Kol kas partizanų vėl netremia į Sibirą ir nešaudo, bet jau kai kur neleidžia Lietuvoje viešai pasisakyti... Š. m. rugpjūčio 6 d. Ariogaloje buvo metinė Lietuvos partizanų ir Laisvės kovotojų pagerbimo šventė. Ji liūdnai baigėsi. Mano kalbą nutraukė šventės organizatoriai. Belieka vienintelis kelias išsakyti savo mintis dešiniojoje spaudoje.

Tik nesakyk Lietuvoje, kad tu esi lietuvis, nes jei taip pasielgsi, mūsų garbių intelektualų būsi apšauktas radikalu, ekstremistu arba net nacionalistu. Net asmens dokumentuose nerašoma lietuvio tautybė, visiškai nesiskaitoma su pagrindiniu Lietuvos įstatymu - Konstitucija. Ir vėliava jau reikiamai negerbiama - nebūtina ją kelti, nebūtina ją gerbti. Ir visa tai vyksta po 20-ies atkurtos valstybės metų.

Šių metų liepos mėnesį buvo daug religinių ir tautinių švenčių. Sakoma, kad kai kuriose renginiuose buvo šiek tiek daugiau žmonių negu pernai. Tai žadina optimizmo jausmą. Bet, einant tokiu tempu, Lietuvos atgimimui reikėtų bent 100 metų. O žinome, kad žmogaus amžius yra per daug trumpas. Ir mes galime šito atgimimo nesulaukti.

Pasaulis galėjo tapti kitoks, ir pati Rusija būtų kur kas laimingesnė. O kad taip neįvyko, kad Rusija prarado demokratijos perspektyvą ir liko pasaulio problema – tai čia didžiausia visų nelaimė.

Atsidūrę apytamsėje salėje, žiūrėjome filmą apie viešėjusį Lietuvoje Česlovą Milošą, įžymųjį Lietuvos rašytoją ir poetą, apdovanotą literatūrine Nobelio premija. Kai kas jį laiko lenkų rašytoju, nes rašė lenkų kalba, tačiau savo kūryboje apdainavo Lietuvą ir kilęs iš lietuvių bajorų, o vaikystėje bei jaunystėje gyvenęs Kėdainių rajone, Šatenių dvare, studijavęs Lenkijos okupuotame Vilniuje. Tačiau svetimųjų mūsų laužytam mentalitetui yra sektinas pavyzdys iš panašios Airijos istorijos: visi įžymūs airių rašytojai, kūrę anglų kalba, ne tik save laiko airių rašytojais, bet ir visas pasaulis juos vadina airių rašytojais (James Joyce, Bernard Shaw ir kt.).

1944 m. vasarą sugrįžę rusų okupantai nedelsiant paskelbė mobilizaciją. Tai buvo dalis jų plano, kaip greičiau palaužti pavergtų tautų pasipriešinimą. Kitataučius naujokus varė į pirmąsias fronto linijas, o už jų slinko milijoninė NKVDistų armija, kuri bėgančius iš Raudonosios armijos šaudydavo. Taip buvo sušaudytas ir mūsų artimiausias kaimynas Juozas Anusevičius, o šeima nesužinojo jo kapo vietos.

Lietuvos radijo programa „Klasika“ šiemet išskirtinai pažymėjo valstybinę šventę Liepos šeštąją: jos išvakarėse, liepos 5 d., antradienį, kaip paprastai, 14 val., buvo paskaitai skirta laida. Šį kartą į ją pakvietė du garsius profesorius – Alfredą Bumblauską ir Tomą Venclovą. Jie ne tik profesoriai: pirmasis išmoningas istorijos problemų interpretatorius ir artistiškas televizijos laidų vedėjas; antrasis – iškilus poetas, vertėjas, pasaulinės literatūros žinovas, garsių intelektualų artimas bičiulis. Štai tokie šaunūs vyrai ėmėsi nagrinėti temą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija ir Česlovas Milošas“.

„Zanavykų krašto lygumoje tarp Šakių ir Plokščių, tarp medžių ir didelio sodo, primenančio žemišką rojaus kampelį, buvo ūkininko Prano Runo sodyba. Trobesiai stūksojo ant akmeninių pamatų, o sodą ir sodybą supančių ąžuolų, uosių, jovarų didybė kėlė susižavėjimą. Įvažiavimą nuo vieškelio rodė jovarai. Prie vartų lenkėsi gluosnių alėja. Prie įėjimo į gyvenamąjį namą - gėlynų klombos. Gedimino stulpai, Šaulių ženklas ir Vytis apsodinti žaliomis rūtomis. Sodybą nuo vieškelio skyrė įvairiaspalvė egzotiška augmenija. Toliau savo baltais kamienais bolavo beržynas. Viduryje sodybos išdidžiai stovėjo storas ir labai aukštas ne vieną šimtą metų išgyvenęs jovaras,“ - taip su meile prisimenama viena iš buvusių Lietuvos sodybų, apie kurią rašo šio ūkininko dukra Irena Runaitė Belickienė savo knygoje „Likimo keliai“.

Kuo toliau, tuo gražiau. Lig šiolei Valstybinės kalbos komisija (VKK) karštai gynė užsieniečių pavardžių autentišką rašybą. Ir diegė ją, kur tik galėjo - su pavydėtinu atkaklumu. Dabar to negana. VKK jau kuris laikas stoja ir už originalų Lietuvos piliečių pavardžių rašymą dokumentuose, o tai reiškia – ir visur kitur. Komisijos nariams padedant, Teisingumo ministerijos tuo reikalu parengtas įstatymo projektas, Vyriausybės vadovo A. Kubiliaus pateiktas Seimui svarstyti, buvo ryžtingai atmestas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad premjeras tą žingsnį padarė, norėdamas įsiteikti Lenkijos prezidentui, turėjusiam apsilankyti Lietuvoje.

Šiuo metu tapo priimta ne tik klaidinti Lietuvos gyventojus televizijos laidose, bet ir nesilaikyti įstatymų, jiems prieštarauti. Ir kai tai daro aukščiausio rango valdininkai – ministrai, tai tampa ne tik įstatymų pažeidinėjimu, bet ir Lietuvos valstybės interesų išdavyste. Visai neseniai, kalbėdamas apie užsienietiškų pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose, taip elgėsi teisingumo ministras, kurio teiginiai prieštaravo Konstitucinio Teismo nutarimui kitataučių pavardžių lietuviškuose pasuose rašymo klausimu. Keista, kai ministras pasijunta esąs viršesnis už Konstitucinį Teismą. Kitas ministras – kultūros – irgi leido sau nepaisyti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, pasirengęs dvikalbiais pavadinimais pasitarnauti lenkų tautinei mažumai, kai tai mažumai priskiriami Rytų Lietuvos gyventojai sovietmečiu buvo rusinami, o dabar imti lenkinti (mokslininkų duomenimis, tikrų grynakraujų lenkų, kurių proseneliai, seneliai ir abu tėvai yra lenkai, Lietuvoje yra tik 1 proc.).

Liepos 6-ąją Lietuva dvidešimtąjį kartą švęs Valstybės, Karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną. Visoje Lietuvoje 21 val. rengiama jau tradicine tapusi akcija "Vardan tos Lietuvos vienybė težydi", kurios metu visi Lietuvos žmonės raginami susivienyti ir sugiedoti "Tautišką giesmę".

Jau baigėsi šių metų pirmasis pusmetis, ir birželis buvo gausus įvairiomis bažnytinėmis šventėmis: Sekminės, Šv. Trejybės, Dievo Kūno ir Kraujo, Šv. Jono Krikštytojo, Šv. Petro ir Pauliaus. Paminėta 1940 birželio 15 d. - Lietuvos okupacija - ir 1941 birželio 13 – 14 d. - trėmimai, o taip pat - daugelio partizano vadų žūtis. Dėl gausybės renginių buvo sunku visus aplankyti ir pabuvoti. Teko pasitenkinti artimesniais ir didesniais renginiais. Buvo galimybė atgaivinti atmintį ir širdžiai suteikti mums taip reikalingo džiaugsmo, pagerbti šventuosius ir tautos didvyrius. Pabandysiu trumpai pasidalinti savo skausmu. Šios šventės atnešė ir skausmo. Sakoma, kad ir šaukštas deguto sugadina visą medaus statinės skonį.

Kasdien žiniasklaidoje tenka girdėti ar skaityti žodį „sovietmečiu“. Bet niekada žodžių „vokietmečiu“ ar „lenkmečiu“. Kodėl? Kartais paminimi nacių okupacijos laikai, labai nedrąsiai ir Vilniaus krašto lenkų okupacijos laikai, bet nesakoma, kad buvo bolševikų, arba rusų okupacijos laikai. Kodėl? Tarsi rusų okupaciją minėti būtų tabu. Kartais paminima sovietinė okupacija. O labai daug kas tuos laikus dar vadina „tarybiniais arba sovietiniais laikais“. Ką tai reiškia? Juk sovietai arba tarybos Lietuvos nebuvo okupavę. Sovietai nėra žmonės. Jokių tarybinių arba sovietinių laikų taipogi nebuvo, nes tarybos neturėjo valdžios, jos nevaldė nei rusų, nei tuo labiau lietuvių ar kitos tautos. Valdė komunistų partija – jos Centro komitetas, partiniai komitetai, partiniai biurai, partorgai. Todėl jokio sovietmečio nebuvo. Mus buvo okupavę ne sovietai (tarybos), pagaliau ne gruzinai ar armėnai, o rusai. Ir reiktų tiksliai vartoti sąvokas.

Taigi ,,Švogerių Lietuva”. Kas taip vaizdžiai pasakė? Seimūnė Vilija Abramikienė. Mes okupuoti ne svetimų, o savų. Nesusipratėlių. Jie kala į galvas žaliam jaunimėliui: gyvenimas trumpas – reikia stengtis kuo greičiau būti laimingu, t. y. turtingu. O kur toji burtų lazdelė? Svetur. Tik svetur. Iš pradžių kad ir braškes rinkti. Keturiomis, po dvylika valandų per parą. O pamažėliu jau pomidorus, stačiomis. Vėliau – obuolius, užsilipus ant kopėčių. Iš aukščiau geriau matosi. Štai ten galėtų savas stačiakampis dygti. Savas, laimę nešantis... Grįžti į tėvynę? Ne! Mūs politikų dvasia pajuodus, ji sutaiso tautai nuodus. Valdžia viena sprendžia aktualius tautai klausimus, tik ne jos labui, o savai kišenei. Va čia ir praverčia švogeriai. Vien seime yra dvidešimt milijonierių. Iš kur tie lobiai? Iš mūsų vargdienių juodai dienai surištų mazgelių ir saugomų lovos kamputyje...

Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kalbėdamas 1931 m. Lietuvos tautininkų sąjungos skyrių atstovų metiniame suvažiavime klausė: „Kas yra lietuvių tauta? Ar tik tie, kurie kalba lietuviškai, ar ir tie, kurie kalba kitaip, bet jie jaučiasi lietuviai?“ Tauta, išsikovojusi laisvę,  sudaro valstybę. Reta valstybė sudaryta iš vienos tautos. Tačiau kitoms tautoms įstatymų pripažintos lygios teisės su tauta kūrėja. Joms leidžiama šviestis gimtąja kalba, bet iš jų reikalaujama būti ištikimoms valstybei. Ir čia yra dvi skirtingos sąvokos: tautiečio ir piliečio. Lietuvoje tautinės mažumos turi tiek teisių, kiek reta kita valstybė jų duoda.

Lietuvos istorinis laikas nušvinta su Mindaugo karūnavimo dienos švente. 2011 m. birželio 13 d. Ministro Pirmininko tarnybos Spaudos tarnyba paskelbė pranešimą – Lietuvos Vyriausybė kviečia tęsti Tautinės giesmės giedojimo tradiciją Mindaugo karūnavimo dieną. Vyriausybės raginimas viso pasaulio lietuviams kaip istorinio rago gaudesys – Lietuvos žmonių tėvynėje ir užsienyje patriotiškumo ir vienybės jausmu išreikšti pasididžiavimą savo šalimi, savo istorija.

Pamąstykime, atraskime, ką reiškia, kai žmogus, mokslo daktaras, istorikas, vyr. redaktorius Kazys Račkauskas pašvenčia tam visą savo gyvenimą. Kiek tai paaukota laiko, sveikatos, energijos tautotyros puoselėjimui, tradicijų išsaugojimui. Manau, jei ne šis atsidavęs žmogus - net Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) pradininkui Tadui Daugirdui nebūtų suteikta tiek iškilumo ir įvertinimo.

Tai žeidžia kiekvieno padoraus Lietuvos piliečio garbę ir orumą. Tokia pažiūra, kad lietuvių kalboje galima taikyti kitų kalbų taisykles, prieštarauja lietuvių kalbos kaip linksniuojamos kalbos vartojimo logikai.

Vilniaus žemaičių kultūros draugija (VŽKD) vienija įvairių Žemaitijos kraštų (rajonų) žemaičius, kiekvieną mėnesio antradienį susieinančius į Vilniaus mokytojų namų svetainę, kultūringai pavakaroti, broliškai pabendrauti. Draugijos veikla plati ir įvairiapusė. Praėjo respublikiniai Lietuviškos spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, gegužės 7 renginiai- Rasų kapinėse ir kitur, kuriuose dalyvavo gausus Vilniaus žemaičių būrys. Gegužės 17 dienos renginį skyrėme minėtai atmintinai dienai paminėti savo kraštiečių būryje.

Jau kuris laikas skleidžiamos prieš lietuvių kalbą ir jos puoselėjimą nukreiptos nuotaikos. Akivaizdus toks pavyzdys „Naujajame židinyje“ (2011, Nr. 1) paskelbtas pokalbis „Apie kalbos raidą ir jos vaizdinius“ (2011 m. vasario 24 d. paskelbė vienas internetinis portalas). Pokalbyje dalyvavo būrelis žinomų kultūros veikėjų: istorikai Alfredas Bumblauskas ir Nerijus Šepetys, rašytojas Marius Ivaškevičius, filosofė Nerija Putinaitė, kalbininku apsiskelbęs Algis Ramanauskas; pokalbį vedė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė. Prisakyta įvairiausių minčių ir nuomonių, bet visi sutartinai nusistatę prieš „oficialiąją lietuvių kalbos ideologiją“. Pokalbiui toną duoda Loreta Vaicekauskienė, paskelbdama, kad oficialioji ideologija yra „iš esmės gynybinė ir puristinė“ ir „ne kartą kritikuota viešųjų autoritetų“, prie kurių, žinoma, priskiria ir pokalbio dalyvius. O kokia jų ideologija? Pamėginkime ją atsekti iš atskirų pokalbio dalyvių nuostatų ir teiginių.