Ž. Klemanso žodžiai reiškė, kad Antantėje dominavusi Prancūzija rengėsi Klaipėdos kraštą perduoti Lietuvos valstybei? Jokiu būdu, ne! Paaiškėjo tai tik vėliau, kad Prancūzija numatė šį lietuvišką kraštą pavesti savo sąjungininkei Lenkijai! Kodėl? Paaiškinsiu.
Radikalus lenkų nacionalizmo ideologas Romanas Dmovskis (Roman Dmowski) 1918 m. spalio 8 d. jis nusiuntė memorandumą prezidentui Tomui Vilsonui teigdamas, kad „lietuvių gentis (ne tauta, bet gentis! – V.Š.) yra nesubrendusi savarankiškam valstybingumui“ ir todėl Lenkijos valstybės sienos turi apimti ir Lietuvą su ta Rytprūsių dalimi, kur gyvena lietuviai.
R. Dmovskis tvirtinio, kad „Lietuva yra ta pati Lenkija“, kurioje Lietuvai galima tik autonomija. Tokios pozicijos laikėsi ir prancūzų politikai.
Buvo sugalvota Klaipėdos krašte sukurti Freištatą (laisvąją Klaipėdos valstybę), kurioje šeimininkautų Lenkija, o paskelbti apie tai 1923 m. sausio 10 dieną. Kad to neįvyktų ir buvo surengtas krašto valdžios perėmimas – Klaipėdos krašto sukilimas. Vieni iš jo iniciatorių buvo mažlietuviai Erdmonas Simonaitis, Jurgis Bruvelaitis ir Lietuvos Konsulas Klaipėdoj Jonas Žilius.
Iš MLTT narių buvo sudarytas žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Martyno Jankaus vadovaujamas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas VMLGK) 1923 m. sausio 9 d. paskelbė Manifestą apie prancūzų sudarytos krašto Direktorijos uždarymą ir krašto valdžios paėmimą į savo rankas.
Kitą, sausio 10 d. prasidėjo žvalgybininko Jono Budrio-Polovinsko vadovaujamas karinis Lietuvos šaulių, karių savanorių ir kartu veikusių mažlietuvių žygis į Klaipėdą, nuvertęs okupacinę prancūzų valdžią. Sausio 19 d. Šilutėje VMLGK sukviesti jo skyrių ir krašto organizacijų atstovai (per 120 delegatų) priėmė Klaipėdos krašto seimo Deklaraciją apie Klaipėdos krašto jungimąsi su Lietuvos valstybe.
Taip Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos valstybės dalimi de facto. O de jure tai įvyko po mėnesio, vasario 16 d., kai Antantės Ambasadorių konferencija su išlygomis pripažino Lietuvos suverenitetą Klaipėdos kraštui. Čia gerai paplušėjo Lietuvos valstybininkai.
Varžytinėse su interesais tiesa ne visada laimi. Klaipėdos klausimu laimėjome. Beje, 1939 metų pavasarį vokiečių aneksuotą Klaipėdos kraštą po karo irgi atgavome teisėtai, o ne kaip kai kas mano, iš Stalino malonės, nes II pasaulinio karo nugalėtojų sprendimu buvo nutarta visas teritorijas, kurias Vokietija užgrobė po 1937 m. gruodžio 31 dienos, pripažinti buvusioms tų žemių buvusioms šeimininkėms. Taip Klaipėdos kraštas grįžo Lietuvai.
Lenkų istoriko diplomato Sergijaus Mikuličo (Segiusz Mikulicz) vertinimu (1976) „Lietuvos laimėjimas Klaipėdoje buvo didelis Prancūzijos, o ypač Lenkijos pralaimėjimas“.
Nei britai, o tuo labiau prancūzai, negalėjo atleisti lietuviams už juos pažeminantį sukilėlių laisvinimo žygį ir atkeršijo už tai.
Antantės Ambasadorių konferencija Paryžiuje, kuriai pirmininkavo Prancūzijos premjeras Raimondas Puankarė (Raimond Poincare), 1923 m. kovo 15 d. priėmė „Ambasadorių konferencijos Sprendimą dėl Lenkijos sienos“, pripažindama Lietuvai primestą demarkacinę liniją teisėtą Lenkijos sieną, palikdama jai jos užgrobtą Pietryčių Lietuvą (su Vilniumi, Seinais, Punsku)!
Tokiu būdu, S. Mikuličiaus pripažinimu, „Už Lenkijos interesų pažeidimą Klaipėdoje Lenkija iš Vakarų valstybių išgavo savo rytinių sienų pripažinimą, paliekant Lenkijai Vilnių“. Šis aktas, kurio tuomet Lietuva nepripažino, buvo laikomas „didele lenkų diplomatijos sėkme“…
Čia turime progą paaiškinti kaip britų premjero V. Čerčilio dėka Lenkija po II pasaulinio karo gavo net 2/3 buvusių Rytprūsių. Čerčilis, laikydamasis 1923 m. Sprendimo dėl Lenkijos-Lietuvos valstybių sienų, manė, kad už Lenkijos valstybės prarastas (!?) „lenkiškas“ Lvovo ir Vilniaus žemes jai turi būti dosniai kompensuota atiduodant jai Rytprūsius. Stalinui pretenduojant į Karaliaučių ir gretimas žemes, pasitenkinta ne visais Rytprūsiais tik 2/3 dalimi. Deja, ne visada laimi Tiesa, bet jos visada turi būti siekiama.
Taigi, spręsdami Mažosios Lietuvos klausimus paisykime ne kaimynų ar didžiųjų valstybių interesų, o pamatinio politinio ir net konstitucinio dokumento – Tilžės Akto, nes jis išreiškia istorinę Mažosios Lietuvos etninių gyventojų valią.
Atgal
.jpg)
