ISTORIJA
2025.02.18.Išnykęs Mikalavo palivarkas gyvas prisiminimuose
Povilas Šimkavičius,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Vasario 16-osios akto signataras Petras Klimas apie senovės tyrimo uždavinius ir kelius rašė: „<...> karta, kuri nežino savo tautos istorijos, savo praeities kovų, savo tėvų ir protėvių laimėjimų ir nelaimių, pasiektų ir nepasiektų uždavinių, jų siekimų ir priemonių, žodžiu, jų gyvybės ir mirties džiaugsmo bei skausmo, – ta karta tegyvena savo dabarties valanda, jos ūkanomis ir giedra, vėjo-žaidėjo atpučiamomis ir nupučiamomis“.
Kuo geriau pažinsime praeitį, tuo aiškiau matysime dabartį ir ateitį bei tvirčiau žengsime gyvenimo keliu.
Šiuo paieškų keliu paskatino žengti mamos Lionginos (daugelio vadinamos Lione ar Lioniute), brolio Antano ir mano gimimo liudijimuose įrašai apie gimimo vietą – Mikalavas.
Tyrinėjimo ypatumai
Straipsnis apie Mikalavo (lenk. Michałowo, rus. Muxaлobo ) palivarką bei ten gyvenusius žmones pareikalavo daug kruopštaus darbo, nes tai netyrinėta ir pamiršta – palivarko pavadinimas ištrintas iš žemėlapių, jo nėra Švenčionių rajono savivaldybės panaikintų gyvenviečių sąraše. Tiesa, tame sąraše pavyko surasti net tris Mikalavo gyvenvietes, bet nei viena iš jų neatitiko mano ieškomos gyvenvietės kriterijų. Tikrai, labai malonu būtų pamatyti panaikintų gyvenviečių sąraše dar vieną Mikalavą, kuris buvo 7 km į šiaurės rytus nuo Švenčionėlių, šalia Pašaminės.
Rinkdamas duomenis apie nedidelį Mikalavo palivarką ir viensėdį privalėjau peržiūrėti informaciją ir apie šalia esančią didesnę gyvenvietę Pašaminę, nes į jos įvairius sąrašus, žemės planus ir kitus dokumentus dažnai buvo įtraukiamos ir mažesnės aplinkinės gyvenvietės. Tai suprantama, nes Pašaminė nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų didžiavosi savo dvaru (apie 1608 m.), Šv. Stanislovo bažnyčia (1744 m.), Basųjų karmelitų vienuolynu (1760 m.), miesteliu, kaimu, vienkiemiu bei šalia jos prisiglaudusiu Mikalavo palivarku ir viensėdžiu.
Kaltanėnų RKB parapijiečių sąrašas, Mikalavo palivarkas 1902 m.
Čia buvo Mikalavo palivarkas ir viensėdis, 2024-12-12
Pirmoje eilėje: Emilija Lapėnaitė, Liongina Lapėnaitė, Ieva Stankūnaitė. Antroje eilėje: Ievos broliai, 1937-1938 m.
Emilija Lapėnaitė ir Juozapas Petkūnas. Metai nežinomi
Senos Pašaminės Šv. Stanislovo bažnyčios griuvėsiai (Švenčionių r.). Kaišiadorių muziejaus nuotrauka, 1956 m.
Buvusios Pašaminės Šv. Stanislovo bažnyčios vietą parodo išlikę pamatai ir gyventojų pastatytas kryžius. Ši vieta 2013 m. įregistruota kaip kultūros paveldo objektas (unikalus objekto kodas 34580).Autoriaus asmeninio albumo nuotraukos
Mikalavo palivarko istorija išskirtinė ir tuo, kad šiandien jo nėra ne tik žemėlapiuose, bet ir realybėje. Mikalavo palivarko ir viensėdžio vietoje tik plynas laukas, kurį tokiu padarė iš svetur atnešta kolektyvizacija – ištrėmusi čia gyvenusius bajorus, nugriovusi jų namus ir kitus pastatus bei privatizavusi jų turtą. Bet vis tik kai kas išliko – manau, ne visi pašaminiškiai žino, kad dalį Mikalavo palivarko gyvenamo namo mano tėvai panaudojo 1956-1958 m. statydami sau namą Pašaminės kaime. Dabar šiame rąstiniame name, Švento gatvėje pažymėtame antru numeriu, gyvena jau kiti žmonės.
Mikalavo palivarko šeimininkai ir samdiniai
Kaltanėnų Romos katalikų bažnyčios knygos atskleidė informaciją, kad Mikalavo palivarke šeimininkavo bajorų Vaitkevičių giminės atstovai. 1836 m. duomenimis – Vaitkevičius Dominykas ir jo žmona Juozapota Blaževičiūtė, kurie turėjo tris sūnus Joną, Mykolą ir Dionizą bei dvi dukras Augustą ir Barborą, bei Dominyko brolis Ignacas ir jo žmona Elžbieta Bukauskaitė, kurie turėjo sūnų Aleksandrą ir dukrą Konstanciją. Jiems tarnavo Juozapas Ulevičius, Teresė Rasimavičiūtė, Ona Čeponytė, Antanas Milašauskas ir Uršulė Januškevičiūtė. 1872 m. duomenimis – Mykolas ir jo žmona Emilija Tamošiūnaitė bei jų sūnūs – Antanas (g. 1867 m.), Dominykas (g. 1869 m.), Vladislovas (g. 1871 m.) ir Julijonas (g. 1872 m.) bei dukros Emilija ir Varvara. 1902 m. – Antanas, jo broliai Dominykas, Vladislovas ir Julijonas, sesuo Juzefa ir motina Emilija. 1925 m. – Vladislovas, jo brolis Antanas (mirė 1926 m.) bei jo žmona Bronislava Rudzinska ir jos dukra Vilhelmina. Šiais metais palivarke tarnavo Ieva Stankūnaitė, Konstantinas Skorinkevič, Alfonsas Kubiekas, Juozas Cijūnėlis ir Helena Balmeka. 1935 m. – Vladislovas ir brolio našlė Bronislava. Kitų asmenų, gyvenusių palivarke, – Ieva Stankūnaitė, Emilija Lapėnaitė (g. 1908 m.) ir jos dukra Liongina, kuriai tuo metu buvo 3 metai, statusas nepažymėtas.
Kaltanėnų bažnyčios knygose Mikalavo palivarko valdytojų Vaitkevičių luomas buvo nurodomas dviem būdais – kilmingas (lenk. urodzony) ir dvarininkas.
1836-1935 m. Mikalave dirbo 3-7 samdiniai (1872, 1902, 1935 m. samdinių skaičius nenurodytas).
Pagal 1942 m. gegužės 27 d. Lietuvos gyventojų surašymo, kurį inicijavo okupacinė vokiečių valdžia, duomenis matyti, kad Mikalavo (surašyme pavadintas Mykoliške) viensėdyje (Švenčionėlių valsčius, Švenčionių apskritis) gyveno net kelios ūkininkų šeimos. Tuo metu Mikalave buvo likusi vienintelė bajorų Vaitkevičių atstovė ūkininkė Bronislava (g. 1869 m.). Su ja gyveno auklėtinė Lionia Lapėnaitė (g. 1932 m.), samdinės Ieva Stankūnaitė (g. 1881 m.) ir Leokadija Petkevičiūtė (g. 1915 m.). Antrai ūkininkų šeimai atstovavo Radžiūnienė Emilė (g. 1909 m.). Su ja gyveno jos vaikai: Radžiūnas Povilas (g. 1930), Radžiūnytės Regina (g. 1933 m.), Jadvyga (g. 1936 m.) ir Vanda (g. 1940 m.). Trečios ūkininkų šeimos galva – Radzevičius Balys (g. 1912 m.). Kartu su juo gyveno Radzevičienė Jadvyga (g. 1921 m.) – žmona, Radzevičienė Pranė (g. 1884 m.) – motina. Ir sąrašą užbaigia ūkininkai Petkevičiai – šeimos galva Kazys ( g. 1904 m.), Monika (g. 1875 m.) – motina ir Vaiškūnas Henrikas (g. 1923 m.) – motinos brolis.
Taigi, pagal 1942 m. surašymo duomenis Mikalave gyveno 4 šeimos (15 žmonių – 4 vyrai, 11 moterų).
Prisiminimai apie Mikalavą
Ilgametė Pašaminės kaimo bibliotekininkė Ona Šukienė domėjosi Pašaminės miestelio ir Mikalavo palivarko istorija, rinko ir užrašė žmonių prisiminimus apie šias gyvenvietes: „Už miestelio buvo nemažas dvaras apie 100 ha – tai Vaitkevičių dvaras – vadinamas Mikalavu. Jame gyveno keturi (Antanas, Dominykas, Vladislovas, Julijonas) broliai, mėgo žemę ir mokėjo dirbti. Turėjo didelį apie 3 ha sodą – obuolių atvažiuodavo pirkti žydai iš Švenčionėlių <...>. Geriausiai prisimena Vaitkevičius jų augintinė Lione Šimkavičienė (Lapėnaitė), gimusi 1932 m. Jos mama Emilija Lapėnaitė tarnavo pas šiuos ponus <...>. Mikalave buvo laikoma apie 12 karvių, 3 darbiniai arkliai <...>. Turėjo daug miško, todėl Vladislovo broliai Dominykas ir Julijonas mėgo jodinėti ir medžioti“.
Iš mamos pasakojimų žinau, kad apie 1938 m. dingus be žinios mano močiutei Emilijai Lapėnaitei, mamą priglaudė ponas Vladislovas, nes neturėjo savo vaikų, o labai mylėjęs vaikus ir ypač mergytes. Šešiametėi Lionei likus be tėvų, ją užaugino tuo metu Mikalave gyvenusi ir kartu su Emilija pas ponus Vaitkevičius dirbusi Ieva Stankūnaitė, kuri Lionei tapo antrąja mama.
Anot mamos, užėjus rusams Vladislovą suėmė. Jis mirė traukinyje vežamas į tremties vietą Rusijoje. Patikslinęs šiuos mamos prisiminimus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (toliau – LGGRTC)sąraše„Lietuvos gyventojų tremtys ir kalinimas Sovietų Sąjungoje“ radau informaciją, kad ūkininkas Vladas Vaitkevičius, gimęs 1871 m., gyvenęs Švenčionių apskrityje, 1939 m. buvo suimtas ir kalintas Lietuvoje. Ypatingajame archyve represuotojo V. Vaikevičiaus bylos nepavyko surasti, tai galėtų reikšti, kad jis nebuvo išvežtas į tremties vietą ir greičiausiai mirė kalinimo vietoje Lietuvoje.
Ieva Stankūnaitė, kilusi iš Raudonės (Švenčionių r. sav., Švenčionėlių seniūnija), tapo tikra mūsų šeimos nare, persikraustė iš Mikalavo į naują tėvų namą Pašaminėje. Senatvėje apako, mirė 1963 m. ir palaidota Reškutėnų kapinėse.
Nors buvusio Mikalavo palivarko ir viensėdžio vietoje likęs tik plynas laukas, bet prisiminimai apie jį ir ten gyvenusius žmones vis dar gyvi vyresniųjų pašaminiškių širdyse.
Ateičiai tyrimų laukas didelis, reikalaujantis daug pastangų ir kruopštaus darbo, šis straipsnis – tik pirmas mažas žingsnelis į jį.
Informacijos šaltiniai
LCVA F.70, Ap.2, B.617, L.12 (1935, rinkimai); F.130, Ap.1, B.15970, L.1-6. (1932 m. žemė)
LCVA F. R-743, Ap.2, B.5996 (1942 gyventojų surašymas)
Lisauskienė G., Vietovardžiai Kaltanėnų ir Labanoro parapijų bažnytinėse knygose, XVIII a. pab. – XIX a. 2017.
LGGRTC. Dėl Vlado Vaitkevičiaus duomenų. 2025-02-07 Nr. 55R-176.
LGGRTC. Lietuvos gyventojų tremtys ir kalinimas Sovietų Sąjungoje.
LVIA Archyvo pažyma. 2010-04-09 Nr. (P1-1598) P2-1453.
LVIA Archyvo pažyma. 2011-03-15 Nr. (P1-1946) P2-1560.
Jałbrzykowski R. Synodus Archidioecesana Vilnensis, Vilno – 1932.
Kaltanėnų RKB parapijiečių sąrašas. 1836, 1846, 1866, 1872, 1902, 1925, 1931, 1935 metai.
Atgal
.jpg)
