VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

2023.02.25. Įkurti Vilnių – Cezario idėja? (I dalis)

Česlovas Iškauskas

 

Sausio pabaigoje Vilnius paminėjo solidų jubiliejų – 700-ąsias metines nuo pirmo jo vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, t.y. kunigaikščio Gedimino laiške Vokietijos (Hanzos) miestams. Žinoma, Vilniaus miesto istorija siekia dar ankstesnius laikus – dešimtąjį tūkstantmetį prieš Kristų. Tokia hipotezė pasitvirtino, kai Eiguliuose buvo aptikta paleolitinė gyvenvietė. Kita vertus, apie miesto įkūrimą byloja garsioji legenda: medžiodamas Gediminas susapnavo staugiantį Geležinį Vilką, o vyriausiasis žynys Lizdeika išaiškino, kad čia turi būti įkurtas miestas... Tačiau yra ir kitų Vilniaus įkūrimo versijų. Vieną neįtikėtinų istorijų šių eilučių autorius yra aprašęs savo knygoje „Lietuviais esame mes gimę“ (2022, Kaunas, Obuolio leidykla), kuri buvo pristatyta Vilniaus knygų mugėje.

 

Tiesą sakant, niekada į galvą nebuvo atėjusi mintis griebtis tokios žurnalistinės avantiūros – rašyti apie... Julijų Cezarį, o tuo labiau – apie tai, kad jis esą įkūręs Vilnių, o dar drąsiau – kad turi lietuviškų šaknų... Ši mintis, ypač antroji, ir dabar atrodo tokia nereali ir absurdiška, kad dažnas skaitytojas turbūt pasukios smilkiny pirštą, tardamas, kad „jau tie žurnalistai...“

Julijus Cezaris

Prisiimu kaltę, jog įsiveliu į šią diskusiją, tačiau tam mane išprovokavo kolega, garsus žurnalistas Virginijus Savukynas, kuris savo LRT TV laidoje „Istorijos detektyvai“ 2020-ųjų rugsėjį bandė išnarplioti ir šį neįtikėtiną detektyvą. Laidos įrašą nesunku peržiūrėti*.

 

Imperatorių suviliojo gintaras

 

Žurnalistas vadovavosi prielaida: o kodėl gi ne? Juk anais Antikos amžiais prieš Kristaus gimimą romėnai buvo galinga Pietų Europos jėga, kuri siekė užkariauti likusio žemyno gentis ir tautas. Tiesa, 100 metų prieš mūsų erą, kai ir gimė Julijus Cezaris, dar nebuvo jokių lietuvių, o prie Baltijos jūros gyveno kelios baltų gentys – sūduviai, galindai, aisčiai. Juos savo veikale „Germania“ 98 m. mini romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas**.

45-ame šio veikalo skyriuje pirmą kartą minimos aisčių gentys (Aestiorum gentes), kurios, manoma, buvo tapačios baltams. Rašoma, kad jie gyvena prie Svebų jūros, jų papročiai ir apdaras kaip svebų, tačiau kalba skiriasi. Istorikas rašo, kad aisčiai garbina dievų motiną, nešioja šernų atvaizdus, kaunasi vėzdais, yra geresni žemdirbiai negu germanai, renka gintarą. Šį Tacito veikalą išsamiai aptarė istorikas Darius Alekna mokslo žurnale „Istorija“***.

 

Gintaras senais laikais būdavo prilyginamas nebent auksui. Kad baltų gintaras nukeliaudavo iki pat Romos imperijos, gali patvirtinti archeologai. Kokiu keliu jis patekdavo ten – ar per Rusią (Kijevo Rusią), ar Šilko, ar jūrų keliu – niekas pasakyti negali, tačiau jo randama buvusiose Romos senatorių menėse, palaidotų didikų kapuose. Garsus graikų geografas ir astronomas Klaudijus Ptolemėjus 8 tomų veikale „Geografija“ mini Sarmatų vandenyną (Baltijos jūrą), upes, kurios dabar tapatinamos su Dauguva (Rubon), Vysla (Vistula) ir Nemunu (Chrones), bei kelias baltų gentis – sudinus (sudūvius), galindus, sėlius (saloi), stavanus ir kitus. Mokslininkai mano, kad šios vietos buvo žinomos dėl prekybos gintaru, ir jo artimiausias kelias buvo nusitiesęs per Prūsiją, dabartinę Čekiją ir Slovakiją, link Adrijos ir Viduržemio jūrų. Juk net egiptiečių faraonas Tutanchamonas arba „Tut“ buvo palaidotas su brangenybėmis, tarp kurių rasti ir dirbiniai iš baltiško gintaro...

 

Tačiau vienas didžiausių Europos užkariautojų Julijus Cezaris (100 m. pr.m.e. – 44 m. per.m.e.) turėjo žinių, kad tokia vertinga medžiaga į jo imperiją atkeliauja nuo baltų genčių apgyvendintos Baltijos jūros. JAV klasikinių kalbų specialistas iš Vašingtono universiteto Liuterio koledžo Ajovoje Philipas Freemanas savo knygoje „Julijus Cezaris“****, išnagrinėjęs karžygio bruožus, pastebi, kad jis buvo puikus oratorius, politikas, įgudęs rašytojas, bet kartu didvyris ir piktadarys. Jis buvo nepaprastai drąsus, ambicingas, žingeidus, garbingas ir tuščiagarbis. Gimęs kilmingoje, bet nusigyvenusioje šeimoje, jis gudriai kilo karjeros laiptais: iš pradžių tapo žyniu, o galų gale – svarbiausiu Romos karvedžiu. Su varžovais jis sudarydavo sąjungas, o paskui, kai jam tai būdavo naudinga, jas nutraukdavo. Cezaris atstovavo paprastiems Romos žmonėms, o šie padėdavo jam iškilus sunkumams. Tačiau labiausiai jis praturtėjo iš savo užkariautų kraštų ir gyveno prabangoje. Štai kodėl „ciesoriaus“ įvaizdis paplito po visą pasaulį, o germanai juo pavadino savo kaizerį, gi rusai – carą.

 

Prie Baltijos jūros kuriamos gyvenvietės

 

Štai kodėl galima daryti prielaidą, kad, per septynerius metus iki 51 m. pr.m.e. užkariaudamas Galiją (dabartinę Prancūziją, Belgiją, dalį Vokietijos, Olandijos), kurią Roma valdė penkis šimtmečius, 55 m. įsiverždamas į britų ir germanų žemes, nusivijęs priešus į Egiptą (čia jis padėjo soste įsitvirtinti Kleopatrai VII-ajai), patraukęs net į Mažąją Aziją, jis be abejo darė įtaką ir baltų gentims, kurios, ypač per Galiją ir germanų (prūsų) žemes, prekiavo su Roma. Istorikai teigia, kad nuo 58 m. prieš Kristų iki 51 m. užkariaudamas šias vidurio Europos sritis, Cezaris tiek prisigrobė aukso ir kitų vertybių, kad po karo aukso kaina nukritusi 20 procentų. Tuometiniai galai buvo karingų, bet ne vieningų  genčių mišinys, o jų žemės turtingos iškasenomis. Archeologai tvirtina, kad Galijos šalys buvo gana civilizuotos. Daugelis jų turėjo ryšių su Romos pirkliais, o kai kurie, ypač tie, kuriuos valdė tokios respublikos kaip Aedui, Helvetii ir kitos, turėjo stabilias politines sąjungas su Roma.

Mokslininkai teigia radę vietą Romos forume, kur buvo nudurtas Julijus Cezaris

Išplėtęs Romos imperijos ribas iki šiaurinių Atlanto pakrančių ir kontroliavęs žemes iki pat germanų rytinių sienų, t.y. dabartinio Nemuno intako į Baltijos jūrą (italų istoriniame žemėlapyje ši teritorija vadinama Aeslii), Cezaris įsakė kurti gyvenvietes, kuriose buvo kasamas gintaras, vyko gyva prekyba, o visi turtai iškeliaudavo į imperijos centrą. Romos imperijos žygiai tęsėsi apie 500 metų, nors imperatoriaus jau nebebuvo: Cezario draugo Bruto ir Kasijaus vadovaujami sąmokslininkai Cezarį nužudė. Karingam reformatoriui tebuvo 56-ri. Beje, maždaug prieš 10 metų pranešta, kad archeologai tarsi aptikę vietą kur 44 m. prieš Kristų, kovo 15-ąją, jis buvo nudurtas. Tai buvo senato Pompėjos kurija, kai Cezaris pirmininkavo jo posėdžiui. Bet nežinoma, ar jis mirė iš karto, ar po kelių valandų, nugabentas į Romos forumą

Cezario ir jo palikuonių žygiai smulkiai aprašomi Cezario lotynų kalba parašytoje knygoje „Galų karo užrašai“, kuri išleista ir lietuvių kalba*****.

Bet istoriniuose šaltiniuose minimas ir kitas įdomus faktas: kaip piratai pagrobė Cezarį... Šis nuotykis aprašytas Plutarcho knygos „Julijaus Cezario gyvenimas“ antrame skyriuje. Siciliečių nelaisvėje jis išbuvo 38 dienas ir buvo paleistas už išpirką. Ją sudarė 20 talentų (talentas – brangiųjų metalų svorio matas; 1 talentas – 32,3 kg), daugiausiai aukso. Tačiau tuomet į brangiąją išpirką galėjo įeiti ypač imperijoje vertinamas gintaras, iš kurio kilmingieji gamindavo papuošalus, amuletus (išsamiai gintaro istorija ir jo kelias iš aisčių stovyklų iki Romos apžvelgtas archeologo Adomo Butrimo knygoje „Lietuvos gintaro tūkstantmečiai“ (2016, Vilnius).

----------------------------------------------------------------------------

*https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000120020/istorijos-detektyvai-cezario-rysiai-su-lietuva-zabarausko-issukis-galerijoje-ir-lietuviskoji-motina-terese

** Rinktiniai raštai. Publijus Kornelijus Tacitas. Vilnius, 1972.

***Darius Alekna. Dar kartą apie Tacito aisčius, „Istorija“, mokslo darbai, 80 tomas, Vilnius, 2010, Nr.4.

**** Philip Freeman. Julijus Cezaris. Vilnius, 2009.

*****Gaius Iulius Caesar. Galų karo užrašai, Vilnius, 1998.

 

 

 

Atgal