Išrinktiesiems nieko nereikia bijoti, nes su jais yra jų rinkėjai, yra Aukščiausiojo valia. Žmogus sau būna priešas, bet Dievas jį išteisina – išteisino net tuos, kurie Jį buvo prikalę prie kryžiaus. Mirtis - irgi valia iš Dangaus, kad būsimoms kartoms Žemėje nuolat rastųsi vietos.

“Sūnau, už bloga nekerštauk, geru atsilygink – Dievas pamatys tą darbą. Tavęs, broliuko ir sesutės dieviškoji galia neparodė  čekistams, jus apsaugojo nuo įtūžėlių ugnies. Jumyse glūdi gera, nebijokit užtarti silpnesnių, drąsa yra didelis dalykas.“

Taigi patinka pavojai. Ten krečia šaltis. Ne tas tiltas gaubia dangų. O kas jį valdo, jei tiek blogio sukaupta viduje. Mes ne klajokliai, ir valdžios funkcionieriai mus nuolat moko, kad yra blogesnių vietų, kur gyvena žmogus. Kodėl nutylėjimas persmelktas savanaudiškumo? Bet yra tautos turtas, yra vidinis valdymas, yra daugiau teisingumo, yra tai, kas virš visko.

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau sustoja savo gyvenimo kelyje, kad apmąstytų toje kryžkelėje, kurioje jis atsidūrė, kur jam toliau eiti, o svarbiausia, ar jis iki šiol ėjo teisingu keliu.

Ar išlieka viltis ir didžiausioje tamsoje? Ar tik vidury šviesios dienos gali žėrėti viltis? Bet mums dieną viltis ne tokia reikalinga, ir taip viskas gana aišku, ir taip viskas šviesu. Tik užgožus tamsai griebiamės vilties. Kodėl ten toks silpnas žiburėlis, kad daugybei žmonių tamsoje viltis išblėsta? Juk viltis yra tamsos neigimas. Todėl viltis yra žymėta tamsos, ir kitokios, skaisčios vilties nebūna, nes ji yra mūsų vedlys tamsoje. Tačiau kodėl ji tamsoje daugelį nuveda tik į dar didesnę tamsą? Lietuvoje žmonių, klaidžiojančių tamsoje, kasmet pasitraukia iš gyvenimo tiek, kad susidarytų nedidelis miestelis. Tamsos miestelis... Kodėl viltis juos apleido? Kodėl juos apėmė toks nusiminimas, kad jokia viltis jo neįveikė?

Depresija vadinama niekaip nepraeinanti prislėgtumo būsena. Sunki ir sekinanti būsena, kurios niekas niekam neturėtų linkėti, bet peršasi išvada, kad šios negandos paliesta didesnė dalis Lietuvos žmonių.

Pavydas yra baisi liga kaip maras. Ir medikai niekaip neišranda vaistų, kurie pagydytų nuo tos dvasinės negalios, ir niekada neišras. Tai dvasiniai puvėsiai, ir įsivaizduojama, kad jie yra žalsvos spalvos, kartais juodos. Ir kaip maras, pavydas gali būti užkrečiamas, nes yra pavydo ideologija, kuri jį ir pateisina, ir kursto. Pavydo negalia sergantis žmogus visada suras kokių nors labai blogų savybių pas tą, kuris tampa jo liguistų pretenzijų taikiniu, nepastebės jo pranašumų ir taip tarytum pasidarys teisus. Lygiai taip pat pavydas dangstosi ambicijomis ir pavirsta užkratu, nes jo ideologijai pasidavęs žmogus šitaip paranda bet kokį psichologinį imunitetą. Tačiau pavydu sergantis žmogus retai kada būna pasyvus: pavyduolis dažniausiai stengiasi kaip nors savo „objektui“ pakenkti ar bent jau išsijuosęs jį šmeižia.

Labai daug laiko praleidžia kiekvienas iš mūsų, keldamas vis tą patį klausimą: o ką gi mes šiame pasaulyje veikiame? Dėl ko gyvename? Kai Žemė, gamta, visas pasaulis žmogui darosi tartum vis priešiškesnis? Ir atrodo, kad gyvenimas – tai nuolatiniai žmogaus susirėmimai su gamta, aplinka, ir ta kova vis labiau persiduoda į visuomenę.

Siaubinga situacija aukštose sferose. Visi į savo pusę antklodę traukia – ir tinkamų personažų nerandama, ir nebus surasta be naujų rinkimų. Neaišku, kada būsiančių. Prezidentė nežino išeities iš padėties. Patarėjai nemato, kas joje vyksta, neįžvelgia ir  negeba Prezidentei patarti. Valdžios keitimosi klaustukų vis daugiau, o pasidžiaugti nėra kuo. A.Butkevičius prašo V.Uspaskicho nekelti skandalų – kodėl Darbo partijos vedlys save laikąs lyg pranašu. Bet kaip įlįsti į V.Uspaskicho vidų – neaišku. Jo pareiškimas kelia sąmyšį energetikos srityje: Rusija per 4 valandas galinti išsiurbti iš savo žemės gelmių tiek naftos ir dujų, kiek per metus visai Lietuvai reikia. Bet Rusijai reikėtų pasistengti. Ar Rusija to nori, jeigu Lietuva nedraugiška šalis? Ji net  Viktorą Uspaskichą, Vytautą Gapšį ir Vitaliją Vonžutaitę ketina teisti. Man regis, nieko neišeis – Seimas nepanaikins jų neliečiamybės. Dėl to rengti naujus rinkimus? Tačiau esama galimybės sukčiautojams. Prabėgs dar kiek laiko ir sueis senaties terminas. Visi savaip traukia toliau nuo formuojamos  valdžios chaoso. V.Uspaskichas save vadina nestandartiniu Lietuvos gelbėtoju, o A.Butkevičiui tai pernelyg sunkiai suprantamas toks išsišokimas.

Tai galima išgirsti vos ne iš kas antro žmogaus lūpų. Tai tapo savotišku šių laikų atodūsiu. O juk būna, kad nuo jo telieka vienas žingsnis iki kokio nors desperatiško veiksmo arba net savižudybės. Žmonės traukiasi iš gyvenimo. Traukiasi vaikai, paaugliai... Tegu statistika ir aiškina, kad Lietuvoje depresija serga vos 0,6 proc. žmonių, o užsienyje – gal dešimt kartų daugiau. Tačiau tą žodį lyg užkeikimą kartoja labai daug žmonių. Pusė žmonių, kurie pasitraukia iš gyvenimo, kaip teigia gydytojai, būna sirgę depresija. Ir jei kalbėtume tik apie tą „mažą procentą“, tai būtume žiaurūs kaip Stalinas – ne tokia jau baisi statistika, juk nesižudo devyni dešimtadaliai žmonių! Betgi kiekviena tokia nenatūrali ir mirtis ne laiku yra didžiulė tragedija. Ir jeigu per metus Lietuvoje nusižudytų tik vienas žmogus, pati tragedija nuo to nė kiek nebūtų mažesnė. Derėtų priminti, kad tragedijos matuojamos ne skaičiais, ne statistika, o skausmingais išgyvenimais. Statistikoje jokių išgyvenimų nėra Šekspyro dramos niekados nebūtų parašytos, jei genialusis anglų dramaturgas būtų skaičiavęs atvejus.

Ar egzistuoja gera ir bloga lemtis? Ar vien atsitiktinumas viską lemia ir nėra jokių taisyklių? Tada tokioje loterijoje nelieka vietos dorovei. Ir gyventume tokiame chaose, kokiame apskritai neįmanoma gyventi.

Labai daug laiko praleidžia kiekvienas iš mūsų, keldamas vis tą patį klausimą: o ką gi mes šiame pasaulyje veikiame? Dėl ko gyvename? Kai Žemė, gamta, visas pasaulis žmogui darosi tartum vis priešiškesnis? Ir atrodo, kad gyvenimas – tai nuolatiniai žmogaus susirėmimai su gamta, aplinka, ir ta kova vis labiau persiduoda į visuomenę.

Viskas šiame pasaulyje ir Visatoje susideda iš virpesių. Iš tikrųjų jokios „kietos materijos“ nėra, tai tik regimybė. Kiekvienas daiktas yra sudarytas iš mažesnių dalelių, kurios ir sudaro visumą.

Ji kaip Tautos dainius Maironis trokšta tikros, gyvos, sąžiningos Lietuvos. Ta jos viltis pasverta širdimi, tikėjimo esme. Jos drąsa laimėjo. Nėra nusivylusio Prezidente nė vieno žmogaus.

Lietuvos politikoje Andrius Kubilius 24 metai. Jis žaliaraištis – saugojo ir gynė Sąjūdžio siekius, pradžios viltį. A. Kubilius – tai Sąjūdžio žmogus. Esu įsitikinęs, jog A. Kubilius ištikimiausias prof. Vytauto Landsbergio idėjų strategas visais Lietuvos valstybės klausimais.

Šaltis krečia, kai noriu pateikti klausimą, kodėl pildosi  prognozės. Nužudyti laisvę tautos rankomis.  Pavyzdys – konservatorių kvailai gintas V.Matuzas, tai tiesiog sunaikino pasitikėjimą Kubiliaus partijos veidais. Pralaimėta komunistams – mažoje valstybėje greičiau pamatoma korupcija, bet viskas  įvyko be kraujo.

Ar demokratija tuščias žodis, ar pati demokratija tuščia? Šie Seimo rinkimai sukėlė gana karštą politikų diskusiją, bet ne tiek jau daug atgarsių sulaukusią visuomenėje. Bet jei visuomenė nepuolė ginti „skriaudžiamo“ Uspaskicho, tai kur čia demokratija? Ar kokioje nors demokratiškoje valstybėje kas nors drįstų nors piršteliu paliesti smilkinį dėl ką tik išrinkto politiko? Nereikėtų diskutuoti, kas demokratiška, o kas ne, – pasipiktinimas kiltų didžiulis. O šita tyla dėl Darbo partijos (DP) rodo, kad jos rinkėjams reikėtų dar kartą pamokėti, tada jie neleistų skriausti nei partijos, nei jos charizmatiško lyderio. Bet lyderis dairosi sau kėdės, o demokratija Lietuvoje taip ir liko groteskas.

Ar profesoriaus Vytauto Landsbergio nuopelnai Lietuvai pakankamai įvertinti? Ar jie kada nors bus įvertinti? Neįmanoma įvertinti jokia kita forma, išskyrus pagarbą dėl tokią didžiulę istorinę reikšmę turėjusios jo  veiklos, nes tai nėra ir negali būti vien praeitis, tai tiesiogiai siejasi su visa mūsų dabartimi, kaip ir visa istorija.

Kairė ar dešinė? Kurlink eiti? Į kairę ar į dešinę? Galime įsivaizduoti žmogų kryžkelėje, kuris nežino, į kurią pusę jam eiti.