ISTORIJA
2023.01.28. Uteniškių žygdarbiai Klaipėdos vadavimo sukilime
Vytautas Indrašius
Prieš šimtą metų,1923 m. sausio 15 d. susidarius palankiai politinei situacijai, slaptos karinės operacijos metu, Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto priedangoje, Lietuva susigražino Klaipėdą ir jos kraštą. Išstumiant iš uostamiesčio prancūzų kolonistus, gyvybę paaukojo 8 kareiviai ir keturi šauliai. Klaipėdos susigražinimo kovinėje operacijoje randame ir uteniškių, 5 – jo pėst. DLK Kęstučio pulko karių: Adolfo Eigelio, Povilo Trinkūno, Adolfo Vilūno ir Povilo Ušacko pavardes. Visi jie Lietuvos kariuomenės 1923 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 136 buvo pagerbti garbingiausiu ir vieninteliu to meto apdovanojimu Vyčio kryžiaus ordinu.
Žurnalas „Karys“ 1925 m. Nr. 25 rašė: „5 – jo pėstininkų DLK Kęstučio pulko Mokomosios kuopos vyresnysis puskarininkis Adolfas Eigelis, jaunesnieji puskarininkiai Povilas Trinkūnas, Adolfas Vilūnas ir 8 – os kuopos eilinis Povilas Ušackas visuomet mūšiuose atsižymėjo kaip drąsiausi. Nepaisant šautuvų bei kulkosvaidžių ugnies pirmieji puldavo priešininką, o susidūrus arti su priešu, pirmieji puldavo į kautynes durtuvų atakon. Kiti kariai, matydami tokią jų drąsą ir atkaklumą, taip pat ėmė iš jų pavyzdį. Kapitono Strelniko vadovaujama kuopa nugalėdavo priešą ir užimdavo pozicijas, pridarydama priešui didžiausių nuostolių nukautais bei sužeistais.
Vyr. puskarininkis Adolfas Eigelis ir eilinis Povilas Ušackas atakos metu (užimant Althofo (Sendvario) dvarą – V.I) buvo sužeisti. Bet nepasitraukė iš pozicijos kol priešininkas nebuvo nugalėtas. Tuo tarpu jo draugai jaunesnysis puskarininkis Povilas Trinkūnas ir jaunesnysis puskarininkis Adolfas Vilūnas jų akyse buvo nukauti)“
Kaip buvo užimtas Althofo dvaras, 5 – jo pėst. DLK Kęstučio pulko ketvirtos kuopos vadas Povilas Strielnikas pristatydamas minėtus narsuolius apdovanojimui taip rašo: „1923 m. sausio 15 dienos 2 val. 30 min. buvo gautas įsakymas ketvirtai kuopai pajudėti Althofo dvaro rajone iš rytų pusės. Nedidelei kareivių grupei buvo įsakyta pereiti geležinkelį prie 19 – os aukštumos ir pulti Althofo dvarą iš šiaurės. Iš nurodytos pusės prisiartinus prie dvaro per 40 – 50 žingsnių, šie kariai smarkiausioje šautuvų ir keturių kulkosvaidžių ugnyje puolė prancūzus ir vokiečius. Nepaisant to, kad puolimo metu buvo užmušti ir sužeisti du mūsiškiai, likusieji prasiveržė dvaran ir rankinėmis granatomis privertė pasiduoti šešis prancūzus su karininku priešakyje ir 25 vokiečius.
Dvare buvo paimti keturi kulkosvaidžiai – du lengvieji ir du sunkieji. Althofo dvaro paėmimas turi didelę reikšmę visoje operacijoje kaip paskutinė užtikrinanti vieta prie Klaipėdos“.
Kaip susiklostė narsiųjų uteniškių likimai, mums su žurnalistu Viliumi Kavaliausku, pavyko sužinoti tik 2009 metais. Renkant duomenis archyvuose ir važinėjant po Utenos rajoną, sužinojome, kad Adolfas Eigelis (1899 8 07 - 1959 12 16) ir Adolfas Vilūnas (1900 – 1923 01 15) gimė ir augo Klovinių kaime. A. Eigelį Lietuvos kariuomenę mobilizavo 1920 m. rugpjūčio 21 d., tarnavo 5 – me pėst. pulke. Jam teko dalyvauti kovose su lenkais Suvalkijoje ir Vievio apylinkėse, o 1920 – 1921 m. žiemą ginė pietines Utenos apylinkės nuo lenkų puldinėjimo. Buvo sumanus ir narsus karys, todėl jam suteikiamas vyr. puskarininkio laipsnis ir skiriamas į pulko Mokomąją kuopą.
Adolfas Eigelis. 1950 m.
Povilas Trinkūnas. 1919 m.
Povilas Trinkūnas (kairėje). 1920 m.
Paminklas Klaipėdoje
Vaduojant Klaipėdą, Adolfas Eigelis buvo sunkiai sužeistas, - neteko dešinės kojos. Pasveikęs, iki 1928 m. gyveno Kaune, aktyviai reiškėsi karo invalidų veikloje. Po to grįžo į gimtuosius Klovinius, vertėsi iš ūkio pajamų, 1933 m. užveisė didelį 2,5 tūkstančių skiepytų vaismedžių medelyną, tikėdamas gauti pajamų ir prisidurti prie 140 litų invalido pensijos. Tačiau viltis užsidirbti iš medelyno nepasitvirtino ir Eigelio šeima atsidūrė sunkioje materialinėje padėtyje. Teko keletą kartų kreiptis į Karo invalidų komitetą pašalpos.
Tačiau nežiūrint į sunkumus, Adolfas Eigelis dalyvavo Utenos miesto Karo invalidų skyriaus veikloje, įkūrė kanklininkų ansamblį. Buvo apdovanotas Padėkos raštais, Klaipėdos vadavimo ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
1944 m, vasarą su žmona Viktorija ir dukrele Elena pasitraukė į Vakarus. Iki 1950 m. gyveno Vokietijoje, po to atvyko į Ameriką ir apsigyveno Filadelfijoje. Čia vėl pasireiškė aktyvia veikla Laisvės kovų invalidų sąjungoje, 1954 – 1958 m. buvo šios sąjungos pirmininkas. Mirė 1959 m. gruodžio 16 d. nuo plaučių vėžio. Palaidotas Šv. Kryžiaus kapinėse Filadelfijoje.
Adolfą Vilūną(1900 09 24 – 1923 01 15), žemdirbių Antano ir Kazimieros (Švilpaitės) Vilūnų sūnų iš Klovinių kaimo į kariuomenę pašaukė 1921 m. rugpjūčio 21 d. Paskyrė į 5 – jo pėst. pulko Mokomąją kuopą, kurią baigęs gavo jaunesniojo puskarininkio laipsnį. Mažai teko dalyvauti kovose, bet atliktas žygdarbis Klaipėdos vadavimo sukilime įrašė jo pavardę į nemirtingųjų karžygių sąrašą. Jaunas žuvo, nepaliko šeimos. Mums su Viliumi Kavaliausku nepavyko rasti Adolfo Vilūno giminių, neturime jo nuotraukos. Neradome ten gyvenusių senolių, nes dalį Klovinių kaimo sodybų užėmė besiplečianti Utena, su vaizdingu tvenkiniu.
Dar skurdesnės žinios apie Klaipėdos vadavimo karžygį Povilą Ušacką. Žinome tik tiek, kad jis buvo vienmetis su Adolfu Vilūnu, tarnavo 5 – jo pėst. pulko 8 – je kuopoje eiliniu. Pulko dokumentuose neradau tikslios kilimo vietos, išskyrus Utenos apskritį. Klaipėdos vadavimo kovose buvo nesunkiai sužeistas ir apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Dar didesnis paradoksas ir paslaptis, kad karžygio Povilo Ušacko pavardė vėliau niekur nesutinkama: nėra jos apdovanotųjų Klaipėdos vadavimo medaliu sąraše ir apdovanotųjų asmenų žinynuose. Vilius Kavaliauskas, dėliodamas Vyčio kryžiaus ordininkus į leidinį „Lietuvos karžygiai“, bendravo su diplomatu, buvusiu LR užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku, turėdamas viltį, kad tai jo giminės atšaka. Tačiau tokiu vardu asmenų jų giminėje nebuvo.
Žuvęs Klaipėdos vadavimo kovose uteniškis Povilas Trinkūnas (1897 – 1923 01 15) buvo kilęs iš Tauragnų valsčiaus, Stūglių kaimo. Turėjo brolius Aleksą, puikų kalvį ir batsiuvį, bei Kazį, po karo ištremtą į Sibirą. Turėjo tris seseris: Agotą Maniušienę, Elžbietą nutekėjusią į Kirdeikių kaimą ir Oną Musteikienę. Pats karžygis Povilas Trinkūnas šeimos nebuvo sukūręs, tačiau Vilius Kavaliauskas Stūglių kaime surado Povilo brolių Alekso ir Kazio palikuonis. Deja, apie narsųjį giminaitį jie mažai žinojo, tačiau išsaugojo keletą retų nuotraukų, kurios gražiai paįvairino Povilo Trinkūno biografiją leidinio „Lietuvos karžygiai“ (2014), tomas 6, 205 -207 puslapius.
Tačiau kur palaidotas Povilas Trinkūnas ir su juo žuvę Klaipėdos vaduotojai, - tikslių žinių nėra. Stūglių kaime gyvenęs Povilo brolio Kazio Trinkūno sūnus Bronius, žurnalistui Viliui Kavaliauskui teigė, tėvai buvo gavę pranešimą, kad Klaipėdoje žuvęs Povilas Trinkūnas palaidotas Anykščiuose. Kad Klaipėdoje 1923 m. sausio mėn. iškilmingai buvo palaidoti trys žuvusieji; Floras Lukšys, Jonas Pleškys ir Antanas Ubavičius (tėvai 1926 m. perlaidojo Tirkšlių kapinėse, Mažeikių rajone) skelbė to meto spauda.
Apie likusius iki šiolei daug prieštaringos informacijos. Vienur rašoma, kad Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas, siekdamas užtikrinti operacijos slaptumą, įsakęs nukautuosius, kurie buvo nevietiniai, išvežti laidoti į Kėdainius. Istorikai peržiūrėjo 1923 m. bažnytines knygas, rado, kad Kėdainiuose palaidotas tik ltn. Viktoras Burokevičius, o Kaune – šaulys Algirdas Jesaitis. Anykščių bažnytinėse knygose Povilo Trinkūno irgi nėra. Išeitų, kad likusiųjų 7 žuvusiųjų kapavietės nežinomos.
Kaip ten bebūtų, Klaipėdoje jų atminimą saugo didingas paminklas ir pavardės granito lentose.
Atgal
.jpg)
(1).png)
