VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

2023.01.03. KLAIPĖDOS KRAŠTĄ GALĖJOME PRARASTI

Antanas Šimkūnas

 

Neveltui prisimename 100 metų senumo įvykius susijusius su Klaipėdos kraštu. Tai istorijos pamoka, kuri primena, kad šį kraštą galėjome prarasti, jei ne lietuvninkų įžvalgumas ir budrumas. Būtent jie, Mažosios Lietuvos šviesuoliai, kuriems vadovavo Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Viktoras Gailius, Jonas Vanagaitis baigiantis I pasauliniam karui susirūpino Klaipėdos kraštu. Jų iniciatyva 1918 metų lapkričio 16 d. Tilžėje buvo paskelbtas „Pašaukimas lietuvninkams“, raginantis „pasauliui pasakyti, kad mes dar gyvi, kad mes be jokios širdpešos skiriamės nuo Vokietijos: ji nebuvo mums kaip motina, bet kaip kieta, neširdinga pamotė“. Kadangi ši pamotė patyrė skaudų pralaimėjimą I pasauliniame kare, Mažoji Lietuva, buvusi  daugiau kaip 500 metų atskirta nuo Didžiosios Lietuvos, kreipėsi į Paryžiaus taikos konferenciją, prašydama leisti prisijungti prie nepriklausomos Lietuvos. Tačiau tam rimta kliūtis buvo nedraugiška lenkų ir juos parėmusių prancūzų politika. Lenkams parūpo ne tik Vilniaus, bet ir Klaipėdos kraštas. Būtent lenkai Mažąją Lietuvą pavadino Klaipėdos kraštu, pavartodami šį terminą savo memorandume. Toks terminas atsirado ir Versalio traktate, kai Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Antantei pavedus, Klaipėdos kraštą valdyti pradeda prancūzai. Mažosios Lietuvos tautinis sąjūdis toliau aktyvėja. Į Klaipėdą iš Tilžės persikelia aktyviausi tautinės tarybos nariai. Kuriasi lietuvių draugijos ir organizacijos. 1922 metais Klaipėdoje pradeda veikti Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas. Tuomet jau visos didžiosios valstybės buvo pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę de jure. O Klaipėdoje prancūzų komisarą B. Odri pakeitė prolenkiškai nusiteikęs prefektas G. Petisnė. Klaipėdoje aktyvėja lenkų veikla, jie čia įkūrė savo bendrovę „Memelpol“, ėmė supirkinėti namus, ūkius. Vilniaus kraštas jau buvo užgrobtas lenkų. Todėl Mažosios Lietuvos lietuvninkai ima skambinti pavojaus varpais, nes prancūzai rengėsi deryboms su lenkais dėl tolimesnio Klaipėdos krašto likimo. Klaipėdos krašto gelbėjimo komitetas, įkūręs savo štabą Šilų Karčemoje (dabar Šilutė), paskelbė manifestą, raginantį krašto gyventojus sukilti, paimti valdžią ir prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Šis raginimas nuvilnijo per visą Lietuvą. Lietuvninkai kreipėsi į Lietuvos šaulių vadą V. Putvinskį ir paprašė paramos, ji buvo pažadėta. Lietuvoje būrėsi savanoriai ir traukė link Klaipėdos.

Pasakoja sukilimo dalyvis

  Savanorių būryje, susirinkusiame Panevėžyje, atsidūrė ir trisdešimtmetis šaulys Kazimieras Skebėra iš Ukmergės apskrities Bagaslaviškio parapijos. Jis jau buvo patyręs karo krikštą kovose su lenkais. Buvo tikras kaimo šviesuolis, pramokęs vokiečių, prancūzų kalbas, talkininkavęs mokytojams ir politikams. Kai vedžiau Lietuvos radijo laidą „Pasaulis ir Lietuva“, sulaukiau netikėto telefono skambučio, man paskambino pats Kazimieras Skebėra ir pakvietė jį aplankyti, norįs papasakoti įdomių dalykų apie Klaipėdos išvadavimą. Suradau jį Vilniaus senamiesčio mūrų labirintuose kukliame kambarėlyje, užverstame knygų, žurnalų, laikraščių, sėdintį tarp jų lyg kokį Kalėdų senelį, žilut žilutėlį ilgabarzdį, jau beveik šimto metų senolį, gyvenantį visiškai vieną. Pagalvojau, o ką jis man papasakos? Tačiau kai prabilo, negalėjau atsistebėti. Stebino savo šviesia atmintimi, nepaprastu žinių bagažu, sąmojumi. Buvo sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį, kentėjęs Stalino gulaguose, parašęs knygą apie tai. Kai pradėjome kalbėti apie Klaipėdą, jis sakė: „Daug kas šios istorijos nežino, arba žino ne viską. Kad Klaipėdos kraštas po ilgų šimtmečių buvo atkovotas, už tai turime būti dėkingi Mažosios Lietuvos tautiniam sąjūdžiui, lietuvninkams sukilėliams ir Lietuvos savanoriams“.

Panevėžyje K. Skebėra, kaip ir kiti savanoriai, gavo po šautuvą, porą granatų ir po du litus dienai maistui nusipirkti. Traukiniu iš Panevėžio atvažiavo iki Pažarūnų, iš kur pėsčiomis patraukė link Klaipėdos. Šauliai persirengė civiliniais drabužiais, kad ne taip atkreiptų dėmesį į save. Sausio 15 dieną visas Klaipėdos kraštas jau buvo sukilėlių rankose. Liko paimti tik miestą, kuriame buvo apie tūkstantis prancūzų kareivių. Žymiai daugiau jų buvo laivuose uoste. „Buvo šlapia, drėgna, - pasakoja K, Skebėra, - teko šliaužti grioviais, kurie buvo pilni vandens. Mūsų buvo apie tūkstantis, apsupome prancūzus, jie ėmė šaudyti į  mus iš kareivinių, pro langus. Sukilėliai pradeda mėtyti granatas, turėjome ir galingų, prancūziškų. Smarkus susišaudymas vyko prie  prefektūros, kur pasitraukė prancūzai. Čia žuvo mūsų kapitonai Gerulaitis, Burokevičius, Noreika. Žuvo 7 prancūzai, apie 40 jų buvo sužeista. Pagaliau jie iškėlė baltą vėliavą.“

 „Vos nenušoviau komisaro G. Petisnė“

Sausio 16 d. vyresnysis leitenantas Steponas Darius paprašo K. Skebėrą susirasti ką nors iš kovotojų ir nueiti sargybon prie Dangės upės, kad niekas neatplauktų ir neišplauktų, mat į Klaipėdos uostą atplaukė lenkų laivas  „Komandant Pilsudski“. Lenkai norėjo susitikti su prancūzų komisaru G. Petisnė ir tartis dėl Klaipėdos krašto pirkimo. Sargybon K. Skebėra nuėjo su klaipėdiečiu Gustavu Angliadegiu, kurio tėvą vėliau sutiko Stalino lageryje.

 „Pamatėme atplaukia keletas valčių su prancūzų kariškiais,- pasakoja K. Skebėra. – Tarp jų ir komisaras G. Petisnė. Aš pakėliau ranką ir šaukiu:“No pasaran“ Jie plaukė toliau. Tuomet šoviau į vandenį. Kulka rikošetu nuo krantinės nukrito į valtį, kareivis ją paėmė ir padavė komisarui G. Petisnė. Laiveliai apsisuko ir nuplaukė atgal“.

  Netrukus Steponas Darius pasikvietė K. Skebėrą į savo būstinę ir sako: „Ką tu padarei?  G. Petisnė yra prancūzų didvyris, o tu šovei į jį“. K. Skebėrai besiaiškinant suskamba telefonas, ir Steponui Dariui pranešama, kad atvyksta M. Jankaus vadovaujama delegacija, su kuria K. Skebėra turėsias važiuoti pas prancūzus. „Sėdame į Fordą ir važiuojame į kareivines, kur buvo įsikūręs prancūzų štabas, - pasakoja K. Skebėra. - Kai įėjome į vidų, G. Petisnė atsistojo, padavė visiems ranką ir sako: „Pasikviečiau jus čia, kad pagirčiau jūsų karius už drąsą. Aš 10 metų kariavau išvengdamas pavojų, o čia, svetimoje žemėje, galėjau žūti.“ G. Petisnė pripažino, kad sukilėliai užėmė visą Klaipėdos kraštą, todėl prancūzai pasitraukia. „Dieve, jiems padėk“, - pasakė komisaras ir įteikė prancūziškai parašytą raštą, pripažįstantį sukilėlių pergalę.

 Sunkios derybos su Antantės valstybėmis

 Po 4 dienų atvyksta Anglijos, Prancūzijos, Italijos atstovai. Ambasadorių konferencija jiems pavedė išsiaiškinti, kodėl Klaipėdoje savivaliaujama. Klaipėdos uoste pasirodė anglų karinis laivas, dar 4 prancūzų kariniai laivai. Iš sukilėlių pareikalauta sudėti ginklus ir pasitraukti iš Klaipėdos. Priešingu atveju pagrasinta pradėti šaudymą iš laivų. Tuo tarpu Šilų Karčemoje susirenka Šilutės Seimas – Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir paskelbia, kad Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos.

Vyksta sunkios derybos su Antantės valstybių atstovais. Tik praėjus mėnesiui po sukilėlių pergalės, vasario 15 d. paskelbiamas kompromisinis susitarimas: sukilėlių vadovybė atsistatydina ir, Ambasadorių konferencijos Ypatingajai komisijai pritarus, sudaroma nauja Klaipėdos krašto vadovybė iš lietuvių bei vokiečių visuomenės atstovų. Klaipėdos kraštas oficialiai perduodamas Lietuvai.

Vasario 19 d. Klaipėdą palieka G. Petisnė, Ypatingoji tarptautinė komisija, visa prancūzų įgula bei Antantės valstybių karo laivai. Sukilėlių vadas J. Budrys laikinai perima aukščiausiąją krašto valdžią. Lietuvos Vyriausybė savo atstovu Klaipėdos kraštui paskyrė A. Smetoną.

„Jei ne aktyvi lietuvninkų veikla Mažojoje Lietuvoje, jei ne Klaipėdos sukilėlių drąsa ir ryžtas, jei ne jų pasišventimas kovoje ir derybose su Antantės valstybėmis, šį kraštą būtume praradę, jį už 2 milijonus dolerių ketino nusipirkti lenkai“, - sakė sukilimo dalyvis  Kazimieras Skebėra.

 

 

 

Atgal