Šiais metais Motinos diena į mūsų namus ateina esant gana neįprastom sąlygom, siaučiant  nuožmiems  viruso vėjams. Vis tiek vienokiu ar kitokiu būdu pasveikinsime savo mamas.  Kas    negalės jas tiesiogiai apkabinti,   pasveikins    iš tolo,  ištiestos rankos mostu, šypsena veide ar nuoširdžiu žodžiu.   Negalėdami nuvykti  prie savo mirusios mamos kapo, ją    turėtume  pasveikinti    gražių  prisiminimų puokšte, gal  uždegtos žvakutės blyksniu  ir malda.

2020-ieji Lietuvoje – UNESCO pasaulio paveldo metai. Šis sprendimas, kaip ir „paraleliniai“ Sugiharos, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos, Steigiamojo Seimo, Tautodailės metai – nuostabi galimybė su mus supančia praeitimi ir įvairiomis jos formomis susipažinti artimiau. Net ir karantino metu, o gal kaip tik jo – šaltinių internete apstu, o ir gamtoje pasivaikščioti rekomenduojama, nesiburiuojant. Ne tik švęsti, bet ir šviesti – toks, atrodo, galėtų būti bet kurių proginių metų moto. Apie tai, kaip lietuviai vertina ir priima UNESCO ženklą, kiek esame pasiruošę švęsti, o ko dar reikėtų išmokti, galų gale, ar Kaunas jau pasiruošęs būti įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą, kalbamės su LR Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininko pavaduotoja Andrijana Filinaite.

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, primindama kiekvienam lietuviui represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.

Puoselėjau svajonę, kad nuosekliai perskaitysiu šviesios atminties bibliografo, profesoriaus, mokslininko, senosios literatūros tyrėjo Vlado Žuko knygą „Prisiminimų puslapiai.“ Leidinyje šilti, nuoširdūs gerbiamo V. Žuko prisiminimai apie kultūros žmones, kuriuos mokslininkui teko pažinti.

Šį pavasarį anksti pražydo snieguolės, žibutės, karklų šakelėse nubudo „kačiukai“, sužydėjo lazdynai ir beržai pasipuošė žirginiais. Nušvito pavasario saulė, atgijo visa gamta ir paukščiai sugrįžo pas mus iš tolimųjų kraštų. Kiek džiaugsmo žmonėms ir vaikams. Moterys, nusimetę žiemos aprėdus, suspindo spalvų gama. O kada gi puoštis, jei ne pavasarį?

Didysis mūsų, krikščioniškojo, pasaulio įvykis – Kristaus Prisikėlimas, prieš beveik du tūkstančius metų atvėrė naują žmonijos erą. Tą permainą mininti šventė, Šv. Velykos – tarsi žmonių pavasaris. 

Pavadinimą šiam ne(šventiškam) palydėjimui greičiausiai bus įkvėpusi poeto Algimanto Baltakio, neseniai atšventusio 90 – metį, 1979 m. „Vagos“ išleista jo eilėraščių knyga „Strazdiškio elegijos“. Ten daug eilučių iš tėviškės, iš vaikystės, iš vasariškų takų. Tad galima ir elegija prie Kupos, nors ji ir nėra mano gimtinės upė, bet jau spėjusi įkristi atmintin ir vaizduotėn. Tad šį kartą – kalbėjimas nuo kupančios upelės skardžio. Nieko įdomesnio neradau, tad dar sykį – apie Gyvenimą.

 Dažnai klausiu savęs – iš kur dalis mano tėvynainių semiasi dvasinės ramybės, tikėjimo pastovumo, patriotizmo? Kai 2000 metais ruošiau knygą „Ieškau Konstantos“, tai į skyrių „Guo vadis, Homo?“, apimtas religinių minčių,  šalia  H. Senkievičiaus romano, ieškojau lietuvių autorių. Ir suradau, - tai buvo Roberto Grigo autobiografinė knyga „Rekrūto atsiminimai“, pasirodžiusi  

Europos Sąjungos kultūros ministrų vaizdo konferencijoje, kurioje dalyvavo ir mūsų šalies kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, aptartos priemonės kultūros ir kūrybiniam sektoriui, kad būtų sumažintas dėl COVID-19 pandemijos kilęs neigiamas poveikis kultūros sričiai.  Virtualioje diskusijoje siekta atkreipti dėmesį į naujojo koronaviruso sukeltos pandemijos poveikį kultūros ir kūrybiniam sektoriui, taip pat pasiūlyti efektyviausias ir tvariausias trumpojo ir ilgojo laikotarpių priemones nacionaliniu ir ES lygmenimis, kurios padėtų sustiprinti kultūros ir kūrybinį sektorių, kurio veiklą nutraukė COVID-19 pandemija. Didžiulius nuostolius patiria ir audiovizualinis bei žiniasklaidos sektoriai. 

Neseniai pasirodė žurnalisto, fotomenininko Apolinaro Juodpusio dviejų dalių knyga „Nuo 85-osios aukštumos“. Kaip knygos įžangoje rašo autorius, „mano gyvenimo laikrodis išmušė aštuoniasdešimt penkis dūžius (tą rytą net GOOGLE pasveikino!), atskaičiavo daug nueitų kilometrų, begales įvairių patirčių, daugybę parašytų eilučių (neblogų ir visai prastų, nereikalingų). 

Bevaikščiodami  Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio takais, prisiminėme ir knygnešius.   Užsukame pro muziejaus bokšto pastatą   į  dar 1939 metais įrengtą   knygnešiams skirtą      Atminties sodelį.  Viename jo  krašte stovi  Bernardo Bučo sukurtas „Sėjėjas“, kitame – Juozo Zikaro skulptūra „Knygnešys“, o tarp jų –   skulptoriaus Petro Rimšos „Lietuvos mokykla 1864-1904“ . 

Atkurtos nepriklausomos valstybės kovo 11-osios iškilmės nuvilnijo per visą Lietuvą, miestus miestelius, kaimus įvairiomis formomis ir būdais. Vyko minėjimai, pažintiniai žygiai, koncertai, eisenos su vėliavomis ir jų spalvomis. Trakų muziejus priėmė VŠĮ ,,Karšuvos būtovė‘‘ vadovo Antano Gedvilo ir kitų bendraminčių siūlymą Kovo 11-ąją iškilmingai atšvęsti prisimenant ne tik 30 – ies metų senumo įvykius, bet pakalbėti apie Lietuvos ir Žemaitijos istorines ištakas.

Dienos šviesą išvydo neįprasta knyga gana abstrakčiu, mažai ką sakančiu pavadinimu – “Aštuoniasdešimt”. Ko aštuoniasdešimt? Eurų, kilogramų, dainų? Paantraštė nukreipia mintis kitur – tai metai, žurnalisto, rašytojo, aktyvaus “Lietuvos aido” autoriaus Jono Laurinavičiaus jubiliejiniai metai. Knyga skirta jo aštuoniasdešimtmečiui.

Europos humanitariniame universitete, ačiūdie prieš pat karantino paskelbimą, įvyko įdomi vakaronė, skirta tarptautinei gimtosios kalbos dienai. Jaukioje universiteto salėje skambėjo lietuvių, baltarusių… ir net japonų kalbos. Vakarą vedė Gudų kultūros draugijos Lietuvoje pirmininkas, daktaras Aliaksandras Adamkovičius.

                                               Kur skubi, žmogau? Kur mintys lekioja?                                              O iš tikro – stovi vietoje.                                              Ko baiminiesi? – Nepasiekęs                                              ar per daug bereikalingo...

Jau antrus metus sostinės savivaldybė subūrė vilniečius ir miesto svečius į šiuolaikinio meno erdves, kviesdama sumenėti – vasario savaitgaliais net 25 galerijos ir muziejai buvo nuolat pilni lankytojų. Drauge su menininkais, kuratoriais ir gidais pavyko pasiekti džiuginančių rezultatų – daugelis vasarį fiksavo dvigubai išaugusius lankytojų srautus, o kai kurios galerijos buvo perpildytos ir nespėdavo priimti visų norinčių. Specialiu nemokamu maršrutu SU-MENĖK į galerijas keliavo daugiau kaip 3 tūkstančiai.

Varėnos viešosios bibliotekos II aukšte parengta spaudinių paroda, skirta Lietuvos   Nepriklausomybės Akto signatarui Juozui Dringeliui atminti Juozas Dringelis gimė 1935 m. birželio 25 d.  Pabaronės kaime, Varėnos rajone, gausioje valstiečių Andriaus Dringelio ir Anelės Dringelienės (Zalanskaitės) šeimoje.

Kovo 5 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje vyko atsiminimų vakaras, skirtas Kovo 11-osios Akto signatarui Juozui Dringeliui. Renginį vedė Varėnos viešosios bibliotekos direktorius Eitaras Kazimieras Krupovičius.         Atsiminimų vakaras  prasidėjo vaizdo įrašu, kuriame Juozas  Dringelis pasakoja apie savo gimimo vietą, laiką bei vardo parinkimą: kodėl ne Jono, o Juozo vardą gavo. 

Nebe pirmą kartą Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia (Rokiškio dekanatas) pagrindinių švenčių laikotarpiui atspindėti pasirenka netradicines formas. Ne išimtis ir Gavėnios laikas. Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčioje sukurtos Kryžiaus kelio instaliacijos pateikia tokią mintį: švari širdis - švari aplinka - prasmingas gyvenimas. Instaliacijų autorė Sigita Turkevičienė. Kadangi Gavėnia kviečia nedaugžodžiauti, tai  kiekvienai stacijai pritaikyti trumpi pavadinimai: „Sunaikinimas“,  „Motinos įsčios“, „Tikroji ikona“, „Su mumis“ ir kt.

Vasario 27 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje (toliau – biblioteka) prie tikro samovaro, geriant šiltą žolelių arbatą, vyko kraštotyrai skirtas edukacinis susitikimas „Neužrašytos Vilnijos istorijos: prie samovaro“. Susitikimo metu projekto „Vilnijos vartai“ vadovė Zita Tiukšienė paskaitė trumpą paskaitą apie egodokumentus.