ISTORIJA
2023.03.29. Brazilijos lietuvių vaikų mokytojas Lionginas Gaigalas
Vytautas Indrašius
Lietuvos Centriniame valstybės archyve ieškant duomenų apie laikraščio „Zarasų kraštas“ steigėją ir pirmąjį redaktorių Juozą Gaigalą (1911 06 01 – 1980 07 30), lydėjo didelė sėkmė, radau žinių apie vyresnį jo brolį Lionginą Gaigalą ir išsamią autobiografiją. Tai ne mažiau ryški asmenybė, kuri nepagrįstai pamiršta mūsų krašto pedagogikos istorijoje; organizavo išeivijos lietuvių vaikams mokyklas Brazilijoje, aktyviai reiškėsi švietėjiškoje emigrantų veikloje, redagavo lietuvišką laikraštį „Lietuvis Brazilijoje“. Antrasis pasaulinis karas, izoliacija nuo gimtosios Lietuvos, skurdus išeivio gyvenimas, be laiko išbraukė Lionginą Gaigalą iš gyvųjų tarpo. Nepasiekiama jo kapavietė San Paulo mieste, nežinomas vaikų likimas, tačiau išliko nuotrauka, kurią iškilaus Zarasų krašto pedagogo Simono Paliūnio (1898 02 18 – 1967 06 27) albume surado jo dukra, ilgametė ir nepailstanti mano kūrybos talkininkė, buvusi medikė Birutė Markelienė, spalio 16 d. atšventusi 97 – ąjį gimtadienį. Miela Birute, telydi Tave sveikata ir nesenstantis gyvybingumas.
Erškėčiuotas mokslo kelias
Lionginas Gaigalas gimė 1899 m. kovo 8 d. Antalieptės valsčiuje, Steponiškio viensėdyje. Tėvai Kazimieras Gaigalas ir Julijona Vyšniauskaitė buvo bežemiai ir gyveno nuomodami nedidelius ūkius, bei dirbdami kitų žemę iš pusės. Šeima buvo didelė, anot Liongino „vyresnių už mane buvo 2 broliai ir sesuo, jaunesnių – vienas brolis ir 2 seserys, iš viso 9 šeimos nariai. Kol mes vaikai buvome maži, gyventi teko dideliame skurde, nes vienam tėveliui sunku buvo tokią šeimą išmaitinti. Mano tėveliai buvo bemoksliai, tačiau mokslo reikšmę suprato ir mums, berniukams, davė progos nors pradinėje mokykloje pramokti kiek skaityti ir rašyti“.
Lionginas Gaigalas su žmona Ona, dukrele Elenute ir sūnumi Juozu 1939 09 03. Nėra sūnaus Liongino, gimusio 1938 m. gruodžio mėn.
Lionginas Gaigalas – Lietuvių sąjungos Brazilijoje įkūrėjas ir jos pirmininkas. 1934 m. nuotrauka
Gabumu pasireiškusį Lionginą, tėvai leido į Antalieptės pradinę mokyklą, o šeimai persikėlus gyventi į Lungelių kaimą, lankė Dusetų dviklasę mokyklą. 1913 m. ją baigęs, mokslą tęsė Zarasų miesto mokykloje. Tačiau neužilgo prasidėjo Pasaulinis karas, Zarasus pasiekė vokiečiai, 1914 m. mirė motina ir teko su tėvu vėl dirbti žemę.
„Pagaliau 1918 metais Lietuva atgauna nepriklausomybę, - rašo L. Gaigalas, - grįžta iš Rusijos karo tremtiniai, renkasi inteligentinės pajėgos, steigiamos savos lietuviškos mokyklos, kuriamas savas kultūrinis ir ekonominis gyvenimas. Netoli mūsų gyvenęs pusbrolis Simas Paliūnis, Panevėžio mokytojų seminarijos ketvirto kurso studentas, gauna mokytojo vietą ir ragina, kiek pasiruošus eiti mokytojauti, nes šios rūšies darbuotojų tuokart nebuvo, o jų reikėjo. Pas jį pasimokęs kiek lietuvių kalbos, 1919 m. rudenį išvažiavau į Rokiškį, dabartinio profesoriaus Purėno organizuotus metinius mokytojų kursus, kuriuose išbuvęs tris mėnesius, turėjau mesti, nes sunki šeimos ekonominė būklė reikalavo grįžti namo. Tik liuosu laiku einu pas tą patį mokytoją Paliūnį mokintis. Pagaliau jis įkalba mane kreiptis raštu į Zarasų apskrities pradinių mokyklų instruktorių A. Tamošaitį prašyti mokytojo vietos. Taip, nuo 1919 m. gruodžio 1 d. esu skiriamas į Antalieptės pradžios mokyklą, mokytojo S. Paliūnio antruoju mokytoju, kuris man daug padėjo, paruošė mokytojo darbui ir toliau jau vienas sėkmingai dirbau“.
Nuo 1920 m. rugsėjo 1d. Lionginas Gaigalas skiriamas naujai įsteigtos Avilių pradinės mokyklos vedėju. Čia dirbdamas tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu ir aktyviai reiškėsi jos veikloje iki išvykimo į Braziliją. 1921 m. rugsėjo 1 d. pervedamas Dusetų valsčiaus, Bileišių pradinės mokyklos vedėju. Kurį laiką dirbo vienas, dviem pamainom, su 130 mokinių. 1923 m. spalio1 d. siunčiamas į Smalvų valsčių, netoli lenkų demarkacinės linijos organizuoti Aukštakalnio pradinę mokyklą. Anot L. Gaigalo „šiame sulenkėjusių lietuvių ir lenkų gyvenamam krašte, organizavęs pradinę mokyklą, per dvejus metus sutvarkiau ją taip, kad 1925 m. mokslo metų pradžioje keliamas mokytojauti į Salako valsčiaus, Tolimėnų mokyklą, Aukštakalnio mokyklą perdaviau su 96 mokiniais, besimokančiais tik lietuviškai. 1927 m. buvau nukeltas į į Antazavės valsčiaus, naujai steigiamą Savėnų pradinę mokyklą, kuri buvo atidaryta išimtinai rusų apgyvendintoje apylinkėje. Į šią mokyklą surinkau 92 mokinius, kurių tarpe buvo tik keturiolika lietuvių, kiti rusai, bet pamokos buvo vedamos tik lietuvių kalboje“ (LCVA, f. 391, ap 10, kortelė 3779).
Savėnų mokykloje Lionginas Gaigalas dirbo iki 1928 m. rugsėjo 1 d. ir kaip neturintis mokslų įgyto cenzo, Švietimo ministro įsakymu buvo atleistas. „Stengiausi gilinti savo žinias: lankiau vasarinius mokytojų kursus, 1920 m. Rokiškyje, 1921 m. – Panevėžyje ir 1922 m. – Marijampolėje. Be to, 1925 ir 1927 m. lankiau prie Švietimo ministerijos mokytojo teisėms įsigyti egzaminus. Išlaikiau iš visų dalykų, tik trūko lietuvių kalbos ir literatūros. Tai buvo svarbiausia priežastimi atleisti mane iš mokytojo pareigų. Mane atleidus iš tarnybos, Savėnų pradžios mokyklos mokinių tėvai įteikė Respublikos Prezidentui A. Smetonai prašymą, leisti man toliau dirbti minėtoje mokykloje. Tėvų prašymas buvo patenkintas, iš Švietimo ministerijos buvo gautas raštas, kad man leidžiama dar vienus metus mokytojauti, su sąlyga, kad artimiausioje egzaminų sesijoje baigsiu laikyti mokytojo egzaminus. Bet tai buvo per vėlu, kai raštas buvo gautas, aš buvau jau kelyje į Braziliją“ (LCVA, f 664, ap. 1, byla 414, lap. 40 – 42, autobiografija).
„Be mokyklos ir vaikučių gyventi negalėjau...“
Į Braziliją važiuoti Lionginą Gaigalą skatino tuo laiku masinis lietuvių emigravimas į tą šalį, iš ten sklindančios žinios apie gerus uždarbius. „Jausdamas fiziškai tvirtas, norėjau pamėginti laimės, kad vėliau galėčiau padėti skurstančiai šeimai, kurią aš beveik ir išlaikydavau. Mat, motina buvo mirusi 1914 metais, pats vyriausias brolis iš Didžiojo karo grįžo paliegėliu, o jaunesnieji buvo beveik vaikai. Tėvelis buvo silpnas ir mirė 1929 metų pradžioje, jau man Brazilijoje esant. Nenorėjau pasilikti Lietuvoje be mokyklos ir vaikučių, prie kurių per 9 darbo metus darbo metus buvau tiek pripratęs ir gyventi negalėjau“.
Atvykęs į Braziliją, Lionginas Gaigalas keturis mėnesius gyveno Ribeiro Preto miestelyje ir dirbo alaus gamykloje. Po to persikėlė į San Paulo miestą, vertėsi staliaus amatu. Netoliese esanti Villa Anastasijos rajono lietuvių bendruomenė 1930 m. įsteigė pradinę mokyklą. „Tėvų prašomas ir konsulo dr. Petro Mačiulio paragintas, sutikau mokytojauti. Darbą pradėjau 1930 m. vasario 1 d. ir ten dirbau iki 1936 metų mokslo pradžios. 1930 m. kovo 1 d. netoli San Saulo, Bom Retiro rajone buvo atidaryta ir kita lietuvių mokyklą, kurioje man taip pat tenka dirbti. 1936 metų pradžioje buvau perkeltas į dr. Vinco Kudirkos lietuvių mokyklą Mokos mieste, kurios vedėju ir šiuo laiku esu“ (1939 m. sausio 26 d. – V. I).
„Brazilijos lietuvių kolonijos kultūrinio ir visuomeninio veikimo centru yra San Paulo miestas, kur gyvena per 10 000 lietuvių išeivių. Čia lietuviai turi daugiausia organizacijų it kultūrinių įstaigų, – rašė Amerikos laikraštis „Dirva“ 1940 m. rugsėjo 6 d., – Iš organizacijų šiuo metu yra Lietuvių sąjunga Brazilijoje įkurta 1931 m. lapkričio 3 d. Jos pirmininkas nuo 1936 metų yra mokytojas Lionginas Gaigalas. Lietuvių sąjunga Brazilijoje savo nuosavose patalpose išlaiko 4 pradines mokyklas, būtent, Vytauto Didžiojo, dr. Vinco Kudirkos, dr. Jono Basanavičiaus ir vyskupo Motiejaus Valančiaus. Iki pernai dar veikė Maironio vardo mokykla San Paule, bet joje mokslas lietuvių kalba buvo uždraustas“.
Lietuvos vyriausybė rūpinosi išeivijos lietuvių švietimu ir kultūra, skirdama tam nemaža lėšas. Per Lietuvos konsulatą mokytojams kas mėnesį buvo išmokama alga po 220 litų, tad Liongino Gaigalo šeima (žmona Ona Juodinytė, zarasietė iš Panarų kaimo, Degučių valsčiaus), gyveno pasiturinčiai, įsigijo erdvų namą, kuriame ilgą laiką buvo ir mokykla. Kai 1937 m. rugpjūčio mėn. Pietų Amerikos valstybės lietuvių kolonijose lankėsi tuometinis Karo invalidams šelpti komiteto pirmininkas generolas Vladas Nagevičius su žmona, dvi dienas buvo apsistojęs pas Lionginą Gaigalą San Paulo mieste. Dalyvavo mokytojų ir žiniasklaidos atstovų susirinkimuose, susipažino su vietinių lietuvių organizacijų veikla. Pasidžiaugė, kad visos penkios San Paulo regiono lietuvių mokyklos gerai įrengtos, o vaikai kultūringi, švarūs ir gerai mokosi. Keturios mokyklos yra nuosavuose lietuvių namuose, tik vyskupo Valančiaus vardo mokykla yra nuomojamame name. Žurnalistai Vladą Nagevičių su ponia įamžino prie Gaigalų namo, mokinių ir mokyklos personalo apsuptyje (žurnalas „Kardas“, 1937, Nr. 17, psl. 7–8).
Gyvendamas San Paule, Lionginas Gaigalas be mokytojavimo, visą laiką aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių visuomeninėje veikloje. Buvo įvairių švietimo ir kultūros organizacijų komitetuose. Priklausė Lietuvių mokytojų sąjungai ir ilgą laiką buvo jos pirmininku. Dainavo Lietuvių sąjungos chore, o scenos mėgėjų draugija didžiavosi, kad jis gabus režisierius ir aktorius. Be to, 1932, 1933 ir 1935 metais, iš viso apie du metus, redagavo laikraštį „Lietuvis Brazilijoje“, kuriame buvo išspausdinta brolio Juozo Gaigalo keletas eilėraščių ir garsioji „Daina Plieno sakalams“ skirta 1933 m. žuvusiems lakūnams Dariui ir Girėnui.
Užgeso nesulaukęs saulėlydžio
Brazilijos lietuvių kultūros židiniai pradėjo gęsti 1940 m. vasarą, sovietų sąjungai okupavus Lietuvą. Nutrūko finansavimas iš Lietuvos, o Antrojo pasaulinio karo metais, Brazilijos valdžia, 1941 m. uždarė visas mokyklas, kuriose dėstomoji kalba buvo ne portugalų.
Visą gyvenimą buvęs kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sūkuryje, Lionginas Gaigalas pasijuto tarsi išmestas į kitą planetą. Ištuštėjusiame name nebeliko mokinių šurmulio, nepasiekdavo laiškai iš Lietuvos. Nutolo ir bendraminčiai, pasimetę karo verpetų nežinomybėje. Mokytojas Lionginas, būdamas pačiame vyro stiprume, geso ne fiziškai, bet dvasiškai ir 1955 m. liepos 10 d. tragiškai mirė, nesulaukęs senatvinio saulėlydžio. Našle liko žmona Onutė ir trys vaikučiai: Juozas, Elenutė ir Lionginas. Neapleido šeimos San Paulo lietuvių bendruomenė ir buvę mokiniai: vaikai pagal galimybes baigė mokslus. Sūnus Juozas (1931 – 1999) su žmona Helena Sinkevičiūte paliko atžalas Aleksandrą ir Gilbertą, Elenutė (gim. 1934) ištekėjo už turtingo vyro Vavretcheko, o jaunylis Lionginas (gim. 1938), dirbęs Brazilijos mokslinėje įstaigoje, tapo profesoriumi. (Žinios iš San Paulo lietuvių laikraščio „Mūsų Lietuva“)
Jo ištikimas bičiulis ir bendramintis, buvęs 1930 – 1941 m. keleto Brazilijos lietuvių laikraščių redaktorius Antanas Dutkus nekrologe rašė: „Toli nuo gimtojo krašto, Pietų Kryžiaus padangėje – Brazilijoje – mirė Lionginas Gaigalas. Perskaičius vietinėje spaudoje tas kelias eilutes apie Liongino mirtį, pasidarė liūdna, kad iš tokio mažo šiame krašte lietuviško pasaulio, mirtis išplėšė vieną kultūrininką, visuomenininką ir buvusį liaudies švietėją. Velionis buvo tikru lietuviškos veiklos pionieriumi šiame krašte. [...] Pažinau Lionginą Gaigalą nuo 1930 metų pradžios, kaip San Paulo lietuvių dr. J. Basanavičiaus vardo mokyklos mokytoją ir vedėją. Bemokytojaujant jam šioje mokykloje, Villa Anastasijos rajone nuperkamas žemės sklypas ir pastatomi puikūs mokyklos rūmai. Iš Villa Anastasijos perkeliamas į Mokos dr. V. Kudirkos vardo mokyklą, kur mokytojauja, taip pat ilgus, metus su tikru pedagoginiu pasišventimu.
Greta mokyklinio darbo, Lionginas Gaigalas dirbo organizacijose ir spaudoje. Kada konsului dr. Mačiuliui 1930 m. kilo sumanymas organizuoti Lietuvių sąjungą Brazilijoje, Lionginas Gaigalas buvo vienas iš organizatorių, kuri dar ir šiandien veikia, išrenkamas tos Sąjungos pirmininku, kuriai taip pat ilgus metus vadovavo. Lietuvių Sąjungai perėmus leisti laikraštį „Lietuvis Brazilijoje“, Lionginas Gaigalas paskiriamas jo redaktoriumi. Kaip visuomenininkas, jisai visur buvo pirmutinis, nepakeičiamas, būtinas. Kaip žmogus buvo padorus, draugiškas, linksmas ir mokėjo pagerbti visus, su kuriais bendravo.
Velionis gyvenimo sunkumų ir susidėjusių apystovų palaužtas, savarankiškai pasitraukė iš gyvųjų tarpo. Nepasmerkime jo. Jisai paliko mums savo darbo vaisių: šimtus lietuvių vaikų išmokęs gerbti ir mylėti savo kalbą ir savo kraštą. Neišbrauksime Liongino Gaigalo vardo iš Brazilijos lietuvių istorijos“. („Mūsų Lietuva“, San Paulo, 1955 08 13).
2022 m. spalis
Atgal
.jpg)
