VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

2025.03.12.LENKIJOS ULTIMATUMO PRIĖMIMAS 1938 METAIS

Rimvydas Žiliukas

Istorikas

Antanas Smetona kaltinamas tuo, kad priėmė 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumą pasirašyti su Lenkija taikos sutartį. Šis Smetonos veiksmas vertinamas, kaip Lietuvos valstybės vardo pažeminimas. Tačiau Smetonos kritikai neanalizuoja kas būtų buvę, jei Smetona būtų atsisakęs priimti ultimatumą. Variantų, kad atmetusi Lenkijos ultimatumą Lietuva galėjo likti be Vilniaus visiems laikams, kritikai net neanalizuoja. Jie necituoja netgi po karo paviešintų slaptųjų Hitlerio dokumentų. Tad ko yra verti tokie įrodinėjimai, ignoruojantys istorinius dokumentus? Kad Smetonos sprendimas neduoti Lenkijai preteksto pradėti prieš Lietuvą karo veiksmų, buvo išmintingas, liudija žemiau pateikiami tų dienų įvykiai ir jų analizė. Paanalizuokime, kokius sprendimus tada, 1938 m. kovo 17 d., gavęs Lenkijos ultimatumą, galėjo pasirinkti Smetona ir kuo tai būtų pasibaigę? Lietuva kreipėsi pagalbos į daugelį Europos valstybių, į JAV ir į Tautų Sąjungą, tačiau nei iš vienos šių valstybių jokios pagalbos nesusilaukė. Tai liudija žemiau pateikiami valstybių, su kuriomis Lietuvos diplomatai bandė kalbėtis, atsakymai.

Antanas Smetona

Berlynas, kovo 18 d., 1.10 val.: patarė Lietuvos vyriausybei užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija.

Paryžius, kovo 18 d., 12.30 val. patarė Lietuvos vyriausybei parodyti nuolaidumą. Prancūzai pabrėžė, kad esant dabartinei politinei padėčiai, Lietuvos interesas reikalauja neleisti kilti ginkluotam konfliktui, nes jam kilus Lietuva patirtų apgailėtinų pasekmių.

Londonas, kovo 18 d., 15.46 val., patarė Lietuvai priimti Lenkijos ultimatumą.

Maskva, kovo 18 d., 23.03 ir 24.00 val. patarė Lietuvai priimti Lenkijos ultimatumą.

Ryga, kovo 18 d., 22.00 val. patarė Lietuvai Lenkijos ultimatumą priimti.

Vašingtonas, kovo 19 d., 0.02 val. pranešė Lietuvai, kad JAV tikisi taikos.

Iš Tautų Sąjungos kovo 18 d., 15.00 val. Lietuvos vyriausybei atėjo patarimas Lenkijos ultimatumą priimti.

Taigi ne tik Lenkijos kariniai sąjungininkai, Paryžius ir Londonas, bet ir tos šalys, kurios Lenkijos sąjungininkais nebuvo, pasiūlė Lietuvai priimti ultimatumą. O tame ultimatume juk tebuvo reikalaujama pasirašyti su Lenkija taikos sutartį. Tad kaip turėjo pasielgti Lietuvos prezidentas? Suprantama, kad Smetonai teko priimti sprendimus nežinant to, ką mes žinome dabar, susipažinę su po Antrojo pasaulinio karo paviešinta daugybe slaptų Vokietijos dokumentų, su kuriais tada Smetona susipažinti negalėjo. Neabejotina, kad jis suprato, jog Lietuvai ultimatumą atmetus, Hitleris nesutiktų su tuo, kad Lenkija užimtų ne tik lietuvių, bet ir vokiečių gyvenamas Klaipėdos krašto žemes. Todėl buvo aišku, kad Lenkijos kariuomenei užėmus Kauną ir artėjant prie Klaipėdos krašto, ir Vokietijos kariuomenė turėjo veržtis į Lietuvą. Neaišku tik ar Hitleris būtų pasitenkinęs Klaipėdos kraštu, ar Lenkijos ir Vokietijos kariuomenės būtų susitikusios prie Dubysos ar Nevėžio?

 Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas ir jo bendradarbiai. Sėdi iš kairės: V. Šaulinskis, J. Lėbartas, komiteto pirmininkas M. Jankus, J. Vanagaitis; stovi iš kairės: S. Darius, A. Ivaškevičius, A. Marcinkevičius, J. Pronckus. 1923 m. sausio 19 d.

Tačiau toliau šiame straipsnyje aš cituoju tai patvirtinančius slaptuosius Hitlerio dokumentus, kurie Smetonai priimant sprendimą, buvo nežinomi, nes jie buvo paviešinti tik po Antrojo pasaulinio karo. Galbūt jis nujautė, kokios bus pasekmės Lietuvai ultimatumą atmetus. Dabar mums, galintiems susipažinti su šiais dokumentais, lengva įvertinti tų laikų politikų sprendimus. Bet keista, kad ir dabar atsiranda įrodinėjančių, jog Smetona pasielgė klaidingai, patenkindamas Lenkijos ultimatumo sąlygą, reikalaujančią užmegzti diplomatinius santykius. Smetonos niekintojai sako, kad šis be pagrindo išsigando, nes Lenkija vis vien Lietuvos nebūtų puolusi. Bet juk valstybės ultimatumais nesišvaisto, jei jau grasina, tai taip ir padaro, antraip ji išstatys save pasaulio pajuokai.

Vokietija po metų atėmė iš Lietuvos Klaipėdos kraštą, šitaip pasirodydama Europai kaip agresorė. Akivaizdu, kad Hitleriui parankesnis variantas būtų buvęs atimti iš Lietuvos Klaipėdos kraštą, ne kaip vieninteliam agresoriui, bet drauge su Lenkija. Tokiu atveju ir pasiteisinimas Hitleriui būtų atsiradęs: Lietuvos valstybė vis vien jau yra lenkų traiškoma, ir lietuviai jau negali užtikrinti Klaipėdos krašto vokiečių saugumo, todėl hitlerinė Vokietija, siekdama apsaugoti Klaipėdos krašto vokiečių gyvybes ir turtą, įveda savo karius į Lietuvą. Kadangi ultimatumą Lietuvai būtų pateikusi Lenkija, o Lietuvai atsisakius įvykdyti šio ultimatumo reikalavimus, karo veiksmus prieš Lietuvą būtų pradėjusi taip pat Lenkija, tai ir agresoriumi būtų pripažinta taip pat Lenkija. Hitleriui būtų nepaprastai naudinga, jei Lenkija pagarsėtų pasaulyje, kaip kaimyninių šalių grobikė, kaip agresorė. Juk Hitleriui užgrobiant Čekoslovakijos Sudetus, Lenkija, pasinaudojusi savo brolių čekų nelaime, taip pat užgrobė dalį Čekoslovakijos (Tėšiną). O jei dabar Lenkija susipurvintų rankas užpuldama Lietuvą, tai jos reputacija Vakarų šalių akyse visai pašlytų. Nes kas gi norės ginti nuo grobikų tą, kuris pasinaudojęs savo brolių čekų nelaime juos apiplėšė, kuris ką tik užgrobė didesnę dalį Lietuvos, kuriuos taip pat savo broliais vadino? Tokiu atveju Lenkijos šansai susilaukti Vakarų šalių pagalbos, jeigu ją užpultų Vokietija, žymiai sumažėtų. Tai suprato ir Smetona, ir Hitleris, ir Pilsudskis. Deja, to nesuprato Pilsudskį po jo mirties pakeitę Bekas ir dauguma Lenkijos lyderių.

Hitleris, be abejo, būtų įkalbinėjęs Lenkiją „nesižeminti“ prieš Lietuvą, drįstančią atmesti Lenkijos ultimatumą, ir pastatyti į vietą tuos „įžūliuosius litvomanus“. Prisiminkime kaip Hitleris įkalbėjo Lenkiją 1938 m. spalį kartu su Vokietija dalyvauti Čekoslovakijos sudraskyme. Tada, 1938 m. rugsėjo 29 d. Lenkijos diplomatai Londone ir Paryžiuje pasisakė už vienalaikį Čekoslovakijos teritorijos atidavimą Vokietijai (Sudetus) ir Lenkijai (Tėšiną). Vokietijos ir Lenkijos karo vadai suderino demarkacijos liniją tarp abiejų pusių, aneksuojant Čekoslovakijos teritoriją. 1938 m. rugsėjo 30 d. Lenkija įteikia Čekoslovakijai ultimatumą, kuriuo reikalaujama perduoti Lenkijai Tėšino sritį, nors joje gyveno 120 tūkstančių čekų ir tik 80 tūkstančių lenkų (kurių didelė dalis atsikėlė į Tėšiną iš Lenkijos prieš kelis dešimtmečius). Vokietijos ir Lenkijos prievartaujama, Prancūzijos ir Anglijos „įtikinėjama“, Čekoslovakija nesipriešina, ir 1938 m. spalio 2 d. Lenkija okupuoja Tėšiną. Atsižvelgiant į tai, kad Lenkija nepasigėdijo drauge su hitlerine Vokietija apiplėšti brolišką Čekoslovakiją, sunku patikėti, kad Lenkija atsispirtų Hitlerio gundymams drauge su Vokietija pasidalinti ir Lietuvą. Juk iš Lietuvos Lenkija būtų pasigrobusi daug kartų didesnę teritoriją, nei Tėšinas.

Čia dar reikia priminti ir konfliktą dėl Vilniaus, vykusį po Pirmojo pasaulinio karo, kuriantis Lietuvos ir Lenkijos valstybėms. Juk tada buvo daug agresyviai nusiteikusių Lenkijos politikų, karininkų, dvarininkų, kurie ir tada reikalavo neapsiriboti Vilniaus okupacija, bet užimti visą Lietuvą. Tada nulėmė Juzefo Pilsudskio balsas, kuris Lietuvos atžvilgiu laikėsi santūriau, nei daugelis fanatiškųjų lenkų, kurie Lietuvą laikė sudėtine Lenkijos dalimi ir reikalavo be ceremonijų sutraiškyti „litvomanus“. Nepamirškime, kad Juzefas Pilsudskis buvo kilęs iš Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Jo genealoginiame medyje susipynė trys giminės – Bilevičiai, Pilsudskiai, Butleriai. Visi keturi jo seneliai buvo žemaičiai. Tik viena močiutė Elena Michalovska turėjo ir lenkiško, ir lietuviško kraujo. Baltramiejus Gineitis, Upytės seniūnas XVI amžiuje pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro Žemaitijoje vardą Pilsodai, ir nuo tada ši giminė ėmė vadintis Pilsudskiais.

Kad Lenkijos prezidentas Pilsudskis mokėjo kalbėti lietuviškai, paliudijo senutės lietuvės prieš keliolika metų pasakodamos apie susitikimą su į Vilnių atvykusiu Lenkijos vadovu Juzefu Pilsudskiu. Tada jis, norėdamas pademonstruoti geranoriškumą lietuvių atžvilgiu, surengė susitikimą su Vilniaus lietuviškosios mokyklos mokinukėmis. Jos buvo nepaprastai nustebintos, kai joms su Lenkijos vadovu ėmus kalbėti lenkiškai, Pilsudskis su joms ėmė kalbėti lietuviškai. Pokalbis tarp Lenkijos prezidento Pilsudskio ir lietuvaičių mokinukių ir toliau vyko lietuvių kalba. Daugelis kitų prisiminimų liudija, kad Pilsudskis dažnai susilaukdavo tikrų lenkų „patriotų“ priekaištų dėl nuolaidžiavimo lietuviams, net būdavo pravardžiuojamas „litvomanu“, trukdžiusiu aneksuoti visą Lietuvą.

Bet 1935 m. gegužės 12 d. Juzefas Pilsudskis mirė. Po jo mirties Lenkijos vadovu tapo Edvardas Rydz-Smiglas, kuriam vadovaujant Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu labai suagresyvėjo. Lenkija ėmė ieškoti draugystės su Hitleriu, palaikydama Hitlerio teritorines pretenzijas ir Hitleriui apiplėšinėjant kaimynines valstybes, Lenkija gaudavo ir savo dalį. Tai patvirtina ir Lietuvos lenkas, politologas Pukšto teigdamas, kad:

  • Tada buvo manoma, kad vienintelis būdas išsaugoti valstybę ir ją sustiprinti, tai gilinti lenkų nacionalizmą, ko nedarė Pilsudskis. Po Pilsudskio mirties labai radikalizuojasi lenkų nacionalistai... 1936–1938 metais vyko daug antisemitinių išpuolių, buvo persekiojamos tautinės lietuvių, baltrusių, ukrainiečių mažumos“. 1938 m. kovo 16-ąją Lenkijoje organizuota manifestacija priešais Generalinį ginkluotųjų pajėgų inspektoratą, kur buvo skanduojami šūkiai „Vade, vesk mus į Kauną“, „Mes norime Lietuvos!“. Kitą dieną Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas užmegzti diplomatinius santykius, Lietuva jį priėmė, tad karinis žygis taip ir neįvyko“.

Kad Lietuvai atmetus Lenkijos ultimatumą, žygis įvyktų, mano ir buvęs JAV diplomatas ir konsulas Krokuvoje Algis Avižienis, kalbėdamas apie diplomatijos užkulisinius žaidimus, vykusius aplink Lenkiją ir pačioje Lenkijoje karo išvakarėse:

  • Man įdomu, kuo dar galėjo būti naudinga lenkams nepuolimo sutartis su Vokietija. Galima spėlioti, kad pagerėję santykiai su Berlynu leistų Varšuvai drąsiau elgtis su mažais savo kaimynais, pavyzdžiui su Lietuva bei Čekoslovakija. Juk tuoj po to, kai Hitleris įžygiavo į Austriją 1938 m. pradžioje, Lenkija pasinaudojo proga ir pateikė Lietuvai ultimatumą dėl diplomatinių santykiu atnaujinimo. Kaip žinia, Lietuva priėmė šį ultimatumą, bijodama lenkų karinės agresijos. Lenkai laikė šį diplomatinį/karinį žygį dideliu savo šalies prestižo laimėjimu, ypač Baltijos šalių regione.

Algis Avižienis taip pat mano, kad Lenkijai pradėjus prieš Lietuvą karo veiksmus, Vokietija taip pat ketino prisidėti prie Lenkijos ir taip pat užpultų Lietuvą:

  • Verta paminėti taip pat, kad 1938 m. pavasarį vokiečiai skleidė žinią, kad jeigu lietuviai bandys priešintis lenkams kariniu būdu, tai jie įžygiuos į Klaipėdą ir dalį Žemaitijos (matomai, tam, kad lenkams neatitektų per daug Lietuvos teritorijos).

Taigi, Smetonos niekintojų teiginys, jog Lietuvai atmetus Lenkijos ultimatumą, Lenkija nebūtų Lietuvos puolusi, yra laužtas iš piršto. Logika sako, o po karo paviešinti hitlerinės Vokietijos slaptieji dokumentai patvirtina, kad Lietuvai atmetus Lenkijos ultimatumą, Lenkija būtų pradėjusi karo veiksmus prieš Lietuvą ir būtų užėmusi rytų Lietuvą pasiekdama Dubysą iš rytų, o hitlerinė Vokietija būtų užėmusi ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir Žemaitiją, prieidama iki Dubysos iš vakarų. Matyt, ir Smetona tai nujautė, todėl, bijodamas karo su Lenkija, 1938 m. kovo 19 d. priėmė jos ultimatumą. Diplomatiniai santykiai buvo užmegzti, bet Lietuva nesutiko su Vilniaus krašto pripažinimu Lenkijai de jure. Taigi Lietuva patyrė tik moralinį pažeminimą, bet užtat neįsivėlė į karą.

Tai patvirtina ir po karo paviešinti slaptieji Vokietijos dokumentai, kurie Smetonai ir visiems kitiems užsieniečiams 1938 metais buvo nežinomi. Su šiais Vokietijos dokumentais susipažinti buvo leidžiama tik keliems Vokietijos diplomatams bei kariškiams. Juose rašoma, jog ginkluoto konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos atveju, Hitleris buvo pasirengęs įvesti savo divizijas į Klaipėdos kraštą. Kad Vokietijos ketinimai buvo rimti, liudija to meto Hitlerio nurodymai Vokietijos karinei vadovybei, kuriuose sakoma:

„Politinė padėtis, ypač ginkluotas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos, reikalauja, kad vokiečių karinės pajėgos užimtų Klaipėdos kraštą. Įvesti pajėgas reikia per kuo trumpesnį laiką“.

Vėliau istorikai Vokietijos grėsmę vertino kaip vieną svarbiausių motyvų, paskatinusių Lietuvos Vyriausybę besąlygiškai priimti Lenkijos reikalavimus. Ribentropas savo 1938 m. kovo 17 d. notos 2 punkte rašė:

„Lenkijos–Lietuvos konflikto atveju laikau būtina okupuoti Klaipėdos teritoriją pačiomis pirmomis valandomis. Pasiruošimai tam atlikti“. Pasirodo, kad ir Hitleris buvo davęs įsakymą vermachtui 1938 m. kovo 18 d. paruošti planus Klaipėdai okupuoti. O demarkacijos linija, kuri anot Keitelio telegramos, „skirs vokiečių okupuotą dalį nuo lenkų okupuotos, eis Nemunu iki Dubysos. Dubysa pasuks į šiaurę ir eis iki šiauriausio Klaipėdos krašto kampo“.

Šie po karo paskelbti slaptieji Vokietijos dokumentai liudija, jog Lenkijai užpuolus Lietuvą, Lietuva 1938 metais būtų pasidalinta lenkų bei vokiečių ir apskritai, kaip valstybė, ji liautųsi egzistuoti. Tokiu atveju, po metų pasirašant Molotovo-Ribentropo paktą, Vokietija ir Sovietų Sąjunga dalintųsi tik Lenkiją, Latviją ir Estiją, o apie neegzistuojančią Lietuvą Molotovo-Ribentropo pakte nebūtų net užsiminta. Todėl, tokiu atveju, 1990 metais pasinaudoti Molotovo-Ribentropo paktu, siekiant atgauti nepriklausomybę, būtų galėjusios tik Estija ir Latvija, o ne Lietuva, nes Lietuvos vardas Molotovo-Ribentropo pakte net nebūtų minimas, kadangi mūsų nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė nebūtų egzistavusi. Kas tada būtų buvę su Lietuva, kas iš jos bebūtų likę, jei Antanas Smetona būtų atmetęs Lenkijos ultimatumą? Pamąstykim... Natūralu, kad Lenkijai pradėjus karo veiksmus prieš Lietuvą ir pradėjus artėti prie Kauno, karšta Lenkijos šalininkė Prancūzija ir Anglija palaikytų savo sąjungininkę Lenkiją. O Vokietijai pareiškus, kad ji irgi eina ginti Klaipėdos krašto vokiečių, ir jai taip pat pradėjus veržtis į Lietuvą, Prancūzijai ir Anglijai neliktų nieko kito, kaip užmerkti akis į bendrą Lenkijos ir Vokietijos agresiją prieš Lietuvą, kaip kad jos užmerkė akis į bendrą Vokietijos ir Lenkijos agresiją prieš Čekoslovakiją.

1938 m. rugsėjo 29 d. Vokietijos reikalavimą Čekoslovakijai atiduoti Sudetus bei Lenkijos reikalavimą atiduoti Lenkijai Tėšiną, Prancūzija ir Anglija pripažino teisėtais, ir privertė Čekoslovakiją patenkinti šiuos abiejų agresorių reikalavimus. Prisiminkime, kad Prancūzija bei Anglija nepasmerkė Lenkijos generolo Želigovskio 1920 metų spalį įvykdytos Vilniaus krašto okupacijos ir Vilniaus krašto prijungimą prie Lenkijos pripažino teisėtu. Taip Lietuva tapo vienintele Europos valstybe, kurios sostinė priklausė ne jai, o kaimyninei valstybei. Tad Smetona neturėjo jokio pagrindo manyti, jog 1938 metų kovą Lenkijai įsiveržus į Kauno Lietuvą, kažkas būtų kitaip. Logiška manyti, kad tokiu atveju dalis šiandieninės Lietuvos 1990 metais priklausytų Baltrusiai, dalis Lenkijai, o Klaipėdos kraštas, gal būt – Karaliaučiaus kraštui. Vilnius tada greičiausiai būtų atitekęs Baltrusiai, nes Stalinas 1940 metų birželį grasino Lietuvai prijungsiąs Vilnių prie Baltrusios.

Tad kas iš Lietuvos bebūtų likę 1945 metais, ir ar būtų šiandien Lietuvos valstybė? Labai galimas dalykas, kad dalis šiandieninės Lietuvos būtų atiduota Lenkijai, dalis Baltrusiai, na gal dar būtų sukurta Žemaitijos valstybėlė, ir Stalinas apskritai neturėtų problemų su Lietuva, kuri tradiciškai keldavo daugiausiai rūpesčių Rusijos carams, bolševikams ir lenkams, o vėliau net ir Gorbačiovui. Ir pasiteisinimas Stalinui būtų puikus: juk ne Stalinas panaikintų Lietuvą, nes 1940 metais, Baltijos šalyse prasidėjus sovietinei okupacijai, Stalinui tektų teisintis tik dėl Estijos ir Latvijos užgrobimo, o Lietuvos vardas nei Molotovo-Ribentropo pakte, nei kur nors kitur net nebūtų minimas, nes Lietuvos valstybė tuo metu jau nebūtų egzistavusi. Ir carai, ir bolševikai įrodinėjo, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo iš tikrųjų ne lietuvių, o slavų valstybė. Tad 1945 metais nustatinėjant Europos valstybių sienas Stalinui būtų buvę labai patogu lietuvių žemėmis pamaloninti baltrusius ir lenkus (visgi jie giminės – slavai!). Tad neatmestinas ir variantas, jog Lietuvos (o gal Žemaitijos) Autonominė Respublika būtų sukurta Baltrusios SSR sudėtyje. O lenkai ir taip buvo labai nuskriausti: iki karo jų teritorija sudarė 388 tūkstančius kv. km., o po karo beliko tik 313 tūkstančių kv. km. Tad būtų visai logiška, jog nustatinėjant pokario Europos valstybių sienas, būtų nutarta pokario Lenkijos teritoriją padidinti dar bent 30–40 tūkstančių kv. km. lietuviškų žemių sąskaita. Tam, aišku, būtų pritarę ir prancūzai bei anglai. Gal 1945 metais dar egzistuotų Žemaitijos (ar Lietuvos?) SSR?

Dabar sunku tai pasakyti. Bet Lenkijai ir Baltrusiai atiduotoms šiandieninėms vidurio ir pietryčių Lietuvos teritorijoms, šiandien tebegaliotų Helsinkio sutartis, neleidžianti keisti pokario Europos valstybių sienų. Tad šiandieninė Lietuva (jei ji iš viso egzistuotų?) šiandien teturėtų tik menką viltį kada nors tapti nepriklausoma valstybe. Panašią menką viltį tapti nepriklausoma valstybe šiandien turi Ispanijai priklausanti Katalonija. Aišku, kad tai tik samprotavimai, spėliojimai. Bet jei net dabar, kai mes beveik viską žinome apie Antrąjį pasaulinį karą, sunku tvirtai pasakyti kaip būtų buvę vienu ar kitu atveju, tai kaip mes galime smerkti Smetoną dėl jo sprendimų, kai jis nežinojo net 1939 m. rugpjūčio 23 d. slaptųjų Molotovo-Ribentropo pakto protokolų. Jis jų tada net ir negalėjo žinoti, kadangi sprendžiant Lenkijos 1938 m. kovo 17 d. ultimatumo klausimą jie dar nebuvo pasirašyti.

Mums dabar lengva kalbėti ir daryti išvadas, kai mes žinome kaip karas vyko, kaip jis baigėsi, kokias sutartis sudarinėjo, kokias klaidas padarė į karinius konfliktus įveltos šalys. Galima vaizdžiai palyginti, kad dabar mes įėjome į Antrojo pasaulinio karo muziejų, įjungėme elektros šviesą, galime susipažinti su visais to meto dokumentais ir padėtis mums yra gana aiški. Bet Antano Smetonos laikais tas „muziejus“ dar tik kūrėsi, daugumos dokumentų jame dar nė nebuvo, ir netgi šviesos tame muziejuje nebuvo, kad būtų galima perskaityti bent jau jame esančius dokumentus. Taigi, įvertinus visa tai, galima tik stebėtis tuo, kaip Smetona, klaidžiodamas nežinomybės tamsoje, kiekvienoje kryžkelėje, pasirinkdavo tą kelią, kuris (kaip paaiškėdavo po karo) būdavo pati mažiausia blogybė.

Tiesiog stebėtina, kaip Smetona, gavęs Lenkijos ultimatumą ir nežinodamas viso to, kas įvyks po kelerių ar keliasdešimties metų, bei nežinodamas tuometinių Vokietijos ir Lenkijos slaptų susitarimų bei Vokietijos planų, priimdavo sprendimus, kurie buvo patys teisingiausi tuometinėje Lietuvos padėtyje. Juk kas 1938 metais galėjo pagalvoti, kad karo nugalėtojai Prancūzijai nebus leista dalyvauti Potsdamo ir kitose konferencijose, kuriose buvo sprendžiami pokario Europos sienų klausimai? Kas 1938 metais galėjo pagalvoti, kad kita karo „nugalėtoja“ Lenkija faktiškai bus paversta ją okupavusios Hitlerio sąjungininkės Sovietų Sąjungos kolonija? Bepigu mums, dabar vaikščiojantiems po apšviestą Antrojo pasaulinio karo kambarį moralizuoti. Bet 1938 metais tame kambaryje buvo visiška tamsa. Tad įvertinus tą tamsą, reikia pripažinti, kad Smetonos veiksmai, sprendžiant Lenkijos 1938 m. kovo 17 d. ultimatumo klausimą, buvo stebėtinai toliaregiški ir kad jis 1938 ir vėlesniais metais daugeliu atveju pasielgė protingiau, nei daugelis kitų šalių prezidentų.

Reikia pridurti, kad visų valstybių, buvusių tarp dviejų grobuonių (Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) vadovai, iš didžiųjų Vakarų valstybių, kaip ir Lietuva, negavę nei karinės, nei diplomatinės paramos, taip pat priėmė visus grobuoniškų kaimynų pateiktus ultimatumus, kuriais netgi buvo reikalaujama atiduoti dalį valstybės teritorijos. Bet Smetonos kritikai šių valstybių vadovų sprendimų atiduoti agresyviems kaimynams dalį savo šalies teritorijos nesmerkia, o Smetona už sprendimą priimti Lenkijos ultimatumą, kuriuo tebuvo patenkintas tik reikalavimas užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, yra smerkiamas. Taigi su logika čia akivaizdžiai prasilenkiama. Juk tik Smetonos išmintingos politikos dėka Lietuvos pokarinių sienų rezultatai lyginant su visų kitų valstybių pasiekimais yra patys geriausi. Tai yra išdėstyta skyriuose „Antano Smetonos dėka Baltijos šalys šiandien nepriklausomos“ ir „Lietuvos teritorija po karo santykinai padidėjo daugiausiai“.

 

Atgal