ISTORIJA
2023.03.03. „Aušros“ 140-osioms metinėms. Dr. Jonas Basanavičius ir jo Ožkabaliai (II)
Sigitas Birgelis
Šeši kilometrai į šiaurės vakarus nuo Bartninkų driekiasi Ožkabalių kaimas – mūsų tautos patriarcho, Aušros steigėjo ir redaktoriaus Jono Basanavičiaus gimtinė.
Minint Aušros 140-metį, ši vieta kiekvienam iš mūsų turėtų būti kaip musulmonui Meka. (Meka – tai švenčiausias musulmonų miestas, kuriame atsirado islamo religija.
Tikras musulmonas bent kartą gyvenime turi apsilankyti Mekoje, kur gimė pranašas Mahometas).
Paskutinį kartą J. Basanavičiaus gimtinėje lankėmės prieš aštuonerius metus.
Anuomet mus pasitiko ir apie šią vietą papasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus gidė.
Pirmiausia nustebino gyvenamojo namo interjero prabanga, tarsi tai būtų ne kaimo valstiečio, o kokio nors bajoro namai.
Gidė iš karto mums paaiškino, kad Basanavičiaus tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, turėjo apie 33 ha žemės, augino vaismedžių sodą. Bėgant laikui Basanavičių sodyba sunyko.
1921 metais sudegė ūkiniai pastatai. Jonas Basanavičius dėl to labai išgyveno.
Stengėsi kaip nors padėti atstatyti gimtinę.
J. Basanavičiaus stuba. punskas.pl nuotr.
Stubos interjeras. punskas.pl nuotr.
1989 pavasaris. Sodinamas Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas Ožkabaliuose. R. Čėplos nuotr.
Ąžuolynas iš paukščio skrydžio. punskas.pl nuotr.
Jonas Basanavičius su žmona Gabriele Eleonora Mol-Basanavičiene apie 1885 m. punskas.pl nuotr.
1938 m. į Ožkabalius atvyko Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus etnografinio skyriaus vedėjas.
Jis išmatavo gyvenamąjį namą, padarė jo nuotraukas.
Pastatų būklė pasirodė labai prasta, todėl buvo siūloma stubą nugriauti, o jos vietoje pastatyti naują.
Nesuspėta nieko nuveikti, nes prasidėjo karas.
1944 metais visi Basanavičių sodybos pastatai sudegė. Po karo sodyba trisdešimčiai metų liko užmiršta.
1975 metais Basanavičiaus sodyboje buvo pastatytas koplytstulpis bei dvi granitinės plokštės.
Praėjus dar 10 metų, prie augančio kieme kaštono iškilo stogastulpis su dr. Jono Basanavičiaus bareljefu ir gimtinės pastatų maketu.
Apie Basanavičiaus sodybos atstatymą pradėta galvoti 1988 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo atstatyta stuba, klėtis, tvartai, kluonas.
Lankome Jono Basanavičiaus gimtinę.
Stuboje yra įrengta ekspozicija, kurioje atsispindi Lietuvos atgimimo patriarcho gyvenimas ir veikla.
Klėtyje rodomos nuotraukos, medžio dirbiniai, buities daiktai, surinkti Ožkabalių ir Bartninkų kaimuose.
Kluone kasmet vyksta klojimo teatrų ir folkloro bei kitos šventės.
Kiekvienų metų balandį Jono Basanavičiaus sodyboje vyksta Signatarų sueigos.
1988 m. pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas.
Šiuo metu ąžuolynas užima per 40 ha ir čia auga daugiau nei 10 000 šių medžių.
Ąžuolyne pasodinta 13 giraičių svarbiausioms Lietuvai datoms atminti.
Tai Tautos atminties, Vasario 16-osios Akto signatarų, Represijų aukų, Tautos vienybės, Vilkaviškiečių, Jaunimo, Pasaulio lietuvių, Knygnešių, Baltų, Kovo 11-osios signatarų, Kovo 11-osios, Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų giraitės bei Sąjūdžio Seimo beržų žiedas.
Garbingiausioje vietoje pasodinti ąžuoliukai didiesiems mūsų tautos vyrams:
J. Basanavičiui, S. Daukantui, A. Smetonai, D. Poškai, Vydūnui.
Bei 1991 m. sausio 13-osios aukoms:
13 vardinių ąžuoliukų ir viena liepaitė.
Pasivaikščioti po Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną nepaprastai malonu ir prasminga. Jono Basanavičiaus premijos laimėtojų giraitėje yra taip pat punskiečio Juozo Vainos ąžuoliukas.
Nacionalinio muziejaus gidė papasakojo mums įdomių detalių iš Jono Basanavičiaus gyvenimo.
Gimė jis 1851 m. lapkričio 23 d. septintą valandą ryto Ožkabalių kaime. Atrodė, kad neišgyvens.
Tik po geros valandos atsigavo. Tėvai, matydami stebuklą, pažadėjo sūnų skirti Dievo tarnystei, t. y. leisti į kunigus. Kitądien naujagimį jie nuvežė į Bartninkų bažnyčią ir pakrikštijo Jono vardu.
Tėvų namuose prabėgo nerūpestinga Jono vaikystė.
Stoti į Seinų kunigų seminariją, kaip pageidavo tėvai, Jonas nepanoro.
Pasirinko Maskvos universitetą, kur studijavo istoriją ir filosofiją, o vėliau – mediciną.
Maskvos universitete tuo metu mokėsi daug lietuvių studentų.
1879 m. baigęs medicinos mokslus, Basanavičius išvyko į Bulgariją, kur gyveno (su pertraukomis) iki 1905 m.
1882 m. J. Basanavičius išvyko į Prahą, dirbo klinikose bei bibliotekose.
Autobiografijoje jis rašė:
Apsigyvenimas Prahoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam labai svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai.
Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Aušra“.
Prahoje Jonas Basanavičius sutiko būsimą žmoną Gabrielę Eleonorą, vienintelę savo gyvenimo meilę. Jų sutuoktuvės vyko 1884 m. Vienoje.
Gabrielė J. Basanavičių ištikimai lydėjo visose jo kelionėse, slaugė ir rūpinosi, kol 1889 m. jai pasipiršo mirtis. Atgulė ji svetimoje Bulgarijos žemėje.
J. Basanavičius į Vilnių atvyko 1905 m. Čia pirmininkavo Vilniaus Seimui, įkūrė Lietuvių mokslo draugiją, dalyvavo Lietuvos Tarybos veikloje, 1918 m. vasario 16 d. pirmininkavo jos posėdžiui ir pirmasis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Lietuvos atgimimo patriarchą priglaudė Rasų kapinės.
Ne vienas praeivis stabteli prie jo kapo ir perskaito juodame granite iškaltus žodžius:
DAKTARAS JONAS
BASANAVIČIUS
„AUŠROS“ ĮKŪRĖJAS,
MOKSLININKAS,
TAUTOS ATGAIVINTOJAS
1851-02-23–1927-02-16
punskas.pl
Atgal
.jpg)
