ISTORIJA
2023.01.07. Mykolo Žygimantaičio tragedija
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Vytauto Didžiojo brolėnas Mykolas Žygimantaitis – viena tragiškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Per savo audringą gyvenimą jis buvo ir valdžios bei galios viršūnėje, beveik tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, į kurių sąrašus jis vis dėlto niekada neįtraukiamas. Laimėjo jis ne vieną įspūdingą karinę pergalę, kurių žymiausia buvo pasiekta 1435 m. Pabaisko mūšio lauke.
Tačiau jo gyvenimas baigėsi skaudžiomis nelaimėmis, o galiausiai – visų apleisto pabėgėlio mirtimi toli nuo tėvynės.
Jei reikėtų rašyti nuotykių romaną ar istorinę dramą, Mykolas Žygimantaitis galėtų būti idealus dramatiško literatūrinio herojaus prototipas, tačiau rašytojai dar neatkreipė į jį savo dėmesio.
Mykolo jaunystė
Mykolas buvo vienintelis didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio ir kunigaikštytės Odincevičiūtės (Andriaus Odincevičiaus dukters) sūnus. Gimė prieš 1390 m., kadangi 1390 m. kartu su tėvu minimas tarp Vytauto Vokiečių ordinui duotų įkaitų.
Į Lietuvą Mykolas greičiausiai grįžo tik 1398 m. kartu su tėvu, kuris buvo išlaisvintas iš kryžiuočių nelaisvės pagal tais metais Vytauto su kryžiuočiais sudarytos Gardino-Salyno taikos sutartį. Nuo to laiko jis gyveno Lietuvoje ir kartais, kaipo 1407 ir 1412 m., apsilankydavo Lenkijoje.
Mykolas Žygimantaitis. Dail. Artūras Slapšys
Mykolas Žygimantaitis. XIX a. nežinomo dailininko portretas (Lietuvos nacionalinis muziejus)
Vieno vizito į Lenkiją metu jis turėjo progą artimiau susipažinti su Lenkijos kancleriu Laurynu Zaremba, su kuriuo buvo apgyvendintas viename kambaryje. Tiesa, apie tai žinome tik dėl tuo metu įvykusio nemalonaus įvykio. Mat dingo Mykolo auksinis diržas, ir jo vagyste buvo įtartas Laurynas Zaremba. Dėl tų įtarimų Laurynas Zaremba išsiteisino, ir Mykolas Žygimantaitis pripažino jį nekaltu, o Vytautas jam išdavė išteisinimo raštą.
Lenkijoje Mykolas rado ir pirmąją meilę, tiesa, nelaimingą, nes 1426–1427 m. planavo vesti Mazovijos kunigaikščio Ziemovito IV dukterį Oną, kuri netrukus mirė, regis, dar nė nespėjus iškelti vestuvių. Onos motina buvo Aleksandra Algirdaitė, taigi, ji Mykolui buvo antros eilės pusseserė ir dėl tos santuokos būtų reikėję ir popiežiaus leidimo, kuriuo Mykolas, regis, vis dėlto nesirūpino nei tada, nei vėliau, kai vėl rinkosi žmonas iš savo giminaičių Mazovijoje.
Taip pat žinoma, kad 1426–1429 m. Mykolas Žygimantaitis viešėjo Prūsijoje, Vokiečių ordino didžiojo magistro Pauliaus fon Rusdorfo dvare, kur, matyt, mokėsi karo meno ir susipažino su riteriška kultūra.
Tėvo valdymo metais
Mykolo tėvas Žygimantas Kęstutaitis, po Vytauto mirties į Lietuvos sostą sėdus Jogailos broliui Švitrigailai, nerodė jokio politinio aktyvumo ir noro kovoti dėl valdžios, tačiau jo kandidatūra į Lietuvos valdovus buvo visai reali, nes tuo metu jis buvo likęs vienintelis gyvas vyresniosios kartos Gediminaičių atstovas katalikas greta Jogailos ir Švitrigailos. Kuomet Švitrigaila mirtinai susipyko su Lenkija, Lenkijoje visos viltys pagerinti santykius su Lietuva buvo siejamos su juo.
Lenkai netruko užmegzti ryšius su Žygimantu ir įtikino jį dalyvauti valstybės perversme. Svarbų vaidmenį čia galėjo suvaidinti ir jau minėta Lauryno Zarembos draugystė su Mykolu Žygimantaičiu. Laurynas Zaremba aktyviai prisidėjo prie 1432 m. rugsėjo 1 d. Ašmenoje įvykusio perversmo, kurio organizatoriai Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Žygimantą Kęstutaitį.
.jpg)
Mykolo Žygimantaičio 1432 m. spalio 18 d. raštas, kuriuo jis prisiekia laikytis tėvo sudarytos Gardino sutarties
Mykolas Žygimantaitis 1440 m. sutinka žinią apie tėvo nužudymą. Iliustruotojo metraščių sąvado (XVI a. vid.) iliustracija
Tiesa, lenkams ir pačiam karaliui Jogailai buvo svarbu, kad po Žygimanto mirties sostas atitektų ne Žygimanto sūnui, o vienam iš Jogailos sūnų, tuo metu dar nepilnamečių. Todėl netrukus po 1432 m. perversmo Mykolas Žygimantaitis turėjo pasižadėti nesiekti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto.
Tai atsitiko po to, kai Žygimantas Kęstutaitis 1432 m. spalio 15 d. Gardine su įgaliotais Lenkijos atstovais sudarė sutartį, kuria įsipareigojo, kad valdys Lietuvą kaip Lenkijos karaliaus Jogailos vietininkas, o po jo mirties Lietuva turės grįžti Jogailos ar jo sūnų Vladislovo ir Kazimiero žinion. Žygimanto sūnus Mykolas turėjo atskiru spalio 18 d. raštu įsipareigoti laikytis tėvo sudarytos Gardino sutarties ir nesiekti sosto po tėvo mirties.
Pradėjęs valdyti Lietuvą jau pakankamai senyvo amžiaus, Žygimantas susidūrė su dideliais iššūkiais, nes iš Ašmenos pabėgęs nuverstasis Švitrigaila paskelbė jam karą, o pastarojo valdžią ir toliau pripažino didžioji dalis LDK Rusios žemių.
Naudodamasis netvirta Žygimanto padėtimi, Švitrigaila skubiai rengėsi karo žygiui. Nelaukdamas vėluojančios Livonijos kryžiuočių pagalbos, bet gavęs ją iš savo svainio Tverės didžiojo kunigaikščio Boriso Aleksandrovičiaus (šis į Švitrigailos žygį pasiuntė savo pusbrolį Jaroslavą), jis leidosi į žygį. 1432 m. lapkričio 12 d. Švitrigaila atvyko į Borisovą – savo pilį prie Berezinos, ties kuria nusistovėjo jo paties ir Žygimanto valdų riba. Lapkričio 30 d. jis jau buvo Ašmenoje.
Vilniaus gynybą šioje sudėtingoje situacijoje Žygimantas Kęstutaitis pavedė savo sūnui Mykolui. Adriano Kopystianskio manymu, tai reiškia, kad jau tada Mykolas buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu, o juo išliko ir vėliau, nes šaltiniai jo vadovavimą Lietuvos kariuomenei mini ir 1434 m. birželį. Senyvas ir ligotas Žygimantas kartais, tiesa, ir pats vadovaudavo kariuomenei, bet didelę vadovavimo karui dalį turėjo patikėti savo sūnui.
Būtent Mykolui Žygimantas patikėjo kariuomenę ir tą lemtingą 1435 m. vasarą bei rudenį, kuomet Švitrigaila su Vokiečių ordino Livonijos krašto pajėgomis paskutinį kartą įsiveržė į Lietuvą ir patraukė link Ukmergės. Ir Žygimantas neapsiriko: 1435 m. rugsėjo 1 d. Mykolo vadovaujama kariuomenė Pabaisko mūšyje įveikė Švitrigailą ir jo sąjungininką Vokiečių ordino Livonijos krašto magistrą Franką Kerskorfą, kuris žuvo mūšyje. Sutriuškintas Švitrigaila pasitraukė į pietines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes, bet iki 1438 m. rugsėjo buvo galutinai iš jų išvytas.
Mykolo pergales mūšio lauke vis dėlto lydėjo eilinės nesėkmės asmeniniame gyvenime. Mat jo antroji žmona Eufemija, irgi Mazovijos kunigaikštytė ir taip pat jo artima giminaitė (antros eilės dukterėčia iš tėvo ir trečios eilės – iš motinos pusės), ištekėjo už jo 1435 m. pradžioje, bet mirė 1436 m. vasarį. Paskui, apie 1437–1439 m., jis vedė dar vieną Mazovijos kunigaikštytę Kotryną, kuri buvo jo pirmosios anksti mirusios sužadėtinės Onos sesuo.
Pergalingai pasibaigęs vidaus karą su Švitrigaila, Mykolas rėmė tėvo pastangas apginti Lietuvos savarankiškumą. Įtvirtinęs savo valdžią, Žygimantas pradėjo galvoti, kaip nusikratyti Lenkijos įtakos ir 1432 m. Gardino sutartimi primestų įsipareigojimų. Ypač jie erzino Mykolą Žygimantaitį, kuris save laikė sosto įpėdiniu, nepaisydamas Gardine duotų pasižadėjimų. Švitrigaila dabar buvo tas veiksnys, kuris stabdė prieš Lenkiją nukreiptus Žygimanto ir Mykolo veiksmus, – Lenkija visada galėjo paremti Švitrigailą, jei būtų kilęs jos konfliktas su Žygimantu.
Lietuvos santykiai su Lenkija paaštrėjo 1439 m. rugsėjį, kuomet Žygimanto aplinkoje buvo aistringai svarstoma atsiribojimo nuo Lenkijos galimybė. 1439 m. rugsėjo 22 d. Brandenburgo komtūro pranešime Vokiečių ordino magistrui sakoma, kad Lietuvos žemės ponai nėra vieningi, t. y. vieni palaiko lenkų pusę, kiti – didžiojo kunigaikščio. O Žygimantas Kęstutaitis savo oponentus ketino nubausti, savo ruožtu Mykolas Žygimantaitis tuo pačiu metu stengėsi užmegzti kuo draugiškesnius santykius su Vokiečių ordino didžiuoju magistru. Kaip pastebėjo dar Adrianas Kopystianskis, Mykolas greičiausiai siekė įsigyti sąjungininką, kurio prireiks, kai ateis metas paveldėti sostą ir stoti į atvirą konfrontaciją su Lenkija.
Tokias pat Žygimanto nuotaikas rodo ir jo laiškas imperatoriui Albrechtui II, rašytas 1439 m. (be tikslesnės datos, tačiau, aišku, dar iki adresato mirties tų pačių metų spalio 27 d.). Jame jis atvirai pareiškia, kad valdžią gavo ne iš lenkų, o iš Dievo ir savo protėvių, todėl Lietuva esanti laisva ir visiškai nepriklausoma nuo Lenkijos.
Susiklosčius tokiai situacijai ir išaiškėjus Žygimanto bei Mykolo siekiams, į Lietuvą spalio pradžioje atvyko lenkų delegacija, kuriai spalio 31 d. iš Žygimanto pavyko išgauti papildomą (jau ketvirtą) 1432 m. Gardino unijos sąlygų patvirtinimą. Tačiau tai vargu ar galėjo pašalinti įtampą ir paneigti akivaizdų faktą, kad Mykolas Žygimantaitis, nepaisydamas daug kartų pakartotų įsipareigojimų, visai neketino atsisakyti pretenzijų į Lietuvos sosto paveldėjimą. Tai reiškė viena: Žygimantas Kęstutaitis ir jo sūnus Mykolas, 1432-aisiais pasirinkti kaip alternatyva Jogailaičių paveldėjimo planams pavojų kėlusiam Švitrigailai, dabar patys tapo svarbiausiu pavojumi. Kaip į tai turėjo reaguoti Jogailaičių paveldėjimo šalininkai Lietuvoje?
Atsakymas, atrodytų, akivaizdus: 1440 m. kovo 20 d. Trakų Pusiasalio pilyje Žygimantas Kęstutaitis buvo sąmokslininkų nužudytas, o iškart po to Jogailaičių paveldėjimo planas buvo realizuotas, į Lietuvos sostą pakviečiant Kazimierą Jogailaitį.
Sąmoksle prieš Žygimantą dalyvavo du svarbiausi centrinės valdžios pareigūnai – Trakų vaivada Petras Leliušas ir Vilniaus vaivada Jonas Daugirdas. Pirmasis turėjo tiesiogiai vadovauti Žygimanto nužudymui, be to, Švitrigailos naudai užėmė Trakų Pusiasalio pilį, antrasis irgi Švitrigailos naudai užėmė Vilniaus pilis (tiesa, Aukštutinę pilį netrukus perėmė Mykolo Žygimantaičio naudai veikiantis Narbutas). Abu juos rėmė, Žygimantą nužudė ir, matyt, ryšius su Švitrigaila palaikė kunigaikštis Aleksandras Čartoriskis, turėjęs valdų Volynėje.
Kova su Kazimieru Jogailaičiu ir mirtis
1440 m. kovo 20 d. Švitrigailos šalininkams Trakų Pusiasalio pilyje nužudžius jo tėvą, Mykolas įsitvirtino Trakų Salos pilyje ir titulavosi didžiuoju kunigaikščiu. Jo šalininkams pavyko išlaikyti ir Vilniaus aukštutinę pilį.
Sėkmė jau krypo Mykolo pusėn, kai grupė įtakingų didikų pakvietė užimti sostą Jogailos sūnų Kazimierą, kuris buvo vainikuotas Vilniuje birželio 29 d.
Kazimierą Jogailaitį pasikvietė kita Lietuvos didikų grupė, nedalyvavusi pradiniuose perversmo veiksmuose. Tačiau abi šios grupės veikė iš esmės kaip perversmininkai, kurių interesai buvo artimi. Abi jos stojo į opoziciją nužudytojo valdovo sūnui Mykolui Žygimantaičiui, kuris, įsitvirtinęs Trakų Salos pilyje, bandė perimti didžiojo kunigaikščio valdžią.
Netikėtai užkluptas Mykolas pripažino Kazimiero Jogailaičio valdžią, bet greitai pabėgo pas savo giminaitį Mazovijos kunigaikštį Boleslovą IV, kur buvo jau rugsėjo mėnesį. Šis jį parėmė ir, pasinaudodamas proga, užėmė bei 1440–1444 m. valdė Palenkę.
Mykolą rėmė ir žemaičiai, kurie priešinosi Kazimiero valdžiai iki 1441–1442 m. sandūros. Turėjo jis šalininkų ir Trakų vaivadijoje.
Didžiuoju kunigaikščiu tapus Kazimierui Jogailaičiui, Jonas Daugirdas, iš pradžių veikęs Švitrigailos naudai, iškart prisidėjo prie jo rėmėjų ir išsaugojo Vilniaus vaivados pareigas. Vadinasi, Kazimiero rėmėjai jo nelaikė priešu. Šios grupės artimumą Švitrigailos šalininkų stovyklai dar rodo faktas, kad Kazimieras ir apie jį susitelkusi diduomenė į Žemaitijos seniūno pareigas dar 1440 m. pabandė sugrąžinti dėl paramos Švitrigailai nušalintą Kęsgailą Valimantaitį ir, įveikę Mykolo Žygimantaičio rėmėjų sukilimą, galiausiai šį tikslą pasiekė.
Kazimierą remianti diduomenė, vadovaujama Jono Goštauto, iki 1444 m. baigė įtvirtinti Kazimiero valdžią visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės srityse. Tačiau tais pačiais metais įvyko ir nelaimė: dalyvaudamas kryžiaus žygyje prieš turkus, Varnos mūšyje (Bulgarijoje) žuvo Kazimiero brolis, Lenkijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis.
Lenkai iškart kreipėsi į Lietuvą, siūlydami Kazimierui užimti ir Lenkijos sostą. Lietuvos diduomenė nebuvo linkusi su tuo sutikti be Lietuvos savarankiškumo garantijų, bet ir atmesti pasiūlymo negalėjo, nes kitas pretendentas į Lenkijos sostą buvo Mazovijos kunigaikštis Boleslovas IV, kuris, kaip minėta, globojo pas jį pabėgusį Mykolą Žygimantaitį. Pastarasis kėlė mirtiną pavojų ir Kazimierui, ir jį iškėlusiems didikams. Boleslovui tapus Lenkijos karaliumi, Mykolo galimybės susigrąžinti Lietuvos sostą būtų gerokai išaugę. Tad derybos dėl Lenkijos karūnos perdavimo Kazimierui vyko, tik jos kiek užtruko.
1445 m., vykstant deryboms dėl Kazimiero išrinkimo Lenkijos karaliumi, vėl buvo kilusi idėja atiduoti Lietuvą valdyti Mykolui Žygimantaičiui, bet likimas ir vėl nebuvo jam palankus. 1447 m. Kazimieras Jogailaitis tapo Lenkijos karaliumi, išlaikydamas ir Lietuvą.
Mykolas 1447 m. liepos 24 d. atvyko į Kališą nusilenkti Kazimierui, bet veltui prašė jo malonės. Nepavyko jam per Vokiečių ordino valdas prasibrauti ir pas savo šalininkus Žemaitijoje ar rasti prieglobstį kryžiuočių valdose. Kryžiuočiai jautėsi silpni ir bijojo pažeisti 1435 m. Bresto sutartį, todėl atsisakė bet kokiu būdu padėti Mykolui.
Laikiną prieglobstį 1447 m. pabaigoje radęs Silezijoje, 1448 m. pavasarį Mykolas Žygimantaitis bandė grįžti į Mazoviją, bet Kazimiero reikalavimu buvo išvytas Mazovijos kunigaikščių. Jo žmona Kotryna betgi liko Mazovijoje, pas savo brolį Plocko kunigaikštį Vladislovą I. Mykolas tuomet, 1448 m. rugpjūtį, bėgo iš pradžių pas Moldavijos vaivadą Petrą, kuris jo nepriėmė, vėlgi spaudžiamas Kazimiero, kuriam sutiko duoti vasalinę priesaiką.
Tada Mykolas atvyko pas totorių chaną Sajidą Achmatą, kuris žadėjo jam pagalbą ir iš tiesų jo naudai (ar juo pasinaudodamas) rugsėjo pradžioje pradėjo puldinėti pietines Lietuvos ir Lenkijos sritis, visų pirma – Podolę. Jo padedamas 1449 m. pavasarį Mykolas buvo užėmęs Starodubą, Severų Novgorodą, Putivlį, Brianską, Kijevą ir gal net pasiekė Klecką. Tiesa, iš Kijevo ir Klecko jis buvo greitai išstumtas, o Severų žemėje, kur buvo ir Mykolo tėvoninis Starodubas ir kuriame jis dar rado savo tėvo iždą, Mykolas Žygimantaitis bandė įsitvirtinti rimčiau.
Todėl 1449 m. gegužę pats Kazimieras surinko ir išvedė didelę kariuomenę į Severų žemę prieš Mykolą Žygimantaitį ir jį paskutinį kartą išstūmė iš LDK teritorijos – šį kartą jau visiems laikams. Mykolo užimti miestai pasidavė Kazimierui be didesnio pasipriešinimo – Mykolas ten nespėjo įtvirtinti savo valdžios ir įgyti autoriteto. Liepos 25 d. Kazimieras jau pergalingai grįžo į Naugarduką, iš ten apie pergalę pranešė Vokiečių ordino didžiajam magistrui Konradui fon Erlichshauzenui.
Prie Kazimiero vasaros žygio prisidėjo ir Maskvos kunigaikštis Vasilijus II Tamsusis, todėl bendrą pergalę vainikavo 1449 m. rugpjūčio 31 d. sudaryta Kazimiero ir Vasilijaus II sąjungos ir draugystės sutartis, kuria jie pasidalijo įtakos sferomis Rusioje, o taip pat įsipareigojo nepriimti ir neremti vienas kito priešų – Dmitrijaus Šemiakos (Vasilijaus II priešo) ir Mykolo Žygimantaičio (Kazimiero priešo).
Iki 1450 m. vasaros Mykolas dar tebebuvo Sajido Achmato globoje, bet pastarasis po pralaimėjimo nebeturėjo jėgų ir noro tęsti kovą su Kazimieru. Mykolas vėl ieškojo naujų sąjungininkų, 1450 m. rugsėjį buvo grįžęs net į Mazoviją. Mazovijos kunigaikščiai, nors jam ir palankūs, vis dėlto nenorėjo dėl jo stoti į atvirą konfliktą su Kazimieru. 1451 m. pavasarį Mykolas Žygimantaitis atvyko į Maskvą ir iš ten per pasiuntinius bandė taikytis su Kazimieru, bet pastarasis nieko nenorėjo girdėti, net nepaisant to, kad Mykolą užstojo pats Krokuvos vyskupas Zbignievas Olesnickis.
Žygimantaitis tikėjosi radęs prieglobstį Maskvoje, kur dar tebeviešpatavo jo pusseserė Sofija Vytautaitė (didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II motina). Bet Vasilijus II neketino dėl jo gadinti santykių su Kazimieru. 1452 m. pradžioje Mykolas Maskvoje buvo nunuodytas.
Prieš mirtį jis parašė laišką Kazimierui, prašydamas palaidoti jį Vilniaus katedroje, kur jau ilsėjosi jo tėvo Žygimanto Kęstutaičio bei dėdės Vytauto Didžiojo palaikai. Kazimieras šį paskutinį Mykolo prašymą patenkino.
Apie tą laiką, 1452 m. vasario 10 d., Volynėje mirė ir Švitrigaila, kurį Kazimieras taip pat leido palaidoti Vilniaus katedroje. Taip 1452 m. pradžioje Vilniaus katedroje vienas šalia kito atgulė abiejų Pabaisko mūšyje susirėmusių kariuomenių vadai. Abu mirė toli nuo Vilniaus, į kurio sostą jiems taip ir nepavyko atsisėsti. Lietuvoje jau tvirtai viešpatavo Kazimieras Jogailaitis, kurio teisei į sostą įtvirtinti ir Švitrigaila, ir Žygimantas Kęstutaitis su Mykolu Žygimantaičiu tam tikrais laikotarpiais buvo panaudoti kaip įrankiai, nors jie ir nenorėjo būti tais klusniais įrankiais.
Tad Mykolas Žygimantaitis, kuris triumfavo Pabaisko mūšyje, titulavo save Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1440 m., kai po tėvo nužudymo buvo įsitvirtinęs Trakų Salos pilyje, atrodė, jau buvo visai netoli realaus savo valdžios įtvirtinimo, bet tolesnis jo likimas staiga pakrypo tragiška linkme. Lietuvos ponams į Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą pasikvietus Kazimierą Jogailaitį, Mykolas buvo priverstas bėgti iš Lietuvos ir galiausiai mirė kaip visų apleistas tremtinys, nunuodytas toli nuo tėvynės. Taip baigėsi ambicingo ir talentingo Lietuvos karvedžio gyvenimas. Palikuonių jis taip pat nepaliko, nors jo žmona Kotryna, su kuria jis negyveno kartu paskutinius 4 savo gyvenimo metus, buvo dar jauna ir gyveno ilgai, nes mirė tik po 1475 m.
Atgal
.jpg)
