VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

2025.02.26.1918 METAIS LENKIJA SU LIETUVA KARIAVO, O ŠVEDIJA SU SUOMIJA SUSITARĖ

 

Rimvydas Žiliukas

Istorikas

Lietuvos diduomenė – bajorai save laikė lietuviais, bet ilgainiui lenkų kalbą ėmė laikyti sava. Ir štai, dvidešimtame amžiuje, atėjus apsisprendimo laikui, kurios valstybės piliečiais, Lietuvos ar Lenkijos, jie nori būti, šios Lietuvos diduomenės dauguma nuėjo su Lenkija. Didžiulę įtaką tam padarė ir žemės klausimas. Mat daugelis Lietuvos bajorų turėjo dvarus, daug žemės. Lietuva nuėjo demokratiškesniu keliu, aprūpindama žeme mažažemius ir bežemius, dvarininkams palikdama tik po 150 hektarų. Vėliau dvarų žemės plotus sumažino iki 60 hektarų. O Lenkija nuėjo kitu keliu, remdama dvarininkus. Bet ir nepriklausomoje Lenkijoje daugumos dvarininkų žemės ūkis buvo nuostolingas, dvarininkai imdavo paskolas iš bankų, užstatydami savo dvarus. Dvarai tapdavo nemokūs, Juzefo Pilsudskio vadovaujama Lenkijos valstybė padengdavo tas dvarininkų skolas, bet dvarininkai vėl imdavo naujas paskolas... Šiuo požiūriu Lenkijos dvarai buvo panašūs į Sovietų Sąjungos kolūkius (kolchozus), kurie taip pat dirbdavo nuostolingai, valstybė jų skolas ilgainiui nurašydavo, tada kolūkiai jų vėl prisidarydavo ir ratas vėl sukdavosi iš naujo. Kai 1939 m. spalio 10 d. Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, sienos tarp Vilniaus ir Kauno nebeliko, ir žmonės pradėjo laisvai važinėti tarp Vilniaus ir Kauno, atvykėlius į Vilniaus kraštą nustebino buvusios Lenkijos valstiečių skurdūs trobesiai, jų aplūžusios tvoros. Lygiai taip po 1990 metais atgautos Lietuvos nepriklausomybės, Lenkijoje besilankančius lietuvius stebindavo klestintys Suvalkų krašto privatūs lietuvių ūkiai.

Lenkijos žiniasklaida teisina lenkiškąjį (Želigovskio) Vilniaus klausimo sprendimo būdą, kad lietuviams 1918 metais esant nesukalbamiems, lenkams neliko nieko kito, kaip tik okupuoti Vilnių. Tuo tarsi pripažįstama, jog Lietuvos 1918–1840 metų pretenzijos į Vilniją, daugelį šimtmečių priklaususią Lietuvai, prieštaravo Europos tarpvalstybinių sienų nustatymo būdams. Lenkija nutyli ir kitokius, pagrįstus abipuse pagarba, Europoje taikytus valstybių sienų nustatymo būdus. Pavyzdžiui, Šveicarija, kurioje vokiečių gyvenamų teritorijų yra 63,7 %, prancūzų – 20,4 %, italų – 6,5 %, o retoromanų tėra tik 0,5 %. Bet visos keturios šių tautų kalbos turi vienodas teises ir yra valstybinės tuose kantonuose, kuriuose tos tautos žmonių gyvena dauguma. Šveicarija jau ne vieną šimtmetį rodo taikaus tautų sugyvenimo pavyzdį kitoms Europos tautoms.

Vilniaus geležinkelio stotis karo metais

 ATR vaivadijos 1764 m.

Dar prieš kelerius metus buvo bendra čekų ir slovakų valstybė – Čekoslovakija. Bet Čekija už Slovakiją taip pat, kaip ir Lenkija už Lietuvą, buvo kelis kartus pranašesnė ir gyventojų skaičiumi, ir ekonomine galia, ir karine galia. Slovakai tokiame „duete“ jautęsi menkaverčiais, skriaudžiamaisiais, panoro turėti savo nepriklausomą valstybę. Čekai buvo stipresni, bet jie nepradėjo smaugti slovakų. Čekai leido slovakams patiems apsispręsti ar būti nepriklausomais, ir dabar šios broliškos tautos gyvena draugiškai atskirose valstybėse.

Puikų tautų sugyvenimą pademonstravo ir Švedija su Suomija. Retai gyvenama Suomija nuo XII amžiaus priklausė Švedijai. 1809 metais Rusija atėmė Suomiją iš Švedijos, ir Suomija tapo Rusijos imperijos dalimi. Rusijos imperijai subyrėjus, Suomija 1917 m. gruodžio 6 d. paskelbė savo nepriklausomybę. Gyventojų skaičiumi, ekonomine galia, ginkluote Švedija buvo kelis kartus pranašesnė už Suomiją ir ji be vargo galėjo Suomiją, kaip buvusią savo valstybės dalį, vėl prisijungti prie savo valstybės. Bet Švedija pasielgė kilniai, kaip tai yra būdinga skandinavams, ir netrukdė Suomijai sukurti nepriklausomą valstybę. Manau, kad mums, lietuviams, tiesiog būtina panagrinėti šį iškalbų pavyzdį, analogišką Lenkijos–Lietuvos konfliktui dėl Vilniaus. 1918 metais pietinėje Suomijoje dauguma gyventojų kalbėjo švediškai. Suomiai šiose teritorijose įvedė dvikalbystę (suomių ir švedų). Šiandien ir tarp Suomijos bei Švedijos, ir tarp Suomijoje gyvenančių švedų bei suomių vyrauja taika ir draugystė. Nagrinėjant šį Švedijos–Suomijos sienų nustatymo pavyzdį, palyginkime Švedijos–Suomijos ir Lenkijos–Lietuvos sutampančias aplinkybes:

  1. Švedija buvo karalystė, ir Lenkija taip pat buvo karalystė;
  2. Suomija buvo kunigaikštystė, ir Lietuva buvo Didžioji kunigaikštystė;
  3. ir Suomija, ir Lietuva tapo nepriklausomos, sugriuvus Rusijos imperijai;
  4. ir Švedijos–Suomijos sienų nustatymo klausimas, ir Lenkijos–Lietuvos sienų nustatymo klausimas iškilo tais pačiais 1918 metais;
  5. kaip dauguma Alandų salų bei pietinės Suomijos gyventojų, įskaitant sostinę Helsinkį, kalbėjo švediškai, taip ir dauguma pietryčių Lietuvos gyventojų, įskaitant sostinę Vilnių, kalbėjo lenkiškai;
  6. kaip švedakalbiai Suomijos gyventojai ėmė kalbėti švediškai, prieš kelis šimtmečius suomių kalbą ėmus stelbti karaliaus rūmų švedų kalbai, taip ir lenkakalbiai Lietuvos gyventojai ėmė kalbėti lenkiškai, prieš kelis šimtmečius lietuvių kalbą ėmus stelbti karaliaus rūmų lenkų kalbai.

Taigi, Švedijos–Suomijos padėtis šiuo požiūriu buvo tokia pati, kaip ir Lenkijos–Lietuvos. Kaip pasielgė didesnė ir galingesnė Lenkija su mažesne ir silpnesne Lietuva, mes žinome. O kaip gi pasielgė didesnė ir galingesnė Švedija su mažesne ir silpnesne Suomija? Reikia dar įvertinti tai, kad Švedijos padėtis buvo daug geresnė negu Lenkijos, nes Švedijai nereikėjo gintis nuo kaimynų, kaip kad Lenkijai nuo Rusijos. Be to Lenkijos valstybės nebuvo, jai dar reikėjo kurti savo valstybę, savo kariuomenę ir dėl to ji turėjo daugybę problemų. O Švedijos valstybė egzistavo daugybę šimtmečių ir tokių problemų jai nebuvo. Tad Suomijos užgrobimas Švedijai būtų buvęs daug lengviau sprendžiamas, negu Lietuvos dalies užgrobimas Lenkijai. Bet išmintingi Švedijos vadovai nėjo užgrobti Helsinkio su visa pietine Suomijos pakrante bei Alandų salų, nors tai padaryti švedams būtų labai lengva, nes Švedijos valstybė egzistavo jau daug šimtmečių, turėjo savo kariuomenę, o Suomija, tik ką ištrūkusi iš Rusijos imperijos, dar tik kūrė savo vyriausybę, savo administraciją, savo kariuomenę. Tačiau Švedija pasielgė padoriai, pripažino istorinę Suomijos teritoriją neliečiama, neskirstydama jos į švedakalbę ir suomiakalbę. O Suomija sutiko su tuo, kad pietinėje Suomijoje, įskaitant ir sostinę Helsinkį, bei Alandų salose, kuriose dauguma gyventojų kalbėjo švediškai, būtų įvesta dvikalbystė: švedų ir suomių valstybinės kalbos. Švediško sprendimo rezultatas: švedai ir suomiai ir šiandien gyvena draugiškai, nė viena valstybė nieko neprarado ir abi laimėjo.

Palyginkim dabar Lenkijos elgesį su Švedijos elgesiu. Suprantama, kodėl Lenkijos žiniasklaida nenori apie tai kalbėti. Bet mūsų žiniasklaida turėtų apie tai priminti ne tik savo valstybės piliečiams, bet ir broliams lenkams. O juk galėjo (aš manau, kad netgi privalėjo) tokie patys broliški santykiai būtų ir tarp brolių lenkų bei brolių lietuvių, jei lenkai (taip, kaip švedai) Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ištisus šimtmečius priklausiusį Vilniaus kraštą būtų sutikę ir toliau pripažinti Lietuvos valstybės dalimi. Lietuviai, savo ruožtu, lenkų gyvenamame Vilniaus krašte, būtų sutikę šalia valstybinės lietuvių kalbos įvesti antrąją valstybinę kalbą – lenkų (o gal dar ir baltrusių kalbą?). Šitokia Lenkijos–Lietuvos sutartis, analogiška Švedijos–Suomijos sutarčiai, būtų abiejų tautų pergalė.

Lenkija atmetė broliško sugyvenimo kelią. Ji pasirinko grobiko kelią ir pralaimėjo.

Pralaimėjome ir mes, ir lenkai. Ir lenkai pralaimėjo netgi daugiau. Mes, lietuviai, vietoje siektos 88 tūkstančių kv. km. teritorijos su Gardinu ir Lyda šiandien turime 65 tūkstančių kv. km. Taigi, šiandieninė mūsų Lietuva siekia 74 % mūsų išsvajoto tikslo. O šiandieninė Lenkijos teritorija, vietoje siektos valstybės iki Juodosios jūros, šiandien tesiekia tik 313 tūkstančių kv. km. O tai tesudaro tik trečdalį išsvajotos Lenkijos valstybės teritorijos.

Štai prie ko privedė lenkiškasis gobšumas: Lenkijai šiandien nepriklauso nei Vilnius, nei Gardinas, nei Lyda, nei Ašmena, o Lietuvos ir Lenkijos valstybių teritorijos šiandien yra tokios mažos, kokiomis jos niekada nebuvo per visą Abiejų Tautų Respublikos istoriją. O juk ne brolių lenkų, bet tik brolių lietuvių dėka, mūsų bendra Abiejų Tautų Respublika tapo didžiausia Europos valstybe, kurios teritorijos plotas siekė milijoną kvadratinių kilometrų. Į tą ATR lietuviai įnešė ¾ teritorijos, o lenkai – tik ¼. Ši mūsų bendra valstybė išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros todėl, kad žmonės norėjo joje būti, nes pagal lietuviškus įstatymus visos tautos, visos kalbos ir visos religijos Lietuvoje buvo gerbiamos.

To įrodymas – ukrainiečiai, kurie buvo patenkinti, kai Ukrainos kazokų žemes užvaldė lietuviai, išvarę iš ten iki tol buvusius žiaurius okupantus – totorius. Deja, šioje mūsų bendroje valstybėje ilgainiui viršų paėmė lenkiškieji papročiai (lenkiškas godumas) teigiantis, kad lenkai yra vyresnieji broliai, o visi kiti jaunesnieji broliai privalo jiems paklusti. Lenkų religija – katalikybė buvo laikoma vienintelė teisinga, o visos kitos yra antrarūšės. Lenkų kalba buvo vienintelė gerbtina. Lenkai, netgi bežemiai plikbajoriai, buvo laikomi piliečiais, o kazokai (ukrainiečiai) buvo nustumti į baudžiauninkų rangą. Šitaip lenkai mūsų bendros valstybės brolišką tautą – ukrainiečius pavertė savo priešais ir tai sugriovė Abiejų Tautų Respubliką. Tačiau Lenkijos žiniasklaida apie tai kalbėti nenori.

1918 metais ginčą su Lietuva dėl Vilniaus Lenkija galėjo išspręsti taip, kaip Švedija su Suomija, bet Lenkijos politikų galvose viršų ir vėl paėmė lenkiškas godumas. Atėmė Lenkija iš Lietuvos visas žemes, kurias Lietuva įnešė į bendrą mūsų valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (pradedant Ukraina, Livonija ir baigiant Gardinu, Lyda). Ir ką gi Lenkija dabar iš viso to turi? Ogi nieko! Lietuvos ir Lenkijos ginčo dėl Vilniaus rezultatas – abi valstybės pralaimėjo. Lenkija pralaimėjo netgi daugiau. Lietuva prarado Lydą ir Gardiną, o Lenkija – ne tik Lydą ir Gardiną, bet dar ir Vilnių. Kalbant vaizdžiau: Lietuva gavo špygą, o Lenkija – dvi špygas! Visas kelis šimtmečius trukęs mūsų bendros valstybės žlugimas patvirtina, jog Lenkijos politikams visais laikais išminties pritrūkdavo...

XX amžiuje nekariavo dėl teritorijų ukrainiečiai su baltrusiais, baltrusiai su lietuviais, lietuviai su latviais, latviai su estais, švedai su suomiais. Bet lenkai grobė teritorijas iš visų savo kaimynų: čekų ir slovakų, ukrainiečių ir baltrusių, lietuvių ir vokiečių. Nėra nei vienos kaimynės valstybės, kurių teritorijų lenkai XX amžiuje nebūtų bandę pasisavinti. Šiuo atžvilgiu Lenkija Europoje yra vienintelė tokia valstybė. Net agresyvioji hitlerinė Vokietija XX šimtmetyje turėjo vieną kaimyną – Šveicariją, kurios teritorijų ji nebandė atplėšti. O Lenkija tuo metu neturėjo nei vieno kaimyno, kurio teritorijų ji nebūtų atplėšusi.

Mes, lietuviai, kartu su lenkais prieš šešis šimtmečius sukūrėme didžiausią Europos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką, kurios plotas siekė net milijoną kvadratinių kilometrų. Iš šio milijono kvadratinių kilometrų 3/4 žemių įnešė Lietuva. O Lenkijos įnašas tesudarė tik 1/4. Deja, ilgainiui mūsų bendroje valstybėje įsigalėjus neišmintingiems Lenkijos politikams, to milijono kvadratinių kilometrų teritorijos didžioji dalis buvo prašvilpta!

 

Atgal