ISTORIJA
2023.04.02. „Aušros“ 140-osioms metinėms. Antroji „Aušra“
Sigitas Birgelis
1883 m. kovo mėnesį pasirodė pirmasis lietuviško žurnalo Aušra numeris. Nuo to reikšmingo įvykio mus skiria 140 metų.
Praėjus maždaug 90 metų nuo pirmosios Aušros pasirodymo, dvidešimčiai metų nuo partizanų spaudos likvidavimo, 1972 metų kovo 19-ąją, šv. Juozapo dieną, pasaulio šviesą išvydo pirmasis Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos numeris.
Ilgainiui Kronika tapo vienu svarbiausiu religinių ir pilietinių teisių šaukliu Lietuvoje.
1972–1983 m. LKB kronikos numerius redagavo kunigas Sigitas Tamkevičius, o jį suėmus misiją tęsė kunigas Jonas Boruta.
Iki 1979 m. Lietuvoje pasirodydavo net 13 pogrindžio leidinių.
Pirmasis lietuviško žurnalo Aušra numeris
Kardinolas Sigitas Tamkevičius. punskas.pl. nuotraukos
Po 1983 m., kai buvo areštuoti kunigai:
Sigitas Tamkevičius ir Alfonsas Svarinskas, išeidavo tik LKB kronika ir vadinama antroji Aušra.
Kodėl buvo atgaivinta Aušra?
Atsitiko taip, kad Amerikos vyskupai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad LKB kronikoje daug vietos skiriama Lietuvos tautiniams klausimams.
P. Račiūnas MIC nusprendė tautinei tematikai steigti kitą leidinį.
Nuspręsta atgaivinti Aušrą. Aušros vardas turėjo Lietuvai priminti tautinį atgimimą.
Taip kaip prieš 90 metų, taip ir dabar reikėjo priešintis tautinei priespaudai bei vykdomai rusifikacijai.
Kunigas S. Tamkevičius pritarė Račiūno sumanymui, jis ėmėsi redaguoti ir leisti Aušrą. Antroji Aušra ne tik tęsė senosios Aušros numeraciją, bet ir kėlė panašius tautinio atgimimo uždavinius.
Ji siekė prikelti istorinę atmintį, puoselėti tautinę vienybę, propaguoti gimtąją kalbą. Ji buvo tarsi Kronikos sesuo.
Abiejų pogrindžio leidinių redaktorius buvo kunigas S. Tamkevičius, tuo metu Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vikaras.
Kunigui S. Tamkevičiui talkino sesuo Gerarda.
Simno mažame namelyje ant ežero kranto gyvenančios dvi religingos ir drąsios moterys – Julytė Juškauskaitė ir Eugenija Dainauskaitė – Aušrą perrašinėdavo, spausdino mašinėle, o paruoštus numerius veždavo į Kybartus ir kitur.
Aušra buvo spausdinama rašomąja mašinėle ant plono popieriaus, leidinys pasiekdavo nedaug skaitytojų.
Tačiau jis patekdavo į Amerikos balso, Laisvosios Europos, Vatikano radijo laidas.
1977–1986 m. Aušrą 750 egz. tiražu spausdino Akademinė skautijos leidykla Čikagoje.
Radijo bangomis ir Vakarų spaustuvėse išspausdinta Aušra, grįžusi į Lietuvą, žadino tautą ir vedė ją atgimimo link.
Aušra kaip ir LKB kronika Vakarus pasiekdavo per Maskvą, kur rusų disidentai ją perduodavo atvykusiems iš užsienio asmenims.
Pirmame Aušros numeryje, kuris pasirodė 1975 m. spalio mėnesį, skaitome:
Beveik po šimto metų vėl iš naujo pasirodo „Aušra“. Lietuvos istorija tarsi pasikartoja, – carinė okupacija pasikeitė į tarybinę. Iš naujo iškilęs pavojus lietuvių tautos egzistencijai.
Pavojuje atsidūrė ypatingai dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. <…>
Šiandien stengiamasi nutylėti didvyriška Lietuvos praeitis.
Nenuostabu, kad mūsų mokyklose taip mažai vietos skiriama senovės Lietuvos istorijai, taip skurdžiai leidžiama istorinė literatūra ir ta pati cenzorių yra negailestingai žalojama, o prieš karą išleisti Lietuvos istorijos vadovėliai rūpestingai naikinami.
Klastojant istorinius faktus, norima apjuodinti Lietuvos praeitį. <…>
Mažai kas tinkamai rūpinasi ir Lietuvos ateitimi, ypač jos dvasinės kultūros vertybėmis.
Tautos dėmesys ir jėgos nukreipiamos tik į medžiaginės kultūros kėlimą – į gamyklas, planus, sportą, o dvasinės kultūros dirvonai užleidžiami.
Ištižusią, materialinėmis gėrybėmis besisotinančią ir girtuokliaujančią tautą nesunku nutautinti ir sunaikinti.
Mūsų tautą reikia pabudinti iš to dvasinio miego. Maironio žodžiais tariant, reikia naujo Vaidevučio… Šito uždavinio ir imasi iš naujo atgaivinta „Aušra“.
Pradėjus eiti Aušrai, sovietinė valdžia pareikalavo kunigą S. Tamkevičių iškelti iš Simno.
Jis persikraustė į Būdvietį (netoli Lenkijos sienos), kur Jėzaus Nazaretiečio parapijos klebonu dirbo Lionginas Kunevičius.
Pastarasis pastoviai gaudavo pogrindžio Aušrą ir skaitydavo ją su didžiausiu susijaudinimu. Jis net nenutuokė, kad netrukus jam pačiam reikės rūpintis jos leidyba.
S. Tamkevičius L. Kunevičių pažinojo dar iš Kauno kunigų seminarijos laikų, žinojo apie jo literatūrinius gabumus, taurumą, darbštumą ir drąsą.
Jis pasiūlė Būdviečio klebonui redaguoti Aušrą. Kunigas L. Kunevičius nedvejodamas sutiko.
Jis suprato, kad tais tamsiais sovietinės priespaudos metais Aušra turi skelbti laisvės priešaušrį.
punskas.pl
Atgal
.jpg)
