NAUJIENOS
04.11. Kilkime! Trauktis nėra kur! Už mūsų Lietuva!
Lidija Veličkaitė
Partija „Nacionalinis susivienijimas“ 2021 m. balandžio 1 d. sukvietė Lietuvos žmones prie Lietuvos Respublikos (LR) Seimo į mitingą. Jo tikslas – neleisti, kad Seimo nariai atleistų iš pareigų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinį direktorių prof. Adą Jakubauską.
Jaukią atmosferą renginiui suteikė bardo Gedimino Storpirščio atliekamos dainos. Kartu bardas priminė disidentės Nijolės Sadūnaitės žodžius: „Tik nieko nebijok! Nes baimė yra pirmas žingsnis į išdavystę.“
Renginį vedęs Nacionalinio susivienijimo (NS) Vilniaus skyriaus pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis pirmiausia pakvietė visus, gan gausiai, kaip pandemijos laikotarpiu, susirinkusius žmones sugiedoti Lietuvos himną. Toliau perskaitė NS priimtą Kreipimąsi į LR Seimą ir šalies visuomenę: „Dėl būtinybės apginti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą nuo priešiškų Lietuvai jėgų puolimo ir sustabdyti jų vykdomą politinį susidorojimą su jo vadovu“. Nors Seimo valdyba šio perspėjimo išgirsti nepanorėjo ir įtraukė į šios dienos darbotvarkę balsavimą „Dėl Ado Jakubausko atleidimo iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTS) generalinio direktoriaus pareigų.“ Todėl NS kartu su Nevyriausybinių organizacijų koordinacine taryba ir patriotiško jaunimo organizacija Pro Patria pakvietė žmones ateiti prie Valstybės Parlamento ir tvirtai ir aiškiai pasakyti, kad šis balsavimas bus ne dėl prof. A. Jakubausko tinkamumo vadovauti. Tai politinio susidorojimo aktas siekiant užvaldyti LGGRTS, kartu ir Lietuvą. Ir perspėjo, kad Seimo nariai nedalyvautų tokiame gėdingame balsavime ir nesikliautų jo slaptumu. Perspėjo, kad nebus slapto balsavimo dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės likimo, nebus susilaikiusių, ar balsavusių „Prieš“ priimant šį istorinį gėdingą aktą. Bus tik atviras Seimo narių dalyvavimas ar nedalyvavimas valstybės išdavystėje, todėl vardus ir pavardes atsiminsime ne tik mes, juos atsimins ir būsimosios valstybės piliečių kartos.
Pakviestas kalbėti politologas, NS vicepirmininkas, Pro Patria pirmininkas Vytautas Sinica pasidžiaugė susirinkusiais į mitingą, kurie žino, kokiu tikslu atėjo ir kodėl Seimas neturi nei moralinės, nei politinės teisės atleisti prof. Adą Jakubauską. Todėl, kad nors prigalvota įvairiausių pretekstų, procedūrinių priežasčių, iš tikrųjų priežastys yra dvi. Viena pragmatinė – partijos „Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai“ narys Arvydas Anušauskas piktinasi, kad pirmą kartą prarado kontrolę LGGRTS (toliau - Centras) Jis nesijaučia jo krikštatėviu ir dėlto negali susitaikyti. Todėl šios kadencijos laikotarpiu turi susidoroti su Centro vadovu – A. Jakubausku. Kita – ideologinė pusė. Yra žinoma, kad Centrą metai iš metų spaudžia ir jau net teismuose spaudžia pripažinti Lietuvos laisvės kovų dalyvius, rezistentus, žuvusius už Lietuvos laisvę, žydšaudžiais, nacių kolaborantais, fašistais. Tas pats taikoma Lietuvių aktyvistų frontui, kuris organizavo Birželio sukilimą, pačiam sukilimui ir jo dalyviams, Laikinajai vyriausybei. Visi šie žmonės, padėję galvas už Lietuvą, po jų sekę partizanai vis reikalaujami pasmerkimo, įvertinimo, ar jie nebuvo žydšaudžiai ir nacių kolaborantai. A. Jakubauskas yra aiškiai pasakęs kad jis tokių istorine tiesa mokslų, jokiais tyrimais nepagrįstų šmeižikiškų kaltinimų nepalaikys, nepasirašys ir Lietuvos laisvės kovų istorijos diskredituoti nepavyks. Todėl ir reikalaujama bet kokia kaina atsikratyti tokio vadovo. Jo persekiojimas, ypač žiniasklaidoje, vyksta nuo pat paskyrimo į pareigas pradžios. Skiriant A. Jakubauską LGGRTS vadovu, jis buvo įvertintas saugumo tarnybų, jam buvo leista dirbti su slapta informacija. Taip kad mes, žmonės – rinkėjai, laikomi kvailiais. Kvailiais laikomi rezistentai, politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai, Lietuvos mokslininkų sąjunga, visi tie, kurie pasirašė viešus kreipimusis, palaikančius A. Jakubauską, kaip teisėtai paskirtą vadovą dirbti Centre. Buvo pasakyta, kad jie nežino, ką šneka, yra seni ir nukvakę. Kažkas paorganizavo jiems kreipimusis, jie patys turėti savo nuomonės ir pozicijos negalėjo. Netgi premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė, kad keistai ir įtartinai visi tie kreipimaisi panašūs. Taip, kad visi laisvės kovotojai yra kvaileliai, savo nuomonės turėti negali, ačiū jiems už tai, kad iškovojo Nepriklausomybę, blogiausiu atveju, gal ir to nereikėjo pagal dalį sėdinčiųjų Seime. Tačiau tik laisvės kovotojai, rezistentai, partizanai, Kronikos leidėjai yra tie, kurie formaliai gal ne, bet moraliai turi teisę reikšti šitam institucijos vadovui politinį moralinį pasitikėjimą, arba nepasitikėjimą. Ir jie tai išreiškė. O Seimo balsavimas, jeigu jis dėl politinio pasitikėjimo A. Jakubausku baigsis atleidimu tai jam bus savotiškas raudonos drąsos ir narsumo ženklas. Bet jis tokių raudonų ordinų jau turėjo, atsisakė laiku, sąžiningai ir garbingai. Daug svarbiau, kad Seimas turėtų savigarbos ir leistų jam dirbti.
Pakviestas kalbėti – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos Garbės pirmininkas, Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos narys Jonas Burokas pažymėjo, kad ši diena - Didysis ketvirtadienis – Kristaus nukryžiavimo ant kryžiaus diena. Kai žymus skulptorius Leonardas da Vinči kūrė paveikslą „Paskutinė vakarienė“, jisai ilgai galvojo, kaip pavaizduoti tą, tarp 12-kos apaštalų, išdaviką. Daug kas jam patarė, kad reikia jį nutapyti baisia grimasa ir negražų. Tačiau išdavikas ne visada būna baisus, dažniausia jis būna gražių veido bruožų, bet širdyje slypi išdavystė. Tai šią išdavystę turbūt matysime šiandieną LR Seime. Vietoj ramaus ketvirtadienio turime stovėti čia, prie M. Mažvydo bibliotekos, čia, kur paminklas „Žinia“ – lietuvaitė iškėlusi į dangų strėlę skelbia visa pasauliui: „Lietuva bus laisva“. Kalbėtojas pabrėžė, kad šis puolimas prieš A. Jakubauską yra užsilikusios sovietinės nomenklatūros užsakytas – tai slenkanti revoliucija, kuri prikelia iš letargo miego visokius kolaborantus.
Renginio vedėjas G. Aukštikalnis perskaitė tremtinio sūnaus Almanto Bražulio portaluose plačiai publikuotą laišką „Tiesos valanda arba Judo pabučiavimas“. Jame rašoma: „Štai ir tiesos valanda: kaip 1940-aisiais Lietuva vėl parduodama. Atiduodama veltui. Atiduodama svetimiems mūsų istorija. Be šūvio, be pasipriešinimo. Aukojama Nepriklausomos Lietuvos istorija. Tautos atmintis. Mūsų Laisvės kovų atmintis apie krauju aplaistytą Lietuvos žemę ir tūkstančius jos partizanų, paguldžiusių galvas Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos miškuose. Perduodama be grąžos. Visos laisvės kovos. Visi prisiminimai. <...> Jie balsuos dėl Genocido centro vadovo. Bet tai netiesa. Jie balsuos dėl išdavystės. Mūsų laisvės ir Nepriklausomos Lietuvos išdavystės....“
Ir kaip paskutinis mitingo akordas nuskambėjo filosofo, profesoriaus, NS pirmininko Vytauto Radžvilo įspėjamasis žodis:
Lietuvos Respublikos piliečiai! Šiandien yra tokia pat svarbi diena, kokia buvo 1988 m. popietę Vingio parke. Tą dieną mes pasakėme tik tiek, kad buvo toks Molotovo-Ribentropo paktas. Tą dieną mes susigrąžinome atmintį. Šiandien yra tokia pat diena, nes nepriklausomai nuo to, kuo baigsis Lietuvos Respublikos (LR) Seime vykstantis Lietuvos valstybės išdavystės spektaklis, kova tik prasidės. Mes pajėgsime kovoti, nes kaip tik tampame tauta, kuri žino, kas ji yra. Vergas, nesuvokiantis, kad jis vergas, yra dvigubas vergas. Vienintelis per amžius išmėgintas ir patikrintas būdas paversti žmogų tokiu vergu yra atimti jo atmintį. Ir apsižvalgykime plačiau – tą atmintį norima atimti iš mūsų visiškai. Parengtose Lietuvos istorijos programose jau nėra žodžių „lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė“. Šitiek toli nedrįso eiti net sovietinis okupantas, trindamas mūsų istoriją. Nėra toje istorijoje jau net Jono Basanavičiaus vardo. Jie žino, ką daro. Puikiai supranta, kad jeigu mes užmiršime viską, mes tapsime tais, kaip jie mus jau vis dažniau ir atviriau vadina – biomase, kuri sugebės šitame pasaulyje vienintelį dalyką – mokės džiaugtis.
Ir kartu ši diena yra labai gera – išsipildė tai, dėl ko jau daug metų nerimavo atidžiau žvelgiantis į Lietuvos tikrovę ir į Lietuvos politinį gyvenimą žmonės. Šiandien galutinai nusimestos kaukės. Balsavimas bus paskutinis jų nusimetimo veiksmas. Jau pasakyta, kad kova vyksta ne dėl profesoriaus Ado Jakubausko. Ir ne vien dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Praeitis yra tai, kas niekada nepraeina. Praeitis – jėga, kuri mus stumia į ateitį. Štai kodėl mūsų santykis su praeitimi lemia, kuo bus mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai. Be galo simboliška, kad prof. A. Jakubauską siūlo atleisti LR Seimo pirmininkė, kuri atrodytų lyg ir neturėtų manyti turinti teisę taip elgtis. Kiek Lietuvoje žmonių žino, kad vadovavimą sovietinės Lietuvos KGB perėmus S. Caplinui, paskutiniam jo vadovui prieš žlungant SSRS, buvo paruošta speciali operacija Metel (Pūga). Joje buvo numatyta, įvykus pučui, tuoj pat suimti 273 itin aktyvius sąjūdininkus. Visoje Lietuvoje buvo sudaryta 50 šitą akciją turėjusi vykdyti brigadų. Įsidėmėtina, kad joms vadovavo neetatiniai KGB karininkai, o būtent – rezervo karininkai. Seimo pirmininkės tėvas vadovavo tokiai brigadai. Ir buvo pasiruošęs darbui. Tai reikia pagaliau pasakyti, kad šita šalis, mūsų tauta ir visuomenė pagaliau atsitokėtų ir suprastų, kaip toli mes nuėjome. Kovojame ne tik už praeitį, bet ir už mūsų ateitį.
Šiandien Stanislovas Tomas, barbariškai sudaužęs Jono Noreikos – generolo Vėtros lentą, pagaliau padarė pirmąją ir turbūt paskutinę paslaugą Lietuvai. Pats to nenorėdamas užsienyje išklojo planą, kaip toliau vyks Lietuvos valstybės naikinimas. Jiems reikia K. Škirpos ir J. Noreikos tam, kad galėtų diskredituoti Birželio sukilimą ir Laikinąją vyriausybę. Ir štai šitas ponas atvirai pasako, kad kitas mūsų taikinys bus architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, asmuo, kuris atidarė Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Kokie turi būti politiškai trumparegiai, nemokšos LR Seimo nariai, kad nesugebėtų perskaityti tiesiog panosėje vykstančios grandiozinio masto diversijos prieš Lietuvos valstybę. Be jokios abejonės bus einama toliau. Ir iškeltas klausimas. Jeigu Sąjūdžio suvažiavimą atidarė nacistų parankinis, o tokiu bus pavadintas architektas, tai kas tada buvo 1990 m. Lietuvos Respubliką atkūręs Sąjūdis. Be abejo, nepribaigtų nacistinių ir fašistinių gaivalų sambūris, kuris pasinaudodamas M. Gorbačiovo perestroika, laikinu Sovietų Sąjungos nusilpimu, išplėšęs melagingą neva Sovietų Sąjungos pripažinimą, kad Molotovo-Ribentropo paktas vis dėlto buvo, galiausiai niekšiškai atskyrė Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos. Ar galima tylėti tokio pavojaus akivaizdoje? Iš tikrųjų šitas planas yra nuostabiai gerai apgalvotas. Jeigu jis nebūtų nukreiptas prieš Lietuvą, kai kuriais atžvilgiais, vertinant techniniu požiūriu, galima būtų tik žavėtis. Mes esame stumiami į kampą. Ir galbūt gerai, kad tai pagaliau įvyko. Nes turime juk vieną kartą atsakyti sau į klausimą, kurį iškėlėme ne mes, o jie. Ar mes, lietuviai, esame niekingų vergų tauta, kuri neturi teisės sukilti net tada, kai yra tremiama, ujama, žudoma. Vadovaujantis jų logika Birželio sukilimas, be jokios abejonės, buvo absoliučiai nepateisinamas lietuvių tautos žingsnis. Jie netrukus pasakys, kad tai, be jokios abejonės, buvo ginkluotas nacistinės Vokietijos pakalikų maištas prieš Raudonąją armiją sunkiausiuoju jai karo momentu. Šitas istorinis pasakojimas rezgamas labai seniai. Mes taip ir nesupratome ir neįvertinome, kad prieš 30 metų buvome atlaidūs. Bet iš jų tik vienas žmogus asmeniškai atsiprašė už okupaciją. Tai nėra politinis bendramintis, bet vis dėlto reikia ištarti jo pavardę – Česlovas Juršėnas. Jis vienintelis, kuris pasakė, kad okupacijos metu mes elgėmės bjauriai. Visi kiti neištarė nė žodžio. Tai reiškia, kad jie ir liko įsitikinę kad buvo teisūs. Todėl Lietuvos okupacijos istorija buvo patikslinta menkute detale. Sovietmečiu buvo sakoma, kad tremtys, partizanų žudymai, visa kita buvo šaunu ir didvyriška, nes galiausiai Sovietų Lietuva pradėjo eiti socializmo ir komunizmo kūrimo ir pažangos keliu. Nepriklausomos Lietuvos istorikai padarė tik tiek – jie formaliai pripažino, kad okupacija buvo, kad būta kažkokių tremčių, tačiau apskritai jie mano, kad okupacija nebuvo jau toks didelis blogis, nes vyko sparti Lietuvių tautos ir valstybės modernizacija. Šitas dvilypumas vyko ištisus 30 metų. Jie žaidė ir reikia pripažinti buvo be galo kantrūs. Taip, yra tekę ne kartą matyti, kad ir tame pačiame Seime jų beveik atvirai nuobodžiaujančius ir visiškai abejingus veidus, kai buvo minimos Gedulo ir Vilties dienos. Jie žaidė laukdami, kol galiausiai pasitrauks karta, kuriems istorija, praeitis yra dar jų gyvojoje atmintyje. Išlaukė tos akimirkos, kai tokių žmonių liko labai mažai. Tuo tarpu akademiniuose sluoksniuose, universitetuose, žiniasklaidoje buvo be galo planingai, kruopščiai toliau nuodijama lietuvių jaunosios kartos sąmonė. Jie rengėsi ir štai nutarė, kad išmušė jų valanda. To, kas vyksta Seime, galutinis tikslas yra galiausiai perrašyti ir pačią Sąjūdžio istoriją. Ir pasakyti, kad apskritai visa tautinės Lietuvos ir jos laisvės kovų istorija yra siaurų nacionalistų, profašistų ir pronacistų juodas puslapis, kurį reikia ištrinti.
Kalba Nacionalinio susivienijimo pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas
Renginio akimirkos. Nuotraukos Jono Česnavičiaus
Neatsitiktinai išmokime skaityti tekstus. Jau skelbiami straipsniai, kad buvo du Sąjūdžiai. Vienas tas nacionalistinis, kuris atkūrė niekam nereikalingą Lietuvos valstybę, provincialią, siaurą, kažkokią rūtų darželių šalį. Ir buvo kažkoks demokratinis Sąjūdis, kuris mąstė daug plačiau. Tai štai šitas Sąjūdis šiandien išėjo į viešumą. Ir, be jokios abejonės, jeigu mes toliau tylėsime, nieko nedarysime, jie tą istoriją perrašys galutinai. Neapgaudinėkime savęs. Sovietmečiu milžiniška mūsų visuomenės dalis buvo įtikinta, kad nebuvo jokio pakto, kad Birželio sukilimas buvo pronacistų išpuolis, kad galiausiai miškuose tūnojo tik žydšaudžiai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Todėl jie pasieks, nes moka dirbti, kad galų gale paaiškės, kad ir Sąjūdis buvo tokie pat. Ir tada Lietuvos valstybė bus paruošta tyliai, taikiai, be pasipriešinimo numirti.
Tuo šituo mūsų susibūrimu niekas negali pasibaigti. Viskas privalo tik prasidėti. Manyčiau, kad mes, Nacionalinis susivienijimas, ilgai darėme parengiamąjį darbą kad atsirastų tai, ko šiandien reikia Lietuvai. Tai ne prioritetų lyderiavimo, bet Lietuvos išlikimo klausimas. Lietuvai šiandien reikia sąjūdinio susivienijimo, kuris tokio masto sąmokslo akivaizdoje yra vienintelė jėga, kuri gali išgelbėti. Todėl manyčiau, kad jau dabar galime bendrais bruožais suformuluoti pagrindinius mūsų politinės programos reikalavimus. Be jokios abejonės turi būti pareikalauta kurti piliečių asamblėją, kuri taptų reali atsvara tautą ir valstybę išdavinėjančiai nomenklatūrai. Tokios asamblėjos idėja buvo sutikta su pašaipomis, bet patikėkite tuo, tokias asamblėjas sugebėjo susikurti Islandija, Estija. Jos yra ir kitur. Tai nėra keista odiozinė idėja. Antras dalykas, kuris turi būti iškeltas tokios asamblėjos, be jokios abejonės baigti istorinės atminties trynimą, ištautinimą ir išvalstybinimą. Reikia valingai įsikišti į mokyklinių vadovėlių mokymo programų rengimo darbą. Galų gale grįžti prie subtiliai sunaikintos tautinės mokyklos idėjos.
Lygiai taip pat jokia valstybė negali išlikti, jeigu yra taip neįsivaizduojamai susiskaldžiusi. Ne viena jos piliečių dalis yra apvogta, nuskurdinta, žeminama. Mūsų piliečiai pagaliau turi suprasti, kad tai, kas įvyko Kaune su pramoginiu renginiu M.A.M.A., galėjo įvykti tik todėl, kad mes praradome istorinę atmintį. Paprasčiausia tie, kurios jie neturi, gali jaustis visagaliai todėl, kad jie žino, kad jų galios šaltinis yra ne Lietuvoje. Jie žino, kad gali daryti viską, jeigu nesupykdys savo šeimininkų. Tuo tarpu kitiems yra dažnai beprasmiški suvaržymai, apribojimai. Dar kiti yra žlugdomi moraliai, psichologiškai, materialiai.
Būtent tokia asamblėja turi galų gale įsikišti pandemijos valdymui. Taip pat turi būti iškeltas sąžiningo dalijimosi pandemijos kaštais klausimas. Tai reiškia, kad turi būti vieną kartą pareikalauta peržiūrėti ir likviduoti begalę parazitinių organizacijų, kurios užsiima ideologiniu Lietuvos piliečių naikinimu ir smegenų plovimu. Daugybė parazitinių įstaigėlių, kurios užuot realiai padėjusios sunkmečiu žmonėms, užsiima įvairių pandemijos aspektų vadyba.
Pagaliau turi būti iškeltas klausimas tiesiai ir atvirai. Ar vis dėlto šiuo metu Lietuvoje nėra nauju keliu sugrįžusi Mykolo Burokevičiaus valdžia? Kuo Laisvės partija, kuri inicijuoja visas šitas tautos ir valstybės naikinimo akcijas idėjiniu ir programiniu požiūriu, skiriasi nuo Lietuvos valstybę norėjusios sunaikinti Burokevičiaus partijos. Atsakymas aiškus. Niekuo. Taigi, noriu baigti, pasakydamas tik tiek – kilkime, nes trauktis už mus nėra kur. Už mūsų Lietuva!
Atgal
.jpg)
