ISTORIJA
2025.03.05.ŽELIGOVSKIO AGRESIJA PRIEŠ LIETUVĄ BUVO ŽALINGA IR LENKIJAI
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Daugelis tautų, patekusios į tokias baisias nutautinimo sąlygas, kokias keturis šimtmečius patyrė lietuviai, būtų išnykusios. Bet kietasprandė lietuvių tauta, nors ir apnaikinta, bet išliko ir netgi atkūrė savo valstybę, nors Lietuvai tą pasiekti buvo daug sunkiau negu Latvijai ar Estijai. Carinei Rusijai žlugus ir atrėmus negausius Rusijos bolševikų dalinius, latviams ir estams niekas netrukdė kurti savo valstybę. O mums daug didesnę grėsmę negu Rusija kėlė Lenkija, pati tik ką ištrūkusi iš „vyresniojo brolio“ Ivano pančių. Dabar tuos pačius „vyresniojo brolio“ pančius „broliai“ lenkai ėmė siūlyti mums. Ir gyventojų, ir kareivių Lietuva turėjo dešimteriopai mažiau negu Lenkija.
Ir Vakarų šalys siekė atkurti natūralią Vokietijos priešininkę Lenkiją kuo didesnę ir kuo stipresnę, kad su ja turėtų skaitytis Vokietija. To labiausiai siekė Prancūzija, kuri bijojo Pirmajame pasauliniame kare sutriuškintos Vokietijos atsigavimo. Juk buvo akivaizdu, kad jei Vokietija atsigautų ir pabandytų susigrąžinti prarastas savo teritorijas, tai pagrindinį jos smūgį ir vėl tektų atremti Prancūzijai, o ne savo salose saugiai tūnančiai Britanijai ir ne už Prancūzijos nugaros tūnančiai Ispanijai. Todėl Prancūzija darė viską, kad po Pirmojo pasaulinio karo atsikurianti Lenkija būtų kuo didesnė ir kuo stipresnė. Prancūzija tiekė Lenkijai ginklus, kurių pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Prancūzijoje buvo perteklius.
.jpg)
Generolas Liucijanas Želigovskis
Šią Prancūzijos politiką palaikė ir Britanijos imperija. Abi šios galingos kolonijinės Vakarų imperijos dėjo visas pastangas, kad anapus Vokietijos susikurtų kiek galint didesnė ir galingesnė Lenkija – Vokietijos priešininkė ir prancūzų bei anglų sąjungininkė galimame būsimame kare. Prancūzija ir Britanija rėmė Lenkijos pasiūlymą, kuriame apskritai nebuvo numatyta vietos Lietuvos valstybei. Kolonijinės Europos valstybės iš pradžių net nepripažino Lietuvos valstybės. Lietuvos diplomatai net nebuvo kviečiami dalyvauti Versalio (Paryžiaus) taikos konferencijoje. Tam daug pastangų dėjo Lenkija, Lietuvoje dirbantys Lenkijos kunigai ir Lietuvoje gyvenantys lenkai, save vadindami lenkiškai kalbančiais lietuviais. Šiai Lenkijos veiklai labai padėjo ir tai, kad dauguma Lietuvoje gyvenančių lietuvių mokėjo kalbėti lenkiškai, o dauguma Lietuvoje gyvenančių lenkų nesimokino lietuvių kalbos, nes ilgą laiką carinėje Rusijoje lietuvių kalba buvo uždrausta.
Iš didžiųjų valstybių ypatingai palankios Lietuvai pozicijos laikėsi Jungtinės Amerikos Valstijos, nusistačiusios prieš kolonijines imperijas ir pasisakančios už tautinių valstybių kūrimąsi. To atkakliai siekė ir Lietuvos diplomatai, tad Europa ėmė pripažinti 88 tūkst. kv. km. Lietuvos valstybės teritoriją su 33 tūkst. kv. km. užimančiu Vilniaus kraštu (Vilniumi, Gardinu, Lyda). JAV netgi pateikė pasiūlymą Vilniaus krašto 33 tūkst. kv. km. teritoriją dvigubai padidinti, išplečiant jį pietų ir rytų kryptimi (šiandieninės Baltrusios teritorijos sąskaita). Tačiau šis pasiūlymas iš esmės net nebuvo svarstytas.
Paskelbusi nepriklausomybę Lietuva ėmė varyti jos teritorijoje nuo karo užsilikusius plėšikaujančius vokiečių dalinius, o taip pat ir rusų baltagvardiečių bei rusų bolševikų dalinius. Subyrėjus Lenkijos viltims Lietuvą paversti Lenkijos valstybės dalimi, Lenkija nutarė užgrobti bent jau Vilniaus kraštą. Vilniaus kraštas tūkstantmečius buvo aukštaičių, jotvingių, sūduvių, lietuvių, dainavių, dzūkų ir kitų baltų genčių gyvenamas. Dabar jame gyveno keturios tautos: lietuviai, lenkai (tiksliau – sulenkinti lietuviai), gudai (tiksliau – suslavinti lietuviai) ir žydai, kuriuos priglaudė Lietuva, kai žydai bėgdavo nuo Europoje kildavusių žydų persekiojimų ir žudynių dėl tariamai žydų sukeltų šulinių nuodijimų.
Pusę Vilniaus miesto gyventojų sudarė lenkai. Nemažai Vilniuje buvo gudų ir žydų, o lietuviai Vilniaus mieste sudarė mažumą. Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis nedrįso atvirai konfrontuoti su karo nugalėtojomis Prancūzija bei Anglija, kurių dėka neegzistuojanti Lenkijos valstybė dabar vėl buvo atkuriama. Tad lenkai nusprendė sužaisti negarbingą žaidimėlį: atseit, save lenkais laikantys Lietuvos gyventojai surengė maištą prieš Antano Smetonos nacionalistus. Buvo inscenizuotas Želigovskio maištas prieš savo valdžią: atseit Pilsudskis čia niekuo dėtas, o generolas Liucijanas Želigovskis savo iniciatyva žygiuoja su savo kariais užimti lenkakalbio Vilniaus krašto. Generolas Liucijanas Želigovskis paskelbė nepripažįstąs Lietuvos valdžios ir pasiskelbė Vilniaus krašto vadovu.
Vilniaus krašte lenkiškos kariuomenės buvo daugiau negu lietuviškos, tad Želigovskio kariuomenė ėmė slinkti į šiaurę nuo Vilniaus, stumdama Lietuvos kariuomenę iš Vilniaus. Be to Želigovskio kariuomenė buvo gerai ginkluota, nes Iš Prancūzijos į Lenkiją buvo privežta gausybė Prancūzijai jau nebereikalingų ginklų. O Lietuvos kariai buvo ginkluoti iš rusų ir vokiečių karių atimtais ar nusipirktais atsitiktiniais ginklais. Pilsudskiui atrodė, kad Lietuva bus užimta labai greitai. Bet Širvintų ir Giedraičių mūšyje įvyko stebuklas: lietuviai smogė į per daug į priekį išsiveržusios lenkų kariuomenės sparną. Lenkų karių buvo daugiau, jie buvo geriau ginkluoti, bet juos apėmė panika, jie pasimetė, ir ėmė bėgti. Lietuvos kariuomenė artėjo prie Vilniaus... Bet čia įsikišo Vakarų šalių diplomatai. Vakarų šalims spaudžiant, buvo pasirašyta taika. Ant plauko kabojusi Lietuvos valstybė buvo išsaugota, bet Vilnius, Lyda ir Gardinas pasiliko Lenkijos rankose.
Dėl šios Želigovskio agresijos prieš Lietuvą, sužlugo Lenkijos planas įsteigti Rytų Europos karinę sąjungą, į kurią prie Lenkijos prisijungtų Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija bei Bulgarija. Jei Lenkija būtų pasielgusi kaip švedai ir Vilniaus kraštą (Vilnių, Gardiną, Lydą) būtų palikusi Lietuvai, tai Vilniaus krašte būtų įvesta dvikalbystė (valstybinėmis kalbomis Vilniaus krašte būtų paskelbtos lenkų ir lietuvių kalbos). Lietuva su Lenkija būtų gyvenusios draugiškai ir būtų įsteigta Rytų Europos karinė sąjunga, kurios lyderis būtų Lenkija. Tada gal būt nė Antrojo pasaulinio karo nebūtų kilę, nes Hitleris vargu ar būtų ryžęsis skelbti karą visai Rytų Europai (Suomijai Estijai, Latvijai, Lietuvai, Lenkijai, Čekoslovakijai, Vengrijai, Rumunijai, ir Bulgarijai) kurios sąjungininkai būtų Anglija ir Prancūzija. Arba karas būtų buvęs kitoks ir karo rezultatai nebūtų tokie tragiški Lenkijai. Vilniaus, Gardino, Lydos likimas, be abejo, būtų kitoks. Logiška manyti, kad Lietuvai priskirti Gardinas ir Lyda būtų ir toliau likę Lietuvai. O dabar nei Vilnius, nei Gardinas, nei Lyda Lenkijai vis vien nepriklauso. Tos kaimynų apgyvendintos žemės, dėl kurių Lenkija šitaip aršiai kariavo, dėl kurių susipyko su visais savo kaimynais, Lenkijai šiandien nepriklauso. Ir prieškarinis Lenkijos plotas siekęs 388 tūkstančius kv. km., po Antrojo pasaulinio karo sumažėjo iki 313 tūkstančių kv. km.
Neįtikėtina, bet Lenkija, kuri tapo pirmąja Antrojo pasaulinio karo auka, kurios kariai pasiaukojančiai kovojo visuose frontuose (Rytų, Vakarų bei Afrikos), kuri buvo ištikimiausia Anglijos ir Prancūzijos sąjungininkė (taigi formaliai Lenkija yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtoja) šiame kare prarado net penktadalį savo valstybės teritorijos. Blogesni karo rezultatai yra tik Vokietijos. Bet tai suprantama: Vokietija buvo sutraiškyta, paniekinta, nes ji buvo pripažinta šio siaubingo karo sukėlėja ir už tai buvo žiauriai nubausta. Bet antra vietą daugiausiai kare praradusių valstybių tarpe yra Lenkija. Ne Italija ar kitos Hitlerio sąjungininkės Vengrija, Rumunija bei Bulgarija, bet Lenkija! Na argi galima šitokius apverktinus karo rezultatus patyrusių Lenkijos politikų veiklą pavadinti patenkinama? Aš jiems parašyčiau patį blogiausią pažymį.
Atgal
.jpg)
