ISTORIJA
2023.02.25. Ir mes judinome žemę (II). Vasario 16-oji. Jiems didysis egzaminas, mums – pamoka
Rasa Ivanauskienė
Vokiečių planas leisti Lietuvai skelbti nepriklausomybę ir tuo pat metu reikalauti pasirašyti keturias konvencijas armijos-gynybos, muitų, susisiekimo ir finansų srityse su Vokietija nepasikeitė ir po Vilniaus konferencijos Rezoliucijos.
Jie neatkreipė jokio dėmesio į akivaizdų lietuvių nenorą susirišti su vokiečiais tampriais, amžinais ryšiais.
Po Vilniaus konferencijos dalis Lietuvos Tarybos narių išvyko į Berlyną kalbėtis dėl Lietuvos statuso ateityje ir ieškoti kelių, kaip išsisukti nuo konvencijų kilpos.
Sėdint salėje ir klausantis išvedžiojimų tapo aišku, kad lietuviai atliks tik marionečių vaidmenį: juos privers viešai prašyti vokiškos pagalbos ir paramos. Klausantis tirados, vienam iš narių išsprūdo trumpas komentaras: „Šūds“.
Garsiai ištartas žodelis galingųjų nesutrikdė, nes vokiškai „Schutz“ reiškia „pagalba“. Ir iš tiesų Vokietijos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos Tarybos prezidiumo atstovai pasirašė formuluotės projektą: pirmoje dalyje Taryba skelbs Lietuvą savarankiška valstybe be kokių nors ryšių su kitomis tautomis.
Antroje dalyje bus konstatuotas amžinas Lietuvos ir Vokietijos ryšys, sustiprintas keturiomis konvencijomis: armijos-gynybos, muitų, susisiekimo ir finansų.
Grįžę į Vilnių visi ėmėsi ieškoti kuo palankesnės formuluotės. Kilo daug ginčų ir galvos laužymų. Lietuvos Taryba per tris dienas savo posėdžiuose valandų valandas svarstė, trumpino, darė kompromisus ir galų gale sutarė.
Tik vienas P. Vileišis balsavo prieš visą antrą dalį, nors konvencijų turinys buvo atmestas ir tik bendrai pažymėtas.
Vykstantis į Kauną dar kartą susitikti su vokiečių karine vadovybe, Lietuvos Tarybos prezidiumas vežėsi sušvelnintą formuluotę.
Bet kaip jie nustebo, kai gruodžio 11 d. susitikę su aukštaisiais pareigūnais išgirdo, kad prieš tai pasiūlyta formuluotė atmetama. Bus svarstoma nauja.
Taip atsitiko todėl, kad Lietuvos Brastoje jau vyko derybos tarp Rusijos ir Vokietijos. V. Lenino atvira deklaracija „Laisvė kolonijoms“ privertė juos laviruoti. Lietuvos Tarybai vokiečiai neraudonuodami paaiškino, kad naujame „projekte nieko nesą, ko mes nenorime, ir viskas, ko norime“.
Formuluotė skiriasi tik tuo, kad pirma dalis, susijusi su savarankiškos valstybės paskelbimu, bus oficiali, o antra su konvencijomis – pati sau, t. y. neviešinama.
Paprašę valandos pertraukos, Tarybos nariai ėmė taisyti sakinį po sakinio. Tačiau grįžę į salę su sušvelninta formuluote išgirdo: jokių pakeitimų nebus „nei raidės, nei brūkšnelio.“ (Rezoliuciją pasirašė: A. Smetona, S. Kairys, V. Mironas, J. Šaulys, J. Staugaitis. Iš vokiečių šalies: Užsienio reikalų ministerijos ir kanclerio atstovas Vyriausiosios karinės vadovybės generaliniame štabe K. Lersneris.)
Po sunkių, lietuviams nenaudingų derybų delegacija pakviesta į iškilmingą vakarienę, kur buvo pasakyti „nežymūs tostai“. A. Smetona gėrė už vokiečių tautos, vadų ir vyriausiojo vado kaizerio sveikatą, o K. Lersneris rėkė „Litauen hoch!” („Valio Lietuvai!“).
Vilniuje visi Lietuvos Tarybos nariai buvo sukviesti į posėdį. P. Klimas jį pavadino „nepaprastu“. Reikėjo vėl bendrai apsvarstyti naują formuluotę ir padėti savo parašus po vokiečių padiktuotu tekstu. Visi buvo be nuotaikos, suprato, kad neatsižvelgiama į žmonių norus, priesakus.
Lietuvos Tarybos būstinė 1918 Vilniuje (pastatas po 1947 nugriautas; dabar Gedimino prospektas; 20 a. 4 dešimtmečio vidurio nuotrauka) | vle.lt nuotr.
Tačiau, kaip rašo P. Klimas, „ir čia Vileišis įkrito į posėdžių salę ir perskaitęs tą priimtą protokolą – ugnim spjovė į prezidiumą“ bardamas, kad Taryba peržengė savo kompetencijų ribas.
Kilo toks skandalas, kad reikėjo daryti pertrauką. J. Vileišio parašas buvo būtinas, jis jo nedėjo.
Situaciją suvaldė S. Kairys išaiškinęs, kad privalu laikytis disciplinos ir pasiduoti daugumos valiai. Aštuonias valandas trukęs posėdis pasibaigė vidurnakty – Vokietija turi dvidešimt parašų po 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškimu. „Šiurpus realizmas neleidžia kūdikiui laisvai gimti“, – parašė P. Klimas dienoraštyje.
Besiklostanti PADĖTIS aiškiai rodė, kad nepriklausomybė, kurios jie siekia, bus susaistyta konvencijomis, ir ne kitaip. Tarybos nariai net ėmė dvejoti, ar bus nepriklausomybės skelbimas. „Užmokėjome pinigus, bet dvaro neturime.“
Taryboje formuojasi du flangai: dešinysis smetoniškas ir kairysis su J. Vileišiu. A. Smetona visada buvo karštas tautininkas, patriotas, bet, susidūręs su realybe, oportunistiškai priklaupė prieš faktą. Jis buvo įsitikinęs, kad tik su vokiečių pagalba bus įmanoma atkurti nors kokį valstybingumą.
Be to, jį gniuždė lenkų baimė. Vokiečiai nuolat primindavo: jei nebus ryšio su Vokietija, atiteksite Lenkijai. J. Vileišis ir jo flangas matė tik bekompromisį kelią.
Niekas iš jų negalėjo tiksliai nusakyti, kaip bus galima įgyvendinti savo siekį. Aplinkybės vis keitėsi. O Pranašo šalia nebuvo. Nors jų nuomonės išsiskirs dėl to, kaip pasiekti pergalę, nuo nepriklausomybės niekas neatsisakys ir vis ieškos kelių valstybei atkurti.
Gruodžio 31 d. lenkų atstovai įteikė savo pareiškimą primindami apie buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės jungtį. Anot jų, be tokios jungties čia „nebus nei politinio, nei kultūrinio klestėjimo“.
Visi suprato, kad artėjantieji 1918 m. bus įrašyti į Lietuvos istoriją kaip lemtingi, bet ką jie atneš… Kad ir kaip vokiečiai stengėsi šiame sudėtingame politiniame žaidime prisišlieti Lietuvą, situacijos tiksliai numatyti niekada neįmanoma.
Be to, vokiečiai, išgaudami nelemtą gruodžio 11 d. rezoliuciją, paliko spragą. Ją P. Klimas vadino „šposu“ ir mūsų galimybę priešintis.
Vykstant deryboms Lietuvos Brastoje, jis rašė: „Numanau betgi, jog to pareiškimo, kurs abi dalis apėmė, vokiečiai nedrįso rodyti Trockiui; gi skyrium pirmos dalies be antros, jie negalėjo rodyti, nes parašai buvo po abiem sykiu.
Dabar jie norėjo atgauti su parašais visai identišką I dalį ir parodyti rusams, kad būtų lengviau susitarti; o susitarus – parodyti mums II dalį, kuri buvo pasirašyta – pirmosios kaina.“
Sklandė nuojauta, kad tos „kilpos“ galima atsikratyti. 1918 m. sausio 8 d. Taryba vėl susirinko ir tęsė tinkamos formuluotės paieškas. Posėdyje pakartojo gruodžio 11 d. formuluotės I dalį apie Lietuvos nepriklausomybės skelbimą, o pabaigoje pridėjo svarbią P. Klimo suredaguotą pataisą:
„Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga, kiek galima greičiau, sušaukti Steigiamasis Seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas.“
Faktiškai tai buvo Lietuvių konferencijos nuostata. Už šią rezoliuciją balsavo 12 narių. A. Smetona sureagavo neigiamai.
Kitame posėdyje S. Kairys pasiūlė dar drąsiau: visai pakeisti antrą konvencijų dalį ir įrašyti: „Lietuvos valstybės vidaus tvarkai ir santykiams su kaimynais nustatyti yra reikalinga, kiek galima greičiau, sušaukti Steigiamasis Seimas, visų Lietuvos gyventojų demokratiniu būdu išrinktas.“
Už ją pakilo tik trys rankos: J. Vileišio, S. Kairio, S. Narutavičiaus. Prieš balsavo A. Smetona, J. Šaulys, A. Petrulis, D. Malinauskas, J. Šernas, J. Basanavičius. Didžiausia grupė – P. Klimas, S. Banaitis, K. Bizauskas, P. Dovydaitis, V. Mironas, K. Šaulys, J. Smilgevičius, J. Staugaitis, A. Stulginskis, J. Vailokaitis – susilaikė. Jie mąstė.
Šis balsavimas buvo lemtingas – Lietuvos Taryba skilo. J. Vileišis, S. Kairys, S. Narutavičius, M. Biržiška, protestuodami ne tiek prieš savuosius, kiek prieš vokiškąjį planą, išstojo iš Lietuvos Tarybos.
Tai griovė vokiškąjį žaidimą – dalis tautos išrinktų atstovų pasitraukė. Posėdyje kilo sąmyšis. Santykiai nutrūko. Visiška tyla tęsėsi apie dvi savaites.
Likę nariai ėmė ieškoti susitaikymo. Nepriklausomybės troškimas, didi svajonė, kurią jie visi nuo pat jaunystės turėjo širdyse – atkurti savo valstybę – nugalės baimę, ambicijas ir lemtingu momentu suvienys visus.
Artimiausiam „maištininkams“ P. Klimui buvo patikėta taikytojo misija. Jis prisimena: „Sukvietęs savo bičiulius „maištininkus“ į „Lietuvos Aido“ būstinę, aš greit radau jautrų atbalsį ir pajutau net slepiamą džiaugsmą jų tarpe. Lyg baisų akmenį nuritau nuo jų krūtinių.“
Ketvertas sutiko taikytis, bet pareikalavo, kad A. Smetona pasitrauktų iš Pirmininko pareigų. P. Klimui delikačiai pakalbėjus su juo, šis užleido savo postą J. Basanavičiui. P. Klimo jautri misija karūnuota visišku pasisekimu.
Visi kartu Tarybos nariai ėmė šlifuoti dabar jau J. Vileišio pateiktą formuluotę, kuri skyrėsi nuo ankstesnių. Jokių ryšių su kitomis valstybėmis ten nurodyta nebuvo.
Tarybos nariai diskutavo, ginčijosi, balsavo už kiekvieną sakinį. Taip gimė Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas.
Vasario 16 d. krentant šlapdribai apie vidurdienį Lietuvos Taryba susirinko Į Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpas ir, didelei rimčiai apgaubus, J. Basanavičius šiek tiek jaudindamasis perskaitė Nepriklausomybės Aktą. Visi paplojo ir pasirašė.
Kaip ypatingai P. Klimas apibūdino lemtingą susivienijimo momentą! „Politinių ir socialinių idėjų varžytuvės, net asmeniniai mūsų nesusipratimai kaip trupiniai nuo stalo buvo nušluoti ir aplink baltą staltiesę visi pasijuto vieningai susikaupę didžiajai šventei – laisvės atgavimo priesaikai.“
Karinei vadovybei Nepriklausomybės Aktą įteikė J. Šaulys. Ar vokiečiai būtų jį viešinę?..
Tačiau ypatingo dėkingumo reikalauja Teodoro Oskaro Viorlės (Theodor Oskar Wöhrle) žygis. Jis dirbo viename iš vokiečių armijos laikraščių, domėjosi lietuvių istorija ir literatūra, palaikė draugiškus santykius su Tarybos nariais. Būtent T.O. Viorlė slapta iš Vilniaus į Berlyną išvežė Nepriklausomybės Akto nuorašą.
Vasario 18 d. jis buvo paskelbtas vokiečių laikraščiuose Vossische Zeitung ir Tägliche Rundschau. Žinia greitai pasklido po pasaulį.
Netikėtas viešas Vasario 16-osios Akto paskelbimas sukėlė didžiulį pasipiktinimą karinės valdžios sluoksniuose. Lietuvos Taryba išvadinta banditais ir akiplėšų gauja. Tačiau sudėtingos politinės aplinkybės privertė juos viešai oficialiai pareikšti nuomonę.
Vokietija buvo pirmoji valstybė pripažinusi Lietuvos valstybingumą. 1918 m. kovo 23 d. Imperatorius Vilhelmas II su kanclerio G. fon Hertlingo kontrasignacija išdavė Lietuvos Pripažinimo Aktą. Tačiau nepamiršo pridurti, kad bus numatyti ryšiai tarp Vokietijos ir Lietuvos.
„Vokiečių viešpatijos vardu pripažįstame Lietuvą laisva nepriklausoma valstybe <…>.“ Apraizgydamas vis tais pačiais siekiais žadėjo toliau rūpintis „<…> kad būtų nustatytas tvirtos sąjungos santykis su vokiečių viešpatija ir kad būtų sudarytos tam tikslui nužiūrėtos bei reikalingos sutartys <…>“. Lietuvos delegatai prisimena, kad po kovo 23 d. Akto paskelbimo Berlyne, įteikus įgaliojimo kopiją ir notifikavimo formulę, surengtos šiokios tokios iškilmės. „Paskui buvo pietūs, buvome kanclerio svečiai, operoje turėjome ložes…“
Lietuvos Tarybos paskelbtą nepriklausomybę palaikė krašto gyventojai, Taryba gavo sveikinimų, laiškų, padėkų iš įvairių draugijų, organizacijų, pavienių asmenų.
Nors Lietuva turėjo užtarėjų ir Reichstage, militaristinės ir konservatyvios jėgos, apsvaigusios nuo „vormaršų“, nenorėjo nieko girdėti.
Karinė valdžia ir toliau vykdė nežmoniškas rekvizicijas, paskelbė įsakymą dėl privalomos vokiečių kalbos mokyklose. Jie blokavo bet kokius Lietuvos Tarybos darbus, neleido vykti į Berlyną toliau tartis dėl ateities. Žmonės negalėjo suprasti, kodėl Taryba taip vangiai dirba.
Matydami vokiečių spaudimą ir žinodami Lenkijos planus, lietuviai žvalgėsi į kitas valstybes, bet Anglija, Prancūzija, Amerika Lietuvos klausimu tylėjo. Tuomet ir įsivaizduoti buvo sunku, kad Vokietija taip beviltiškai pralaimės karą.
Todėl, anot Tarybos narių, kaip „gelbėjimosi ratas“ buvo ištrauktas karalius Lietuvai. Apie tokią versiją kalbėta dar 1917 m., o kandidatu buvo numatytas hercogas Vilhelmas Karlas fon Urachas. 1918 m. liepos 13 d. spręsdama karaliaus klausimą Taryba vėl skilo.
Posėdyje J. Vileišis ant kelių meldė jo nekviesti, bet 13 narių balsavo „už“. Karalius jiems atrodė geriau nei vokiečių konvencijos ar „sąjungos“ su kitomis kaimynėmis. Tie patys keturi nariai vėl paliko Tarybą.
Urachas davė sutikimą ir pasirašė visus lietuvių jam pateiktus reikalavimus. Saksų sosto įpėdinis, net per laikraščius pasisakęs, kad dėl Lietuvos jis atsisakytų Saksonijos sosto, niekada taip ir nepervažiavo Lietuvos sienos. Kai reikėjo vykti į Lietuvą, jis susirgo. (Karaliaus kvietimas atšauktas lapkričio 2 d.)
Rudenį Vokietija patyrė rimtus pralaimėjimus fronte. Staiga jos padėtis tapo beviltiška ir 1918 m. lapkričio 11 d. pasirašyta paliaubų sutartis. Tą pačią dieną Vilniuje buvo suformuota pirmoji Lietuvos Vyriausybė. Gruodžio 31 d. paskutiniai vokiečių traukiniai paliko Vilnių.
Sausio 1-ąją Gedimino bokšte pirmą kartą suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Pasaulis džiaugsmingai šventė karo pabaigą. Tačiau Lietuva su ginklu kausis dar dvejus metus.
Visi, kas manė, kad čia jų žemė, atėjo su ginklu. 1919 m. jauna gimstanti Lietuvos kariuomenė stojo į kovą su bolševikine Rusija ir tų pačių metų rudenį kartu su vokiečių savanoriais laimėjo prieš ją.
1919-ųjų liepą įsiveržė bermontininkai, kurie buvo išstumti lapkričio pabaigoje po Radviliškio kautynių. 1919 m. balandį lenkų kariuomenė užėmusi Vilnių ėmė skverbtis į Lietuvos gilumą.
Tais pačiais metais buvo atskleistas slaptos lenkų karinės organizacijos POW kėslas – įvykdyti perversmą Lietuvoje. 1920 m., sulaužiusi Suvalkų sutartį, lenkų kariuomenė okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą (1920–1939).
1919 m. ypatingų pastangų reikėjo Lietuvos delegacijai Paryžiuje, kur vyko Taikos konferencija. Pasaulio galingieji braižė naują Europos žemėlapį ir mums teko išsikovoti vietą po saule – ilgai, sumaniai, kantriai įrodinėti, kad mes turime teisę į savo žemes, į savo valstybę.
Tuo metu, kai lenkų atstovai sakė, kad lietuvių nėra, yra tik jiems priklausanti žemė, delegacija pirmiausiai turėjo daug kam išaiškinti, kas mes – lietuviai – tokie.
Savo ambicijas Lietuvos atžvilgiu turėjo ir buvusios (carinės) Rusijos atstovai. Lietuviai net nebuvo pakviesti į konferenciją kaip oficiali delegacija ir veikė tik iš užkulisių. Bet Europos žemėlapyje mes atsiradom!
1920 m. Steigiamasis Seimas nustatė valstybės valdymo formą – demokratinę respubliką.
Palyginkime anų laikų gebėjimą kovoti dėl savo tautos ir valstybės su šiandienos valdžios atstovų darbus. „Lietuvos aidas“ tuomet rašė:
„Tačiau Lietuvos atstatymas visų daugiausia pareina nuo mūsų pačių supratimo: tiek gausime laisvės, kiek pasirodysime verti esą, kiek mes, numanydami šių dienų sąlygas, mokėsime į ją įeiti.“ Kiek slenksčių reikėjo peržengti kovojant dėl dokumento išreiškiančio Lietuvos valią!
Kiek gyvybių paaukota! Begalybę kartų teko priminti Vakarų Europos lyderiams – mes irgi tauta. Ir kaip paprasta šiandien valdžios atstovams: sutartys pasirašo nediskutavę, negynę valstybės intereso ar net neskaitę.
O paskui iš aukštos tribūnos gąsdina: jei nevykdysime ES nurodymų, tuomet klaupsimės prieš Rusiją. Ir koks „unikumas“ Lenkija: savo valstybės interesą gina, bet prieš rusą neklaupia.
Daug keistų kalbų atlaiko Signatarų namų balkonas. Ar visos jos atitinka Nepriklausomybės Akto dvasią? Bet kas čia supras, kad kalbantis iš šventos vietos nėra šventas?
Balkonėlis iškentės viską, o mes? Vieni klausom su palaiminga šypsena, kitų veidai suakmenėja, po to sudainuojam Lietuva brangi ir išsiskirstom.
Bet ar visiems ji brangi? Akivaizdu, kad valstybę valdo vėl svetimųjų valdžia, kuriai tauta neberūpi. Vien tik stambaus kapitalo gerovė, valstybės turto privatizavimas, tradicinės šeimos griovimas, jaunuomenės kvailinimas…
Žvelgiant į istoriją suprantame, kad to meto šviesuomenė kovodama siekė atkurti demokratišką Lietuvą, kuri nesiklauptų nei prieš Rytus, nei prieš Vakarus, kuri stiprintų savos valstybės pagrindus.
Švęsti šią šventę – tai tęsti valstybingumą. Vasario 16 Aktu remiasi Kovo 11 Aktas. Kovota ir pasiaukota, kad būtumėm lygūs su lygiais ir laisvi su laisvaisiais. Tautiečiai, būkime sąmoningi.
Rašinys parašytas remiantis Lietuvos Tarybos protokolais, Vasario 16-ios signataro Petro Klimo dienoraščiu, to meto „Lietuvos aido“ straipsniais.
Atgal