VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Asmenybės

06 28. Dviejų mūzų riteris

Mykolo Romerio universiteto prof. dr. Rita Aleknaitė Bieliauskienė

Gegužės 18 d. Vilniaus rotušė atgijo: rinkosi bendravimo išsiilgę inteligentai, muzikai. Juos ir iš Šiaulių, Rokiškio atvykusius subūrė 90-ąjį jubiliejų pažymintis drūtas, tvirtas kaip ąžuolas, gyvybingas, mąslus Petras Juodelė. Atėjusieji netilpo salėje. Scenoje puikavosi Garbės kanclerį pagerbiantys Šv. Kazimiero ordino ženklai, o salėje nebetilpo atėjusieji pagerbti iškilų muziką, karį, Lietuvos patriotą, bajorą Petrą Juodelę su 90-uoju gimtadieniu. Muzikas – kūrėjas, parengęs, ir į sceną išvedęs muzikuojančių žmonių būrius: Šiaulių dainų ir šokių ansamblį „Jovaras“, J. Janonio gimnazijos berniukų chorą, Šiaulių simfoninį orkestrą, operetės dalyvius, šio krašto kanklininkų ansamblius, Vilniaus medicinos darbuotojų dainų ir šokių ansamblį „Rūta“, per 1500 mokinių, gyvenime puoselėjančių muzikos meną. Už pedagoginę ir meninę veiklą 1977 m. P. Juodelei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, o 2005 m. – Lietuvos meno kūrėjo statusas. 90-mečio proga įteiktas Kultūros ministerijos ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. P. Juodelė prisimenamas ir kaip festivalio „Skamba skamba kankliai“, šešių Respublikinių dainų švenčių vyriausias dirigentas, ir kaip paskaitininkas švietėjas, birbynininkas ir dirigentas, pedagogas ir puikus muzikos mokyklų Šiauliuose (dabar Sauliaus Sondeckio vardu vadinamas mokykla) ir Vilniaus (Juozo Tallat-Kelpšos) direktorius.

Vakarą pradėjo jo organizatoriai – Šv. Kazimiero ordino magistras Henrikas Armoška-Eismontas ir labai korektiškai, sklandžiai vedusi vakarą.Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Puikiai P. Juodelės veiklą apibrėžė prof. S. Sondeckis: „Plačiuose Tavo muzikinės veiklos baruose mane visada žavėjo nuveikti darbai ir didžiuliai nuopelnai Lietuvos muzikinei kultūrai. Didžiuojuosi, mielas Petrai, Tavo talento visapusiškumu ir galinga energija, bet labiausiai myliu Tave kaip kilnų žmogų, ryškią asmenybę, tikrą draugą, į kurį visada ir visur saugu atsiremti...“ Jis pagarsino ir naujos, jau devintosios P. Juodelės knygos – „Sugrįžtančios mintys“ pasirodymą.

Gerai sukonstruotą vakarą pradėjo tris dešimtmečius namais P. Juodelei buvusios Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijos kolektyvai. Puikus koncertas: pasirodė visi kolektyvai, iškalbiai liudijantys apie sunkiu Mokykla parodė, kad draskoma, prieš muzikų valią reorganizuojama, turi puikių pedagogų, gebančių išlaikyti garbingą aukštos kokybės muzikus ruošiančios institucijos vardą. Mokiniai kankliavo, labai simpatiškai dainavo Simonas Strazdas, raliavo Gediminas Kaušylas, muzikavo fleitistai, akordeonistai, pučiamųjų orkestras, mišrus choras, fortepijoninis duetas, birbynininko Antano Puodžiuko šeima. P. Juodelės antrąją Mūzą susirinkusieji girdėjo iš pedagogės, teatro meno žmogaus Angelės Šakalienės lūpų.

Antrojoje vakaro dalyje susirinkusieji matė dokumentinį filmą, kuriame džiugino puikiai nufilmuoti Lietuvos vaizdai, paties autoriaus, poeto Petro Juodelės, vis daugiau laiko skiriančio šiai mūzai, skaitomos eilės, kuklūs prisiminimai. Tikriausiai jie sukosi ir kukliai renginyje dalyvavusios P. Juodelės gyvenimo palydovės pianistės, pedagogės Tessos Marijos Jackevičiūtės-Juodelienės pasąmonėje.

Sveikintojams, rodėsi, nebuvo pabaigos. Juk jubiliatas ne vienos draugijos aktyvus narys: Šiauliečių klubo, „Kanklių“, Rokiškėnų, mokytojų literatų, Muzikų, Lietuvos bajorų, Nepriklausomų rašytojų sąjungos, Šv. Kazimiero ordino Garbės kancleris. Gėlių jūroje skambėjo linkėjimai susitikti po dešimtmečio.

Ilgas jo gyvenimo kelias... „Kelias kiekvienam kitoks...“ – sakė vakaro herojus, – muzikas ir poetas.

Ankstyviausios giminės pėdos matyti jau XVII amžiuje Petro Juodelės motinos – Paulinos Chilinskytės giminės istorijoje. Giminė žinoma Kėdainių žemėje. 1620 m. gimęs Andrius Chilinskis, buvo kompozitorius, Paduvos Šv. Antano bažnyčios Kėdainiuose muzikos prefektas. Evangelikai reformatai buvo daugiausia bajorai, miestiečiai, didikai, inteligentija.

Reformatų kunigo Adriano Chilinskio (1586–1656) ir lietuvaitės bajoraitės Minvydaitės, lietuviškoje aplinkoje augo sūnus Samuelis Boguslavas Chilinskis (1634, Šventežeris, Lazdijų raj.– 1666 Londone). Samuelis ir Mikalojus Minvydai greta Dubingių šakos Radvilų, Samuelio Tomaševskio, Jono Božimovskio ir kt. buvo įtakingiausi reformatų judėjimo globėjai. Radvilų rūmų pamokslininkas, Seirijų evangelikų reformatų bažnyčios administratoriaus, kitas atsakingas pareigas ėjęs Samuelis Minvydas gimė 1602 m., buvo vienas iš „Knygos nobažnystės” rengėjų, kelių reformatų religinių veikalų vertėjas. Manoma, kad jis paskatino S. Chilinskį į lietuvių kalbą išversti Bibliją.

Samuelis Boguslavas Chilinskis buvo pirmasis spausdinto Biblijos vertimo į lietuvių kalbą autorius.

Chilinskių giminė buvusi ne tik garbinga, bet ir turtinga. Bajorai, bajorai... Vedybos keitė herbus: Vanago, paskui, o Aleksandrui vedus bajoraitę Reginą Novackytę – Agonczyk. Tačiau 1840 m. gimęs jo sūnus, parokišky, Serapiniškio kaime užaugęs Petro Juodelės senelis Boleslovas Chilinskis jau teturėjo tik palivarką žemės. Su Anele Čeičyte susilaukė net vienuolikos vaikų. Išsibarstė po pasaulio platumas: mirė, geresnio gyvenimo ieškoti nukako į Ameriką, verslavo, o penktąja buvusi Paulina ištekėjo už Povilo Juodelės, Petro tėvo, tvirtomis šaknimis įsitvėrusio Lietuvos žemės. Mokyta, religinga, gerai išauklėta dukra, mokėjusi kelias užsienio kalbas taip ir liko kaime, prie mylimo žmogaus, gražuolio Povilo.

Motinos vardas – likimo žvaigžde pažymėtas...“ – ir šiandien eiliuoja sūnus Petras. Vaikų atmintyje darniai lietuviškus posmus dainavę tėvai, gražios šventės, tėvo peržegnojama duona. Prikritusių klevų žiedų kilimu palei pasėtų rugių želmenų sieną augantys vaikai brandino meilę Lietuvai, perėmė protėvių bajorišką honorą ir manieras, sekė darbščių tėvų pavyzdžiu.

Devynias dešimtis nugyvenęs Petras Juodelė dar puikiai atmena Nepriklausomą Lietuvą. Regi nuolankiai į tvarkingą dviejų galų namo kambarį pas raštingą mamą ateinančius kaimo žmones su prašymais parašyti giminaičiams laiškų. Atidardančią ponios Jadvygos Riomerienės karietą su lauktuvėmis ir besišypsančia iš svečių Riomerių dvare Bagdoniškyje grįžtančią mamą. Beržų lapais kvepiančią jų pirtį, kurioje maudydavosi net trys vienkiemiai. Antrame namo gale įrengtame erdviame kambaryje šokančius, dainuojančius jaunus ir vyresnius kaimynus. Čia broliai Matas ir Antanas, parapijoje garsūs muzikantai, vakaruškose grodavę. Atminty išliko „Tėvo gryčia, kluonas, tvartas,/ šuns būda, daili pirtis, / Daržais, žagarais aptvertas, Šulinio sena svirtis...“ – gerokai vėliau rašė Petras Juodelė.

Mokslo šviesa – ano meto žmonių tariami žodžiai. Bajorų kaimo mokyklos mokytojas priekaištaudavo mokyklos nelankantiems: būsi niekadėjas, kurčias, žabalas... Iš užpečkio beklausančiam Petriukui oda pagaugais ėjo. Jam mokyklėlė buvo atgaiva – nuo ūkyje dirbančių brolių pagalbininko pareigų, ganiavos link raidyno ir skaičių. Ketvirto skyriaus jauna, graži mokytoja Veronika Lingytė Petriuką nukreipė toliau mokytis į Kriaunų mokyklos penktą, šeštą skyrius. „Dienas vaikystės išbraidžiau – / Kriaunos pakrantėm bėginėjau“, – rašė poetiniame posme.

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje rieškučiais sėmėsi žinių. Buvęs direktorius, likimą baigęs pirmosios sovietų okupacijos lageriuose Mečislovas Kviklys (1902–1942) buvo išjudinęs jaunuolių visuomeniškumo pradus. Direktorius pats dalyvavo tautininkų, Jaunosios Lietuvos, šaulių, skautų veikloje. Įsitvirtino tokia taisyklė: rūkai – save žudai ir žemini gimnazijos garbę. Todėl iš gimnazijos šalinamas. Čia buvo ugdomas jaunuolių patriotiškumas, ištvermė. Juos būrė į įvairias organizacijas, būrelius, sporto, meno kolektyvus. Petras Juodelė buvo futbolo komandos narys. Literatų būrelyje jau kūrė eiles. Tokiam pomėgiui įtakos turėjo lietuvių kalbą ir literatūrą dėstęs mokytojas Juozas Tarvydas-Žagaras (1900–1973), Buvo brandus rašto žmogus, aukštos moralės, tikintis, dvasingos sielos pedagogas. Rokiškio gimnazijoje tarp mokytojų jis buvo didelis autoritetas, vadino jį vaikščiojančia enciklopedija. Niekas nežino, kiek jis nespausdintų raštų rankraščiuose paliko. 1943–1944 m. buvo mokyklos direktorius. J. Tarvydą bolševikai ištrėmė. Grįžo, pergyveno dėl lietuvių literatūros, kalbos. Parengė solidų leidinį „Jaunųjų literatūros bičiulių ugdymas vidurinėje mokykloje“ (1972 m.). Jis jaunus žmones ne tik mokė, bet ir su meile juos ugdė. Įžvalgus pedagogas sugebėjo mokinį nuteikti savarankiškam kūrybos darbui. Gimtojoje Kretingoje ant antkapio parašyta: „Tu mokei gerbti ir mylėti žmogų“

Bet labiausiai P. Juodelę viliojo muzika. Muzikos mokytojas Kazimieras Jovaiša (1890–1984) sukurtame gimnazijos orkestre pradžioje įdavė akompanimento partijas grojusią valtornę. Kitais metais greitai besimokantis vyrukas – jau solistas trimitininkas. K. Jovaiša pastebėjo gražų Petro tenorą. Suviliojo dainuoti gimnazijos chore, kuris paruošdavo nelengvą repertuarą. Tokias Stasio Šimkaus dainas, kaip „Vėjo dukra“, „Oi, pasakyki tu, saulužėle“ ir kitas. 1933 m. K. Jovaišos vadovaujamas Rokiškio moksleivių choras ir orkestras vertinti Lietuvoje geriausiai. Čia buvo sukurtos ir penkios K. Jovaišos operetės („Mokinės sapnas“, „Metai“, „Hanelė“, „Žvaigždžių takai“, „Krūminė“), kūriniai įvairiems orkestrams. Mokiniai pamokoms ruošėsi iš mokytojo parašytų vadovėlių: „Solfedžio“ (1936), „Do, re, mi“ (1938). Nedidelis K. Jovaišos priminimas spaudos puslapiuose: 1936 m. sausio 18 d. gimnazija surengė didelį tradicinį vakarą. Pastatė 3-jų veiksmų Paparonio (rašytojo, kun. Antano Šmulkščio literatūrinis slapyvardis)dramą su muzika ir plastika „Vakarinė daina“. „Muziką parašė mokyt. p. K. Jovaiša, dekoracijas piešė mokyt. p. Simanavičius, režisavo mokyt. p. Krasnickaitė. Vakaras tikrai labai pasisekė. Publika netilpo salėje. Pajamų (su išlaidom) 1.200 lt. Pelnas skiriamas neturtingiems moksleiviams.“

Tačiau į Lietuvą įsiveržė karas. 1944 m. vasario 16-ąją, trečiadienį gimnazistai sužinojo, kad generolas Povilas Plechavičius per radiją kreipėsi į lietuvių jaunuomenę, kūrė Vietinę rinktinę. Iš lūpų į lūpas sklido žinia, kad galima bus su ginklu rankose vaduoti Tėvynę ir nuo fašizmo, ir nuo komunizmo. Įstojusį į Vietinę rinktinę Petrą Juodelę drauge su keliais kitais augiais, tvirtais vyrukais atrinko mokytis Marijampolės karo mokykloje.

Tačiau greitai paaiškėjo, kad vokiečiai ruošiasi Lietuvos kariūnus varyti į hitlerininkų armiją. Karo mokykla P. Plechavičiaus įsakymu patylomis pradėta likviduoti. Generolas P. Plechavičius gelbėjo jaunus kariūnus: „Kariūnai turi būti skubiai išleisti neribotų atostogų“. Petrui Juodelei pavyko: spėjo susitvarkyti dokumentus ir iš Marijampolės išvykti. Vokiečiams apsupus mokyklą, dalis kariūnų žuvo, kiti išgabenti į Kauną, kiti pasiekė Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Bajoruose, Svėdasuose P. Juodelė mokytojavo, sovietinių tarnybų ieškomas slapukavo, pergyveno dėl pažįstamų šeimų tremčių. Tarsi „pasimetė“ dideliame mieste – Vilniuje. Baigė prie Vilniaus universiteto įsteigtus Darbininkų ir valstiečių parengiamuosius kursus. Balsingas vyrukas buvo priimtas dirbti Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje. Jonas Švedas paskatino mokytis toliau.

Jonas Švedas, choro vadovas Eduardas Pilypaitis, šokių grupės vadovas Juozas Lingis ir šokėjas Saliamonas Sverdiolas – tai ištisų raštų tomų vertos asmenybės. K. Jovaišos darbas nenuėjo perniek. „Esu dėkingas žymiajam Mokytojui, įdiegusiam manyje meilę muzikai ir nukreipusiam tolimesnį mano gyvenimo kelią į muziką, į meną“, – P. Juodelė kalbėjo 2012 m. mokytojo K. Jovaišos klubo įkūrimo proga. „Čia tau birbynė in G. Mylėk ir globok ją“, – 1946 m. spalyje tamsiaplaukiam garbaniui P. Juodelei pasakė birbynių grupės vadovas Povilas Samuitis. Pirmaisiais metais jaunystė nešė tarsi ant sparnų. Spėjo repetuoti, koncertuoti, mokytis. J. Švedas pasiūlė trims draugams – Vladui Bartusevičiui, Algimantui Balčiūnui ir P. Juodelei stoti į Konservatoriją. Teko prisiminti K. Jovaišos akademiją. Įstojo.

Kelias buvo aiškus. Muzikas, Konservatorijos absolventas paskui savo meilę Tessą pasuko į Šiaulius. Čia jo kūrybiškumas skleidėsi greitai ir prasmingai. Miestas iki šiol mena visus šiandien minimus P. Juodelės įkurtus muzikinės kultūros židinius.

Muzika,

Žmogaus vilčių svajonė,

Jo gyvenimo skvarbus šaukimas.

Skamba ji,

Kaip sapnas, kaip vilionė,

Kaip negęstantis širdies plakimas, – taip rašė P. Juodelė.

Te skamba jo lyra, perpindama žodžio grožį, minties gilumą, skambesio prasmingumą.

Atgal